Patandžali  

Patandžali - mazdaug 2 a. pr.m.e. filosofinės-religinės mokyklos (daršanos) įkūrėjas Indijoje, „Jogos sutrų“ (aforizmų apie joga) autorius. Patanjali „Joga sutros“ labai išpopuliarėjo praktikuojant Radža jogą kaip jos filosofinis pagrindas. Skelbė pratimų (asanų, krijos, pranajamos) svarbą siekiant valdyti protą ir gyvosios dvasios susiliejimo su Dievu, Nušvitimo arna Maha Samatmos, nirvanos.

Surinko iki jo egzistavusios jogos filosofinius mokymus ir juos pagrindė filosofiškai. Kūrinį pateikė sutros stiliumi. Kai kurie tyrinėtojai jį tapatina su kitu Patandžaliu, kuris buvo lingvistas, parašęs išsamius komentarus („Mahabhašja“) garsiajai Paninio gramatikai. Pateikiamos legendinės jo gyvenimo detalės, pvz., kad, atseit, jis nukrito į Panini delną iš dangaus gyvatės pavidalu, kas sietina su jo vardo liaudiška etimologija („pat“ – „kristi“ ir „andžali“ – „delnas“).

Patandžali priskiriamas ir [dingęs] medicininis traktatas „Carakapratisamskritah“, nors autorystė nėra patvirtinta.

S. Dasgupta1) apibūdino Patandžalį kaip sankjos pakraipos jogoje teoretiką: „ne tik surinko skirtingų jogos praktikų formas ir atskyrė skirtingas idėjas, susijusias ar galėjusias būti susijusiomis su joga, bet ir perkėlė jas į sankjos metafiziką...“ Čia reikia pabrėžti, kad nekalbama apie klasikinę sankją, o apie senąją, aptinkamą kai kuriuose „Mahabharatos“ skyriuose (pvz., Anugitoje, Markandėjos pokalbiuose) – tai dvi nesutampančios tradicijos.

Jogos tradicijoje daugelyje grupių (ypač šaivitų bhakti) Patandžali yra sudievintas. Teigiama, kad jis yra Adi Sesa (pirmojo Višnaus ego-išsiplėtimo Sankaršanos) inkarnacija. Sankaršana, pirmapradžių energijų ir gausos apraiška, yra vadinamosios catur vyūha, keturiopo Višnaus pasireiškimo, dalis.

Pagal vieną populiarių legendų, jis gimė Atri (pirmajam iš 7-ių išminčių) ir jo žmonai Anasuya (o tai jį nukeltų į Brahmos pasaulio sutvėrimo laikus). Anasuya turėjo praeiti griežtą skaistumo patikrinimą, į kurį atėjo patys Trimurti (Brahma, Višnus, Šyva) kaip bhikšukai ir paprašė jos bhikšos (išmaldos maistu). Ji išlaikė jų patikrinimą priimdama jos kaip savo vaikus ir pamaitindama juos būdama nuoga. Ji gavo atpildą už gerą darbą, kad visi trys murti gims jiems (Patandžalis, Datatrėja ir Durvasa).

Pagal tamilų šaivitų tradiciją, Patandžalis (kartu su 7-iais kitais mokiniais) mokėsi jogos pas didįjį jogą Nandhi Devą, kaip minima Tirumularo „Tirumandiram“ (1 tantra). Senovės Kali Kautuvam aprašo, kaip Patandžalis su Vuahrapada su kitais dievais netoli Čidambaramo stebėjo Šyvos ir Kali šokį ir atliko 108 mistines karanas, sudariusias Natya joga pagrindą.

Ši tamilų tradicija nurodo jį gimus pietų Kailaše. Kitos tradicijos laiko jį gimus Bharatavaršoje (pietų Azijoje dalis) ir dėl savo dieviško statuso turėtų būti gimęs Džambudvipoje (mitiniame Visatos centre). Išminčius Bogaras irgi mini Patandžalį kaip šokio meistrą.

Numanoma „Joga sutrų“ sukūrimo data svyruoja 2 a. pr.m.e. – 4 a. ribose. Ankstyvoji data siejama su jų autoriaus tapatinimu su gramatiku Patandžaliu. Dž. Vudsas2), vertinamo vertimo ir komentarų autorius, kuriuo rėmėsi F. Ščerbatskojus3), priskiria 4 a. – remdamasis šios mokyklos argumentacija prieš budizmą. Populiariausia yra „ne vėliau 3 a.“ nuomonė, aiškinama nuoroda džainų „Tatvartha adhigama sutra“ (3 a.).

Pati joga yra gerokai senesnė, ji minima „Mahabharatoje“, o „Gita“ išskiria tris joga rūšis. Jogai skirta ir vėlyvoji „Yogatattva“ upanišada. „Joga sutros“ fiksuoja karališkus arba geriausius (radža) pratimus, juos pateikdama kaip aštuoniakoję sistemą (aštangą). Filosofinė sistema artima samkhya mokyklai (vėlesni komentatoriai, pvz., Vidžniana-bhikšu ir Svami Šivavanda, siejo ją ir su kitais induizmo mokymais, ypač su vedanta – bet tada joga suprantama jau ne kaip sielos „atskyrimas“, o kaip susijungimas su absoliutu; taip pat negalima nepastebėti neįtikėtino jogos ir budizmo terminų sutapimo). Jogoje dėmesys skiriamas mąstymui – antroji sutra nurodo, kad joga sustabdo bet kokius mentalinę veiklą, mąstymas fokusuojamas vienai minčiai (ekagrata).

Aštanga jogos dalys yra:

  1. Yama (Saviaukla - susilaikymas nuo nedorų veiksmų);
  2. Niyama (Saviugda, Tyrumas, Askezė – gerųjų darbų aktyvacija);
  3. Asana (Kūno padėtys);
  4. Pranayama (Kvėpavimo [„gyvybinės energijos“] valdymas);
  5. Pratyahara (Juslių ir jutimų valdymas; Dėmesio sutelkimas); Yogi Meditation
  6. Dharana (Koncentracija);
  7. Dhyana (Meditacija – nevaržomas psichikos srautas, nukreiptas į koncentracijos objektą);
  8. Samadhi (Susiliejimas su išvaros pranava; Savasties pasiekimas).

Savo Sutroje Patandžalis pateikė kelias idėjas, kurių nėra pabrėžiamos nei sankhya, nei jogoje. Tarkim, jis ego nelaikė atskira esybe. Subtiliojo linga sarira kūno nelaikė amžinu ir neigė, kad jis tiesiogiai valdo išorinę materiją.

Svarbiausi komentarai „Joga sutrai“ yra: Vyasa „Joga-bhašja“ (kažkur 4-8 a.), Vačaspati Mišra „Tatvavaiša-radi“ (9 a.), Bhodžaradža “Radžamartanda” (maždaug 10-11 a.), Vidžniana-bhikšu „Joga-vartika“ ir „Joga-sara-sangraha“ (16-17 a.), Ramanando Sarasvati „Mani-prabha“ (16 a.), Svami Charichanananda komentarai (20 a.) ir kt.
Vyasos komentarą priimta datuoti 4 a. Ir Vyasa sutras komentuoja taip, tarsi Patandžalis būtų iš anksto žinojęs polemiką su budistais. Sankjos ir budizmo panašumų ir skirtumų aspektu šiuos tekstus nagrinėjo L. de la Valley Poussin4) ir kt.

Taip pat „Jogos sutromis“ domėjosi ir tyrinėjo P. Doisenas5), S. Dasgupta, O. Štrausas (1881-1940), F. Ščerbatskojus, K. Džosi, Dž. Prasada, A. Janačekas, M. Eliadė, P. Chakeras.

Patandžali joga

Rekomenduojame pradžioje (arba bent pabaigoje) paskaityti puslapius: Vaišešika ir Advaita Vedanta

Klasikinė Patandžali joga – viena iš religinių-filosofinių induizmo sistemų, kurios tikslas yra dvasios (purušos) išlaisvinimas iš materijos (prakriti) gniaužtų, iš samsaros. Patandžaliui žodis „joga“ turėjo dvi prasmes: 1) aukščiausioji dvasinė būsena; 2) „dvasinė praktika“ (sadhana), saviugdos procesas, realizuojantis tą būseną.

Joga remiasi trimis pirminėmis priežastimis: puruša, prakriti ir išvara. Puruša (tiesiogiai, „žmogus“, „vyras“), amžinoji aukščiausioji sąmonė, anapusinis erdvei-laikui, pasyvus, nedalomas, tyras, „savaime švytintis“ ir nekintantis - skirtingai nuo prakriti (tiesiogiai „gamta“, „pirmapradis šaltinis“, „moteris“), kuri taipogi be pradžios ir amžina, tačiau nuolat patirianti pasikeitimus, su kuriais puruša tarytum sutapatina save per mūsų psichikai būdingą avidją (nežinojimą). Išvara (tiesiogiai, „valdovas“, „viešpats“) – „ypatingas puruša“, neribojamas laike, neturintis netobulumų (kleša), nepavaldus karmos dėsniui, visažinys, amžinai laisvas ir organiškai susiliejęs su savo garsiniu simboliu OM. Išvara nėra tapatus Dievui mums įprasta prasme, nes nėra pasaulio sutvėrėjas.

Jis egzistuoja 4-se lygiuose, besiskiriančiuose subtilumo laipsniu. Subtiliausioji - prakriti „noumeno“ būsena arba pradhana (pro-materija, tiesiogiai, „svarbiausioji“), kurioje gunos („savybės“) randasi „pusiausvyroje“; pasaulis neapreikštas; tai panašu į miegą nesapnuojant. Pirmoji prakriti modifikacija pažeidžianti gunų pusiausvyrą – mahat arba budhi („protas“). Vėliau prakriti pasireiškia „ego“ (asmita, ahamkara) ir 5-ių “potencijų” (tanmatra) pavidalais. Iš tų 6-ių darinių randasi 10-mt indrijų (pažinimo ir veiksmo organų) ir manas (protas), esantis indrijų koordinatoriumi, o taip pat 5-ios „stichijos“ arba „grubieji elementai“ (žemė, vanduo ir t.t.), sudarantys išorinį, regimąjį pasaulį.

Psichika, ją imant visumoje, vadinama čita. Ji pasireiškia 5-ių pagrindinių modifikacijų (vriti) pavidalu: patikimas pažinimas, suklydimas, fantazija, gilus miegas ir atmintis. Suklydimas, kartu su atmintimi, - giluminė psichikos struktūra, egzistuojanti 5-ių klešų („negalavimų“) pavidalu: avidja (t.y., klaidingu laikinojo prado su amžinu sutapatinimu), egocentrizmu, aistra. Neapykanta ir instinktyvia mirties baime. Klešos egzistuoja 4-iuose lygmenyse: jos gali būti latentinės (giliai paslėptos, „miegančios“), nežymios (t.y. susilpnintos per dvasinę praktiką), nuslopintomis (pvz., neapykanta, kurią iš sąmonės išstūmė aistra) ir atvirai pasireiškiančiomis (pvz., pykčio protrūkis). Avidja – pagrindinė kleša, o kitos – jos modifikacijos.

Vyasa komentaruose „Joga sutrai“ pagal dėmesio sutelkimo laipsnį išskiriama 5-i psichikos lygiai (čita- bhumi): nesutelkimo būsena, bukumo-inertiškumo, santykinio susitelkimo, gilios koncentracijos vienam objektui ir psichikos kitimų liovimosi. Su dvasiniu vystymusi susijusios tik paskutinės dvi būsenos.

Bet kokia patirtis (pajautimas, veiksmas, mintis), netgi neįsisąmoninta, palieka „pėdsakus“ psichikoje (samskaras), kurie kaupiasi begalinėse egzistencijose ir susiję arba su psichikos pokyčių liovimuisi (nirodha), arba su nesusitelkimo būsena (vjuthana-čita) – antruoju atveju jos siejamos su klešomis ir tam tikra jų suma sudaro „karmos saugyklą“ (karma-ašaja). Ji pasireiškia neįsisąmonintųjų („įgimtųjų“) psichikos tendencijų arba išankstinių prielaidų (vasanų) pavidalu, o galiausiai įkūnija naują egzistenciją (džanma) su nustatyta gyvenimo trukme, tam tikra kančių ir malonumų patirtimi. „Karmos saugykla“ duoda vaisius esant klešoms; kai klešos visiškai pašalintos, tada nėra sąlygų karmos dėsnio pasireiškimui. Karma yra keturių tipų: dora, nedora, mišri ir neutrali. Pirmus tris tipus sudaro geri ir blogi poelgiai, o ketvirtoji – tai jogo, atsiribojusio nuo savo veiklos vaisių, karma. Paslėpti įspūdžiai (samskaros) ir tendencijos (vasanos) nedingsta ‚Egzistavimų rate“ (samsaroje); du gyvenimai (inkarnacijos), net vienas nuo kito atskirti daugybe egzistencijų ir dideliu laiko tarpu, vis dar susiję priežasties-pasekmės ryšiu, kuris išlieka iki pat išsilaisvinimo (mokšos). Geri darbai sukelia malonumus, iš jo kyla prisirišimas (raga); blogi darbai veda į kančias ir pasibjaurėjimą (dvešą). Prisirišimas ir pasibjaurėjimas sukelia protinę, kalbos ir kūno veiklą, kuri gera ar nedora, veda į malonumus ar kančias, prisirišimą ar pasibjaurėjimą – ir taip be paliovos sukasi „samsaros ratas“, kurio priežastis yra nežinojimas, dvasinis aklumas (mocha, avidja). Kančia arba nepasitenkinimas (duchkha) – imanentinė ir visuotinė samsaros charakteristika. Tačiau tai suprantama tik tam tikrame dvasiniame lygyje. Nežinojimas pašalinamas tikru žinojimu (samjag-daršana), kurio dėka įvyksta menamai susiliejusių purušos ir prakriti (kurių „susiliejimas“ dėl nežinojimo ir yra kančių pagrindas). Tačiau tobulo žinojimo negalima pasiekti be dvasinės praktikos (sadhana), kuri esminis jogos principas. Komentaruose sakoma: „Joga pažini per jogą; ir joga veda prie jogos. Priklausomai nuo mokinio pasiekto lygio jogos praksis atliekamas trijuose lygiuose – ir „Joga sutros“ struktūra atspindi tą hierarchiją.

Joga yra aukščiausioji dvasinė būsena, kuri apibrėžiama psichikos funkcijų liovimusi. Tai pasiekiama tarpusavyje susijusiomis priemonėmis: pratimais ir jausmų pašalinimu. Pratimai – nuolatinės pastangos sutelkiant dėmesį vienam taškui, nuolatinis nevaržomas proto sugrįžimas į tą tašką nuo jo nuklydus. Jausmų nebuvimas (vairagja) – aistros, prisirišimo (raga) prie žemiškų ir dangiškų pasaulių dalykų ir (aukščiausioje pakopoje) bet kokių prakriti apraiškų nebuvimas. Tų priemonių pagalba realizuojama samadhi, t.y. virš-sąmoninė būsena. Meditation

Jos pasiekimu gali būti ir „atsidavimas išvarai“ (išvara-pranidhana), t.y. atsiribojimas nuo savo darbų rezultatų ir jų pašventimas aukščiaisiajai pradžiai. Išvarą simbolizuojančios mantros praktika veda prie gilios intraversijos (pratjak-četana), savęs pažinimo ir kliūčių pašalinimo. Be to, yra ir daug kitų alternatyvių samadhi pasiekimo būdų.

Mažiau pažengusiems mokiniams skirta krija-joga (veiksmo joga), apimanti tris elementus: askezę (tapas), mantros kartojimą bei šventųjų raštų nagrinėjimą ir „pasiaukojimą išvarai“. Ji įtraukiama ir aštuoniakoję jogą (aštangą). „Joga sutra“ nuodugniausiai aprašo pirmus du aštangos komponentus. Jama apima ahimsą (nekenkimą), teisumą, atsisakymą vogti, lytinės aistros valdymą ir turtų nesigviešimą. Šių nurodymų pataria laikytis nepriklausomai nuo socialinio statuso, vietos, laiko ir aplinkybių. Nijama apima apsivalymą (kūno ir moralinį-psichologinį), malonumą bet kokiomis aplinkybėmis ir tris krija-jogos elementus.

Pažangos požymiais yra ypatingų galių atsiradimas: greta ahimsa įvaldžiusio jogo dingsta priešiškumas ir jis gali prijaukinti laukinius žvėris; įvaldžius teisumą nesunkiai pasiekiama tai, ko trokštama, atsiranda sugebėjimas numatyti ateitį ir pan.

Ahimsa yra dvasinės praktikos pagrindas. Jos reikia laikytis mintyse, kalboje ir darbuose. Jamos ir nijamos nurodymų laikymosi būdas yra „priešingo apmąstymas“: galint pažeisti ahimsą ir pan. būtina mintyse sukelti vaizdinį apie pasekmes, o jomis bus ‚visiškas nežinojimas ir kančia“ (II 33-34).

Penki pirmieji aštangos jogos komponentai vadinami išorine praktika, likę trys – vidine (samjama). Samjamos pritaikymas įvairiems objektams duoda antgamtiškus rezultatus (sidhi, vibhuti): praeities ir ateities žinojimą, persikėlimą akimirksniu erdvėje ir t.t., bendrai paėmus, visagalystę ir visažinystę (III 49). Tačiau išsivadavimas pasiekiamas tik esant visiškam abejingumui net visažinystei ir visagalystei. Samjaną reikia taikyti palaipsniui – pereinant nuo grubesnių prie subtilesnių objektų. Svarbiausias pasiekimas – „išminties šviesa“, kuri yra „gelbstinti“, „visaapimanti“, neribojama laike (jai prieinami visi trijų laikų objektai) ir intuityvi (betarpiška ir akimirksniu). Jos dėka pasiekiamas aukščiausias „samadhi be sėklos“ lygis, kurio aukščiausias lygmuo vadinamas „gėrio debesimi“ (dharma-megha), kai visiškai dingsta klešos ir priklausomybė nuo karmos dėsnio. Tai reiškia išsivadavimą-jau-šiame gyvenime (dživan-mukti).

Išsivadavimas klasikinėje jogoje suprantamas ne kaip susiliejimas su Išvara arba absoliutu, o atvirkščiai – prurušos ir prakriti atskyrimas, kuris kartu yra ir išsivadavimas iš samsaros. Prakriti, atlikusi savo paskirtį, grįžta į savo pradinę būseną, o puruša būva savo tikrojoje prigimtyje (svarupa, IV 34). Tai galutinis joga tikslas.

„Joga sutrą“ sudaro 4 skyriai aprašantys: samadhi ir pagrindines jos pasiekimo priemones; sadhaną arba dvasinę praksis; neįprastus sugebėjimus (sidhi), įgaunamus sadhanos dėka; „išsivadavimo prigimtį“ (kaivalją). Pirmas skyrius skirtas aukščiausio lygio mokiniams, antroji prasideda sadhana vidutinio lygio mokiniams, o nuo 29-ojo aforizmo – „pradinukams“.

O dabar rekomenduojama paskaityti puslapius: Vaišešika ir Advaita Vedanta

Joga sutros. Sistemos rekonstrukcija

Šiuo metu kol kas pateikiama tik pirmojo skyriaus pristatymas. Vėliau planuojame išklėsti jį ir kitiems skyriams.

Pirmasis skyrius „Apie susitelkimą“ prasideda mangalak1) (įvadu), iš kurios galima spręsti, kad brahmaniškoji ortodoksija stengėsi „Joga sutrų“ autorių sutapatinti su gramatiku Patandžaliu, parašiusiu „Mahabhašją“ – Paninio sutrų „Didįjį komentarą“. Anot tradicijos, gramatikas Patandžalis yra mitinės Šeša gyvatės, kadaise nusileidusios į maldai sudėtus Paninio delnus, įsikūnijimu.

Ir nors pripažįstama, kad ta legenda besiremianti mangala yra vėlesnė interpoliacija, vis tik minėta bendra autorystė turi pagrindo. Pirmiausia dėmesį atkreipia stilistinis būdas, kuriuo prasideda abu kūriniai: atha yoganušasanam ir atha šabdanušasanam. Tai formaliai nurodo dėstymo pradžią, nusakytą terminu anušasana, reiškiančiu detalų temos paaiškinimą.

Anušasana dėstymo būdas gnoseologiškai remiasi vienu iš trijų sankhjos priimtų žinių šaltinių (pramana) – autoritetingo žodinio paliudijimo (šabdapramana; kiti du – suvokimas ir išmąstymas). Šio tikslas – klauystojams sukelti tokią sąmonės būseną, kurios objektu yra žodžiai kartu su jų prasmėmis.

Komentare 1-ai sutrai Vjasak2) nustato termino „joga“ sritį ir tuo pačiu anušasana temą. „Joga“ apibrėžiama per susitelkimo sąvoką, kuri savo apimtimi platesnė už apibrėžiamą terminą, nes realizuojamas visuose sąmonės lygiuose būdamas šios savybe. Betarpiškai jogai priklauso tik susitelkimas, būdingas tik „sustabdytai“ arba „sutelktai į tašką“ sąmonei. Su šiuo lygiu ir siejama sąmonės joga, kuri „parodo objektą kokiu jis yra tikrovėje, pašalina artefaktus, susilpnina karmos raizgus ir iškelia sąmonės aktualizacijos sustabdymo tikslą“.
Tokiu apibrėžimu Vjasa jogą kaip psichinę techniką susieja su gnoseologiniu idealu (dalykų matymu jų objektyviame tapatume), religinio išsilaisvinimo pasiekimu.

Sąmonės joga papildoma pasąmonės joga, nes sąmonės aktualizacijos sustabdymas veda į susitelkimą pasąmonėje.

2-5 sutros įveda filosofinius pagrindus. Pirmiausia – sąmonės trejumo, ryšio su trimis gunomis (satva, radžasas, tamasas) idėja. Ryšiu su gunomis ir paaiškinamas sąmonės veiklos vientisumas. „Vjasa-bhašjė“ paaiškina, jog sąmonė ne pati savaime nukreipiama prie juslinių objektų ar valdžios, nežinojimo ir neteisingumo, o atvirkščiai, - prie atsiribojimo, žinojimo, teisingumo ir pan. nors sąmonė savo esme vientisa, realioje veikloje ji yra trijų gunų skirtingomis proporcijomis deriniu.

Čia įvedama pirmoji samprata apie Purušą kaip grynąją sąmonės energiją, kurios objektai negali nei sugerti, nei transformuoti. Purušos ir sąmonės nesutapimo suvokimas pasiekiamas apmąstymu, vadinamu „dharmos debesiu“, kuriam būdingas aukščiausias sąmonės išskyrimas jos satvos moduse ir sąmonės energijoje. Išsivadavusi iš šio moduso, sąmonė patenka į būseną, kur nėra suvokimo ir lieka tik pasąmoningi veiksniai. Tai ir yra susitelkimas pasąmonėje.

Puruša taip pat vadinamas Žiūrovu – nes jis tik mato objektus, iškylančius aktualioje sąmonėje, tačiau veikloje nedalyvauja energetiškai ir savo tikrąja forma visiškai nusišalinęs. Tikrovėje, pasiekiamoje tik sąmonei, kurios aktualizacija liovėsi, tai yra būtent taip, tačiau nuolat veikianti sąmonė neaprėpia minėto atskyrimo, t.y. neatskiria Purušos nuo savo veiklos.

Metaforoje „Puruša – Žiūrovas“ sąmonė pilnai priskiriama stebimojo sferai, o Puruša, „spektaklio“ šeimininkas, valdo visą sąmonės turinį. Šios įvairiapusei veiklai ir taikomas sustabdymas (nirodha), nes sankhjoje išsilaisvinamas siejamas su visišku Purušos atsiribojimu (kaivalya) nuo sąmonės.

Religinės doktrinos požiūriu sąmonės veikla laikoma užteršta arba neužteršta. Užteršta veikiama efektų ir joje kaupiasi karmos pėdsakai. Ji kildinama užkrėstais veiksniais (sanskaromis) ir savo ruožtu sukuria tokias pat užkrėstas dispozicijas (išankstines nuostatas vienarūšiai veiklai). Kitais žodžiais, tokia veikla visada homogeninė ir tapati sau.

Neužkrėstoji pasipriešina trijų gunų viešpatavimui, nes jos objektu yra skiriantis pažinimas. Už užkrėstos veiklos sraute ji nekeičia savo orientacijos ir egzistuoja tarsi atskirai, nesusimaišydama su užkrėstumais. Joje kyla neužkrėstos sanskaros – būsimos sąmonės veiklos dispozicijos. Veiklos ir sanskarų ratas sukasi nesustodamas.

Apibūdindamas 5-ias sąmonės veiklos rūšis, Vjasa 6-11-os sutrų komentaruose įveda gnoseologinę problematiką. Klasikinėje jogoje pripažįstama tikro žinojimo (pramana), nors ir su kai kuriomis išimtimis, teorija. Vjasa suvokimą ir išmąstymą susieja su kas bendra ir atskira. Tai kas specifiška, nustatoma betarpiškai juslinio stebėjimo būdu, t.y. išskirtinumas turi ontologinį statusą.

Išmąstymą Vjasa apibrėžia taip: „tai veiksmas, kurio objektas ryšis tarp vienodų klasių [elementų] apie kuriuos daroma loginė išvada, kurios nėra tarp skirtingų klasių [elementų]. Jo pagrindinė funkcija – bendrumo nustatymas“.

Autoritetingas liudijimas yra kartu ir nepriklausomas pažinimo šaltinis, ir priemonė, apimanti anksčiau minėtas pramanas. Jo subjektu gali būti ir temos žinovas ir „pirminis autoritetas“ (mulavakta), kas išvestiniuose Vačaspati Mišros komentaruose įvardijamas kaip dievas kūrėjas, Išvarak3). Jo paliudijimas visada teisingas, ko nepasakysi apie žinovą, kurio žodžius gali iškreipti ankstesnių suvokimų nebuvimas ar klaidingas mąstymas.

Suklydimas (viparyaya, 8-a sutra) nėra supainiojimo pasekmė, t.y. nepriklauso nuo galimo daikto panašumo į ką nors kita, kaip aiškinama, pvz., nyaya teorijoje. Objektas egzistuoja tikrovėje ir pats savaime, o ne kaip panašus, yra pažinimo sritimi (bhutarthavšayatva). Suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas žinojimas (mithyadžnana) arba pažinimas, neparemtas realia objekto forma.

Įdomi ir objekto mentalinio sudarymo (vikalpa) interpretacija. Jis visiškai neturi objektyvios nuorodos ir veikia išimtinai kalbos srityje, t.y. pažinimo objektas tiesiogiai nesiejamas su mentaliniu konstravimu. Tad vikalpa nepriskiriama nei tikro pažinimo sferai, nei suklydimui, likdama nepriklausoma. Tai žodinis priskyrimas objektui išmąstytų savybių, žinomų iš įprastinio žodžių vartojimo.

Sapnas (10-a sutra) nenutraukia juslinės patirties srauto; pagal sankhją jis yra tam tikra sąmonės būsena, susijusi su tamaso guna, ir privalo būti pašalintas per susitelkimą – kaip ir kitos sąmonės formos.

Dėl atminties (11-a sutra) Vjasa prisiminimų turiniui įveda dichotomiją. Jie gali būti nepriklausomi nuo vaizduotės (būdravimo būsenoje) arba priklausomi (kaip sapne). Tačiau jie nulemti sąmonės veiklos charakteristikomis – tikru žinojimu, suklydimu, mentaliniu konstravimu, sapnavimu ir atmintimi kaip tokia.

Visos tos sąmonės veiklos susiję su malonumo (troškimų šaltinis), kentėjimų (priešiškumo šaltinis) ir kvailumo (nežinojimo šaltinis) veiksniais ir jas privalo pašalinti joga.

18-23 sutros susiję su susitelkimu pasąmonėje ir jo pasiekimo metodu. Tai sąmonės veiklos sustabdymas išsaukant formuojančius veiksnius (sanskaras). Iki tol būtina sąmoningo susitelkimo praktika, t.y. „besiremianti“ objektais (salambanam) – ja pasiekiama „neturinti atramos“ sąmonės būsena.

Vjasa jį apibūdina terminu nirbidža („be sėklos“), ką Vačaspati Mišra paaiškina taip: „jis nėra nukreiptas ė jokį objektą, esantį jo pagrindu. Pagal kitą aiškinimą: tas, kuriame daugiau nėra sėklos, t.y. potencialių poveikių ir veiksmo pėdsakų [klešakarmašayah]).“.

Toliau Vjasa išskiria susitelkimo pasąmonėje subjektus: jogai jį pasiekia metodo dėka, o kiti – bekūniai brahmaniškieji dievai ir būtybės, ištirpė pirmapradėje priežastyje (prakrtilayah). Dievų būsena sulyginama su absoliučiu atsiribojimu (kaivalya), tačiau jie, kai jų sanskaros atneša neišvengiamą vaisių, pereina į atitinkamas būvio formas. Jogai panašūs į pirmapradėje priežastyje ištirpusias būtybes. Bet jei dievai formuojančių veiksni įtakoje neaktyvuoja sąmonės, tai kitų sąmonė lieka ištirpusi pirmapradėje priežastyje tol, kol ji vėl negrįžta į sansarą, kad tuo išpildytų savo užduotį. Apie šias būtybes Vačaspati Mišra paaiškina, kad kalbama apie jogus, nepilnai pašalinusius potencialius suklydimų pėdsakus, sukeltus susitelkimo objekto pasirinkimu.

Toliau Vjasa peržiūri tikėjimo, energijos, nuolatinio objekto išlaikymo sąmonėje, apmąstymo ir išminties vaidmenis pasiekiant susitelkimą pasąmonėje. To pasėkoje įvedama 9-riopa jogų klasifikacija, paremta dviejų veiksnių deriniu: metodo intensyvumo (silpnas, vidutinis, stiprus) ir individualaus siekimo (silpnas, vidutinis, stiprus). Jos tikslas – nustatyti, kiek pažengęs konkretus jogas. Anot Vačaspati Mišros, tipas, kuriam priklauso jogas, priklauso nuo ankstesnių gimimų slaptos potencijos (vasana) ir „nematomos jėgos“ (adrišta).

Tačiau aukščiausiu susitelkimo pasąmonėje būdu nurodomas besąlygiškas atsidavimas Išvarai (pranidhana) – tai atitinka „bhakti“, ekstaziškam garbinimui, galinčiam turėti mentalinę, žodinę ar kūnišką formą (taip aiškina „Tatva-vaišaradi“). Tai atitinka „trokštamos dievybės“ (ištadevata) idėją, savo aukščiausią įsikūnijimą pasiekusiai viduramžių Indijos tantrinėse sistemose.

25-29 sutrose įvedama Išvaros tema. Jis apibrėžiamas kaip „ypatingas Puruša“, neliečiamas poveikių, karmos ir jos vaisių, ankstesnių gyvenimų įspaudų pasąmonėje. Jis išsilaisvinęs nuo pat pradžių. Vjasa dėsto jo vienetinumo ir visiško pranašumo įrodymą, o toliau pereina prie brahmanistinių tekstų apie jo esmę. Išvarai būdingas ir absoliutus žinojimas. Vjasa mini ir žinojimo ribą, kurią gali pasiekti „visažinystės sėkla“ (sarvadžabidža). Užbaigiama svarbia mintim: „Apmąstymas išsemia [savo pažintinę jėgą] išvesdamas tik bendrumą ir nenaudingas išskirtinio pažinimui; tad tikrojo Jo vardo ir kitų ypatybių žinojimo reikia ieškoti agamuose [šv. tekstuose]“.

Išvara negauna naudos sau pačiam – nes jis išsilaisvinęs nuo pat pradžių. Kitaip reikštų, kad jis kažkada nebuvo išsilaisvinęs. Vjasa stabdeli ties Išvaros nelaikiškumu (26-a sutra). Jis visų senovės rišių mokytojas, nepaisant to, kad šie gyveno skirtingais laikais.

Šventasis skiemuo OM, sakralinis Išvaros žymuo (27 sutra) Vjasos aiškinamas turimos lingvo-filosofinės medžiagos kontekste, nes svarbu paaiškinti ryšio tarp žymimojo (vacya) ir žyminčiojo (vacaka). Kyla klausimas apie šio ryšio prigimtį: ar jis susitarimo rezultatas ar jis nekintamas ir ontologinis? Ir aiškėja, kad jis amžinas ir nekintamas. Ir vis tik, anot Vačaspati Mišros, objektas neturi tokio pobūdžio esmės, kuri pasireikštų žodyje. Žodis – pirminės materijos (pradhanika) produktas; kosminio ciklo gale jis ištirpsta pirmapradėje priežastyje, taip pat kaip ir jo žyminčioji geba. Tais laikotarpiais sąlyginis Išvaros įvestas susitarimas negali atstatyti to sugebėjimo. Argumentacija (27-ai sutrai) baigiama ryšio tarp žymimojo ir žyminčiojo amžinumo teigimu – remiantis Vedų žinovais.

Visa tai skirta jogų praktikos tariant OM, išreiškiančio Išvarą, pagrindimui ir susitelkimui į žymimąjį objektą, t.y. dievą kūrėją (28 sutra). Tai atveda į koncentraciją viename taške. Atsidavimas Išvarai pašalina visas kliūtis ir padeda jogui suvokti, kad jis pats yra Puruša.

Klausimas apie kliūtis (antarayah) ir jų įveikimą atskirai iškeliamas 30-32 sutrose ir į jį įsigilinama atitinkamuose Vjasos komentarų skyriuose. Aptariamos 9-ios kliūtys, sukeliančios sąmonės išsiblaškymą ir kylančios kartu su jos aktualizacija. Jos neegzistuoja be sąmoningos veiklos. Sąmonės išsiblaškymą betarpiškai veikia 4-ios: kančia, nusivylimas, kūno virpėjimas, įkvėpimai ir iškvėpimai (31 sutra).

Reikia dirbti su kiekviena atskira kliūtimi. Vjasa bando paneigti tokią budistinę sąmonės srauto koncepciją, kokia pateikta pas abhidharmistus. Jei priimsim, kad tas srautas pradžioje vienakryptis ir apibūdinamas akimirksniniu objektų suvokimu vieno paskui kitą, tai, anot Vjasos, išblaškyta sąmonė neįmanoma – mat dingsta savitapatumas, kurio patikimumas žinomas iš patirties.

Svarbiu Patandžalio sistemos aspektu yra sąmonės vieningumo, o ne jos diskretiškumo laike (kaip abhidharmistų) pripažinimas. Vačaspati Mišra apie tai sako: „panašiai, kaip [koks] Čaitra negali būti tuo, kuris prisimena [tokio] Maotros perskaitytos šastros turinį, kaip jis [Čaitra] negali mėgautis Maitros sukauptų gerų ar nuodėmingų veiksmų rezultatu, nes su tuo neturi ryšio, taip ir tai, kad prezentuota vienos kognicijos [kaip sąmonės turinio] negali būti reprezentuota kitos kognicijos. Analogiškai, veiklos potencialių pėdsakų [karmašaya], sukauptų vienu sąmonės turiniu, vaisius negali tapti kito sąmonės turinio patirties objektu“.

33-40 sutrose nagrinėjami psicho-techniniai sąmonės valymo būdai, kurių yra 7-i. Pirmasis susijęs su emociniu aspektu, o juo siekiamas tikslas – ribos tarp jogo ir visų žmonių susilpninimas, o vėliau ir visiškas pašalinimas. Čia kalbama apie pačios tos nuostatos panaikinimą per gyvų būtybių laimės ir kančių išgyvenimą ir abejingumą lemčiai. Antras būdas – kvėpavimo valdymas (pranayama), kurį galima praktikuoti kartu su pirmuoju būdu. Trečiasis – viršjuslinių sugebėjimų įgijimas koncentruojantis į atitinkamas kūno dalis. Komentaruose nurodoma, kad jie padeda sąmonės fiksacijai. Patys viršjusliniai sugebėjimai yra ne organų, o mentalinė veikla.

Čia Vjasa įveda svarbius teiginius apie suvokimo ir kitų pažinimo šaltinių santykius. Tikroji tikrovės prigimtis (yathabhutartha) gali būti paaiškinta ir pažinta vieno ar kito traktato, mokytojo nurodymų ar loginės išvados dėka. Tačiau „kol nors kokia viena [tikrovė] dalis nesuvokta jutimų organų, visa [lieka] taip, tarsi [būtų] betarpiškai nepažinta ir [lieka] nesuteiktas tvirtas supratimas tokių subtilių dalykų kaip galutinis išsilaisvinimas ir kita“.
Vjasa laikosi požiūrio, kad šastrų patikimumą reikia patikrinti savojo suvokimo patirtimi. Įsitikinus atskiro aspekto teisingumo perteikimu autoritetinguose šaltiniuose, galima pripažinti ir visumos teisingumą.

4-sis sąmonės išvalymo būdas – proto esmės (buddhi) supratimas susitelkus į „širdies lotosą“. 5-sis – susitelkimas į tuos, kurie išsilaisvino iš troškimų. Anot „Tatva-vaišaradi” čia kalbama apie Krišną Dvaipajaną ir kitus senovės išminčius, kurių sąmonė, būdama jogo susitelkimo šaltiniu, tarsi išpuošia šio sąmonę.

6-sis – susitelkimo objektu imami sapne turėti suvokimai. Ir galiausiai 7-as – sąmonės stabilumo pasiekimas per apmąstymo to, kas sukelia malonų emocišką-juslinį toną.

Jogo sąmonės „aukščiausia galia“ pasiekiama sugebėjimu pranikti į „subtilų“ objektą, kokiu yra atomas (paramanu), bei „grubius objektus“ (t.y. kiek norint stambius).

41-49 sutrose aptariami susitelkimo objektai ir etapai. Susitelkimas (samapatti) atsiranda nutraukus konceptualizuojančią sąmonės veiklą. Tada sąmonė, tarsi krištolas ant spalvoto padėklo, asimiliuojantis šio spalvą (Vjasos metafora), pasireiškia kaip objekto savosios formos (svarupa) regimybė. Tas pat vyksta, kai sąmonė kaip atramą turi „subtilų“ arba „grubų“ objektą. Panašiai vyksta susitelkimas ir ties universaliąja forma. Kitaip sakant. Sąmonės atrama jos asimiliuojama kaip savas turinys.
Kai tokia atrama tampa pats pažinimo procesas, tai sąmonės turiniu tampa šio proceso savosios formos regimybė. Atveju su Puruša šio forma nuspalvina sąmonę.

Anot komentarų, pažinimo procese žodis, objektas ir sąvoka yra neatskiriami, tačiau jų egzistavimo būdai skiriasi, o tai visad išaiškėja analizuojant. Susitelkimo laipsnis, kuriame įvyksta žodžio, objekto ir sąvokos atskyrimas apibrėžiamas kaip protinė susitelkimo būsena (savitarka).

Kitas laipsnis – nediskursinis susitelkimas (nirvitarka) – apibūdinamas laisvu sluoksniu nuo apmąstymų, susijusių su tokiomis pažinimo priemonėmis kaip žodinis liudijimas ir išsamprotavimas. Čia objektas iškyla kaip pats savyje, savąja forma, kuri nuspalvina sąmonę. Būtent toks suvokimas ir yra „sėkla“, iš kurios išauga žodinio liudijimo ir loginės išvados prasmė.

Nediskursinio susitelkimo metu sąmonė tarsi netekusi savosios formos, kas leidžia pasireikšti tik objektui (arthamatra, 43 sutra). Šioje būsenoje eliminuojami reprezentatyvūs pažinimo aspektai, t.y. tokie pramanai kaip žodinis liudijimas ir išmąstymas, bei nėra mentalinio konstravimo ir sąvokos. Taipogi neatliekama sąmoninga pažinimo proceso refleksija. Visa tai ir leidžia savąja forma pasireikšti objektui. Sąmonės turiniu tampa objektas kaip specifinė atomų susijungimų forma. Tačiau ji tampa abstraktaus pažinimo objektu, nes nustatoma per apmąstymą. Pagrindu loginei išvadai yra būties vidinės formos regima pasekmė – išorinis objektas. Šis substratas apibūdinamas kaip „vientisumas“ (avayavin).

Būtent daiktinis vientisumas apibūdina praktinę žmonių veiklą: jis egzistuoja kaip vienetinis (maža ir didele apimtimi), tusi apčiuopiamumą (sparšavan) ir galimybę veikti, o apibūdinamas kaip „neamžinas“.
Vjasa atkreipia dėmesį, kad specifinio atomų junginio tikrovės neigimas dėl „subtilios“ priežasties nesuvokiamumo nediskursini susitelkimo būsenoje visą žinojimą paverčia klaidingu. Tai įvyksta todėl, kad neigiama tikrojo žinojimo daiktinė sritis.

Panašiai aiškinama ir refleksyvusis (savičara) ir refleksyvusis (nirvičara) susitelkimai, kurių objektais yra subtilūs elementai.
Savybė būti „subtiliu“ apsiribojo „požymio nebuvimu“ (alinga). Tai pirminė materija (prakriti), pradinė nespecifikuota būsena (avišeša), kurioje neegzistuoja niekas kažkiek kokybiškai apibrėžtas. Pirmiausia „subtiliai“ sričiai priskiriamos tanmatros (pažodžiui, „tik tai“), t.y. betarpiška „grubiųjų“ objektų, turinčių atomistinę sandarą, priežastis.

Šiuose lygiuose veikia žodinio liudijimo ir išmąstymo pramanai.

Baigiamosiose 50-51 sutrose paliečiama formuojančių veiksnių (sanskarų) problematika – jų nefunkcionavimo, įgavus aprašytą jogo išmintį, priežastys. Mat kai pašalinama ir išmintimi sukurta sanskara, ateina susitelkimas „be sėklos“, kai liaujasi formuojančių veiksnių veikimas. Už ribų lieka Puruša.

Jogui įvaldžius nerefleksyvųjį susitelkimą atsiranda vidinė ramybė (adhyatmaprasada). Šiai būsenai būdingas satvos neteršimas radžaso ir tamaso priemaišomis. Pasireiškia išmintis, Vjasos aiškinama kaip sugebėjimas matyti objektą tokiu koks jis yra (yathabhuta) be refleksijos į pažinimo procesą. Ši išmintis nesusijusi su įprastiniais to proceso etapais. Tai pasireiškia jogo atsparumui liūdesiui, tačiau išlaikant sugebėjimą matyti žmonių kančias.

Pagal sankhjos mokymą, pasiekos tokią būseną, sąmonė ištirps pirmapradėje priežastyje. Sąmonė ir formuojantys veiksniai, nesantys jos išsaugojimo priežastimi ir trukdantys sąmonės veiklai, nutraukia savo veiklą. Tada Puruša buvoja savo tikrojoje formoje.


Pastabos

k1) Mangala - indų tekstuose reiškia Marsą (raudonąją planetą). Tai karo dievas. Kalendoriuje žymi antradienį. Tačiau ne astrologine prasme, Rigvedoje, pas gramatiką Patandžalį ir Paninį žodis minimas „laimingas-sėkmingas“ prasme.

k2) Vjasa („aprašytojas, pasakotojas“) - rišis, tradiciškai laikomas „Mahabharatos“ epo autoriumi bei Vedų sistemintoju (suskirstytoju į 4 dalis). Jis laikomas „Vedanta sutrų“ autoriumi. Jam priskiriama ir Patandžalio „Joga sutrų“ komentarų „Joga Bhašija“ autorystė. Gali būti, kad buvo keli asmenys tokiu vardu arba jo vardas priskirtas kūriniams, kad šie įgautų daugiau „svorio“.
Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje.

k3) Išvara - filosofinė induizmo sąvoka reiškianti Aukščiausiąjį Viešpatį, ištavedata advaitos filosofijoje. Budizme jis suprantamas kaip galinga, bet ne visagalė esybė. Sankhja ir mimansa nepripažįsta išvaros koncepcijos, tuo tarpu vaišešika, joga, vedanta ir nyaya ją palaiko. Šivaizme Išvara yra sinonimas Šyvai, o vaišnavizme – su Višnu. Induismo jogos mokykloje tai „asmeninė dievybė“ ar „dvasinis įkvėpimas“.
Išvaros šaknis yra „iš-„ reiškianti „pajėgus, gebantis“ ir „savininkas, valdytojas“; kita dalis yra „-vara“, nuo konteksto reiškia „geriausias, puikus“, „pasirinkimas, dovana“, „mylimasis“. Išvara nesutinkamas Rigvedoje, tačiau gausus Dharmasutrose.


Trumpos biografijos

1) Surendranatas Dasgupta (Surendranath Dasgupta, 1887-1952) – indų filosofijos, religijos ir sanskrito raštų tyrinėtojas. Žinomiausia jo 5-tomė „Indijos filosofijos istorija“ (1922-1955), pradžioje sumanyta pateikti vienu tomu, tačiau kaupiant medžiagą nuspręsta ją perdirbti 5 tomų serijai.

2) Džeimsas Vudsas (James Haughton Woods, 1864-1935) – graikų ir indų filosofijų tyrinėtojas, 1915-33 m. (su pertraukomis) Harvarde turėjęs filosofijos katedrą. Paskelbė daug pali ir sanskritų tekstų vertimų. Susidomėjęs budizmu atliko kelias keliones į Rytų Aziją ir Japoniją

3) Fiodoras Ščerbatskojus (1866-1942) – Lenkijoje gimęs rusų indologas, sukūręs budizmo vakarietiško tyrinėjimo pagrindus. Vertė sanskrito ir tibetietiškus tekstus. Mažai žinomą tėvynėje, aukštai vertino Dž. Nehru ir R. Tagorė. 1937 m. patyrė tarybinių organų spaudimą, nemažai jo mokinių represuoti.

4) Lui de la Vali-Puasonas (Louis Etienne Joseph Marie de La Vallee-Poussin, 1869-1938) – belgų indologas ir budizmo tyrinėtojas, vadžrajanos žinovas. Paskelbė įtakingą „Musila et Narada“ (1937) apie du nirvanos pasiekimo kelius.

5) Paulis Doisenas (Paul Jakob Deussen, 1845-1919) – vokiečių orientologas ir sanskrito raštų tyrinėtojas, upanišadų žinovas. Veikiamas A. Šopenhauerio buvo F. Nyčės ir S. Vivekanandos draugu. Nuo 1912 m. buvo „Schopenhauer-Jahrbuch“ žurnalo redaktoriumi. Jo darbai paskatino neoinduizmo tapsmą.

Adi Šankara
Sankhjos sutros
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Patandžali. Joga sutra
Senoji Indijos istorija
Senovės indų astronomai
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Himalajų legendos ir mitai
Kaip suprantu indų filosofiją?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Vaišešikos gamtos filosofija
Senieji sankskrito raštai
Kelyje link Vedantos
Bhartrihari poezija
Katha upanišada
Mandana Mišra
Datatrėja
Rigveda
Bharata
Guru
Vartiklis