Šri Ramakrišna ir panteizmas
Šri Ramakrišna gimė pamaldaus, bet vargšo brahmino šeimoje 1836 m. vasario 18 d. Kamarpukure, mažame kaimelyje netoli Kalkutos. Jis niekada nesimokė mokykloje, nestudijavo jokių mokslų ir filosofijos. Vakariečio akyse jis beraštis.
Tuo metu visuomenėje vyko religinės kovos tarp įvairių kultų ir sektų, kurių kiekviena laikėsi savo tiesos. Jos nesivaržė viena kitą kaltinti ir juodinti. Šri Ramakrišna pripažino visas religijas, nes visos veda prie Dievo: "Tiesa yra Viena, išminčiai ją vadina įvairiais vardais" (RgVeda). Jis savo mokiniams sakė, kad vanduo irgi vadinamas skirtingai, tačiau jo substancija ta pati.
Jis griežtai pasisakė prieš kastų sistemą ir sakė, kad mes visi Dievo vaikai. Vienintelis mūsų tikslas yra savyje atrasti jo buvimą ir vizualizuoti visus Visatos objektus (gyvus ir negyvus), kaip dieviškumo apraiškas.
Sąmone: Visatos pagrindas
Šri Ramakrišna laikė, kad sąmonę turi ir gyvi, ir negyvi objektai:
"kaip Sąmonė, Jis persmelkia visą Visatą, gyvą ir negyvą
Jis vienintelis yra Sąmonė". Jis aiškino, kad
būdamas Kali šventykloje jautė, kad ne tik Kali atvaizdas, bet ir indai, sienos, grindys turi
sąmonę. Kartais jis duodavo labai mistiškus paaiškinimus:
"Vienądien turėjau Sąmonės viziją, nedualios ir nedalomos. Pirmiausi ji man atskleidė, kad
yra nesuskaičiuojamas žmonių, gyvūnų ir kitų tvarinių skaičius. Tarp jų buvo aristokratai,
anglai, musulmonai, aš pats, šiukšlynų gyventojai, šunys ir dar barzdotas musulmonas su
moliniu padėklu su ryžiais. Ji kiekvienam į burną įdėdavo po kelis grūdelis. Aš irgi truputį paragavau.
Kitą dieną aplink regėjau ryžius, daržoves ir kitą maistą, o taip pat atmatas ir purvą. Staiga iš mano kūno išėjo siela ir, tarsi liepsna, viską palietė. Tai buvo tarsi išsikišęs ugnies liežuvis, ragaujantis viską vienu metu, netgi išmatas.
Man buvo atskleista, kad visa tai yra vienos substancijos, nedali ir nedaloma Sąmonė".
Ši mistinė patirtis dera su upanišadomis. "Altarėja upanišada" tvirtina: "Pradžnanam Brahman", nusakant, kad Brahmanas, visko pradžia ir pabaiga, yra Sąmonė. "Brihadaranyaka upanišada" pabrėžia "Aham Brahmašmi", "Aš esu Brahmanas". "Čandogya upanišada" pareiškia: "Tvat tvam Asi", "Tujei esi tai" (kitaip, "tu dieviškas"). "Švetaštara upanišada" aiškina, kad Brahmanas nėra "moteriškas. Jis nėra nei vyriškas, nei joks. Jis priima tą kūną, su kuriuo sujungtas".
Galime sakyti, kad turime sąmonę. Bet kai užmingame, kas valdo mūsų kvėpavimą ir
kitas organizmo funkcijas? Smegenys? Bet smegenys sudaryti iš ląstelių. Kas jas priverčia dirbti? Atsakymas tėra - Sąmonė.
"Kena upanišada" rašo: "Ko negalima išreikšti kalba, bet per ką kalba yra išreiškiama, tik tas yra Brahmanas". Šri Ramakrišna sako: "Per jį kalbu, todėl kalbu. Aš Mašina, jis Operatorius". Tačiau, nors Brahmanas yra tikrasis atlikėjas, jis nesusijęs su jokia veikla. Pavyzdžiui, kai perku duoną, aš esu operatorius, bet nesu nei pinigai, nei duona.
Šri Ramakrišna sakė, kad kokybiškai Sąmonė yra ta pati visuose daiktuose, tačiau skiriasi kiekybiškai. Žmogui mirus, kūne dar lieka Sąmonė, tačiau jos jau nepakanka, kad priverstų kūną šypsotis, vaikščioti, kalbėti
Kosminė Sąmonė: Absoliutas
Kaip sukuriama materija (pasaulis)? Lygiai taip pat galime paklausti, kaip maža sėklytė virsta didžiuliu medžiu. Toje sėklytėje yra Sąmonė, kuri verčia iš dirvos siurbti vandenį ir maisto medžiagas, reikalingas medžiui augti. Taip Sąmonė gali tverti materiją tiesiog iš savęs. Todėl Sąmonė turi būti Sutvėrimo pagrindas. Šri Ramakrišna sakė: "Pirma Dievas, tada pasaulis" ta prasme, kad jis yra Sąmonė, iš kurios visa kita emanuoja. Sanskrite Visata yra Džagat, kas reiškia daiktą amžiname judesyje. O iki pasaulio sukūrimo tebuvo Absoliutas, kuriame nebuvo jokio dualizmo.
Žmogus turi grubų kūną, subtilų kūną ir priežastinį kūną. Pirmasis tas, kurį matome veidrodyje, subtilųjį sudaro mąstymas, protas ir ego. O priežastiniame yra mūsų sąmonė, ir jis visiškai neveiksnus. Tačiau jis pirmųjų dviejų priežastis. Kai jis suyra, tada susilieja su gryna sąmone, - vandenynu, kuriame nėra jokios bangelės. Tai, pagal Vedantą, Brahmanas arba kosminė Sąmonė. O Brahmanas neturi jokios formos.
"Tas Brahmanas yra amžinas. Jis egzistuoja praeityje, dabartyje ir ateityje. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos Tie 'būtis' ir 'nebūtis' yra Prakriti (gamtos) atributai. Tikrovė yra anapus jų abiejų". Vedantoje tik Brahmanas yra Tikrovė. Gamta vadinama iliuzija, būsena, kai sapnuojama. Šri Ramakrišna požiūris truputį skiriasi. Jam Brahmanas ir gamta yra viena. Negalima galvoti apie ugnį, be jos galios deginti, o apie saulę be jos spindulių. Taip it Brahmanas, kosminė Sąmonė, ir gamta yra neatskiriami. "Brahmanas savaime yra neveiksnus. Kai jis dalyvauja tvėrimo, palaikymo ar irimo procesuose, jis vadinamas Pirmaprade galia arba Adyašakti (gamta)".
Tuo ir pasireiškia Šri Ramakrišna panteizmas.
Pagal Šri Ramakrišną, Visata irgi turi priežastinį kūną. Taigi, jei ji suyra, privalo egzistuoti priežastinio kūno forma. Tas priežastinis kūnas turėtų būti sudarytas iš "atominių rūšių", kurias Vedos vadina "tanmatras", kurių negalima pamatyti.
Dar I. Niutonas klausė: "Ar kieti kūnai ir šviesa negali virsti vieni kitu, ar negali kūnai gauti poveikio iš šviesos, kuri įeina į jų sudėtį?" "Mundaka upanišada" Brahmaną vadina "visų šviesų Šviesa Jis savaime švyti". "Čandogya upanišada" tvirtina: "Yra aukščiausioji šviesa aukščiau už visas šviesas". O Šri Ramakrišna sakė mokiniams: "Yra šviesa, bet ne ta šviesa, kurią juntame, ne materialioji šviesa".
Absoliuto pasiekimas: Samadhi
Absoliutas yra anapus gamtos: "Negalima sužinoti tiesos apie Dievą mokslo pagalba. Mokslas suteikia informaciją tik apie jutimais suvokiamus dalykus".
Stresui įveikti naudojama meditacija. Ją pradėdamas, žmogus turi atsisėsti, nugarą laikydamas tiesiai, užsimerkdamas ir dėmesį sutelkti vienam dalykui. Mąstymas nedingsta. Jis ištraukia daugybę informacijos iš atminties, mintis veja mintį. Tik patyrusiems pavyksta nuraminti mąstymą ir sustabdyti informacijos srautą. Šri Ramakrišna sakė, kad Absoliuto būsenoje mąstymas miršta. Tai samadhi, visiško nušvitimo ir spinduliavimo būsena. Ją pasiekti galima tik visiškai atsiribojus nuo žemiškųjų dalykų. Vedantoje toji būsena vadinama Sat-Čit-Ananda.
Šri Ramakrišna aiškino: "Kuo arčiau priartėjate prie Dievo, tuo labiau jaučiate ramybę. Ramybė, ramybė, ramybė aukščiausioji ramybė. Kuo arčiau prieinate prie Gango, tuo labiau jaučiate jo vėsą. Pasijuntate visiškai nusiraminę, kai paneriate į upę".
Literatūra"
- S.Nikhilananda. The Gospel of Shree Ramakrishna, 1976
- S.K.Dey. Analysis of Consciousness in Vedanta Philosophy// Informatica 21, Nov.1997
Doktrina: panteizmas
Ramanudža ir jo požiūris
Advaita Vedanta principai
Senoji Indijos istorija
Senieji sankskrito raštai
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Kaip suprantu indų filosofiją?
Mitas apie arijų įsiverżimą
Rigvedos 'Himnas varlei'
Upanišados
Džnanadeva
Tirumantiram. 3 mantra
Ganapati Upanišada
Buda ir budizmas
Chan budizmas: reinkarnacija
Indijos filosofijos sistemos
Kibernetikos istorijos etiudai
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Kagju budizmas
Himalajų legendos ir Indijos mitai
Mitologijos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis