Šiame skyrelyje pateikiama trumpi pagrindinių dievybių pristatymas:
Brahmos,
Šyva,
Višnu (Narajana),
Rama,
Krišna.
|
Brahma (tariasi Bramha) yra indų Trejybės (Trimurti) Dievas - Kūrėjas, tas Dievo aspektas, kurio dėka atsiranda ir vystosi Visata. Brahma - tai įasmenintas Absoliutas, pati Tiesa, begalinis ir visažinantis. Jis negarbinamas kaip Yštadevata ("Asmeninis Dievas"), ir yra tik kelios Jam skirtos šventyklos. Tačiau Jo atvaizdas yra visose Šyvos ir Višnu šventyklose šiaurinėje pusėje, ir šiose šventyklose Jam kasdien aukojama pudžia (apeiginis Dievo pagarbinimas). Nėra Jam pašvęstų Bhadžianų. Mene Brahma vaizduojamas kaip subrendęs, raudonos spalvos barzdotas vyras, apsirengęs baltais rūbais. Jis turi keturis veidus (simbolizuojančius keturias Vedas, keturias Jugas (laikmečius) ir keturias visuomenės kastas) ir keturias rankas. Vienoje rankoje Jis laiko skeptrą - valdžios ženklą, antroje - knygą (Vedas - visos išminties šaltinį), trečioje - rožinį, simbolizuojantį dvasingumą, ir ketvirtoje - vandens ąsotį, simbolizuojantį gerovę. Brahma vaizduojamas sėdintis lotoso soste, ant gulbės (Hamsos) arba stovintis. |
|
Dievo Višnu atvaizduose Brahma vaizduojamas sėdintis lotose, iškylančiame iš Višnu bambos. Brahmos Šakti arba "Žmona" yra Sarasvati, Mokslo ir žinių Deivė. Brahma vaizduojamas vyriškio Pavidalu, todėl Jo nereikia painioti su Brahman'u, beformiu Visuotinu Absoliutu arba Aukščiausiąja Tikrove.
OM BRAHMAJA NAMAHA
|
Malda Šyvai (Stuti)
Vandė Šiambhum Uma Patim Sūra Gurum Vandė Džiagat Kāranam
|
|
(Aš sveikinu Dievą, Umos Viešpatį, Dievų Mokytoją, kuris yra Visatos Priežastis.
Aš sveikinu Pašupatį, gyvūnijos pasaulio Viešpatį, Savo rankoje laikantį elnią;
sveikinu Viešpatį, pasipuošusį gyvatėmis.
Aš sveikinu Tą, kuris yra brangus Mukundai (Dievui Višnu) ir kurio trys akys -
tai Saulė, Mėnulis ir Ugnis.
Aš sveikinu atsidavusiųjų prieglobstį, malonių Teikėją, Šyvą Šankarą).
|
Šyva (kartais rašoma Syva), pažodžiui reiškia "Palankusis" - tai vienas iš
trijų Dievų, sudarančių Trimurti, indų Dievų Trejybę. Tai tas Dievo aspektas,
kuris žinomas kaip Griovėjas (Hara) arba tiksliau - Atkūrėjas. Šyva vadinamas ir kitais vardais:
Mahėšvara Didysis Dievas;
Šambho suteikiantis Gėrį;
Šankara geradaris Dievas;
Yšvara Dievas, Didysis Dievas, Paramatma,
Kūrėjas; Tas, kuris yra mumyse ir stebi
mus kaip liudininkas;
Mahėša Didysis Dievas;
Mahadėva Didysis Dievas;
Pašupathi visų tvarinių Viešpats;
Paramėšvara Aukščiausias Viešpats.
|
Pastaba: Šankara vardas buvo duotas advaita vedanta pradininkui.
Sakoma, kad Šyva gyvena Kailaso kalne ("Kailasa Vasa") Himalajuose su Savo "Žmona" Parvati, Kuri yra Jo Šakti (Energija), ir Savo "sūnumis" Ganeša ir Subrahmanja.
Šyva dažniausiai vaizduojamas balta arba pelenų spalvos oda; Jis visas apibertas vibhučiu ("Vibhuti Sundara" - gražus, apibertas vibhučiu). Jis turi tris akis (Tri-nėthra), todėl vadinamas Triambaka (Triakis). Trečioji, Išminties akis (Phala Ločiana) teikia vidinį regėjimą arba dvasinį suvokimą, bet gali sudeginti viską, kas priešais ją atsiranda.
Šyvos kaklas yra mėlynas (Nylakantha), nes burnoje Jis laikė nuodus (Hala-Hala), kurie atsirado, kai buvo plakamas Kosminis Vandenynas ir galėjo sunaikinti pasaulį. Viešpats Šyva juos išgėrė. Jo plaukuose yra pusmėnulis, todėl Jis vadinamas "Čiandrašėkhara" ir "Šašanka Šėkhara", tai reiškia, "Tas, Kurio galvą puošia pusmėnulis". Jo susipynusiais plaukais teka Gangas - Viešpats Šyva leido jam tekėti Savo plaukais iš dangaus į žemę ir sulaikė griaunančią Gango kritimo jėgą. Ganga Dhara - "Tas, Kuris laiko Gangą" ir Ganga Džiata Dhara - "Tas, Kurio plaukuose yra Gangas". Jo kaklą ir rankas puošia gyvatės, todėl Šyva vadinamas "Naga Bhūšana" (pasipuošęs gyvatėmis). Gyvatė aplink Jo kaklą simbolizuoja susirangiusią Kundalini, aukštesnės sąmonės galią, esančią žmoguje. Vienoje rankoje Šyva laiko trišakį (Trišūla), todėl vadinamas Trišūla Dhari - "Laikantis Trišakį". Trišakis simbolizuoja tris Laiko dalis: praeitį, dabartį ir ateitį. Jis joja šventuoju jaučiu (Nandi), iš čia - Nandi Vahana.
Viešpats Šyva taip pat pasirodo Nataradžos (Šokio Karaliaus) pavidalu. Jis kuria Visatą, šokdamas Tandavos Kosminį Šokį. Vienoje rankoje Šyva laiko būgnelį damaru, simbolizuojantį Om (garsą, vibraciją), pirminę Kūrinijos priežastį. Būgnelis vaizdžiai apibūdinamas kaip sukuriantis garsą "dam dam". Kosminio Šokio metu Jo kojų papuošalai skamba "dhimita dhimita dhim".
Šyva taip pat vadinamas Čidambarėša, Čidambaros (miesto, kuriame Jis šoko) Viešpats. Šyva yra "Bholanath" (Šokio Viešpats). Jis yra Tripurari, sugriovęs tris miestus (Pura), kuriuos, nepaklausę Dievo, pastatė demonai (asūrai). Jis taip pat yra Mritjundžiaja (Nugalintis mirtį).
Šyvą dar simbolizuoja Lingamo Forma. Lingamas - tai simbolis to, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos, Forma, kurioje susilieja visos kitos formos. "Šyva - tai Dievas, laiminantis būtybes labiausiai trokštama dovana - susiliejimu su Visata. Tai pabaiga, mirtis, kurios žmogus turėtų siekti; pabaiga, kurią Šyva gali suteikti. Pirmiausia suvokite Dievą savyje; tuomet, jei įsitrauksite į materialų pasaulį, nieko blogo jums negalės atsitikti, nes suvoksite supantį pasaulį kaip Dievo Kūną. Pasiekti Jį - tai neišvengiamas žmogaus tikslas". - BABA
OM NAMAH ŠYVAJA
NARAJANA (Višnu)
Malda Dievui Višnu
Šantakāram Bhudžianga Šjanam
Padmanabham Surėšiam
Višvādharam Gagana Sadršam
Megha Varnam Šiubhāngam
Lakšmi Kāntham Kamala Najanam
Jogi Hrdjāna Gamjam
Vandė Višnum Bhava Bhaja Haram
Sarva Lokaika Nātham
(Aš garbinu Višnu, Kuris yra romaus pavidalo (Šantakaram);
Kuris yra parimęs ant gyvatės, iš Kurio bambos iškyla lotosas;
Kuris yra Dievų Valdovas, Palaikantis Visatą, visa-persmelkiantis kaip eteris;
Kuris yra lietaus debesies spalvos;
Kurio rankos ir kojos suteikia malonę;
Kurio akys - kaip lotoso žiedlapiai;
į Kurį medituoja jogai ir suvokia Jį savo širdyse;
Kuris pašalina atgimimo baimę;
Kuris yra Lakšmės Vyras ir Kuris yra Vienintelis visų pasaulių Valdovas).
Narajana (Višnu) yra antrasis indų Trejybės Dievas, visos Kūrinijos Saugotojas
ir Globėjas. Jis yra Visa-persmelkiantis (žodis "Višnu" yra kilęs iš
sanskritiško žodžio "vis", reiškiančio "persmelkti, prasiskverbti").
Žodis "Narajana" reiškia "Dievas žmoguje" arba "Tas, Kuris yra visose būtybėse". Narajana dar vadinamas:
Ranga - Didysis pasaulio scenos Kūrėjas; Ranganath - Pasaulio scenos Viešpats; Ačijutha - Nesunaikinamasis; Hari - Tas, kuris pavagia širdį.
(Viešpats Krišna, Viešpaties Višnu Avataras, taip pat vadinamas Hari).
Narajana garbinamas kaip Venkatėšvara, Dieviškasis Globėjas, kurio garsi šventykla yra Tirupatyje, Andhra Pradešo Valstijoje Indijos Pietuose.
Višnu yra gražaus veido - "Sundara Vadana" ir gražaus kūno (mėlynos kaip dangaus spalvos). Tai simbolizuoja beformį Brahman'ą, kuris nematomas, bet pripildo visą Visatą. Višnu vaizduojamas su keturiomis rankomis. Tai reiškia, jog Jis valdo keturias pasaulio šalis ir yra visur Visatoje.
Vienoje rankoje Jis laiko kriauklę (šankha), kurios garsas yra didysis "OM". Kitoje rankoje - diską (čiakra), visagalintį ginklą, sunaikinantį piktadarius. (Kai kurie šaltiniai teigia, kad čiakra - ratas simbolizuoja laiką).
Dievas Višnu (ir Krišna) vadinamas "Šankha Čiakra Dhara" ("Kriauklę ir diską Laikantis"); tai nurodo, kad Jis valdo garsą ir laiką. Trečioje rankoje Višnu laiko vėzdą (gada), o ketvirtoje - lotoso žiedą (padma), kuriame yra Jo pirmasis Kūrinys - Brahma (Dievo - Kūrėjo aspektas).
Ant Jo krūtinės - plaukų garbanos, srivatsos žymė, Jo nemirtingumo ženklas. Ant kaklo Višnu pasikabinęs laimę nešantį brangakmenį Kausthuba ir perlų vėrinį ("Kausthubahara" reiškia "nešiojantis brangakmenį Kaustubą", o "Mouthikadhara" reiškia "nešiojantis perlų vėrinį"). Jo liemenį juosia geltonas apdaras, todėl Jis vadinamas "Pithambaradhara" ("Pitha" - geltonas, "Ambara" - apdaras, "Dhara" - dėvėti, nešioti. Krišna, Višnu Avataras, taip pat vadinamas "Kausthubahara" ir "Mouthikadhara").
Jo "Žmona" yra Lakšmi - sėkmės, gerovės ir grožio Deivė. Jis skrenda pasikinkęs Garudą, dangiškąjį erelį balta krūtine (iš čia - "Garuda Vahana").
Višnu kartais vaizduojamas pusiau gulintis ant susisukusios gyvatės, vadinamos Anantha. "Anantha Šajana" reiškia "prigulęs ant gyvatės Anantos" ("Anantha" reiškia "be pradžios ir be pabaigos"). "Bhudžianga Šajana, Sėša Šajana" taip pat reiškia "prigulęs ant gyvatės" ("Bhudžianga" reiškia "gyvatė", "Sėša" - t.p. "gyvatė", "Šajana" - "gulintis"; "Adi sėša" - "pirminė gyvatė"). Taip yra nuo to laiko, kai Višnu išvijo gandarvus i÷ požemio.
Gyvatė simbolizuoja Kundalini Šakthi, Psichinę Energiją, kurią reikia pažadinti, kad ji išlaisvintų Dievą žmoguje. Gyvatė, ant kurios guli Višnu, plūduriuoja begaliniame pieno vandenyne (Kšyra Sagara, Kšyrabdi), simbolizuojančiame tyrą sąmonę.
Viešpaties Višnu dangiškoji buveinė vadinama Vaikunta ("Vaikunta Pati" - Vaikuntos Viešpats, "Vaikunta Vasa" - gyvenantis Vaikuntoje).
Karts nuo karto Narajana įsikūnija kaip Avataras žmogaus arba gyvūno pavidalu,
kad įveiktų blogį ir atstatytų pasaulyje dharmą (darną, teisingumą, dorovę).
Dešimt didžiųjų Viešpaties Višnu Avatarų (Dašāvatar) yra šie:
1. Matsja (Žuvis) 2. Kurma (Vėžlys) 3. Varaha (Šernas) 4. Narasimha (Pusiau-žmogus, pusiau-liūtas) 5. Vamana (Nykštukas) 6. Parašurama (Rama su kirviu) 7. Rama 8. Krišna 9. Buddha 10. Kalki
Bhagavanas Šri Satja Sai Baba yra Kalki Avataras.
OM NAMO NARAJANAJA
Malda Ramai (Stuti)
Šri Rāghavam Dašarathātmadžiam Apramėjam
|
Aš lenkiuosi Ramai, įžymiajam Raghu palikuoniui, Dašaratos sūnui, Neapsakomajam;
|
"Rama gyvena kiekviename. Jis - tai Atma-Rama (Palaimos šaltinis) kiekviename žmoguje. Jo laiminimai, kylantys iš šio Vidinio Šaltinio, gali suteikti Ramybę (Šanti) ir Palaimą (Anandą). Jis yra Dharmos - dorovės, kuri sujungia Žmoniją Meilėje ir Vienybėje - Įsikūnijimas. Ramajana, Ramos istorija, pateikia mums dvi pamokas: neprisirišimo vertę ir poreikį kiekvienoje būtybėje suvokti Dievą. Tikėjimas Dievu ir neprisirišimas prie išorinių siekių - tai raktas į žmogaus išsilaisvinimą. Atsisakykite pojūčiais suvokiamų dalykų, ir jūs įgysite Ramą". - BABA
Treta Jugoje Aukščiausiasis Viešpats gimė kaip Dievo Višnu Avataras, Šri Ramos pavidalu. Šiame Avatare Aukščiausiasis Viešpats tik retkarčiais atskleisdavo Savo tikrąją prigimtį.
Jis gyveno kaip paprastas žmogus, pagal senovines Vedų išminties taisykles. Ramos gyvenimo istorija, įamžinta Ramajanoje, pasakoja ne tik kaip Jis tobulai gyveno ir atliko visas Savo pareigas, bet taip pat išryškina įvairius tobulus vaidmenis: tobulo sūnaus, tobulo brolio, tobulos žmonos, tobulo vyro, tobulo draugo, tobulo atsidavusiojo ir tobulo karaliaus.
Šri Rama garsėjo savo didvyriškumu (Eka bana - viena strėlė), atsidavimu Sitai (Eka patni - viena žmona) ir sąžiningumu (Eka vačiana - vienas žodis).
Rama gimė Raghu Dinastijoje, kurią įkūrė Imperatorius Raghu. Todėl Rama
vadinamas:
"Raghava" - Raghu palikuonis, "Raghu Nandana" - Raghu sūnus, "Raghukula Nandana" - Raghu Dinastijos sūnus, "Raghu Vyra" - Raghu Didvyris, "Raghukula Bhūšana" - Raghu Dinastijos brangakmenis.
Rama (reiškia "Tas, kuris teikia malonumą") taip pat vadinamas Ramačiandra (Rama, patrauklus kaip mėnuo). Jo gimtinė - Ajodja, miestas Šiaurės Indijoje ("Ajodja Vasi" - Ajodjos gyventojas). Rama buvo Karaliaus Dašaratos ir Karalienės Kausaljos sūnus. Iš čia kilo epitetai "Dašaratha Nandana" - Dašaratos sūnus, "Kausalja Thanaja" - Kausaljos sūnus.
Dašaratha turėjo dar dvi žmonas - Sumitrą ir Kaikėji. Sumitra turėjo sūnus dvynius - Lakšmaną ir Satrugną, o Kaikėji turėjo sūnų Bharatą.
Ramos vaikystė praėjo beribiame džiaugsme brolių draugijoje. Jis ir Lakšmana buvo neatskiriami draugai, kaip ir Bharata su Satrugna. Keturiems karalaičiams buvo suteiktas karališkam luomui būtinas auklėjimas ir išsilavinimas. Jie užaugo stiprūs, dori ir sumanūs.
Būdami dar jauni, Rama ir Lakšmana, atsiliepdami į išminčiaus Višvamitros prašymą, lydėjo jį į mišką ir padėjo sunaikinti demonus ir demoniškas jėgas, trukdžiusias Višvamitrai užbaigti garsiąją Jagną (aukojimo apeigas). Nors Višvamitra atpažino karalaičiuose Dievo pasireiškimą, tačiau jis buvo pasirinktas įrankiu, kad įšventintų juos į mantras (šventus žodžius; mistines formules). Mantros turėjo padėti jiems nugalėti demoniškas jėgas, apsaugodamos nuo išsekimo, alkio ir troškulio. Tuo pabrėžiama svarbi žmogiška Dieviško Avataro savybė.
Sunaikinęs demonus ir užbaigęs Jagną, Višvamitra pasiėmė karaliūnus į Videhos Karalystę, kurią Mithilos sostinėje (Biharo provincija Indijoje) valdė Karalius Džianaka. Pakeliui, einant per mišką, Šri Rama kojos pėda palietė akmenį, kuriuo buvo paversta (prakeikta) išminčiaus Gautamos žmona Ahalja. Ramos pėdos prisilietimas ją išvadavo ("Ahalja Udhana Ram" - reiškia Rama - Ahaljos išvaduotojas). Mithiloje (sostinėje) Rama turėjo laimėti Karaliaus Džianakos dukters Sitos ranką.
Tokia pat įdomi yra Sitos istorija. Prieš daugelį metų, kai Karalius Džianaka arė velėną toje vietoje, kur jis nusprendė atlikti Jagną, žemėje pasirodė indas. Jame buvo žavingas kūdikis (mergaitė). Kadangi ji atsirado iš vagos (sita), tai ir buvo pavadinta Sita. Džianaka ją užaugino kaip savo dukterį. (Sita taip pat vadinama Džianaki - Džianakos duktė, ir Vaidehi - Videhos karaliaus duktė).
Sita turėjo būti atiduota į žmonas jaunikiui, galinčiam pakelti Šyvos Lanką, kurį turėjo Džianaka. Rama ne tik jį pakėlė, bet įtempė ir įdėjo strėlę; kai Jis patraukė lanko timpą, kad paleistų strėlę, lankas lūžo.
Po vestuvių Rama ir Sita išvyko į Ajodją, kur netrukus Dašarata nusprendė atsisakyti sosto ir paskelbti Ramą karaliumi. Tačiau karūnavimo išvakarėse Kaikėji, trečioji Dašaratos žmona, paprašė jo išpildyti du prašymus, kurie jai buvo pažadėti prieš keletą metų. Ji paprašė, kad vietoj Ramos būtų karūnuotas jos sūnus Bharata, o Rama, susivijusiais plaukais ir aprengtas medžio žievės apdaru būtų išsiųstas į Dandakos mišką, liktų ten gyventi 14 metų, o po to grįžtų į sostą. Rama buvo idealus sūnus ir Jo pareiga buvo padėti tėvui ištesėti duotą žodį. Jis atsisakė purpurinių karaliaus rūbų ir išėjo iš Ajodjos.
Sita (tobula žmona) ir Lakšmana (idealus brolis) nutarė sekti paskui Jį į tremtį, į mišką, kur jie sutiko daug išminčių ir padėjo išvaduoti mišką nuo blogio jėgų (demonų).
Ajodjoje Dašarata mirė nuo širdies skausmo, o Bharata, kuris tvirtai laikėsi Dharmos, atsisakė sosto (kurį jo motina laimėjo jam gudrybės būdu) ir padėjo į sostą Ramos sandalus. Jis apsivilko medžio žievės rūbais ir nusprendė apsigyventi palmių lapais dengtoje trobelėje.
Dandakos miške blogio demonas ir Lankos karalius Ravana pagrobė Sitą. "Nuliūdęs" Rama klajojo, ieškodamas Sitos. Jis atvyko į Kiškindą ir susidraugavo su Sugriva, beždžionių karaliumi. Ši draugystė laikoma tobula. Čia Rama taip pat susitiko su Hanumanu, kuris laikomas tobulu pasekėju.
Hanumanas sužinojo, kad Sita įkalinta Lankoje. Dideliame mūšyje blogio demonų karalius buvo nugalėtas. Šri Rama sugrįžo į Ajodją, kur buvo karūnuotas ("Pattabhi Rama" - Rama karūnavimo metu).
Rama buvo tamsių lietaus debesų spalvos ir gražios išvaizdos (Šjamala, Komala).
Paprastai Jis vaizduojamas karaliaus soste ("Radžia Rama" - Rama karalius), Jo
žmona Sita - iš kairės, Ji laiko Jo lanką (Kothanda) - iš čia epitetas
"Kothanda Rama", - ir strėlinę. Aplink Jį stovi broliai,
o prie Jo kojų - Hanumanas. Galima medituoti į Šri Ramą. Vardas "Rama" yra
galinga mantra. Bhadžianose apdainuojamos ir kitos Ramos savybės:
"Bhaktha Vatsala" - geraširdis ir mylintis savo
pasekėjus;
"Patyta Pavana" - Tas, kuris išvalo nuodėminguosius;
"Pavana Nam" - išvalantis Vardas;
"Papa Vimočiana" - Tas, kuris išlaisvina pasekėją iš
nuodėmių;
"Kaljana Rama" - Rama, suteikiantis
džiaugsmą ir gerovę, turtą;
"Sita Vallabha" - Sitos Vyras;
"Sita Ram" - Sita ir Rama;
"Sundara Nama" - gražus Vardas;
"Dyna Bandhu" - kenčiančių artimas, draugas;
"Karuna Tharanga" - labai geras, pilnas užuojautos;
"Madhura, Manohara" - gražus, nuostabus;
"Maruthi Vandita" - Tas, kurį garbina Hanumanas.
Ramos istorija bus nepilna, nepaminėjus Hanumano (drąsos simbolio), kuris yra vienas iš amžinųjų pasaulio būtybių ir ištikimiausias Šri Ramos pasekėjas. Sakoma, kad Hanumanas atsiranda visur, kur tik apdainuojamas Ramos Vardas arba pasakojama Ramos istorija.
OM ŠRI RAMĀJA NAMAHA
Malda Šri Krišnai (Stuti)
|
Kasturi Thilakam Lalāta Phalakė
|
(Krišna), piemenaičių brangenybė, |
|
"Kai nyksta Teisingumas (Dharma)
Ir įsigali Neteisingumas (Adharma),
Aš pats apsireiškiu, o Bharata!
Kad apsaugočiau doruosius,
Sunaikinčiau piktadarius
Ir įtvirtinčiau Teisingumą,
Aš gimstu iš amžiaus į amžių".
(Bhagavad Gyta, IV sk., 7 ir 8 posmai).
Laikydamasis šio pažado, Dievas įsikūnijo žemėje Dvapara Jugoje (laikmetyje), maždaug prieš 5000 metų kaip visų galių Avataras (Pūrna Avatar) Šri Krišnos Pavidalu. Jis buvo švelnumo, nepaprasto žavesio ir neprilygstamos Meilės Įsikūnijimas.
Trumpai papasakosime Šri Krišnos Atėjimą ir Gyvenimą.
Tuo metu Mathura buvo vienas iš svarbiausių Indijos miestų, Jadu Dinastijos sostinė. Ją valdė karalius Ahuka. Jis turėjo du sūnus, Devaką ir Ugraseną, kurie vėliau tapo atskirų jo karalystės žemių valdovais.
Devaki, Devakos duktė, buvo atiduota į žmonas Vasudevai, Jadavai (Jadu Dinastijos palikuoniui). Jaunąją sutuoktinių porą į Vasudevos rūmus vežė Ugrasenos sūnus Kamsa, kuris mylėjo Devaki kaip savo seserį. Tuo metu pasigirdo Balsas iš dangaus: "Neprotingasai Kamsa, aštuntasis Devaki sūnus vieną dieną nužudys tave". Tai išgirdęs, Kamsa išsitraukė kardą ir norėjo užmušti Devaki. Vasudeva meldė Kamsą pasigailėti jo nuotakos gyvybės ir pažadėjo atiduoti jo globai visus jai gimsiančius vaikus. Kamsa nurimo ir įspėjo Vasudevą, kad šis išlaikytų savo pažadą.
Kai Devaki pagimdė pirmąjį sūnų, Vasudeva nunešė naujagimį Kamsai, bet šis atidavė vaiką atgal Vasudevai, nes jam rūpėjo tik aštuntasis kūdikis. Laikui bėgant, Kamsą taip užvaldė baimė, kad jį nužudys Devaki sūnus, jog, kai jai gimė šeši vaikai, Kamsa parsinešė juos į savo rūmus ir visus nužudė.
Gimus septintajam, Vasudeva nusileido šeimos šventiko patarimui - slapta krepšyje išnešti vaiką iš rūmų. Į jo vietą buvo padėtas kitas naujagimis. Devaki sūnus Balarama augo Gokuloje su Rohini, antrąja Vasudevos žmona.
Kai Kamsa išgirdo, jog gimė negyvas kūdikis, jis įtarė, kad Devaki, norėdama apsaugoti aštuntąjį vaiką, griebsis kokios nors gudrybės. Jis įmetė į kalėjimą ją ir jos vyrą, taip pat savo seną tėvą Ugraseną. Po to Kamsa prisijungė kitas aplink Mathurą esančias žemes ir tapo valdovu.
Prasidėjus antriems jų gyvenimo kalėjime metams, Devaki pastojo aštuntą kartą. Praėjus devyneriems mėnesiams, Kamsa ėmėsi ypatingų atsargumo priemonių: surakino grandinėmis Vasudevos ir Devaki rankas ir kojas, o aplink kalėjimą padidino sargybinių skaičių.
Kai Devaki pradėjo gimdyti, jiems pasirodė Narajana (Dievas Višnu) ir pasakė, kad Jis nutarė gimti jų sūnumi. Jis taip pat pasakė, kad kai tik Jis gims, nuo jų rankų ir kojų nukris grandinės, o kalėjimo durys pačios atsidarys. Vasudevai buvo nurodyta nunešti Kūdikį į vyriausiojo piemens Nandos namus Gokuloje ir palikti Jį prie Nandos žmonos Jašodos, kuri tą pačią akimirką pagimdys mergaitę. Jašodos mergaitę buvo liepta nunešti į kalėjimą. Palaimindamas Vasudevą ir Devaki, Narajana įėjo į Devaki įsčias kaip Šviesos kamuolys.
Tuojau po to, 3.30 ryto, palankią Brahma-muhurtos valandą gimė gražus Kūdikis. Storos geležinės grandinės, kausčiusios Vasudevos rankas ir kojas, nukrito, o vartai plačiai atsivėrė. Vasudeva, nešinas Kūdikiu, išėjo pro rūmų vartus, miegančius sargybinius ir nuskubėjo Gokulos link.
Po didelių liūčių Jamunos upė buvo patvinus, bet vandenys prasiskyrė, leisdami jam praeiti. Vasudeva užėjo į Nandos namus. Nandos žmona Jašoda buvo tik ką pagimdžiusi mergaitę, ir abu tėvai kietai miegojo. Jiems nežinant, Vasudeva sukeitė kūdikius. Kai jis grįžo į kalėjimą, kūdikis pravirko. Sargybiniai pranešė Kamsai, kad gimė aštuntasis vaikas. Kamsa įėjo į kamerą, pakėlė kūdikį, ketindamas jį nužudyti, bet šis išsprūdo iš jo rankų ir išlėkė pro langą, o Balsas iš dangaus pasakė: "Tas, kuris tave nužudys, vis dar gyvas".
Tuo metu Gokuloje Nanda ir Jašoda šventė "savo" vaiko gimimą ir dėl tamsios
veido spalvos pavadino jį Krišna (Meghašjama, Ghanašjama - reiškia "Tamsiai
mėlynas kaip lietaus debesys", Ghana - lietaus debesys, Megha - lietus,
Šjama - tamsiai mėlynas). Kūdikis Krišna buvo Nandos džiaugsmas -
"Nandalala". Bhadžianose Krišna taip pat vadinamas:
"Jašodake Bal" Jašodos vaikas; "Devaki Thanaja" Devaki sūnus; "Vasudeva Nandana" Vasudevos sūnus; "Vasudeva" Vasudevos sūnus; "Jadava" Jadu Giminės palikuonis; "Jadhu Nandana" Žavingas Jadu Dinastijos sūnus; "Kėšiava" Gražiais plaukais.
Supratęs, kad jo būsimasis žudikas dar gyvas, Kamsa įsakė moteriai vardu Putana apeiti karalystę ir išžudyti visus tą mėnesį gimusius vaikus. Putana ištepė nuodais savo krūtinę ir žindydama nunuodijo daug kūdikių. Tokiu būdu ji bandė nužudyti Krišną, bet Jis įžvelgė jos gudrybę. Atpažinęs ją kaip milžinę - žmogėdrą, Krišna iščiulpė jos gyvybę ir Putana krito negyva.
Krišna buvo labai mylimas už išdykėliškus pokštus. Iš moterų Jis vogdavo sviestą; iš čia kilo epitetas "Navanytha Čiora" (Navanytha - sviestas, Čiora -vagiantis). Krišna taip pat "pagrobė", t.y. užkariavo, visų širdis ("Bada Čitha Čiora" - "Didysis mūsų širdžių užkariautojas").
Po keleto metų žmonės paliko Gokulą ir įsikūrė Brindavane. Krišna ir Jo šeima
taip pat apsigyveno Brindavane. Ten Jis ganė galvijus, iš čia epitetai:
"Gopala" - Go - karvė, Pala - ganytojas; "Govinda" - karvių numylėtinis.
Vienas iš Jo vaikystės draugų buvo Jo brolis Balarama. Krišna visą miestą žavėjo nuostabia savo fleitos muzika ("Murali Dhara" - laikantis fleitą, "Murali Lola" - mylintis fleitą). Krišnos fleita taip pat vadinama Venu. Visas miestas mėgo Krišną, o piemenaitės (gopės) mylėjo Jį dieviška meile ("Gopi Lola" - gopių numylėtinis). Jo mylimiausioji buvo Radha ("Radha Lola" - Radhos mylimasis). Radha buvo pačios Šakthi ir Dieviškos ekstazės įsikūnijimas. Ji simbolizuoja visišką sielos atsidavimą Aukščiausiajam Aš. Daugelį Savo Lylų Krišna darė ant Jamunos upės krantų ("Jamuna Thira Vihari"). Jis buvo didis šokėjas ("Natavara"), o Jo mėgiamas šokis buvo Rasalyla arba Rasa Krida. "Rasa Vilola" nurodo Rasalylos ekstazę. Tame šokyje Krišna pasidaugino ir šoko su kiekviena piemenaite, bet Gopės nesuvokė Jo daugybės pavidalų, ir kiekviena iš jų galvojo, kad Krišna šoko tik su ja.
Krišna darė stebuklus, Jis nužudė demonus Murą ir Madhu ("Murari, Mura Hara" - demono Muros sunaikintojas. Demonas Mura simbolizuoja egoizmą; "Madhusūdhana" reiškia demono Madhu sunaikintojas). Krišna taip pat kovėsi su piktąja nuodingąja gyvate Kalja, kuri užnuodijo Jamunos vandenis.
Šioje kovoje Jis įveikė Kaljos galybę ir įsakė jai išvykti su savo šeima į tolimus kraštus, kur ši daugiau nebegalėtų padaryti žalos jokiam gyvam sutvėrimui.
Didžiausias Krišnos stebuklas įvyko tada, kai Jis laikė iškėlęs ant Savo mažojo pirštelio Govardhanos kalną ("Govardhana Giri Dhari" arba "Giri Dhari" - Giri - kalnas, Dhari - laikantis) ir kvietė Brindavano žmones slėptis po tuo kalnu nuo didžiulės liūties. Liūtis tęsėsi daug dienų ir grėsė užtvindyti miestą.
Ją sukėlė Lietaus Dievo Indros įniršis, kuris supyko, kai žmonės liovėsi Jį garbinę. Krišnos nurodymu jie buvo pradėję garbinti Govardhanos kalną. Krišna žinojo, kas atsitiks, taigi, pakeldamas Govardhanos kalną, Jis galėjo parodyti žmonėms Savo Dieviškumą.
Kai apie stebuklingus Krišnos žygdarbius išgirdo Kamsa, jis suprato, kad jį sunaikins ne kas kitas, o Krišna. Kamsa sugalvojo įvairių būdų, kaip nužudyti Krišną. Kai jam nepasisekė, jis pakvietė Krišną ir Jo brolį Balaramą į imtynes Lanko Šventėje. Krišna sulaužė Lanką, kurio niekas negalėjo net pakelti, ir abu broliai be vargo įveikė Kamsos imtynininkus - nugalėtojus. Jie taip pat parbloškė dramblį, kuris buvo atsiųstas, kad juos sutraiškytų. Po to Krišna puolė Kamsą, parmetė Jį ir nukovė; išlaisvino Ugraseną, kuris vėl tapo karaliumi. Pats Krišna, kurį laiką praleidęs Brindavane, tapo Dvarakos valdovu.
Kai iš Krišnos giminaičių, teisingųjų Pandavų įžūlieji Kauravos (jų giminaičiai) atėmė karalystę, tarp jų kilo karas. Krišna buvo Ardžiūnos (vieno iš brolių Pandavų) kovos vežimo Važnyčiotojas. Mūšio Kurukšetroje išvakarėse, pagalvojęs apie savo giminaičių žudymą, Ardžiūna nuliūdo.
Tai suteikė Krišnai galimybę pamokyti apie pareigos atlikimą, negalvojant apie pasėkmes. Krišnos pamokymas Ardžiūnai įamžintas "BHAGAVAD GYTOJE" (Dieviškoje Giesmėje). Ji parašyta dialogo forma ir susideda iš 700 Sanskrito posmų, padalintų į 18 skyrių. Joje taip pat aiškinama Dievo prigimtis ir kaip žmogusgali Jį pažinti.
Kurukšetra simbolizuoja kūną - moralinės kovos lauką. Lemiamas ginčas vyksta žmonių širdyse, kur ta kova kovojama kas dieną ir kas valandą. Pakilimas nuo žemės į dangų, nuo kančios į dvasią vyksta Dharmos keliu. Dievas, Dharmos Saugotojas, yra širdyje kaip Vidinis Vadovas, Važnyčiotojas (Krišna), skatinantis žmogaus sielą (kurią simbolizuoja Ardžiūna) kovoti su blogiu ir teisingų veiksmų (dharmos) pagalba augti ir pasiekti aukštesnę dvasinę pakopą.
Krišna gyveno žmogaus pavidalu 125 metus. Jis dar vadinamas Vithalia, Madhava - ("Lakšmi Dievas": Ma - Lakšmi, Dhava - Dievas), Panduranga, Šouri (Šaunus ir drąsus) ir Džianardhana (Tas, kuris pakelia žmoniją).
"Krišna gimė ankstų rytą, 3 val. liepos 20-ą dieną, 3227 metais prieš Kristų.
Mahabharatos mūšis įvyko 3141 m. pr. Kr., kai Krišnai buvo 86 metai. 10.30 ryto,
"Karthika Bahula Amavasja" dieną mūšio lauke Krišna per Ardžiūną perdavė Žmonijai Gytos Pamokymo esmę".
- BABA
OM KRIŠNAJA NAMAHA
Šakti: Devi, Parvati, Lakšmi
Krikščioniškoji Trejybė
Kelias link vedantos
Harapos civilizacija
Arijai ir kitos tautos
Patandžali joga
Ganapati Upanišada
Himalajų legendos ir
Indijos mitai
Dasanami sampradaja vienuolynų tradicija
Šankara - advaita vedanta pradininkas
Adivasi kultūra ir civilizacija
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Indo-iranėnai ir kalba
Ramanudža ir jo požiūris
Beždiondievis Hanumanas
Mitologijos puslapis
Vartiklis