Adomo nuopuolis izmailitams  

Kairo Taimuriya bibliotekoje yra Jemeno da`i Husain ibn `Ali 165 psl. veikalo „Kitabu`l-idah wa`l-Bayan“ kopija. Ji datuojama 1870.03.26 ir padaryta da`i al-Hasan b Ismaili nurodymu. Kadangi tokiu vardu tuo laikotarpiu nežinomas joks ortodoksų Dau`di vadovas, tai spėjama jį priklausius smulkiai sektai ar sulaimaniams1).
Veikalas minimas V. Ivanovo2) ismailitų bibliografijoje nurodant autorių „Sayyidna Husain b.`Ali b.Muhammad b. al-Walid, 8-is da`i (Jemeno) mirė 667 safar mėnesio 22-ą (1268.10.31)“. Jo tėvas parašė „Risalat Jala`i I-`Uqul“.

Veikalas - glausti atsakymai į 25-is teologinio pobūdžio temas. Žemiau akcentuojamas dėmesys į devintą temą.

Pradedama nuo Nuopuolio prieštaravimų. Klausiama: jei medžio vaisiai buvo geri, kodėl drausta juos valgyti, o jei blogi, tai kodėl Dievas tą medį ten laikė? Kodėl draudimas tik vienam medžiui. Jis turėjo numatyti žmogaus Nuopuolį ir būsimus kentėjimus. Ir kodėl Dievas į Sodą nepriėmė Adomo palikuonių, kurie nebuvo nusidėję?

Pateikiami du (ir abu teisingi) atsakymai. Pirmasis - realiame pasaulyje; ir kitas - Alamu`l- Ibda, nematerialiame pirmapradyje pasaulyje egzistavusiame iki Tvėrimo. Abu aiškinimai yra alegoriniai.

Medis turėjo du aspektus: vienas geras, o kitas blogas. Gerąja prasme atžvilgiu medis yra Ilm Haqiqi, tikrųjų žinių, kurių atskleidimas (neparuoštiems asmenims) draudžiamas. Tai Korano Nemirtingumo medis, t.y. nemirtingumas pasiekiamas per tikėjimą imamais (tekste „kai kuriais Hudud“, tas terminas reiškia žynių ordiną). Kai kurie sako, kad medis atspindi Qa`im lygį, pateikiantį absoliutų pažinimą, kiti - Adoma Wasi, atnešusį Ta`wil, arba ezoterinį jo (Adomo) Shari`a aiškinimą.

Iblis3) iš Adomo perėmė slaptas žinias. Sakoma, kad tai pasėjo nesantaiką tarp brolių Abelio ir Kaino, pavydėjusio pirmojo Wasaya. Čia įdomi detalė - kad Abelis iš pradžių nužudytas religine, o tik po to fizine prasme.

Blogasis aspektas. Iblis yra medis, atskleidęs slaptąsias žinias (Adomui). Jis buvo sode, nes iš pradžių buvo da`i, bet vėliau ištremtas už aroganciją ir maištą.

Adomo palikuoniai ištremti iš sodo, Sodas tikrovėje reiškia daru`d-Da`wa, misiją, potencialų rojų. Tai, kad sodas yra danguje, išreiškia aukštesnį da`wa lygį. Kiekvienas jos lygis - kaip dangus lyginant su žeme.

Adomas yra aukščiausias lygis, Ta`yid, ir Nuopuolis reiškia jo nusileidimą į žemesnį Ta`lim lygį, o po to į primityviausią Mustajib lygį.

Toliau yra mokytojų lygis, kuris padeda Mustajibun, paprastų atverstųjų neturinčių da`wa, suprasti įstatymus ir pakilti į aukštesnį lygį.

Adomo palikuonys yra jo atverstieji ir pasekėjai. Adomas buvo paskutinis iš pirmesniojo Kašf ciklo ir naujojo Satr pradininkas. Tad jis gavo slaptąsias žinias ir jam nereikėjo pereiti per įšventinimų etapus, kaip reikėjo jo mokiniams. Tai jo buvimo sode prasmė.

Antroji interpretacija perkelia vyksmą į kosminę plotmę, Alamu`l-Ibad sodą, priešistorinį nematerialų pasaulį. Adomas atstovaują gyvąjį Protą, sukūrusį pasaulį ir žinomą kaip Adam Ruhani, dvasinis Adomas, nes neturėjo tankio ir materijos. Sode jis buvo su kitais septyniais protais. Gerasis medžio aspektas, prie kurio jis negalėjo priartėti, buvo pirmoji emanacija. Jo Iblis yra blogio įsivaizdavimas ir noras prilygti Pirmajai Emanacijai.

Draudimas yra paklusnumas Sabiq, prieš tai egzistavusiam. Jo pareiga buvo santykiuose su Tali atkartoti Tali ryšį su Sabiq. Medžio vaisiaus valgymas išreiškė jo ambicijas prilygti. Tad jis krito į nuodėmę ir buvo ištremtas iš sodo, prarasdamas pirmumą prieš likusius 7 protus, kurie buvo (11, 35) Korano žodžiai (Kalimat). Su tais žodžiais Adomas maldavo Dievo, t.y. Tali, kurs valdė jo likimą - ir buvo apvalytas ir grąžintas į sodą į ankstesnę padėtį. Per juos (žodžius) jis materializavosi. Jo palikuonys (dhurriya) buvo žmonės, kurie mėgdžiojo jį ir jo nuvesti į klystkelius. Iblis, jo blogio įsivaizdavimas ir ambicijos, krito į žemę ir negrįžo į sodą, kur pradžioje buvo su Adomu, kurio nuopuolį jis iššaukė. Iblis liko puolęs ir amžinai sugedęs.

Jų (palikuonių) būtis žemėje yra žemesniajame pasaulyje. Tie, kurie atgailavo, grįžo į sodą kaip anksčiau jų protėvis Adomas. Tad gerasis medžio aspektas yra Tali, o blogasis - arogancija.

Šio rankraščio svarba, kad jis perteikia ankstesnę ir grynesnę izmailitų poziciją nei Da`wa Qadima. Ir net populiarius Fatimidų veikalus „Taju`l-Aqa`id, A`lamu-n-Nubawa“ ar „Da`a`imu`l-Islam“. Tad jis sulyginamas tik su Da`i Idris „Zahru`l Ma`ani“, kitu slaptu jemeniečių da`i veikalu, parašytu kažkur po 200 m. Panašumai tarp jų, ypač kosmogonijos dalyje, nemaži.

Temos taip pat atitinka vieną Druza laišką, Risala Mustaqima bi Sha`ni`l Qaramita, kur veikėjai yra vietiniais vardais ir pateikta su papildomomis detalėmis. Ir jame aiškiai neišskirtos dvi interpretacijos - istorinė ir kosminė. Tad gali būti, kad mūsų aprašytas veikalas yra pilnesnės versijos santrumpa.

Krenta į akis ryškus alegorinis pobūdis. Išvarymas iš Sodo, Medis, Iblis yra simboliai - ir tuo izmailitai aiškiai išsiskiria iš ortodoksinio islamo. Įsidėmėtini trys veikalo aspektai. Pirmiausia, įšventinimų pakopų egzistavimas - trys jų įvardintos: Tayid, Talim ir Mustadžib. Visos jos Kalam i Pir, tačiau miglota ir dvasine prasme. Tai neįrodo Akhu Muhsin, Baghdadi, Ghazali ir kitų minimų 9-ių pakopų (tarp kurių nebuvo nė vienos čia paminėtų).

Antra, Dhurria, palikuonys, žodžio, kaip mokinių, išaiškinimas. Tai nėra izoliuota nuoroda ir dera su bendrąja Nasab Ruhani, dvasinio palikimo, doktrina, neblogai išdėstyta Rasa'il Ikhwani „Safa“ ir atsikartoja daugelyje izmailitų ir Druze veikalų. Mokinio prasmė yra gilesne prasme nei vien tik fizinis palikuonis.

Trečia, kalbant apie Adoma, kaip paskutinį ankstesnės Kašf eros atstovą, aiškiai išsakoma izmailitų žmonių iki Adomo doktrina, kurią aršiai puolė sunitai. Tuo jis palaiko Nasiru ad-Din Tusi ir Druze laišką, iš kurių paskutinis išsako dar labiau šventvagišką mintį, kad Adomas neturėjo tėvų, taigi buvo savipatis imamas, be mokytojo ir pirmtako. [Indijos izmailitai tebeturi žodinę tradiciją apie pasaulį iki sutvėrimo su nuoroda į `Ali sakius, kad buvo daug žmonių iki Adomo].

Kosmogonijos interpretacija priartėja prie Zahru'l-Ma`ani. Įdomu, kad ji, kiek modifikuota, siejasi su neoplatoniškąja emanacijos teorija, perkelta į islamą pseudo-Empedoklio ir Ibn Masarra, o taip pat Aristotelio teologija, Farabi ir Ibn Sina. Toliau ji ankstyvųjų Fatimidų įtraukta į izmailitų mokymą kartu su kita gnostine koncepcija - pirmapradžio žmogaus (Adam Ruhani, Insan Qadim, Adam Qadmon). Jo pėdsakus rasime Filono rašiniuose, pas midrašikus, Klemensą, krikščionis, mandėjus, manichėjus, kabalistų rašiniuose. Jis tapatinamas su gyvuoju protu.


1) Sulaimaniai (Sulaymani Bohras arba makrami) – arti milijono narių turinti izmailitų mustalitų4) bendruomenė, kuri reziduoja Saudo Arabijoje, Jemene, Pakistane ir Indijoje. Jie priklauso taiyabi izmailitams. Mustalitai buvo nuosaiki izmailitų šaka.

2) Vladimiras Ivanovas (1886- 1970) – rusų orientalistas, tyrinėjęs izmailitų tikėjimą. 1920-30 m. dirbo Kalkutoje (Bengalija), tapo Bengalijos Azijos draugijos nariu. Aga-chano padedamas įsteigė „Izmailitų draugiją“ ir ėmėsi sistemingai tirti izmailitų tekstus.

3) Iblis - tikrasis velnio vardas islame, Šėtonas (Šaitanas), laikomas skoliniu iš graikų diabolos. Jis yra velnių vadas. Tai Dievą garbinęs angelas (ar iš ugnies sukurtas džinas), kuris, priešingai nei kiti angelai, nenusilenkė Dievo sukurtam Adomui (pagal vieną aiškinimų todėl, kad tai prieštarauja vieno Dievo garbinimui), todėl pašalintas iš angelų ir paskelbtas žmonių gundytoju ir blogio skleidėju. Dauguma musulmonų Iblį (Šėtoną) laiko Dievo priešu ir hadžo metu simboliškai užmėto akmenimis (iš čia ir jo epitetas al-radžimas - „apmėtomas akmenimis“, kurio ištakos Korano al-Hidžros, 15-os suros, 34 ajatas). Sufizme Iblis atstovauja žemesniajai žmogaus savasčiai (nafs) - iracionaliems sprendimams, pasąmonės kompleksams, aistroms, nuodėmėms, neteisingiems sprendimams - todėl siekiama jį „atversti į islamą“ (džihadas), kad jo energija taptų teigiamų kokybių nešėja.

4) Mustalitai (dar bochra, protoisailitai) – izmailitų atšaka, susidariusi 1094-95 m., kai Fatimidų kalifas al-Mustansiras savo įpėdiniu paskyrė ne vyresnįjį sūnų Abu Mansurą Nizarą, o jaunesnįjį Achmadą al-Mustalį. Nizario pasekėjai jį paskelbė tikruoju kalifu ir sudarė nizaritų šaką. Al-Mustalio šalininkai tapo mustalitais, kuri yra nuosaiki atšaka, savo gyvenvietes įkūrę Egipte. 11 a. dauguma jų emigravo į Indiją. Žlugus Fatimidams, dvasinis mustalitų centras persikėlė į Jemeną, o 17 a. pradžioje į Gudžaratą Indijoje. Kaip ir dauguma šiitų, izmailitai laikosi šahados (priesaikos) su „Ali yra Dievo [Mahometo] įpėdinis ir [valios] vykdytojas“.

Papildoma literatūra:

  1. Tritton. Notes on some Ismaili MSS.m, BSOS, 7
  2. Baghdadi, al-Farq bina-I-Firaq, 1935
  3. Ivanow. An Ismailitie Work by Nasiru-d-Din Tusi, JRAS, 1931
  4. Silvestre de Sacy. Expose de la Religion des Druzes, 1838
  5. Kalam-i-Pir, 1935
  6. An Ismaili Work, JRAS, 1931
  7. Two Early Ismaili Treatises, 1933
  8. V. Ivanow. A Creed of Fatimids, 1936
  9. Hamdani. A compendium of Ismaili Esoteric// Ismailic Culture
  10. Art Massignon. Karmatians in Encycle. Of Islam, 1934
  11. Jewish Encyclopedia

Šiitai, sufijai ir kiti
Izmailizmo istorija
Adomo apokalipsė
Mano sielos liūdesiai
Pranašas Mahometas
Skirtumas tarp šiitų ir sunitų
Jėzus Kristus musulmonams
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Gnosticizmo ištakos: blogio misterija
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Amžinojo  gyvenimo siekis
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Didysis bastūnas Chodža
Arabų filosofija: Ibn Sina
"Kalnų Senis" ir asasinai
40 an-Navavi chadisų
40 Qudsi chadisų
Kaaba Mekoje
Filosofijos skiltis
Religijos sritis
Vartiklis