Sufi ir Sabatėjo Cvi paralelės. Vartiklis

Šiame trumpame straipsnelyje norima parodyti tuos sufijų elementus, kurie sutinkami ir garsiojo žydo Sabatėjo Sevi (dar rašoma Zevi ar Zvi), pasiskelbusio Mesijumi, veikloje. Jis pasekėjų tituluotas kaip „Amyrah“.

1. Šat'hiyat (ar šatahat, pažodžiui arabų kalboje „pabėgimas (iš kalėjimo)“ yra sufijų ekstazės šūksniai jų „fana“ (arab. „susinaikinimas“, - mistinis susiliejimas su Dievu) metu - būties sunaikinimo mistiškai susiliejant su dieviškuoju pradu. Tie šūksniai buvo ekstremistiški ir daugeliui atrodė eretiški, pvz., al-Haladžas^*) (m. 922 m.) garsusis sakymas Ana-'l-Haqq („Esu Tiesa“, turint prasmę „Esu Dievas“).

Panašius šūkius naudojo ir Sabatėjas Sevi, iš kurių vienas dažnesnių „Nėra Dievo - tik Aš!“ (kas labai primena Al-Haladžo išsireiškimą). Čia reikia prisiminti ir sufijaus al-Bistami^**) (m. 875 m.) šat'ha: „Nėra Dievo, tik Aš, tad tarnaukite man, nes didis esu“. Abu jie panaudojo šv. Raštų citatas - Sevi Iz 44:6, o al-Bistami - Korano 20:14 ir 21:25.

2. Dhikr ir Sama`. Dhikr (pažodžiui, „paminėjimas, prisiminimas, galvojimas apie“) yra meditacija, kurios metu nuolat kartojamos tam tikros Korano frazės - garsiai ar tyliai. Jos dar vadinamos Sama` (pažodžiui, „klausymu“). Dhikr paprastai atliekama penktadieniais, per šventes, gimtadienius ir šventųjų pagerbimo dienomis.

Dhikr panaudoja daugelį Korano frazių ir daugiausia, kur minima tasba (pašlovinimas), takbar (išaukštinimas), ta mad (malda). Alachas sako: „Prisiminkite mane ir aš jus prisiminsiu“ (Surat al-Baqara, 152) bei „... ir smarkiai prisimink savo Viešpatį, pašlovink jį vakare ir anksti ryte“ (Surat ali `Imran, 41). Ir dar kitur „Kurie tiki, ir kurių atilsys randa atilsį prisimenant Alachą; tikrai, Alacho prisiminime širdys randa atilsį“ (Surat al-Ra`d, 28), kaip ir „... ir vyrai dažnai prisimenantys Alachą, ir moterys, prisimenančios Jį" (Surat al-Arab, 35). Pagaliau „O, kurs tiki! Prisimink stipriai Alachą ir šlovink jį ryte bei vakare!“ (Surat al-Arab, 41-42).

Štai kelios įprastinės Dhikr frazės iš Surat al-Ikhlar arba tawhid: „Sakyk Dievas yra Vienas, Amžinasis. Jis nieko nepradėjo ir nebuvo pradėtas. Nėra lygių jam!“ Kita „mantra“: „la --- ilaha-illa-llah“ (ne -- Dievas, bet Dievas)

Sama` (arab. „klausymas“) - tai ekstazės pasiekimas Dhikr metu padedant muzikai, dainavimui bei šokiui. Muzikos ir ekstazės ryšys yra senas kaip Žemė - mainadės šv. beprotystės būseną pasiekdavo ne tik svaigindamosi nuodingomis medžiagomis, bet ir muzika - Euripidas nurodo jų pagrindiniu instrumentu buvus obojų. Toks ryšys nurodytas ir Biblijoje: „... sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus“ (Sam I, 10:5-6); „'... dabar atveskite man arfininką'. Arfininkui skambinant, Viešpaties ranka prisilietė prie jo ir jis kalbėjo: 'Taip sako Viešpats ...'“ (Kar II, 3:15-16).

Čia reikia prisiminti ir Sabatėjo Sevi įprotį - kartoti Nepakartojamą vardą, giedoti ir šokti. Žinoma, kad po „atsivertimo“ jis dalyvavo Dhikr apeigose Beqtaši Tekke (Hizirlike), kalvoje prie Adrianopolio. Toji Tekke buvo valdžios uždrausta 1641-42 m. kaltinant, kaip turinčią „abejotinų elementų“, bet vėl leista sultono Mehmet'o IV^***) kaip zawiya (šv. vietą).

3. Khidr (Žaliasis) pas musulmonus atitinka žydų Eliją (sabatėjams). Jis šv. Korane yra Mozės paslaptingas pakeleivis. Tai Amira'h mistinis mokytojas, patepęs jį mistinio ritualo metu kaip Mesijų. Viena tų apeigų dalis buvo Zoharo padovanojimas.

Tai panašu į apeigas, kai įšventinamasis į sufijus gauną savo aprangą (khirqah). Khidr yra šventinimo vadovas. Sufijas turi jį sutikti savo kelionėse ir jis turi juos įkvėpti, atsakyti į jų klausimus, saugoti nuo pavojų, o ypatingais atvejais net padovanoti khirqah. Didysis sufi mistikas Ibn al-Arabi buvo viena tų, kurie sakosi gavę khirqah iš Khidr. Analogiškai, S. Sevi sakosi gavės dvasinius nurodymus iš Elijo.

Khidr (turkiškai hizir) buvo labai gerbiamas Bektaši ordino. Jam priskiriama daug stebuklų, kurių vienas apie tai, kaip Sari Saltik nugalėjo septyngalvį drakoną ties Kigra (Dobruja krašte). Hizir atvyko laiku, kad jam primintų apie kardą. Vos ne kiekviename turkų mieste yra vieta vadinama Khuddur Ellez (t.y. Khidr Elijas). Taip pat Turkijoje yra populiari Hidrellez šventė. Čia Ellez laikoma mergina. Ji vyksta gegužės 5-6 d. pažymint vasaros pradžią ir įtraukia daug magiškų ritualų, kurių vienas yra „ateities spėjimas“.

Khidr reiškia „žalias“ ir yra konceptualiai susijęs su pavasariu, kaip gausos, derlingumo ir laimės išraiška. Taip pat ir sabatėjų kalendoriuje Sivan 21 yra švenčiama kaip Elijo apreiškimas, kai patepė Amira'h kaip Mesijų. Taipogi asociacijų sukelia faktas, kad Sabatėjas Sevi, pasiskelbęs Mesijumi, Jeruzalėje pasirodė raitas žalia mantija.

4. Khalwa (arab.) arba Hitbodedut (hebr.), pažodžiui, „atsiskyrimas“, "nusišalinimas", gali išreikšti tiek a) išorinį atsiskyrimą, išėjimą į nuošalią vietą, dažniausiai olą ar celę; b) vidinį užsidarymą, medituojant ar psichinę būklę. Žydų atveju tai Mozės ir Elijo išėjimas į dykumą, musulmonų - Mahometo apmąstymai Hira oloje. Senovės judėjų meditacinį atsiskyrimą praktikavo esenai ir therapeutai. Spėjama, kad sufijų khalwa perimta iš krikščionių vienuolių idėjos - sirų giminingas terminas hulla reiškia vienuolio celę.

Atsiskyrimas buvo paplitęs tarp kabalistų, ypač 16 a. Safedo mieste, kuris buvo ir Rifa'i sufijų centras. Kalne buvo atkasta ola, pagal užrašą joje laikyta mameliukų laikmečio sufi cele, zawiyya.

Amira'h praktikavo abi atsiskyrimo rūšis - išorinę ir vidinę. Pradžia buvo dar Smirne, kur jis pasišalindavo į kalnus ir niekas nežinojo, kur jis eina. Tą darė ir Jeruzalėje, kur pasišalindavo į atskirą kambarį.

Sufizme vidinis atsiskyrimas gerai aprašytas, pvz., teologo al-Ghazali jo „Ihya`Ulum ad-Din“ (Tikėjimo mokslo atgaivinimas):
„Kelias į nušvitimą susideda, pirmiausia, iš atsiskyrimo nuo pasaulietinių pančių ir išvalant širdį nuo tokių dalykų ... iki tokio lygio, kad garbintojui tampa nesvarbu daiktų būtis ar nebūtis. Tada jis turi užsidaryti zawiyya, kad medituotų... .Jis turi stengtis sutelkti dėmesį tik žodžiui Alachas. Tada savajame prieglobstyje jis turi nuolat kartoti žodį Alachas sutelkęs dėmesį iki tokio laipsnio, kad jis nustoja tarti žodį, kuris 'kybo' ant jo liežuvio... Tada žodžio forma, jo raidės ir jo užrašymas bus sugertas jo minčių, ir liks tik prasmė... Jei jo valia ir ketinimas bus tikras ir jis tai išlaikys, nesileisdamas sutrikdomas fizinių troškimų ir materialių minčių, Dieviškoji šviesa aplies jo širdį“.

^*) Mansuras al-Haladžas (Abu 'l-Mujit Al-Husayn bin Mansur al-Hallaj, apie 858-922) - kontravertiškas persų sufijus, mistikas, poetas iš Turo (Farso). Jam priskiriama daugybė stebuklų. Jis drąsino savo klausytojus rasti Dievą savo sielose. Žinomiausia rašytinė yra jo „al-Tavasino knyga“.
Mekoje atlikęs hadžą, pasiskelbė susijungęs su dievybe ir pradėjo pamokslauti varguoliams, maištininkams, sektantams, todėl grįžęs į Bagdadą buvo pasmerktas. Tada atsisakė sufijaus rūbų, pradėjo vilkėti kario uniforma ir pasiskelbė „meilės kariu“. Buvo išvytas į Chorasaną. 902 m. sufijus grįžo į Bagdadą ir trečią sykį patraukė į Meką. Jo elgesys tapęs dar labiau piktinančiu – jis naktimis bastęsis po kapines, prašęs, kad jį nužudytų... Galiausiai ėmė skelbti, kad Iblis (Šėtonas) yra tikrasis meilės kankinys, pavyzdinis didvyris, kad tik jam Esmė pasirodė visu savo tyrumu...

^**) Bajazidas Bistamis (Abu Yazid Tayfur ibn Isa ibn Surušan al-Bistami, 804-874) - persų sufijus, kurio senelis buvo zoroastras. Vadintas „gnostikų karaliumi“. Jis ilgai (apie 30 m.) studijavo islamą ir sufizmą. Jis ragino mokinius visiškai atsiduoti Dievui, ištirpti jame (fana), suvokti būties vienybę. Jam priskiriama daug ekstaziškų posakių, dėl kurių jis priskiriamas prie „girto“ arba „ekstaziško” islamo misticizmo. Jo mokymą sudarė 5-i pagrindiniai principai: 1) laikytis Korano ir Sunos nurodymų; 2) sakyti tik tiesą; 3) išsilaisvinti iš neapykantos; 4) vengti draudžiamo maisto; 5) šalintis nuo naujovių. Turkijos Kirikhano mieste yra jo vardu pavadinta šventykla.

Abu Jazidas al-Bistamis, kartu su al-Haladžu, buvo pirmaisiais sufizmo ideologais. Jis sufomulavo kai kuriuos pagrindinius sufizmo teiginius ir išvystė kai kurias jo sąvokas („fana“ [aš ištirpimas Dievuje, susinaikinimas]; „miradža“ [žmogaus dvasios pakilimas link Dievo meditacijoje]). Jis taip pat aprašė pasinėrimo į dieviškają esmę būseną, pasiekiamą meditacijos metu, visiško susiliejimo su ja pojūtį, „aš“ išnykimą – ir tokiu būdu dieviškų savybių įgijimą: kai dievybė tampa asmenybe, o asmenybė – dievybe [„Tu – tai Aš; Aš - tai Tu“].

Tačiau al-Bistamis aptiko, kad įsigilinimas į vienybės su Dievu apmąstymus, gali sukelti visišką asmenybės susinaikinimo jausmą: „Aš nusimečiau save kaip kad gyvatė išsineria iš savo odos. Pažvelgiau į savo esmę ir .. o, tapau Juo“.

^***) Mechmedas IV (1642-1693), dar vadintas Mechmedu Medžiotoju - Otomanų imperijos sultonas (1648-1687). Jis buvo ilgiausiai valdžiusiu sultonu po Suleimano I Puikiojo (1494-1566). Jo valdymas sutapo du didesne „Kepriuliu vizirių epocha“. Jį vadino gazi („šventuoju kariu“) už jo vaidmenį daugelyje užkariavimų – jis buvo paskutiniu sultonu, kurio imperija kėlė realią grėsmę Europai. 1672 m. ir 1673 m. surengė dvi kampanijas lenkus-lietuvius, kurioms vadovavo viziris Mechmedas Kepriullu su sūnumi Faziliu Achmedu. Kitas jo vizirio įsūnytas sūnus Merzifonlu Kara Mustafa perėjo Vengriją ir apgulė Vieną. Tačiau 1683 m. austrai su lenkų-lietuvių pajėgomis, vadovaujamomis Jono III Sobieskio, sumušė jį ir privertė atsitraukti į Vengriją. Tačiau tai tebuvo Didžiojo Turkų karo pradžia. Po 1683 m. karai su Europa baigėsi praktiškai vien pralaimėjimas, kas atvedė prie jo nuvertimo. Mirė kalėjime Edirne.