O-no Yasumaro

Kodziki epas

Svarbiausiu japonų mitologijos tyrinėjimo šaltiniu yra mitų užrašai. Jie mus pasiekia vienu rinkiniu, kuriame jie išdėstyti tam tikra tvarka ir perdaryti pagal bendrą redaktoriaus sumanymą. Tai 8 a. „Kodziki“ (Senovės užrašai).

Rinkinio idėja atsirado labai anksti. Rinkinio sudarytojas O-no Jasumaro*) (m. 723 m.) pratarmėje mini, kad tokia idėja kilo imperatoriui Temmu (672-687 m.). Mat 7 a. baigėsi ilga japonų klanų tarpusavio kovų laikotarpis. Laimėjo Sumeragi klanas. Tačiau kiti klanai nenorėjo galutinai ir amžiams tai pripažinti. Ir susidūrimai nuolat įsiplieksdavo. Tik po „Taiko perversmo“ (645 m.), kai Sumeragi sumušė pagrindinį priešininką, Sogo klaną, jie įstengė sau pasiskirti „tenno“ (dangiškojo imperatoriaus) titulą**) [išlikusį iki šių dienų] ir vardą Temmu (dangaus karys), sukeliančius dieviškumo aureolę. Valdžią reikėjo įtvirtinti ne tik ginklu, ekonomiškai, bet ir ideologiškai. Nutiesti tiesę nuo „dievų – japonų salų sutvėrėjų“ iki viešpataujančių imperatorių [Temmu „Kodziki“ vaizduoja kaip dievo Nonogi, Saulės dievo Amaterasu anūko, palikuonį] – tokį uždavinį imperatorienės Gemmei***) valdymo metu (708-715) skyrė O-no Jasumaro – matyt, vienam iš labiausiai išsilavinusių to meto žmonių.

Remiantis Jasumaro pratarme, rinkinį datuoja 712 m. Tačiau seniausias mus pasiekęs rinkinys tėra 1371-72 m. Simpukudzi šventykloje (Nagoja) Kentiu padaryta kopija, kuri, savo ruožtu, remiasi 1266 m. Naka-no omi Sadajo daryta kopija. Tad tekste randame ir vėlesnio meto interpoliacijų.

Rinkinys pradedamas dangaus ir žemės atskyrimu iš pirmapradžio Chaoso ir pirmų dienų pasirodymu. Toliau pasakojama apie Japonijos salų sukūrimą. Idzanagi ir Idzanami pavedama žemei „suteikti formą“, nes ji kol kas beformė, skysta. Jiedu stovėdami ant tiltelio virš srauto, įmerkia ietis į vandenį, - ir nuo jų smaigalio krintantys druskos lašai suformuoja salą. Nusileidę į ją, jiedu randa stulpą ir, jį apeidami, atlieka vedybų apeigas. Tačiau jų vaikai nepavyko – pirmagimis gimė su kūnu be galūnių. Tad jį padeda į nendrių valtelę ir paleidžia pasroviui. Nenusiseka ir antras vaikas. Kojiki extract

Sunerimę Idzanagi ir Idzanami pakyla į dangų, kad gautų pirmojo dievų trejeto patarimą. Jiems liepia nusileisti į salą ir pakartoti vedybų apeigas. Po to gimę vaikai – tai salos, sudarančios „Aštuonių didžiųjų salų šalį“. Joje Idzanagi ir Idzanami pagimdo daugybę dievų. Paskutiniojo, ugnies dievo, gimdymas priverčia Idzanami palikti šį pasaulį ir nusileisti į Sutemų šalį.

(bus daugiau)  

*) O no Yasumaro (m. 723 m.) – japonų didikas, valdininkas ir kronikininkas; galėjo būti O-no Hondži, 672 m. Džinšino karo dalyvio, sūnumi. 716 m. tapo klano vadovu. Garsiausias, kad kartu su Hieda no Are, kuris epą mokėjo atmintinai, pagalba suredagavo „Kodziki“, seniausią japonų kroniką. Taip pat manoma, kad jis prisidėjo ruošiant ir kitą kroniką „Nichon Sioki“, tačiau tikslių duomenų neturima.
1979 m. Nara mieste arbatos plantacijoje buvo atrastas O-no Yasumaro kapas.

**) Pagal Kodziki, pirmasis japonų imperatorius į sostą sėdo 660 m. pr.m.e. – ir, aišku, ne be dievų pagalbos. Amaterasu Omikami nusprendė valdžią visai Japonijai duoti anūkui Ninigi no Mikoto, paaiškindama jam, kaip reikia valdyti šalį, ir įteikdama tris dovanas: bronzinį veidrodį, kardą ir jaspio pakabučius – tardama „Apšviesk pasaulį taip ryškiai kaip šis veidrodis. Valdyk pasaulį su šių jaspio pakabukų stebuklingu siūbavimu. Nugalėk tuos, kurie tau nepaklus, mosuodamas šiuo dievišku kardu“.

Ninigi no Mikoto tas dovanas perleido įpėdiniams, imperatoriaus titulą (tenno ) prisiskyrus jo anūkui Džimmu (711–585 m. pr.m.e.). Vis tik istorikai labiau linkę imperatoriaus valdžios pradžią priskirti 3-4 a., kai išplito Yamato gentinės sąjungos valdžia ir patikimai žinoma, kad nuo 7 a. vidurio imperatoriai naudojo tenno („dangiško valdovo“) titulą ir jį juos kreipiantis buvo pridedama „valdo pasaulį įkūnydamas dievybę“. Ypač susirūpines dieviška savo ir šalies kilme buvo imperatorius Tenmo, Japonijai davęs Nippon pavadinimą, kurį užrašant panaudotas saulės hieroglifas.

***) Imperatorienė Gemėja (660-721) – 43-ioji Japonijos valdovė (707-715). Ji buvo 4-oji iš 8-ių Japonijos imperatorienių. Iki užimant Chrizantemų sostą (po sūnaus mirties) jos vardas buvo Abe-hime. Po savęs sostą paliko dukrai Genšo. 710 m. ji įsikūrė Naroje ir įkūrė Heidzio-kio miestą, į jį ketindama perkelti sostinę. Jos nurodymu 712 m. buvo parašyta „Kodziki“ (Senovės užrašai), o 720 m. – „Nihon Šoki“ (Japonijos analai; praktiškai „eksportinė“ „Kodziki“ versija kinų kalba pagal kinų metraščių pavyzdį).

 

Jasumaro pratarmė

1 skyrius

1. Sakau aš, Jasumaro:
Tais laikais, kai Chaosas jau pradėjo tirštėti, tačiau dar nepasireiškė nei Jėgos, nei Formos, ir niekas dar neturėjo Vardo, ir nebuvo jokio Veiksmo, kas galėtų tada pažinti jo atvaizdą?

2. Tačiau štai pirmąkart atsiskyrė Dangus-Žemė ir trys dievybės1) atliko sutvėrimo darbus; ir atsiskleidė vyriškas ir moteriškas Pradai, ir Dvi dvasios2) tapo visų daiktų pradžia.

3. Ir įėjo Jis į tamsą, ir išstojo šviesoje3); kai Jis nusiplovė akis, saulė ir mėnulis išliejo savo šviesą; ir nuplaukė Jis, ir paniro į jūros vandenis; ir kai Jis plovė savo kūną, atsirado dangaus ir žemės dievai.

4. Didžioji Pradžia – tolima ir [skendi] tamsoje, ir tik iš pirminių mokymų sužinom apie tuos laikus, kai pradėta buvo sausuma ir sukurtos salos. Pirmoji pradžia – tolima ir nežinoma, ir tik remiantis senaisiais išminčiais, patenkame į tuos laikus, kai buvo pagimdyti dievai ir sukurti žmonės.

5. Ir štai, sužinom apie tai, kad buvo pritvirtintas veidrodis4) ir išspjautos jašmos5); ir kad vienas kitą keitė šimtai valdovų; ir kad perkaltas buvo kalavijas6); ir kad sukapotas buvo slibinas7); ir kaip dėl to prisiveisė miriadai dievybių8).

6. Ir surengė pasitarimą prie Tyliosios upės ir nuramino visą Padangtę; pakalbėjo ant Mažojo kranto ir išvalė visą žemę9).

7. Tada dievas Ho-no-Ninigi pirmąkart nusileido ant Takati10) kalno; ir dangiškasis valdovas Kamu-Jamato11) kirto Aki-cu-sima šalį12).

8. Lokys apsimetėlis išleido nagus ir prie Takakuros buvo gautas dangiškas kardas; uodeguotos būtybės jam rodėsi pakeliui, o didelis varnas parodė kelią į Josinu13).

9. Šokdami eilėmis jie sunaikino maištininkus; įsiklausydami į giesmę nugalėjo priešus.

 

(bus daugiau; ateityje bus iškelta į atskirą puslapį)  

Paaiškinimai:

1) Ame-no-Minaka-nusi,  Taka-mi-musubi ir Kami-musubi – šintoizmo „Trejybė“, pirmosios dievybės. Žr. šių dievų paaiškinimus.

2) Pirmoji dieviškoji pora, visa ko kūrėjai – Idzanagi ir Idzanami.

3) Nuoroda apie Idzanagi kelionę į požeminį pasaulį, jo sugrįžimas, apsivalymas ir to pasėkoje dievų atsiradimas.

4) Veidrodis buvo pritvirtintas priešais grotą, kuriame pasislėpė Ameterasu po susirėmimo su Susa-no-o.

5) Ameterasu barnio su Susa-no-o metu.

6) Irgi Ameterasu barnio su Susa-no-o metu.

7) Slibiną sukapojo Susa-no-o, kai išvytas iš dangaus nusileido į Idzumon1) kraštą.

8) Matyt, tai Susa-no-o palikuonys Idzumo krašte.

9) Čia kalbama apie dievo Take-mika-dzuti pasiuntimą į Idzumo ir įvykius ant Inaso kranto. Žemė buvo išvalyta nuo piktų, dangui priešiškų žemiškųjų dievybių.
Amaterasu sūnui Ama-no-Ošiho-mimi buvo pavesta valdyti žemės karaliją, bet kai jis atsistojo ant dangų ir žemę jungiančio tilto, pamatė betvarkę tarp žemiškų dievų, atsisakė to vaidmens. Dievai pora kartų tarėsi, kaip elgtis, ir trečio pasitarimo metu nusprendė pasiųsti Take-mika-zuči žemės užkariavimui. Jį lydėjo Ame-no-torifune (Dieviškasis paukštis-valtis) – ir jie pasiekė Idzumą, kur, nusileidę prie Inaso pakrantės, į bangos keterą įsmeigė aštuonašmenį kardą (Totsuka-no-Tsurugi) ir pareikalavo vietinio dievo Okuninuši atiduoti jiems Idzumo provinciją. Sekė grumtynės su Okuninuši sūnumi Take-mina-kata, laikomos pirmosiomis sumo rungtynėmis. Pralaimėjęs Take-mina-kata pasitraukė valdyti požemio karalystės.

10) Takati - sutrumpinimas nuo Takaticho (Kirišimo ugnikalnių grupėje), esančio Himuko (Chiugo) šalyje esančioje Cukusi (Kiusiu saloje Kagošimos prefektūroje).
Takaticho aukštis 1573 m. Seniausiuose tekstuose sakoma, kad į jo viršūnę legendinis Ninigi-no-Mikoto įsmeigė Ama-no-Sakahoko ietį.

11)Kamu-Jamato - tai Kamu-Jamato-Ivere-hiko, vėliau pavadinto imperatoriumi Dzimmu, žygis iš Cukusi į Jamato.
Džimmu ( 711 m. pr.m.e.- 585 m. pr.m.e.) – mitinis japonų imperatorius. Pagal „Kodziki“, jis su broliu Icuse vyko iš Chiugo tolimesniam Japonijos užkariavimui ir užėmė Jamato, kurį pavertė savo valdžios centru.

12) Aki-cu-sima – Jamato.
Jamatas - senoji Japonijos žemė Honšiu saloje, kur dabar yra Naros prefektūra; dažnai vadinama Didžiuoju Jamatu, nes čia ilgą laiką (nuo 7 a.) buvo įsikūręs imperatorius. Joje 3-4 a. susidarė Jamato valstybė, savo valdžią išplėtusi didelei Japonijos daliai. 710 m. jos centras Nara tampa visos Japonijos sostine, kuri 794 m. perkelta į Kioto.
Jamato Damaši („Jamato Dvasia“ – tai nostalgiją išreiškiantys žodžiai, apibūdinant Japonijos Aukso amžių, kai gyvenimas buvo paprastas, žmonės sunkiai dirbo, tačiau buvo nuoširdūs ir sąžiningi.

13) Jošinu – vėliau Jošino.
Jošino - kalnuota sritis Naros prefektūros pietuose, nuo Jošino kalno iki Omine kalno. Jos vardas reikia „gera vieta medžioklei“ („Kodziki“ ir „Nichon sioki“ aprašo čia medžiojus imperatorius Odžin ir Yuryaku). Pirmą kartą minimas ryšium su Džimmu žygiu, kaip taškas, per kurį pereita iš Kumano provincijos į Jamato.

Kodziki: užrašai apie senovės darbus
1 ryšulėlis

1 skyrius

Kai pirmąkart atsivėrė Dangus ir Žemė1), Takama-no chara – Aukštojo Dangaus Lygumoje pasirodžiusių dievų vardai buvo: Ame-no-Minaka-nusi-no kami – Švenčiausiojo Dangaus Centro Valdovas; po jo Taka-mi-musubi-no kami – Aukštojo Švenčiausiojo Sutvėrimo Dievas; po jo Kami-musubi-no kami – Dieviškojo Sutvėrimo Dievas. Kiekviena šių dievų atsirado pats sau2) ir neleido savęs išvysti3).

Dievų, kurie pasirodė po jų iš to, kas prasiskverbė į šviesą kaip nendrių ūgliai4) tuo metu, kai žemė5) dar tebebuvo kūdikystėje ir tarsi iškylantis aliejus medūza6) blaškėsi [jūros bangomis], vardai buvo: Umasia-sikabi-chikod-zi-no kami – Nuostabiųjų Nendrių Ūglių Jaunasis Dievas; po jo Ame-no-tokotati-no kami – Amžiais Danguje Įsikūręs Dievas. Šiedu dievai irgi atsirado patys sau ir neleido savęs išvysti.

Penketas dievų, apie kuriuos prieš tai kalbėta, ypatingi dangaus dievai7).

2 skyrius

Dievų, pasirodžiusių po jų, vardai buvo: Kuni-no-tokotatino kami - Amžinai žemėje įsikūręs dievas; po jo Tojokumono-no kami - Gausių debesų virš lygumų dievas. Šiedu dievai irgi atsirado patys sau ir neleido savęs išvysti.

Po jų pasirodžiusių dievų vardai buvo: Uchidzini-no kami - Išplaukiančio dumblo dievas, po jo Suchidzini-no kami - Grimztančio smėlio deivė, jaunesnioji sesuo8); po jos Cunuguji-no kami - Tvirtųjų stulpų dievas, po jo Ikuguji-no kami - Gyvybę saugančių stulpų deivė, jaunesnioji sesuo; Po jos Oo-tonodzi-no kami - Didžiųjų kambarių dievas, po jo Oo-tonobe-no kami - Didžiųjų kambarių deivė, jaunesnioji sesuo; po jos Omodaru-no kami - Tobulojo vaizdo dievas, po jo Aja-kasikone-no kami - Virpulį sukeliančioji deivė, jaunesnioji sesuo; po jos Idzanagi-no kami - Viliojantis pas save dievas, po jo Idzanami-no kami - Viliojanti pas save deivė, jaunesnioji sesuo.

Nuo Kuni-no-tokotatino kami iki Idzanami-no kami, visus kartu dievus, apie kuriuos pasakyta prieš tai, vadina Septyniomis dievų kartomisj*).

j*) Dvejus dievus, apie kuriuos pasakyta prieš tai ir kurie atsirado patys sau, kiekvieną jų vadina Viena karta. Po jų poromis atsiradusius dievus, po du kartu, vadina Viena karta9).

Trečias skyrius

Tada dangaus dievai10) pavedė dievams Idzanagi-no mikoto ir Idzanami-no mikoto: „Užbaikite su ta nešiojama [jūros bangose] žeme ir paverskite ją tvirtu pagrindu“, - ir taip tarę, brangią ietį11) jiems perdavė.

Tad abu dievai, atsistoję ant Dangiškojo plaukiojančio tilto12), tą brangiąją ietį panardino ir ją sukdami – šliup-šliup13) – maišė [jūros] vandenį14), ir kai ištraukė ją, vanduo, lašėjęs nuo ieties smaigalio, sutirštėjusi virto sala. Tai Onogorodzima – Savaime sustingusi sala.

 

Paaiškinimai:

1) Frazė „Kai pirmąkart atsivėrė Dangus ir Žemė“ vis dar nėra aiškinama vienareikšmiškai, o ir pačios ideogramos skirtinguose leidimuose perskaitytos skirtingai. Mat „Nichongi“ bei „Manjosiu“ šie žodžiai, nepaprastai svarbūs, nes apibūdina kosmologijos pradžią, užrašyti kitaip nei „Kodziki“. Motoori Norinaga šią frazę aiškina kaip „Kai atsirado Dangus ir Žemė“.

2) „Atsirado pats sau“ (chitorigami) – pirmieji dievai atsirado po vieną, o ne poromis, kaip vėlesni dievai. „Vienišių“ dievų buvo 7, o porų – 6.

3) Pažodžiui: „Paslėpę [savo] vaizdą“. Takeda Jukiti aiškinimu – „Išskydę, pasislėpė tarp“ dangaus ir žemės.

4) „Prasiskverbė į šviesą kaip nendrių ūgliai“. „Nichongi“ tai užrašyta kitaip: „Tada [t.y., kai vis dar būdama skysta, žemė buvo nešiojama bangų] vidury Pasaulio rados kažkas. Forma panašėjo į nendrės ūglį, ir iškart tapo daugiu“. M. Norinaga, nuodugniai išnagrinėjęs visus variantus, pirmenybę atiduoda „Kodziki“, pabrėždamas, kad „kai prasidėjo Visata, ir Dangus atsiskyrė nuo Žemės.. kažkas, kas dygo tarsi nendrių ūgliai“, tapo dangumi ir tik vėliau susidarė žemė.

5) Žodžiu „žemė“ verčiama ideograma kuni - „šalis“, „žemė“, - skirtingai nuo ame (dangus). Palyg. amacugami - „dangaus dievai“ ir kunicugai - „žemės dievai“.

6) Žodžiu „medūza“ išversta kurage („Kodziki“ užrašyta fonetiškai). Ideografinis kurage žymenys reiškia „mėnulis jūroje“, o kitas – „vandens motina“. M. Norinaga aiškina, kad kurage - bangų nešiojama būtybė, kurios forma labai primena mėnulį, aiškiai matomą giedrame danguje. Jis užbaigia: „Iš tikro, tą būtybę ir reiktų vadinti 'jūrų mėnuliu'!“.

7) „Ypatingi dangaus dievai“ – skirtingai aiškinami komentatorių. K. Kurano mano, kad tie 5 dievai taip įvardyti atskiriant nuo vėlesnių dievų, susijusių jau ne su dangumi, o su žeme, vietinių dievų buveine. D. Cugita atkreipia dėmesį, kad tai 3 pasaulio kūrėjai ir 2 – atsiradę danguje. M. Takami trumpai paaiškina: amacugami vadinami Takama-no chara atsiradę dievai. Žodis komo (ypatingi) reiškia, kad tai ypač garbinami dievai.

Tačiau reikia pastebėti, kad dviejų paskutinių iš šių dievų atsiradime minima žemė (kai „dar tebebuvo kūdikystėje“), o ir atsiradimo būdas (išdygo „kaip nendrių ūgliai“) asocijuojasi su žemės vaizdiniais – taip kaip ji pateikiama „Kodziki“ ir „Nichongi“: Nendrių Lyguma-Vidurio Žeme. Beje, „Nichongi“ pasakojimo apie šiuos 5 dievus nėra.

8) Pradėjus rastis dievams poromis, kurių antrasis yra moteriškos giminės, „Kodziki“ tekste atsiranda ir naujas žodis - imo, kurį verčiame jaunesnioji sesuo, o vėliau „žmona“. Kaip nurodo Motoori Norinaga, senovėje net svetimi žmonės moterį vadino imo. Šis žodis turi keletą reikšmių. Manoma, kad jau mito sudarinėtojams sąvokos „vyras“ ir „žmona“ siejosi su santuoka. Apie tai aiškiai nurodo pasakojimas apie Idzanagi ir Idzanami atliktas tam tikras jungtuvių apeigas (ėjimą aplink stulpą). Tik po to jie „susijungia santuokoje“, tampa vyru ir žmona. Panašių dalykų nematome atsirandant pirmiesiems dievams. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Idzanagi ir Idzanami palikuonys „gimsta“ (umareru), o ankstesni dievai „pasirodo“ (nareru). Todėl pateisinamas toks imo vertimas - vienoje vietoje „sesuo“, kitoje „žmona“.

9) Šį tekstą, pasibaigiantį „Septyniomis dievų kartomis“, lydi Jasumaro komentaras. Kartu pastebėsime, kad dievai skaičiuojami naudojant žodį „chasira“ (stulpas, kolona).
Tasai žodis sutinkamas vardijant šintoistinius ir budistinius dievus bei labai gerbiamus žmones. Kartų vardijimas atliekamas be specialaus vardijamo žodžio, pvz., nanajo - 7 kartos.

10) Komentatoriai skirtingai vertina „dangaus dievai“. M. Norinaga laiko, kad čia kalbama apie 5 dangaus dievus (amacugami), o moromoro priskiriama jiems ir reiškia, kad paliepimas buvo visų jų kartu. Tačiau D. Cugita mano, kad čia kalbama tik apie pirmuosius 3 dievus, pradedant Ame-no-Minaka-nusi-no – tačiau tada lieka neaiškus išsireiškimas moromoro. Galima manyti, kad tai buvo ir visi 7-i dievai, kurie radosi po vieną, o ne poromis. Beje, „Nikonhi“ dievų karta išvis neminima – tiesiog „Dangaus dievai liepė...“

11) Ame-no nuboko - „dangiškąją brangią ietį“. Visi komentatoriai sutinka, kad su tokiu epitetu sutinkami daiktai yra dangiškos, ne žemiškos kilmės. Kadangi šiame mite viskas vyksta dievų pasaulyje, Ame-no. O žodyje nuboko „nu“ užrašyta fonetiškai ir komentatorių aiškinama kaip esanti tama - „brangenybė“. Tad „nuboko“ tokiu atveju yra perlais ar brangakmeniais papuošta ietis.

12) Ukichasi irgi turi skirtingus aiškinimus (vertėme „plaukiojantis tiltas“): „iltas, jungiantis dangų ir žemę“, „išplaukiantis ir dangų pasiekiantis tiltas, kai dievai leidžiasi į žemę“, „vaivorykštė“ ar „tiesiog vieta, kur stovėjo abu dievai“. M. Norinaga rašė: „Tiltas tarp dangaus ir žemės, kuris iškildavo dievų kelyje, kai dievai kildavo ir leisdavosi“. Matyt jis vadino tiltą „plaukiojančiu“, nes pasiekdavo dangų (šiuo atveju „vidurinį“, sora).
O štai Hirata Acutane laiko, kad kalbama apie kažką panašaus į valtį, nuleidžiamą ant vandens iš dangaus. Moribe Osumi išvis atmeta konkrečią šio žodžio reikšmę jį aiškindamas kaip alegorinį persikėlimo iš anapusinio pasaulio į mūsiškį žymenį (tačiau, atrodo, kad tai nedera su senovės japonų mąstymo būdu).

13) kooro-kooro užrašytas fonetiškai yra „garso, kai maišomas skystis siekiant jo sukietėjimo, pamėgdžiojimas“.

14) Tekste ideograma „druska“. K. Kurano ją aiškina kaip „jūros vanduo“, Kanda Hideo ir Ota Dzemmaro – „jūros tėkmė“, „potvynis“ (kaip ir D. Cugita). Visa tai gali reikšti druskos išsiskyrimą iš jūros vandens šiam išgaruojant (kuo ir vertėsi Vidinės jūros pakrančių gyventojai).

Šis mitas parodo Visatos evoliuciją. Beformė žemė virsta kažkuo tvirtu, įgauna išbaigtą formą. Stingsta dumblas, grimzta smėlis, kalbama apie „didelius kambarius“, apie stulpus (galbūt, polius). Taip parengiamas Idzanagi ir Idzanami pasirodymas, galimybė jungtuvėms, kurių tikslas ura daugybės Japonijos salų atsiradimas. Tačiau, kaip pastebi T. Macumura, visai tai perteikiama tik poromis atsirandančių dievų vardais, o patys dievai nedaro jokių veiksmų. Tuo labiau, jų vardai neapibrėžti, todėl nepaprastai sunku būti tikriems dėl jų ir pateikti nedviprasmišką reikšmę. Pirmoji personifikuota dievų pora yra Idzanagi ir Idzanami.

Apie komentatorius:

Motoori Norinaga (1730-1801) – japonų filologas, priklausęs vadinamajai „nacionalinei mokyklai“ (kokugakucha), atmetusiai „kinų mokslus“ ir raginusiai grįžti į „dievų kelią“. Jis sukūrė 48 knygų „Kodziki išaiškinimą“ (1764-98).

Dziun Cugita (Jun Tsugita) – 20 a. pradžios japonų filologas, 1925 m. išleidęs knygą apie „Kodziki“.

Kendži Kurano (Kenji Kurano) – 19 a. pab. - 20 a. pr. japonų filologas, kartu su T. Jukiti išleidęs knygą apie „Kodziki“.

Takeda Jukiti (Takeda Yuchiti, 1886-1956) – japonų filologas, kartu su K. Kurano išleidęs knygą apie „Kodziki“.

Kamo Mabuti (1697-1716) - iškilus japonų mokslininkas ir poetas, vienas ryškesnių kokugaku („tautinės mokyklos“) atstovų. Gimė Hamacacu mieste šintoizmo šventiko šeimoje. Nuvykęs į Kioto, tapo kokugaku įkūrėjo Kala Adzumararo (1669-1736) mokiniu.

Hirata Acutane (1776-1843) – japonų filologas, „nacionalinės mokyklos“ atstovas. Rėmėsi senaisiais kūriniais („Kodziki“, „Manjosiu“, norito), kad pagrįstų Japonijos „senovės kelią“.

Moribe Osumi – 8 a. pirmoje pusėje gyvenęs mokslininkas, sulaukęs 73 m. amžiaus.

Papildomi paaiškinimai:

n1) Idzumo žemė - istorinis Japonijos regionas dabartinėje rytinėje Šimanės prefektūros dalyje (Honšiu saloje). Žemės pavadinimas kilo iš japonų dievybės Idzanami, kuri laikoma Japonijos sukūrėja. Iki 4 a. pr.m.e. žemę valdė stiprus Idzumo klanas, įsteigęs nepriklausomą valstybę, o tada prijungta prie Jamato. Po Sengoku periodo (15 a. antra pusė-17 a. pradžia – „Kariaujančių provincijų laikotarpis“) pamažu prarado savo įtaką.

Dievų vardai:

Ame-no-Minaka-nusi-no kami – Švenčiausiojo Dangaus Centro Valdovas (ame - „dangus“, no - kilmininko linksnio dalelė, minaka - „šventasis centras“, nusi (usi) - „šeimininkas, savininkas“, kitaip – „dvasia, globėjas“). D. Cugita nurodo, kad šiuolaikinis žodis nusi kilo kaip trumpinys iš nousi, kur usi buvo perteikiama ideogramomis „didelis žmogus“, tačiau reiškė dievybę, vietinę dvasią. Matyt pagal „Kodziki“ šį dievą galima laikyti universaliu dievu, „žinančiu viską“. Pagal K. Kurano – „pažįstantis dangaus centrą“. Komentatoriai atkreipia dėmesį, kad šis dievas nėra kilęs iš tautos tikėjimų, tačiau „Kodziki“ jį iškelia į aukščiausią vietą tarp dievų. Viena pirmųjų dievybių. Shinto

Ame-no-tokotati-no kami – Amžiais Danguje Įsikūręs Dievas (ame - „dangus“, no - kilmininko linksnio dalelė, tati - „stovėti, būti“. K. Kurano, remdamasis M. Norinaga, toko supranta kaip soko - „dugnas, gelmė“. Iš čia ir vardo prasmė: Dievas, besirandantis pačioje dangaus gelmėje). Taip aiškinant, toko būtų pats dangus, jų gelmė, personifikuoti dievo varde. Tačiau galimas ir kitoks paaiškinimas: toko - „amžinybė“ (palyg. tokojo-no kuni - Amžinybės šalis). Atsižvelgiant į kitų „Kodziki“ dievų vardų aiškinimą, nereikėtų šio dievo laikyti paties dangaus personifikacija. Viena pirmųjų dievybių.

Kami-musubi-no kami – Dieviškojo Sutvėrimo Dievas (kami - „dievas“ [derinyje – „dieviškas“], musubi iš musubu - „megzti vaisius“ [pumpurus], „suteikti gimimo galią“, „tverti“). Įkūnydamas tvėrimo galią tapatus Taka-mi-musubi-no kami. Tai „vienišius“, neaiškios lyties, tačiau vėliau pasireiškia kaip Sukuna-Bikuno motina ir vadinamas Mi-oja-no mikoto - Deivė Motina (sk. 21). Kiti vardai Kami-musubi-no-mi-oja-no mokoto ir Kami-musubi-no mikoto. Viena pirmųjų dievybių.

Takama-no chara – Aukštojo Dangaus Lyguma (taka – „aukštas“, ma iš ama, ame - „dangus“, chara - „lyguma“). Tai „aukštesnysis pasaulis“, dangaus dievų buveinė.

Taka-mi-musubi-no kami – Aukštojo Švenčiausiojo Sutvėrimo Dievas (taka – „aukštas“, mi - „šventas“, musubi (musubu) - „gimdyti“, „suteikti gyvybę“, „tverti“ [palyg. mi-o-musubu - megzti vaisius (apie medį)] ). Kitas vardas - Takagi-no kami. Viena pirmųjų dievybių.

Umasi-asikabi-chikodzi-no kami – Nuostabiųjų Nendrių Ūglių Jaunasis Dievas (umasi - „nuostabus“, asi - „nendrė“, kabi - „ūgliai, ūseliai“, chiko – „jaunuolis“, -dzi - galūnė, matyt kaip -ti žodžiuose titi - „tėvas“, odzi - „dėdė“; t.y. „vyriška“ galūnė). Matyt, sudievinama, folklore simbolinę reikšmę turinčių nendrių ūglių, gyvybinė galia, jaunos žemės augimas. Viena pirmųjų dievybių.

Kuni-no-tokotatino kami - Amžinai žemėje įsikūręs dievas (kuni - žemė, šalis; tokotati (toko) - tikriausiai „amžinybė“, tati (tacu) - stovėti, rastis kur nors) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių.

Tojokumono-no kami - Gausių debesų virš lygumų dievas (tojo - gausus; kumo - debesys, krituliai, drėgmė; no - laukas, lyguma) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių

Uchidzini-no kami - Išplaukiančio dumblo dievas (U - matyt, ukabu (uku) - „išplaukti, iškilti į paviršių“ likutis; chidzi - matyt, „skystas purvas“, ni - matyt iš numa - pelkė) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių.

Suchidzini-no kami - Grimztančio smėlio deivė (su - galbūt, suna - „smėlis“ sutrumpinimas, nors Kamo Mabuti su laiko tidzumu - „grimsti, sėsti“ likutį; chidzi - matyt, „skystas purvas“; ni - pakitęs ne - pagrindas, galbūt trumpinys iš numa - „pelkė“) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Vardas iššifruojamas tik apytiksliai - tarytum kalbama apie žemę, jau sutankėjusią iki pelkės, kurioje susimaišė purmas ir smėlis, lygio.

Cunuguji-no kami - Tvirtųjų stulpų dievas (cunu - matyt, cuno - „ragas“, derinyje gali būti suprantamas kaip „tvirtas“; guji - kuolas, stulpas) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Taip šifruojant, vardas nurodo stulpo, kaip atramos, sudievinimą. Tačiau galima šifruoti ir kitaip: iš cunugumu - dygti, augti ūseliais. D. Cugita aiškina kuji kaip kumi - tokių žodžių kaip megumi - „užmegzti, leisti pumpurus“ - dėmenį. Taip jis aiškina ir Ikuguji-no kami vardą - „tai, kas pradėjo dygti, rastis“.

Ikuguji-no kami - Gyvybę saugančių stulpų deivė (iku (ikiru) - gyventi, duoti gyvybę; kuji - kuolas, stulpas ) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. D. Cugitos interpretacija pateikta prieš tai. Beje, „Kodziki dziten“ žodyne kuji aiškinamas kaip į žemę įkaltas kuolas. Tai priimtina, nes vėliau atsirado „Didžiųjų kambarių“ dievų pora.

Ninigi-no-Mikoto - Saulės deivės Ameterasu anūkas, kurio vaidmuo buvo svarbus dievams nusileidžiant į Žemę (ant Takaticho kalno), ką jam buvo paliepusi jo senelė (po to, kai to atsisakė jo tėvas). Su savimi į Žemę atsivedė ne tik daug dievų, bet ir stambių giminių protėvius, o pats tapo Japonijos imperatorių protėviu (pirmasis imperatorius - jo anūkas Džimmu; apie tai žr. ir >>>>>). Jo šlovinimui tėra labai nedaug šventyklų, pvz., Amatsu ir Kirišima-džingu.
Kadangi jo varde randasi ir ryžių varpa, tai jis siejamas su ryžių auginimu ir derliumi. Pirmųjų ryžių ir Ninigi garbei kasmet imperatoriaus rūmuose vykdavo tradicinė šventė.

Oo-tonodzi-no kami - Didžiųjų kambarių dievas (oo - didelis; to - matyt, „durys“, tačiau galima traktuoti ir kaip tokoro, „vieta“, trumpinį; no - kilmininko linksnis; dzi - matyt, „kelias“, tačiau gali būti suprasta ir kaip vyriškos giminės dalelytė) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. K. Kurano mano, kad šiuo vardu išreikštas vietos, būsto sudievinimas.

Oo-tonobe-no kami - Didžiųjų kambarių deivė (oo - didelis; to - matyt, „durys“, tačiau galima traktuoti ir kaip tokoro, „vieta“, trumpinį; no - kilmininko linksnis; be - „apylinkės, vieta aplink“, tačiau gali būti suprasta ir kaip moteriškos giminės dalelytė) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių.

Omodaru-no kami - Tobulojo vaizdo dievas - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Vardas užrašytas fonetiškai, tačiau „Nihongi“ užrašytas hieroglifais, reiškiančiais a) „paviršių, veidą, vaizdą“ ir b) „gauti, būti pakankamu, pilnu“, todėl K. Kurano tai aiškina kaip „tobulo vaizdo“. Tai išbaigto, tobulo vaizdo sudievinimas. D. Cugita mano, kad kalbama apie „Žemės vaizdą“, kuris įgauna užbaigtą pobūdį.

Aja-kasikone-no kami - Virpulį sukeliančioji deivė - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Vardas užrašytas fonetiškai. Aja - šūksnis (panašiai kaip šiuolaikinėje kalboje aja no - „labai, nepaprastai“); kasikoji - išmintingas, keliantis pagarbą, baimę; ne - „šaknis“, tačiau gali būti ir moteriškos giminės dalelytė.

Idzanagi-no kami - Viliojantis pas save dievas - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Vardas užrašytas fonetiškai, išskyrus paskutinį ženklą gi (kitur, ki) - kelio išsišakojimas, skardis, aukštis.

Idzanami-no kami - Viliojanti pas save deivė (dar vadinama Idzanami-no mikoto arba Idzanami-no oo-kami) - viena pirmųjų Tokama-no chara atsiradusių dievybių. Vardo reikšmė siejama su mitu, pasakojančiu apie Idzanagi-no kami ir Idzanami-no mikoto susitikimą ir susijungimą.

Take-mika-zuči - griaustinio ir kardo dievas japonų mitologijoje. Dalyvavo renginyje, laikomame pirmosiomis sumo grumtynėmis (žr. >>>). „Kodziki“ jis vadinamas Takemikazuči-no-o no kami (Drąsusis galingasis griaustinio vyras). Taip pat žinomas kaip Kasima-no-kami, garbinamas Kasimo miesto šventykloje ir Edo laikotarpiu dažnai vaizduotas bandantis įveikti milžinišką šamą Onamadzu, gyvenantį purve po Japonijos salomis. Jis jį laiko prislėgęs milžinišku akmeniu, bet kai Kasima praranda budrumą, Onamadzu blaškosi ir sukelia žemės drebėjimus.
Kai Idzanagi Ame-no Ohavari kardu nukirto Kagucuti galvą, o jo kūną padalijo į 8 dalis, tapusias 8-iais ugnikalniais. Iš Kagucuti kraujo, lašėjusio nuo Idzanagi kardo, kilo daugybė dievybių, tarp jų ir Take-mika-zuči.

Fudži kalnas
Samurajų ideologija
Šinto ir japonų tikėjimai
Lako paslaptys Japonijoje
Pasaulio sukūrimo mitai
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Mijeko Kavakami. Apie ją ir jos atmintį
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Enuma Eliš - Babilono epas
Egiptas: pasaulio sukūrimas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Keita Dzin. Išgaravimas
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Zep Tepi - pirmasis laikas
Indų pasaulio sukūrimas
Filipinų tvėrimo mitai
Australijos Svajų metas
Samurajų atsiradimas
Ką nutyli būgnai?
Buda ir budizmas
Filosofijos skiltis
NSO skyrius
Vartiklis