Birutės kalno legenda: Palanga. Vartiklis

Birutės kalnas - stačiašlaitė kalva-kopa su gana lygia, į vakarus kiek nuolaidėjančia pietvakarine papėde. Ši kalva yra apardyta natūralios erozijos bei pustant smėlį. Ant jos stovėjo Palangos pilis, kurią, anot legendos, 1161 m. puolė ir birželio 15 d. užėmė danai. Palanga kaip kuršių pilis rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1253 m.
Paga tradiciją, apie 14 a. vidurį kunigaikštis Kęstutis Palangoje sutiko dievams pasižadėjusią vaidilutę Birutę, ją pamilo ir, išsivežęs iš Palangos, vedė ją. O kalnas, atseit, supiltas, o jame palaidota kunigaikštienė Birutė.
17-18 a. apie šį kalną yra buvę kapai. 1898 m. jo šiauriniame šlaite įrengtas Lurdas. Dabar kalva yra apaugusi pušimis, joje įrengti takai ir laiptai.

Birutės aukuro ant kalno nėra, ir jokio ženklo apie jo buvimą nėra. Tik kalno papėdėje stovi kukli, dar sovietmečiu pastatyta Birutės skulptūrėlė (1965; autorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė³⁾). Užtat ant kalno yra koplytėlė Švč. Mergelei Marijai. Bet Marija ne tas pat kaip krikščionišką tikėjimą išpažinusi Birutė.

16 a. M. Stryjkowskis¹⁾ rašė: „Palangoje prie jūros pats mačiau didingai iškilusį Birutės kalną, kurį taip pat ir šiandien žemaičiai ir kuršiai vadina šventos Birutės (swętos Birutos) vardu [ . . . ] dar lig šiolei švenčiamos iškilmės, ten, toje vietoje, kur katalikų kunigas užvažiuoja ir iš žvakių bei aukų nemažą pelną susirenka, nors nesvarsto, kaip tas aukas Dievas priima, mat toji Biruta buvo pagonė“.

Manoma, kad jau 1506 m. šioje vietoje galėjo būti pastatyta pirmoji Birutės kalno šv. Jurgio koplyčia. Bažnyčios inventorinės knygos vietos parinkimą koplyčiai ant Birutės kalno paaiškina, kad tai padaryta atsižvelgiant į žmonių pagarbą „žinyčios“ vietai, idant šie „neatkristų į savo numylėtus dievus“. 1753 m. koplyčia buvo atnaujinta, perėmusi dalį Šventosios koplyčios inventoriaus. Jai sugriuvus, šioje vietoje stovėjo kryžius. 1869 m. klebono kun. K. Steponavičiaus⁶⁾ pastangomis buvo pastatyta mūrinė Klaipėdoje gyvenusio prūsų architekto Karlo Majerio suprojektuota 8-kampė raudonų plytų neogotikinė koplyčia.

1976 m. koplyčia rekonstruota pagal J. Purtoko projektą; jos vitražų autorius - dailininkas Liudas Pocius, o 1997 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Koplyčia vienaaukštė, simetriškai aštuonkampė. Pamatas su cokoliu - iš akmenų ir molio plytų mūro, sienos - molio plytų mūro. Įėjimas į ją iš rytų pusės: stalių darbo dvivėrės medinės įsprūdinės įstiklintos išorės durys. Laiptai betoniniai. Kupolinis skliautas su profiliuotomis tinko nerviūromis. Stogas aštuonšlaitis, dengtas skardos lakštais, o jo viršuje - metalinis ažūrinis kalvio darbo kryžius; gegninė stogo konstrukcija - medinė. Viduje - viena patalpa: pusapskričio plano piliastrai su kapiteliais sujungti su skliauto nerviūromis.

Birutės garbinimas ant Birutės kalno susijęs su žodine tradicija, fiksuota ir išplėtota 19 a. romantikų: T. Narbuto, M. Balinskio, L. Jucevičiaus²⁾, S. Valiūno, D. Poškos... Jie papildė Bychovco ir M. Stryjkowskio kronikos žinias įvairiomis detalėmis. Birutės kalno legendoje nesunku išskirti du pagrindinius motyvus:

Antrąjį teiginį paremtų Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinių atsakymas 1416 m. Konstancos susirinkime. Lieka neaišku, kodėl menamas Birutės kapas lokalizuojamas tuo metu Ordino valdytoje Mėmelio (Klaipėdos) komtūrijos teritorijoje. Šiaip ar taip, L. Jucevičius 1842 m. rašė:

Prancūzijos pavyzdžiu ir Antaninos Tiškevičienės rūpesčiu 1890'ais kalno papėdėje pastatytas Lurdas, liaudyje dažnai vadinamas „Birutės ola“.

„Liaudis su didžiu dėkingumu atmindama tos kunigaikštienės dorybes po mirties įskaitė ją į savo dievų tarpą. Net kai jau visai nunyko pagonystė Žemaitijoje, paprastieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš toli prie jos kapo prašyti, kad ji šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusius pulkus... Ilgainiui žmonių uolumas nuslūgo, o Birutės dievinimo vieton atėjo jos dorybių ir taurių ypatybių minėjimas. Vis dėlto senovės paklydimas nėra visai išnykęs“.

1837 m. jis lankydamasis ant Birutės kalno, matė keliais einančią apie sugriuvusios koplytėlės vietoje stovintį kryžių moterį, kuri pasakiusi: „Kai sirgau, tai padariau įžadus, jei tik pagysiu, aplankysiu šventosios Birutės kapą“. Dabar turbūt neįmanoma nustatyti, kiek tikri L. Jucevičiaus duomenys apie kunigaikštienės garbinimą. Neabejotina ant Birutės kalno vykus apeigas. Tai patvirtina archeologijos, istorinių šaltinių ir net etnologų 1994-95 m. ekspedicijų duomenys.

1884 m. J. Šliūpas pateikė Palangos klebono Barkausko pasakojimą: „čia šiandien ateina mūsų žmonės (katalikai ir liuteriškiai), tankiai iš tolimų šalių, pasimelsti Dievui [ ... ] ant Birutės kalno [ ... ] ant švenčių 4 d. kovo, ir 23 d. balandžio [ ... ] susibėgdavo minios žmonių Prūsų ir Latvių, susivesdavo daug arklių ir juos aplink kalną iškilmingai vedžiodavę melsdami Dievo, idant jis per užtarimą šv.Jurgio gelbėtų juos nuo limpančių ligų ir antpuolimo vagių. Tądien aukodavo Dievui iš vaško nulipintus visokio didumo arklius, kožnas pagal išgalę: vieni didesnius, o kiti mažesnius; gi artojai dėjo akėčias, žambrius ir kitus ūkės įnagius, o ūkininkaitės - veršius, paršus ir kitus vaškinius padargus“.

14-15 a. Birutės kalno šventovės-observatorijos ašis žymėjo Saulės laidos kryptį ikikrikščioniškųjų Jurginių vakarą. Nuo 16 a. iki dabar jos vietą ženklina šv. Jurgio koplyčia. Sulatvėję ir sužemaitėję kuršių ainiai - kuršininkai, lietuvninkai, vakariniai žemaičiai iki šiol renkasi ant Birutės kalno Jurginių apeigoms... Birutės vardas išliko mėgstamas pajūriečių. Kas žino, gal ir Vytauto Didžiojo gyslomis tekėjo dalis kuršiško kraujo...

Kaip kilo mintis statyti į niekur nevedantį tiltą?

1589 m. (!) Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Zigmantas Vaza⁴⁾ davė leidimą anglams (įdomu, o kodėl anglams?) įrengti akmeninį molą laivybai. Taigi, pradinis sumanymas buvo labai praktiškas. Bet tik 1892 m. grafas Juozapas Tiškevičius⁵⁾ atsisakė praktinių tikslų ir tiltą atidavė pėstiesiems – pasivaikščiojimams, saulės palydėjimui. O 1899 m. rugpjūčio 20-ąją prie tilto stovėjusioje daržinėje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“ (nors Amerikos tuo tikslu ir nepasieksi).

¹⁾Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, 1547-1593) - lenkų kilmės dvasininkas (kapelionas; žemaičių kanauninkas nuo 1579 m.), istorikas, poetas, valstybės veikėjas. Istorija susidomėjo 1572-74 m. tarnaudamas Vitebsko garnizone. Tada keliavo Dvina, ištyrinėjo Rogvolodovo akmenį, Polocko cerkves ir vienuolynus. Parašė pirmą Lietuvos istoriją –„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, 1582 m. išleistą Karaliaučiuje. Gynė Lietuvos savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę.

²⁾ Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846; slapyvardis Liudvikas iš Pakėvio) - žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvis, literatas ir kraštotyrininkas, aprašęs žemaičių krašto gyvenimą, papročius, pirmasis papasakojęs legendą apie Jūratę ir Kastytį.
L. A. Jucevičius atstovavo besiformuojantį dvikalbių bajoriškos kilmės Lietuvos inteligentų sluoksnį. Lenkų kalba jis skelbė savo kraštotyrinius ir publicistinius darbus, o lietuvių kalba – iš lenkų kalbos išverstų poezijos kūrinių fragmentus. Vienas pirmųjų vertė A. Mickevičiaus kūrinius į lietuvių kalbą. Reikšmingiausi L. A. Jucevičiaus kūriniai: „Mokyti žemaičiai“ (1841), „Žemaitijos atsiminimai“ (1842), ir „Lietuva“ (1846).

³⁾ Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906-1999) – lietuvių menininkė. Dekoravo lėkštes ir vazas, kūrė keramikos statulėles, plakatus, iliustravo knygas ir žurnalus vaikams. Pagrindinis darbas – Stepo barsko knygos „Brolių ieškotoja“ iliustravimas. Taip pat iliustravo Ch. Perrault „Pelenę“ (1951), laikomą jos klasikiniu darbu. Palangos botanikos sode yra jos sukurta romantinio stiliaus bronzinė skulptūra „Tau, Birute“ (1965).
Už dekoratyvinius pano „Lietuva“ 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje apdovanota Aukso medaliu. 1939 m. su lėlių kompozicija „Lietuviškos vestuvės“ dalyvavo Pasaulinėje parodoje Niujorke.

⁴⁾ Zigmantas Vaza (1566-1632) - Lenkijos karalius (1587-1632) ir LDK (1588-1632), Švedijos karalius (1592-1599).
Buvo labai užsidaręs ir tylus. Jokių gabumų neturėdamas, jis turėjo gerą nuomonę apie save: savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė, visada viskam priešinosi. Krašto suvaldyti nemokėjo, tik visus suerzino ir sulaukė net sukilimo.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁵⁾ Juozapas Kazimieras Skuminas Tiškevičius (1716-1790) – LDK bajoras, didikas, valstybės veikėjas, ypač pagarsėjęs turtais.

⁶⁾ Konstantinas Steponavičius (1826-1870) – kunigas, Palangos klebonas (1859-1870), rūpinęsis Birutės kalno koplyčios statyba. Į kunigus įšventintas 1848 m. Paskutiniais klebonavimo metais tapo Kurliandijos dekanato dekanu. I. Končiaus ir V. Ruokio knygoje „Palangos kraštas“ (1926) įdėta jam skirta dedikacija:
„Koplicze ta stojos par proces ir rūpesnius kunega Konstantina Stapanavicziaus Palangos klebona, kuris isz tu rupesniu nutrotije svejkatą ir prisikiele ing viecznastę amžiną metuose 1870 mienese Gegužies 8 dieno“.