Filipinų tvėrimo mitai

Filipinus sudaro daugelis salų, jose gyvena skirtingos etninės grupės, tad jų mitologija labai įvairi,
tačiau egzistuoja tam tikri bendrumai, pvz, tikėjimai dangumi, pragaru ir žmogaus siela.

Visajų versija

[ Visajai – gausiausi etninė Filipinų grupė, kurią sudaro per 32 mln. gyventojų. Jie apgyvendinę centrines salyno salas. Kalba keliomis visajų grupės kalbomis. Dabar dauguma visajų yra katalikai, tačiau likę ir animistinių tikėjimų narių. Visajai turi išplėtotą mitologiją, folklorą (muziką), turi savo epą.

Prieš tūkstančius metų nebuvo nei žemės, nei saulės ir mėnulio, žvaigždžių, o tik tyvuliavo milžiniška jūra, kuri buvo deivės Magvajenos valdos, o dangų valdė didysis Kaptanas. Magvajena turėjo dukterį Lidagatę, jūrą, o Kaptanas – sūnų Lihanginą, vėją. Dievai sutarė, kad jiedu apsives, kad jūra taps vėjo nuotaka.
Magvajena - Aubrey Miles. GMA Network. AMAYA. 2011

MAGVAJENA – požemių deivė, įsikūnijusi kaip visą pasaulį užėmęs vandenynas. Ji globojo malajų protėvius, kurie priklausė nuo žuvų ir kito jūros maisto, maitinančio jų bendruomenes. Tačiau ji aikštinga ir kartais agresyvi, sukeldama baisias audras, potvynius ir liūtis. Ji vaizduota kaip subrendusi, nuoga moteris, rankoje laikanti kriauklę, o kartais kūdikį, ir lydima kitos deivės (manoma, jos dukters Lidagat’ės) ir žuvų. O kartais tiesiog vandenynu, kurio vandenys siekia visas žemes, kartu su povandeninėmis upėmis. Tai susiję su jos sampratos tampant Požemių deive evoliucija.

KAPTANAS - dangaus dievas, ypatingai garbintas pietinių visajų ir laikytas visų dievų valdovu. Negroso ir kitų pietinių salų visajai laikė, kad aukščiausiasis dievas Kan-Laonas Kaptaną sukūrė pirmuoju savo magiškuoju iškvėpimu. Jis vaizduojamas kaip tvirtas, pajėgus, vidutinio amžiaus vyras. Jis yra impulsyvus ir lengvai supykstantis, o jo baudžiamuoju ginklu yra žaibai. ]

Jiems gimė duktė Lisuga ir trys sūnūs: Likalibutanas, Liadlao ir Libulanas.

Likalibutano kūnas buvo kaip uola; jis buvo drąsus ir stiprus. Liadlao buvo iš aukso ir buvo nuolat laimingas. Libulanas buvo iš vario ir buvo silpnas ir drovus. O nuostabiosios Lisugos kūnas buvo iš gryno sidabro; ji buvo maloni ir nuolaidi. Jų tėvai jais labai didžiavosi.

Po kiek laiko Lihanginas mirė ir vėjų valdymą perdavė vyriausiajam sūnui Likalibutanui. Netrukus paskui vyrą išėjo ir jo žmona Lidagatė, - ir jau suaugę vaikai liko be tėvų globos, tačiau jais tebesirūpino seneliai Kaptunas ir Magvajena, saugodami nuo visokių blogybių.

Praėjus kiek laiko Likalibutanas, didžiuodamasis savo valia vėjams, panoro gauti daugiau galios ir paprašė brolius padėti jiems užpulti Kaptaną danguje. Pradžioje tie atsisakė, bet kai Likalibutanas užpyko ant jų, draugiškasis Liadlao, nenorėdamas pyktis su broliu, sutiko prisijungti. Abu kartu priverti prisidėti ir bailųjį Libulaną.

Kai buvo pasirengę, visi trys broliai puolė dangų, tačiau negalėjo išlaužti jį saugančių plieno vartų. Tada Likalibutanas išleido stipriausius vėjus, kurie nupūtė vartų staktas. Broliai įsibrovę pro atsivėrusią spragą, tačiau juos pasitiko įpykęs Kaptanas. Jis taip baisiai į juos pažvelgė, kad tie apsisuko ir pabėgo. Tačiau Kaptanas, supykęs dėl išlaužtų vardų, įkandin pasiuntė tris žaibus.

Pirmasis trenkė į varinį Libulaną ir sulydė jį į rutulį. Antrasis trenkė į auksinį Liadlao, kuris taip pat buvo išlydytas. Trečiasis trenkė į Likalibutaną, kurio uolinis kūnas suskilo į daugelį gabalų, kurie sukrito į jūrą. Jis buvo toks didelis, kad jo kūno gabalai liko išsikišę virš vandens ir tapę sausuma.

Tuo metu geroji Lisuga pasigedo brolių ir pradėjo jų ieškoti. Ji nuėjo link dangaus, bet kai ji ji pasiekė išlaužtus vartus, pykčio apakintas Kaptanas taip pat jai trenkė žaibu, nuo ko jos sidabrinis kūnas pažiro į tūkstančius skeveldrų.

Tada Kaptanas nusileido iš dangaus ir perplėšė jūrą, kviesdamas Magvajenę ateiti pas jį, kaltindamas ją sukursčius dangaus užpuolimą. Netrukus pasirodė Magvajenė ir pasakė, kad nieko nežino apie sąmokslą, nes miegojo giliai jūroje.

Po kiek laiko jai pavyko nuraminti Kaptano pyktį. Abu kartu apverkė savo anūkus, ypač mieląją ir žaviąją Lisugą. Tačiau jokia jų galia Kaptano vaikai nebuvo pajėgi prikelti juos iš mirusiųjų. Tačiau kiekvienam kūnui jie suteikė po nuostabią šviesą, kad tie galėtų šviesti amžinai.

Taip auksinis Liadlao tapo saule, varinis Libulanas – mėnuliu, o tūkstančiai Lisugos skeveldrų – žvaigždėmis. Nusikaltęs Likalibutanas negavo šviesos, tačiau jo kūnas buvo panaudotas žmonių sukūrimui. Kaptunas Magvajenei davė sėklą, kurią toji pasėjo žemėje, kuri iš tikro buvo milžiniško Likalibutano kūno dalimi.

Netrukus išaugo bambukas ir iš vienos jo tuščiavidurės šakos išėjo vyras ir moteris. Jų vardai buvo Sikalakas ir Sikabėja. Jie buvo žmonių rasės protėviais. Jų pirmuoju kūdikiu buvo sūnus Libo, o vėliau jie susilaukė dukters Samanos. Jauniausias sūnus buvo Pandaguanas, turėjęs sūnų Arioną.

Pandaguanas buvo labai protingas ir išrado žuvų gaudyklę. Pirmąja jo sugauta žuvimi buvo milžiniškas ryklys. Kai jį ištempė į sausumą, jis atrodė toks didelis ir aršus, kad jis pagalvojo, kad tai dievas, ir iškart liepė žmonėms garbinti jį. Netrukus aplink susirinko visi ir ėmė dainuoti iš šlovinti ryklį. Netikėtai atsivėrė dangus ir jūra, iš kur pasirodę dievai liepė Pandaguanui mesti ryklį atgal į jūrą ir garbinti tik juos.

Visi labai išsigando, išskyrus Pandaguaną. Jis buvo labai drąsus ir atrėžė, kad ryklys yra toks didelis kaip dievai – ir jei jis sugebėjo jį įveikti, tai gali įveikti ir dievus. Tai išgirdęs Kaptanas trenkė Pandaguanui mažu žaibu, nes neketino jo žudyti, o norėjo tik pamokyti. Tada jis ir Mavajenė nusprendė nubausti žmones juos išblaškydami po visą žemę. Tai padarius, įvairiose žemės vietose gimė daug vaikų ir žemė tapo apgyvendinta daugelyje vietų.

Pandaguanas nemirė. Išgulėjęs ant žemės 30 dienų, jis atgavo savo jėgas, tačiau jo kūnas nuo žaibo tapo pajuodęs, tad ir visi jo palikuonys buvo tamsūs. Jo pirmasis sūnus Arionas buvo perkeltas į šiaurę, tačiau jis buvo gimęs iki tėvo nubaudimo, tad visi jo palikuonys buvo baltaodžiais. Lino ir Samana buvo perkelta į pietus, kur saulė nudegino jų odą kuri tapo ruda. Samano sūnus bei Skalako dukra buvo perkelti į rytus, kur žemė taip mažai davė maisto, kad jie buvo priversti valgyti molį. Nuo to jų vaikai ir vaikų palikuonys tapo geltonos odos spalvos.

Taip susidarė ir buvo apgyvendintas pasaulis.

Šaltinis: John Maurice Miller, Philippine Folklore Stories (Boston: Ginn and Company, 1904), pp. 57-64  
 


Japonų 'Kodziki'
Šilkas per tremtį
Afrikiečių tvėrimo mitai
Zep Tepi - pirmasis laikas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kabalistinis pasaulio atsiradimas
Lietuvių pasaulio sukūrimo mitas
Babilono pasaulio sukūrimo mitas
Tolimųjų Rytų pasaulio sukūrimo mitas
E. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Egiptas: Logosas ir pasaulio sukūrimas
Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė
Š. Amerikos indėnų pasaulio sutvėrimo mitai
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Visatos sukūrimas Upanišadose
Australijos Svajų metas
Indų pasaulio sukūrimo mitas
Mito ir mokslo susidūrimas
Šorcų religiniai tikėjimai
Visų religijų vienybė
Drugelio simbolizmas
Gilgamešo epas
Mitologijos puslapis
Matriarchatas
Vartiklis