Kabalos šaknys. Vartiklis

Jas atsekti galima iki pat didžiųjų pranašų: Abraomo, Izaako ir Jakobo. Jų išmintis ir įžvalga, kilę iš artimo ryšio su Dievybe, buvo perduodama jų vaikams, Izraelio gentims. Jos užgimė Sinajaus kalne tarp griausmų savo šlovėje nusileidus Viešpačiui (skaitykite apie tai Išėjimo knygoje). Jis ne tik apsireiškė tautai, bet ir perdavė slaptąją tiesą, kuri buvo patikėta tik keliems išrinktiesiems. Tik Mozė pakilo į kalną ir paniro „tirštame debesyje“ (Iš. 19-24). Tik keliasdešimt asmenų regėjo Viešpatį jo šlovėje.

Viešpats jam perdavė egzoterines (niglah, atskleistąsias, kuriomis judėjai vadovavosi amžių amžiais) ir ezoterines (nistar, slaptąsias) žinias. Ir šios antrosios tarsi koks slaptas siūlas įsiaudė į žydų istoriją.

Pagal kabalistinė tradiciją, pasaulio Sutvėrimo tikslas yra suteikti Dievui buveinę žemesniuosiuose pasauliuose; tikslas, kuris pasiekiamas etapais „perpilant“ Dieviškąją šviesą į vis tankesnius žmogaus mąstymo, jutimų ir veiksmų „indus“, o iš čia – į likusią materialiąją tikrovę.

Hebrajų žodis Kabbalah tapo įprastiniu terminu apibūdinančiu platų mistinių apmąstymų ir praktikų sritį. Populiarus jo naudojimas prasidėjo maždaug prieš 800 m., o iki tol žydų mistiniai mokymai turėjo kitus pavadinimus, pvz., Talmude sutinkame Sitrei Torah (Toros paslaptys), Ta’amei Torah (Toros išmintis), Ma’aseh Breišit (Sutvėrimo darbai), Ma’aseh Merkavah (Merkabos darbai). Bendrai, „kabala“ verčiama kaip „gautoji tradicija“.

Išskiriamos dvi Kabalos atmainos:
* Kabbalah iyunit (kontempliatyvioji Kabala, kuriai priklauso dauguma pasaulyje „vaikščiojančių“ kabalistinių raštų) ir
* Kabbalah ma'asit (praktiškoji).

Kontempliatyvioji Kabala bando paaiškinti, kaip sukurtoji realybė pradėjo nepriklausomą egzistenciją (pagal Sutvėrėjo valią) „kalbantis“ Tvėrimui ir Dieviškajam šaltiniui, iš kurio ji kilo. Tvėrimo tikslas buvo sukurti gyvenamąją vietą žemesniosiose karalystėse perliejant dieviškąją šviesą į tankesnius žmogiškųjų minčių, jausmų ir poelgių indus, o iš jų - į materialiąją būtį. Priešingai Kabalai, chasidai sukoncentravo dėmesį į būtų esančią anapus olamot (pasaulių, erdvės ir laiko), t.y. į nešamot (sielų).

Gilesnėje plotmėje aiškinimasi paradoksas, kai dievas lieka nekintantis (žr. komentarus „Fuko švytuoklei“) ir tuo pačiu aktyviu Tvėrimo metu. Dieviškosios realybės esmę bandoma suvokti medituojant (kavanot) ir kontempliuojant Dieviškuosius vardus, hebrajų raidžių permutacijas ir kokias būdais sefirotai (skaitykite čia) dera ir sąveikauja.

Papildomu aspektu yra įvairių meditacinių metodų panaudojimas apmąstant dieviškojo ir ezoterinio materialaus pasaulio pagrindus: apie hebrajų raidžių permutacijas ir būdus, kuriais sefiros harmonizuojasi ir sąveikauja. Kai kurios senovinės kabalistinės meditacijos formos sukūrė antgamtiškų „kambarių“ juose esančių angeliškų būtybių vizualią patirtį. Tai vadinama Heichalot tradicija. Šios technikos kartais panaudojamos kaip priemonė pašalinti sielos trūkumus, o ne kurti dvasines žinias ar pasiekti pakylėjimą.

Net ir siekiant tikkun hanefeš (dvasinio tobulėjimo) Kabbalah iyunit meditacijos (be jokio teosofinio atspindžio) leidžia išgryninti įtaką sąmonei bei aplinkinei realybei. Tačiau praktiškosios Kabalos veiksmingumas yra daug didesnis. O atnaujinta 16 amžiaus Prahoje golemo (humanoido) rėdymo praktika įkvėpė didįjį kontempliatyviosios pakraipos interpretatorių rabiną Judah Loew'ą.

Praktinė kabala istoriniame judaizme yra žydų mistinės tradicijos šaka, kurios rūpestis yra magija. Laikoma, kad elitas gali užsiimti baltąja magija, tuo tarpu judaizmas griežtai draudžią „nešvarią“ magiją Tikroji „praktinė“ Kabala apima priemones, skirtas gamtos reiškinių valdymui, pvz., Dieviškųjų vardų dainavimas arba tų vardų (ar angelų) išraižymas specialiuose amuletuose. Ją praktikuoti gali tik „šventieji“ - ir tik žmogaus ar Tvėrimo gerovės labui. Tačiau nuo pat šventojo Ario (16 a. vidurys) minimi piktnaudžiavimo šiomis galimybėmis atvejai. Pats Aris ragino savo mokinius atsisakyti šių metodų, nes Šventykloje neįmanoma pasiekti šių ritualų atlikimo švarumo. Pagrindinis ritualas buvo Aukščiausiojo šventiko šventojo 4-ių raidžių Dievybės vardo (skaitykite apie Dievo vardus) ištarimas per Yom Kippur (Susitaikymo dieną).

Skelbiama Chochmah (Išminties) pirmenybė prieš nevuah („pranašystę“) prašviesėjimo kelyje - „Kabbalah“ įvertis - 137; Chochmah - 73; nevuah - 64 - „protingas žmogus didingesnis už pranašą“.

Chasidų atšaką pradėjo 19 a. šventasis ir gydytojas rabinas Israel Ba'al Shem Tov, pradžioje gydęs žmones gamtos ir antgamtinėmis galiomis. Jo mokymas sustiprina tas žmogaus dalis, kurios sąveikauja su antgamtiškomis galiomis. Jis nustatė ryšį tarp sefirų ir žmogaus psichikos. Pasakojama, kad kartą Ba'al Shem Tov Dievo vardo pagalba įveikė nepraeinamą upę - vien tam, kad atgailautų už beprasmį dieviškosios galios panaudojimą. Po daugelio metų jis vėl atsidūrė ties to putojančio srauto ir tąkart įveikė jį vien paprasto tikėjimo dėka.

Tai galios, prieinamos kiekvienam žmogui - ir nereikia išskirtinių praktinės Kabalos jėgų naudojimo. Tad klasikinė Kabala gali būti laikoma chitzoni („lėkšta“) lyginant su chasidais.

Žinoma, pagrindinis kabalos (įskaitant komtempliatyviąją kabalą) tikslas yra praktinis - šiame pasaulyje atskleisti, kaip dieviškumas pasireiškia slaptose tikrovės plotmėse. Galutinis abiejų kabalos tipų tikslas yra suderinti individą - o tada ir visus tikrovės aspektus - su dieviškuoju tikslu.