Ar angelai turi valios laisvę? Vartiklis

Bet kuriame krikščioniškame tekste, kuriame minimi angelai (ar jų nusidėjusi pusė - demonai), jie ne tik laikomi turintys laisvą valią, bet net tuo tarsi ir aplenkiantys žmogų, pvz.,
„Kas nusideda, tas nuo velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jon 3:8)

Štai ką apie demonus kalba stačiatikių teologas Serafimas Sarovskis^*):
„Jie bjaurūs, jų sąmoningas priešinimasis pavertė juos tamsos angelais, neįsivaizduojamomis pabaisomis. Tačiau iš prigimties būdami angelais, jie turi neaprėpiamą galią. Mažiausias jų galėtų sunaikinti žemę, jei Dieviškoji malonė nepadarytų bejėge jų neapykantos Dievo tvariniams; tačiau jie bando sunaikinti tvarinius iš vidaus, žmogaus laisvę lenkdami link blogio“.

Dostojevskis tai išsakė taip: „Dievas ir velnias kaunasi, o kovos laukas – žmogaus širdis“.

Teologiniu požiūriu V. Loskio tai pateikiama taip:
„Blogio pradas yra vieno angelų, Liuciferio, nusidėjimas. Ir toji Liuciferio pozicija apnuogina bet kokios nuodėmės esmę – išdidumą, kuris yra maištas prieš Dievą. Tasai, kuris pirmuoju buvo pašauktas sudievinimui iš malonės, panoro pats tapti dievu. Nuodėmės esmė – tai garbinimo troškimas, neapykanta malonei, nes jojo būtis sutverta Dievo; maištinga dvasia ima neapkęsti būties, jį apvaldo nenugalimas troškimas naikinti, kažkokios neįsivaizduojamos nebūties siekis. Tačiau jam atviru likęs tik žemės pasaulis, ir todėl jis bando jame sugriauti Dieviškąjį planą; ir negalėdamas sunaikinti kūrinio, bando bent iškraipyti jį (t.y. Puolęs angelas

sugundžius sunaikinti žmogų iš vidaus). Danguje prasidėjusi drama tęsiasi žemėje, nes ištikimais likę angelai neprieinamai užtveria dangų puolusiems angelams“.

Judaizme vaizdas visai kitoks: būtent žmogaus nuopuolis iššaukė viso likusio pasaulio (net pačios žemės, kuri, anot Talmudo, pradėjusiai gimdyti parazitus). Tad drama kyla žemėje ir persikelia į dangų.

Žmogaus nepaklusnumas suardė jo paties vientisumą, sugadino pasaulį ir net, anot Kabalos, pažeidė aukštesniuosius dieviškuosius pasaulius, dėl ko juose atsirado „blogio“ kategorija. Taip atsirado tai, kas Kabaloje vadinama „kairiuoju pasauliu“, demonų pasauliu.

„Šėtonas – jis ir mirties angelas, jis ir blogoji paskata žmogaus viduje“, sako Talmudas. Judaizme angelai, o ir pats „šėtonas“ laikomi būtybės be savo laisvos valios. Tai įrankiai, patarnaujančios dvasios, vykdo jiems priskirtą misiją. Šėtono misija yra gundyti žmogų, t.y. provokuoti blogiems poelgiams. Paskutiniame teisme Šėtonas yra žmogaus kaltintojas (t.y., „dangiškasis prokuroras“), ir visai ne nepriklausomas teisėjas, Dievo priešininkas.

Krikščionybėje laikoma, kad angelai sutverti pagal Dievo atvaizdą. Tai kodėl tokiais Biblijoje jis nepavadino nematerialių, dangiškųjų ir jam artimų angelų? Krikščionių atsakymas yra kad žmonių šeimoje atsispindi Trejybė – tad pats tas klausimas ne toks svarbus (ir užtenka besąlygiško įsitikinimo, kad angelai yra pagal Dievo atvaizdą).

Tame klausime yra ir psichologinis aspektas, nes apibrėžia žmogaus vietą kosmose, jo atsakomybę. Krikščionys dažnai kalba apie savo „dvasinį tobulumą“, dvasinę laisvę, kaltindami judėjus „vergišku nuolankumu“ Įstatymui. Betgi judėjams tik žmogus teturi laisvą valią.

Ką apie tai sakė Tomas Akvinietis? Pirmiausia jis iškėlė kelis prieštaravimus šiai idėjai. Pirma, angelai patys nepriima sprendimų. Aristotelis sakė, kad pasirinkimas yra valingas sprendimas apsvarstymo, tačiau angelai nieko nesvarsto, nes jie intuityviai viską žino. Prieš tai Tomas aiškino, kad niekas nenori daryti blogų dalykų; visi nori gerų dalykų, tik kartais jų nori blogais būdais – ir iš čia kyla blogis. Jei viską tobulai žinai, tada žinai, kaip teisingai daroma tai, kas gera.

Paneigiant šį argumentą, Tomas nurodo, kad angelai yra geresni už žmones: „Laisva valia yra žmogaus kilnumo dalimi: angelų kilnumas yra aukštesnis – tada, a fortiori, jie turi laisvą valią“. Be to Tomas nurodo, kad ne visi veiksmai yra pasirenkami. Paimkim, pvz., strėlę: ji gali skrieti į taikinį, tačiau iš tiesų negali rinktis, kur skrieti. Ji iššauta iš lanko. Panašiai, avys gali rinktis, tačiau jos neturi tikro pasirinkimo. Jas valdo genetiniai instinktai ir jos elgiasi pagal juos. Jei avys pamato vilką, jos bliauna. Čia nėra pasirinkimo, tik bliauti. Skirtingai nuo avių žmonės turi protą.

Tad jei protas yra sąlyga laisvai valiai, o angelai turi protą, tai jie turi ir laisvą valią {nors šis argumentas atrodo kiek neužtikrintai; tarytum, jei turi ratus, tai turi ir visą automobilį}. Taigi Tomas pilnai neišaiškina šios situacijos. Tik jis pažymi, kad angelų pažinimas vyksta kitaip nei žmonių; taigi ir jų veiksmai skiriasi. Mes renhamės tarp galimybių ne visiškai suprasdami jų pasekmes. Angelai renkasi sekdami „betarpišku tiesos suvokimu“.

Tačiau tada kaip jie nusidėjo? Ar jie aktyviai norėjo blogų dalykų (taigi, ne visos būtybė trokšta gėrio), ar jie nesuprato, kurie dalykai blogi (tada jie ne viską žino)...

Midraše (Berešit Rabba 8:9) sakoma, kad angelai lenkėsi žmogui: Kai Švenčiausiasis Viešpats sukūrė pirmąjį žmogų, patarnaujantys angelai suklydo ir bandė jį vadinti Švenčiausiuoju. Į ką tai panašu? Į valdovą ir jo patarėjus, važiuojančius vežimu. Žmonės norėjo pasveikinti valdovą ir šaukė „Karalius!“, tačiau nežinojo, kuris iš jų karalius. Tad žmogus buvo toks iškilus lyginant su angelais, kad tie apsiriko ir palaikė jį Dievu!

P. Klee^**) paveiksle „Angelus Novus“ vaizduojamas angelas, atrodantis taip, lyg tuoj turėtų pajudėti nuo kažko, apie ką įtemptai mąsto. Jo akys spokso, burna praverta, sparnai išskleisti. Taip atrodo istorijos angelas. Jo veidas atsuktas į praeitį. Kur mes matome įvykių grandinę, jis – vieną katastrofą, nuolat metančią naujus griuvėsius jam prie kojų. Angelas norėtų likti, pažadinti mirusiuosius, vėl sudėti į visumą tai, kas buvo sudaužyta. Bet iš Rojaus pučia stiprus vėjas; jis taip įsisuko į angelo sparnus, kad angelas nebegali jų suskleisti. Vėjas, nepaisydamas priešinimosi, stumia angelą į ateitį, į kurią pastarasis atsukęs nugarą, kol nuolaužų krūva priešais jį auga dangaus link. Šis vėjas yra tai, ką vadiname progresu.

Walter Benjamin, „Tezės apie istorijos filosofiją“, IX tezė

^*) Šv. Serafimas iš Sarovo (apie 1754-1833) – rusų vienuolis ir mistikas. Anot jo, kiekvieno krikščionio tikslas – jungtis su Šv. Dvasia. 1786 m. davė vienuolio įžadus, greitai tapo Divejevo moterų vienuolyno dvasiniu vadovu, o tada pasitraukė į mišką, kur gyveno 25 m. 1815 m. jis pradėjo priiminėti piligrimus. Jokių raštų nepaliko: jo mokymą užrašė jo mokinys N. Molotilovas.

^**) Polis Klė (Paul Klee, 1879-1940) – šveicarų dailininkas, meno teoretikas, avangardo atstovas. 1910 m. Berne įvyko jo pirmoji paroda; jo stilius buvo neįprastas net tuometiniams avangardistams. Iliustravo Voltero „Kandidą“ (išėjo 1920 m.). Jis – ezoterinis, intelektualus dailininkas, labiausiai vertinęs profesionalizmą. Jo devizas: Žmogus netobulas, jis privalo būti pasirengęs vystymuisi, permainoms, kad taptų tikrai pakylėtu Kūrėjo asmeniu. Jo teoriniai kūriniai: „Schöpferische Konfession“ (1920), „Pedagoginiai eskizai“ (1925) ...
„Angelus Novus” (Naujasis angelas, 1920) – P. Klė monoprintas jo išrastu aliejinių dažų perdavimo būdu. 1921 m. jį įsigijo V. Bendžaminas; dabar randasi Izraelio muziejuje Jeruzalėje.