Avesta. Vendidado knyga. Vartiklis

Dėl „Avesta“ reikšmės iki šiol nėra sutarimo, o dažniausiai verčiamas kaip „Pagrindinis tekstas“.

„Avesta“ susiformavo apie Zaratuštros pamokslus (jo gyvenimas priskiriamas kažkur 9-6 a. pr.m.e.). Ji formavosi kelis amžius, jos tekstas keitėsi, kaip ir jos rašmenys. 7 a. ją sudarė 21 knyga, kurių turinys buvo labai įvairus, nes apėmė įvairias to meto žinias. O dalis laikmečiui žyniams netinkamų tekstų buvo pašalinta.

Tada ji praradp valstybinės religijos statusą ir buvo išstumta islamo. Jos pasekėjai buvo priversti bėgti ir jų išliko tik nedidelės bendruomenės Irane ir Indijoje, kuriose ir išliko buvusio plataus sąvado fragmentai. Antrąją mus pasiekusią „Avestos“ redakciją sudaro 4 knygos:

1. Vendidad (Videvdad) – „Prieš devus“, sudaryta daugiausia iš Zaratuštros dialogų su Achura Mazda. Tai nurodymai, kaip pasipriešinti Angra Manju (Arimanui), tamsos ir blogio dievo, vadovaujamoms blogio jėgoms.
2. Vispered (Vispred) – „Gerųjų būtybių džinai“, sudaryta iš giesmių;
3. Jasna - „Malda“, „Apeigos“, sudaryta daugiausia iš maldų į dievus. Joje paminėtinas Gatų giesmių-kalbų skyrius, kurį sieja su žodine Zaratuštros kūryba;
4. Jašt – „Garbinimas“, „Pagyros“, kuri yra tarsi dievus ir gerąsias galias šlovinančių senųjų himnų rinkinys. Čia gausu mitinių elementų.

Prie „Avestos“ neretai prijungia „Mažąją Avestą“, maldų rinkinį, kurių dalis yra vidurine persų, o a ne avestos kalba – matyt orientuojantis į kitakalbę auditoriją, kuriai tereikėjo tik atlikti apeigas.

Seniausi elementai ateina iš 2 tūkstm. pr.m.e. Bet „Avesta“ nėra chronologiškai nuoseklus tekstas; joje viskas persipynę, kartais pertraukta vėlesniais intarpais, gausu prieštaravimų net dėstant įvykius.

Ir nors tai Achura Mazdos, Šviesos ir Gėrio dievo, apreiškimas Zaratuštrai, jame likę seniausių mitologinių lygmenų, epo pobūdžio atgarsiai. Ant jų gula zoroastrizmo nuostatos ir „tikėjimo simbolis“.

Tiek himnuose, tiek maldose pastebima ritmiška struktūra. Manoma, kad pradžioje ritmiška buvo visa „Avesta“, tačiau vėliau, ją papildant, tas principas buvo pažeistas. Ir iki šiol kai kurios „Avestos“ vietų prasmė yra neaiški, miglota.

Vendidad – vienintelė pilnai mus pasiekusi knyga. Joje 22 skyriai. Ji skirta dvasiniam ir kūniškam žmogaus, gyvūnų ir kitų tvarinių tyrumui. Viena zoroastro savybių – atsispirti devams, stichiškoms melo, prievartos, blogio ir kitų nemoralumo apraiškų dvasioms. Vendidadas aprašo kaip pasipriešinti blogiui ir jo išvengti, kaip apsivalyti ir atstatyti dvasinę ir kūnišką švarą. Čia yra medicinos, teisės, gamtos mokslo, geografijos pradmenų; skelbiama šuns svarba, pasakojama apie pirmojo karaliaus Jimo laikus ir Zaratustros priešinimąsi piktajai dvasiai.

Pirmasis „Vendidado“ skyrius dar vadinamas „Geografine poema“, - ir pasakoja, kaip Ahura Mazda sutvėrė 16-a geriausių žemių (vietovių ir sričių). Ne visad nurodomos žemių konkrečios ypatybės, nes jau pats žemės, maitinančios savo žmones, sukūrimas yra gėriu. Tačiau visad paminima Piktosios dvasios (Angra Mainyu) priešiški veiksmai. Gali būti, kad „Avestos“, skirtos kovai su piktosiomis dvasiomis (devais), pradžioje patalpintas tasai sąrašas turėjo praktinę reikšmę – perspėjimus apie pavojus, keliaujant per tas žemes.

Skaičius 16 neatsitiktinis – ir turi ryšį su budistine Indijos tradicija, kur Šodašo Mahadžanapado „Šešiolika didžiųjų šalių“ vardija 16 šalių, esančių nuo Afganistano iki Bengalijos.

Tačiau minimas šalis nelengva lokalizuoti šiuolaikiniame žemėlapyje – ypač, kai Viduramžiais kai kurie toponimai buvo perkeliami į vakarus, į naujas iranietiškas žemes. Galima spėti, kad autoriui dar buvo nežinomos vakarinės Irano sritys – gal dėl to, kad jų kolonizacija buvo dar tik neprasidedanti. Tad aprašytas regionas (Vidurinės Azijos pietūs, Afganistanas, Pakistano šiaurė) buvo pirmine arijų tėvyne. Be to, nėra skirtumo tarp iranietiškų ir indoarijietiškų žemių (nors kažkoks šiaurinių žemių pirmumas ir pastebimas). Tai liudija apie „Geografinės poemos“ ankstyvą kilmę.

Įdomu, kad gana nuodugniai aprašoma sritys į pietus nuo Hindukušo kalnų ir ypač Helmando upės baseine, kur paminimi ir gana smulkūs slėniai ir sritys, kai gerokai stambesnės šiaurinės sritys praleistos. Tai leidžia spėti autorių buvus „pietiečiu“, kažkur nuo Helmando upės.

Avesta. 1 dalis

16 puikių žemių sukūrė Ahura Mazda ir tiek pat baisių ligų Angra Mainyu.

1. Ahura Mazda tarė Spitamai Zaratuštrai: Aš kiekvieną žemę sukūriau malonią [žmonėms], net jei jos ir neturi turtų savyje^*): nes jei to nebūčiau padaręs, visi mirtingieji būtų plūdę į Arijų valdas (Airyana Vaedža).

2. Kadangi pirmiausia geriausiomis sutvėriau Arijų valdas¹⁾ su Vanguti Daitėja [upe]. Tačiau tada visa žudantis Angra Mainyu užleido upę gyvatėmis ir [šalį] žiema.

3. Dešimt mėnesių ten žiema, du – vasara; ir [žiemą] užšąla vanduo, žemė ir medžiai. Ten siaučia žiema, blogiausia iš blogybių.

4. Antrąja gera žeme aš, Ahura Mazda, sutvėriau lygumą, kurioje Sughdhas²⁾ gyvena. Vėl visa žudantis Angra Mainyu užleido skėrius, žudančius augaliją ir gyvulius.

5. Trečiąja žeme sutvėriau stipriąją ir teisuolišką Mouru³⁾. Ir joje visa žudantis Angra Mainyu užleido žudynes ir niokojimus^3a).

6. Ketvirtąja žeme buvo puikioji Bakhdi⁴⁾ su aukštai iškelta vėliava. Tačiu visa žudantis Angra Mainyu joje priveisė skruzdėlių ir skruzdėlynų.

7. Penktąja iš gerųjų žemių sukūriau Nisaya⁵⁾, kuri tarp Mouru ir Bakhdi. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu paskatino netikėjimo nuodėmę^5a).

8. Šeštąja gera žeme tapo Haroyu⁶⁾ su užleistais namais^6a). Bet joje visa žudantis Angra Mainyu sukėlė ašaras ir raudas^6b).

9. Septintąja sukūriau Vaekereta⁷⁾, šventųjų ežių^7a) tėvynę. Tačiau visa žudantis Angra Mainyu užsiuntė šalį su ragana (pairika) Knathaiti, sugundžiusia Keresaspą^7b).

10. Aštuntąja gera žeme buvo Urva⁸⁾ su derlingomis ganyklomis. Tačiau visa žudantis Angra Mainyu ją sugadino didybės nuodėme.

11. Devintąja – Khentą⁹, kurioje verhanai gyveno. Bet joje visa žudantis Angra Mainyu pradėjo nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – paleistuvystę.

12. Dešimtąja – nuostabiąją Harahvaiti¹⁰⁾. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu parodė nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – mirusiųjų laidojimą.

13. Vienuolikta – šviesiąją, šlovingąją Haetumantę¹¹⁾. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė burtininkavimą.

14. Tai – aiškus jo ženklas. Tuo jis pagarsėjęs, nes iš ten gali bet kuris burtininkaujantis gali ateiti. Ten stipriausi magai. Iš ten jie ateina, kad žudytų ir žalotų širdis, sukeldami siaubą.

15. Dvylikta buvo Ragha¹²⁾ su trimis rasėmis^12a). Tačiau joje žudantis Angra Mainyu įvedė nedorą kitatikybę.

16. Trylikta – galingoji, šventoji Čakra¹³⁾. Tačiau joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė nuodėmę, kuriai nėra pateisinimo – mirusiųjų deginimą.

17. Keturioliktąja sutvėriau keturkampę Vareną¹⁴⁾, kur gimė Thraetaona, Aži Dahakos žudikas^14a). Bet ją visa žudantis Angra Mainyu užleido kūno negalias moterims^14b) ir [skyrė] ne arijų kilmės valdytojus ir nepakeliamą karštį.

18. Penkiolikta – Septynių upių kraštą¹⁵⁾ [Indiją]. Bet ją žudantis Angra Mainyu užleido kūno negalias moterims ir nepakeliamą karštį¹⁵⁾.

19. Šešiolikta – kraštą prie Ranghos ištakų¹⁶⁾, kur žmonės neturi valdovų^16a). Bet joje visa žudantis Angra Mainyu įvedė žiemą, devų kūrinį, ir taoževų valdytojus^16b).

20. Yra ir kitų kraštų ir šalių, puikių ir gilumoje, trokštančių ir ieškančio gėrio bei šviesos.

^*) Tai nurodo alternatyvų sutvėrimo procesą: pradžioje Ahura Mazda sukuria tokią žemę, kokią jos gyventojai pamėgsta ir joje negali būti nieko puikiau. Tada kitas, kuris reiškia mirtį, ją sugadina.
Avestos žemės

¹⁾ Airyana Vaedža (airyana-waejah - „arijų santalka“) prie Vanguti Daitėja (wanuhi-daitya) upės – pasaulio centras, ilgos žiemos šalis, minima ir kitose „Avestos“ vietose kaip epų veikėjų veikimo vieta, o taip pat Zaratustros gimtinė ir vieta, kur jis gavo Ahura Mazdos apreiškimą. Joje sutverti ir pirmieji jo kūriniai: Pirmasis jautis ir pirmasis žmogus Kejomaršas – gyvūnų ir žmonių protėviai.
Pasaulio centras susijęs su Pasaulio kalnu (Hara Berezaiti su Chugaro viršūne), kuo paaiškinamas vėsus Airyana Vaedža klimatas (aukšti kalnai amžiams sukaustyti ledynų). Pasaulio kalnas buvo priežastimi, visus traukiusius į šią žemę (ieškant dvasinių lobių).
Graikų šaltiniuose Vanguti minima kaip Ochus, o taip Pamyro-Hindukušo kalnuose vadintas Piandžo arba jos intako Kokčos aukštupis. Vachanų tauta Piandžos aukštupyje yra gyvas to liudijimas. Tad Airyana Vaedža galima tapatinti su Badachšanu (pietryčių Tadžikistane), aukštų kalnų ir gilių slėnių kraštas, kur vietiniai iki šiol pasižymi archajišku gyvenimo būdu ar visu aplinkiniu kraštu.

²⁾ Sugdho-šajana (gawa-sugdo-šayana - „sogdų gyvenamoji vieta“) - Senovės Sogdas, palei Zeravšano (tadžikų kalba „barstanti auksą“) upę nutįsusi oazė, vienas Irano kultūros centrų.

³⁾ Mouru (margu - „pieva“) - Margiana Murgabo upės žemupio slėnyje, turkmėnų miesto Maros (buvusios persų Mervos) regione.
^3a) t.y. klajoklių užpuolimai.

⁴⁾ Bakhdi (baxtri - „laimės (šalis)“) - Baktrija, Bacho upės delta. Senovinis Balcho miestas (Zariaspa) randasi keli kilometrai į vakarus nuo šiuolaikinio Marar-i Šarifo. Plačiąja prasme, Baktrija – visų Amudarjos ištakų slėnių šalis.

⁵⁾ Nisaja (nisaya) – šalis tarp Mouru ir Bachdi, greičiausiai tai Ab-i Andchos slėnis dabartinės Maimanos rajone. Nisa buvo ir vienas stambiausių Partos centrų.
^5a) t.y. erezija.

⁶⁾ Haroju (haroyu- - „vandenų pradingimas“) – senovės Arėja, šiuolaikinės Harorodo upės slėnis. Irane ir Turkmėnistane, kur ji galiausiai išnyksta smėlynuose, ji vadinama Tedženu („upe“). „Avestos“ minima sritis – tai pirmiausia dabartinio Harato Afganistane rajonas.
^6a) manoma, kad tai nuoroda į pusiau klajoklinį gyvenimo būdą, nors gali būti ir užuomina į senovės miestų griuvėsius, likusius iš Baktrijos-Margiano civilizacijos.
^6b) mirusiųjų apraudojimas laikomas nuodėme.

⁷⁾ Vaekereta (waekereta- - „paukščių šalis“) – Kabulo upės slėnis, indų šaltiniuose minima kaip Gandhara.
^7a) Ežys – gerasis sutvėrimas, tapatinamas su „šunų gimine“, labai vertintas iraniečių.
^7b) Keresaspa - didvyris „Avestoje“, kurio vaizdinys vėliau perėjo Samui ir Rustamui. Sama- Keresaspa užgesino šventąją ugnį ir prarado Dievo malonę. Pairika sugundė jį ir užmigdė. Vėlesniuose šaltiniuose Sama užmigdymo iki amžių pabaigos vieta lokalizuojama Pešansecho stepėje, „netoli Demavendo kalno“

⁸⁾ Urva (urwa- - „platybė“) – greičiausia Gaznės slėnis.

⁹⁾ Khenta Verkanošajana ( xnenta-wehrkano-šayana - - anksčiau tapatinta su Varkana-Hirkanija, šiuolaikiniu Gorganu („vilkų šalimi“) Kaspijos pietvakariuose. Tačiau pagal vardijimo ypatumus labiau tikėtinas Tarnako, Argandabo intako slėnis, o toli vakaruose prie Kaspijos esanti Hirkanija greičiausiai gavo pavadinimą dėl panašaus etnonimo.

¹⁰⁾ Harahvaiti (haraxwaiti - - „gausi ištakų“) - Argandabo, Helmano intako slėnis.

¹¹⁾ Haetumantė (haetumant- - „(upė) su užtvankomis“) – Helmanas, viena stambiausių regiono upių, ištekanti nuo Hindukušo viršūnių ir plačia delta įtekanti į Chamuno ežerą.

¹²⁾ Ragha (raga- - „gražioji“) – istorinė Raga, miestas netoli šiandieninio Teherano, greičiausiai tėra avestinės žemės įpėdinis. Sekant vardijimo tvarką, autorius grįžta į rytus, link Indijos. Tad tekste minimą Ragą galima būtų identifikuoti kaip Lūros upės slėnį Afganistane, kuri žemupyje vadinama Argestanu, kas gali būti Raga pavadinimo atspindžiu. Raga vienintelis Jasnos knygoje minimas toponimas, - iš tos knygos galima spėti betarpišką šiai žemei skirtą Zaratustros globą.
^12a) trijų genčių struktūra, kurioje vedybos atliekamos tarp genčių „ratu“ (t.y. gentis gauna žmonas iš vienos genties, o savas merginas atiduoda kitai), buvo paplitusi daugelyje archajiškų indoeuropiečių bendruomenėse.

¹³⁾ Čahra (caxra- - „ratas“) – šiuolaikinis Čarchas Logaro slėnyje, taip pavadintas, greičiausia, dėl savo apvalainos formos.

¹⁴⁾ Varena (warena- - „priedanga“) - „keturkampė“, šiuolaikinis Buneras į šiaurės rytus nuo Pešavaro, iš tikro turi stačiakampio formą.
^14a) Traetaona užmušė slibiną Azdachaka ir įkalino jį Demavendo kalne. Vėlesniais laikais grandinėlė „Sama užmigdymo vieta – Demavendas – Traetaonos“ gimimo vieta perkelta į Valkarų Iraną.
^14b) Sutrikimai moters cikle.

¹⁵⁾ Hapta Hendu - „Septynupė“ (sindhavah-) – ankstyvųjų Indijos arijų krašto pavadinimas. Į Iraną pranikęs „sindhu“ („upė“) ir Indas vėliau ėmė reikšti tiesiog Indiją (ir bendrai rytų šalis). Indo slėnyje upių gerokai daugiau nei 7-ios ir „Septynupe“ skirtingais laikotarpiais buvo laikomos skirtingos upės. „Avestoje“, matyt, archajiškesnė samprata – labiau vakarinė Indo sritis.
^15a) nuoroda į musoninį Indijos klimatą, neįprastą Visurinės Azijos ir Afganistano gyventojams.

¹⁶⁾ Rangha upė atitinka vediškąją Rasą („drėgmę“), minimą Rigvedoje greta Kubchos ir Krumu (t.y. Kabulo ir Kuramo). Matyt Rasa buvo Indo aukštupys arba jo aukštupio intakai, kur iki šiol išliko ne arijietiška burišių tauta. Su tokia Rasa interpretacija dera ir „Avestos“ šalių sąrašas. Vediškoje kultūroje Rasa (Rangha) anksti idealizuota ir jos sąvoka susiliejo su dangiškų vandenų šaltiniais. Dėl Rangha nėra aiškumo dėl avestiškoje tradicijoje – tai plati ir gili upė („kaip tūkstantis vyrų“), esanti pasaulio pakraštyje, joje gyvena žuvis Kara. Ja plaukiojama ir joje yra salų. Minimas jos lėta tėkmė. Greičiausiai tai Indas. Tačiau (kaip pasaulio upė) ji pakraščiu apteka visą pasaulį – tad gali būti tapatinama su didelėmis upėmis iranėnų oikumenos pakraštyje – Indu, Amudarja, Sirdarja – ir galiausiai ji sutapatinta su Tigru.
^16a) nuoroda į izoliuotų aukštikalnių slėnių gyventojų skirtingumus.
^16b) Tikėtina, kad burišiai.

2 skyrius apima mitus ir jų atgarsius – skirtingus atsiradimu: mitas apie tvaną iš tikro eina prieš Jimos, kaip zoroastrizmo globėjo, pristatymą; mitas apie žemės sutvėrimą iš vandens – senovės bendruomenės (Jimos karalystės) idealizavimas. Kartu atsiranda kai kurie prasminiai prieštaravimai, būdingi daugiasluoksniams kūriniams.

2 skyrius. [ Apie Jima ]

Zaratuštra paklausė Achura Mazdos: „O Achura Mazda, švenčiausioji dvasia, kūniškojo pasaulio sukūrėjau, tikrasis [pažodžiui, „kaip Artas gerbiamas“]! Su kuo iš žmonių kalbėjaisi iki manęs, Zaratustros? Ką pirmąjį išmokei jos, Achuros ir Zaratuštros religijos?“

Ir atsakė Achura Mazda: „Su Jima puikiuoju, turtingu bandomis, o teisusis [pažodžiui, „Artui atsidavęs“] Zaratuštra, su pirmuoju iš žmonių aš, Achura Mazda, kalbėjausi iki tavęs, Zaratuštros, ir jam apreiškiau Achuros ir Zaratuštros tikėjimą. Ir jam, o Zaratuštra, pasakiau aš, Achura Mazda: „Būk pasirengęs, o Jima puikusis, Vivachvanto sūnau, nagrinėti ir ginti mano religiją“. Ir atsakė man tasai Jima puikusis, o Zaratuštra: „Nesu sutvertas ir išmokytas tam, kad religiją nagrinėčiau ir ginčiau“. Ir jam, o Zaratuštra, pasakiau aš, Achura Mazda: „Jei tu nepasirengęs, o Jima, nagrinėti ir ginti mano religiją, tai augink ir daugink mano pasaulį. Būk pasirengęs tapti pasaulio gynėju, saugotoju ir prižiūrėtoju“. Ir atsakė man tasai Jima puikusis, o Zaratuštra: „Aš, tai aš auginsiu tavo pasaulį, jį dauginsiu, pasirengęs būti pasauliu gynėju, saugotoju ir prižiūrėtoju.“ Tegul nebūna mano karalystėje nei šalto, nei karšto vėjo, nei ligų, nei mirties“. Ir daviau aš, Achura Mazda, jam du įrankius: aukso strėlę ir auksu aptaisytą botagą... ir praėjo 300 Jimos karaliavimo metų. Ir per tą laiką jo žemės prisipildė smulkių ir stambių galvijų, ir žmonių, ir šunų, ir paukščių, ir raudonų, liepsnojančių laužų. Neliko vietos smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms. Ir pareiškiau aš Jimai: „O Jima puikusis, Vivachvanto sūnau! Prisipildė žemė daugyve smulkių ir stambių galvijų, bei žmonių, ir šunų, ir paukščių, raudonų, liepsnojančių laužų. Neliko vietos smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms“.

Ir išvyko Jima į šviesą, į pusiaudienį, priešais saulės giją. Tada rausę žemę aukso strėle, plakė ją botagu. Taip pritardamas: „Brangi šventoji Armaite[-žeme]! Pasislink, išsiplėsk, kad būtum vieta smulkiems ir stambiems galvijams bei žmonėms“. Ir plaplėtė Jima žemę, trečdaliu platesne ji tapo nei anksčiau. Ir įsikūrė joje smulkūs ir stambūs galvijai bei žmonės pagal savo norą ir pageidavimą.

Ir praėjo 600 Jimos valdymo metų ... [ ir t.t. ... vėl persipildė žemė, o Jima tokiu pat būdu ją praplėtė iki dviejų trečiųjų].

Ir praėjo 900 Jimos valdymo metų ... [ ir t.t. ... vėl persipildė žemė, o Jima tokiu pat būdu ją praplėtė iki trijų trečiųjų ].

[ Kaip ir perspėjo Achura Mazda Jimą, pagaliau atėjo žiema su dideliais šalčiais, o gausus vanduo ištirpus sniegui užtvindė ganyklas. Kad nuo šalčio ir potvynio apsaugotų gyvus sutvėrimus, Jima, kaip ir buvo liepęs Achura Mazda, pastatė žirgo bėgimo ilgio aptvarą (varą) iš visų keturių pusių (čartavą).] Į ten jis sunešė smulkių ir stambių galvijų, žmonių, šunų, paukščių ir raudonų, liepsnojančių laužų sėklas.... į ten atvedė vandenį chatros ilgio keliu [chatra – apie tūkstantis žingsnių], ten įrengė gatves, ten pastatė buveines. [ Taip susidarė žmonių bendruomenės, kuriose įsitvirtino Achuros tikėjimas ir Zaratuštra ].

Achura Mazda (Ormuzdas) – „Visažinis valdovas“, dangaus, šviesosir gėrio dievas. Jo pagalbininkais buvo Arta - ugnies, tvarkos, tiesos dievas bei Vochumana - galvijų, doros minties dievas.

Spitamidas Zaratuštra (gr. Zoroastras) – Purušaspi sūnus, Spitamos, zoroastrizmo pradininko palikuonis.

Jima - archaiško mito apie tvaną herojus. Viduriniaisiais amžiais – Džamšidas.