Kol draikosi voratinkliai

INFORMACIJOS EKOLOGIJA

Nors kai kurios mūsų naudojamos technologijos yra gana naujos (balso paštas, mobilieji telefonai, Internetas ir kt.), tačiau jų įsigalėjimo visuomenėje psichologiniai siūlai vejasi į gilius amžius – prie pirmųjų mašinų panaudojimo. Įsileidus naujas technologijas pasikeičia mūsų kasdienis gyvenimas – darbe, šeimoje, mokykloje, komercijoje, politikoje ir… kare. Dažną tai gąsdina, nes jis nesijaučia esąs vienas iš tų, kurie kuria žaidimo taisykles. Naujovės yra slėpiningos, – ir retas žino jų giluminę esmę. Dažnai žmonės nesugeba kritiškai jų vertinti, – jos jiems yra tarsi nepaneigiamos gamtos jėgos, kurių negali pakeisti ar valdyti. Pavyzdžiui, Interneto siūlai į mokyklas vejami iš geranoriškų paskatų, tačiau daugelis mokyklų nežino, ką su jais veikti (tačiau juos priima nuolankiai, kaip Dievo bausmę).

Ne nuo vieno lūpų dar nenudžiūvo priežodis, kas „klientas visada teisus“, tačiau vis daugėja tai neigiančių tokia sakraline fraze „žinote, tai suprantama, bet dabar pas mus… kompiuteris. Jis neleidžia…“ Taigi… Mes kreipiamės į žmones, kurie daro sprendimus, tačiau juos varžo „metalo lustas“. Jis atima iš žmonių teisę kūrybinei veiklai, laisvam pasirinkimui ir padėties įvertinimui. Tačiau jis buvo kurtas ne tam: skatinti visa tai, o ne gniaužti.

Aplinkos suvokimas keičiasi. Analogijai imkime regėjimą. Naujausi psichologų tyrimai (Arien Mack ir Irvin Rock) teigia, kad žmogus sąmoningai nesuvokia vizualaus pasaulio vaizdo nesukoncentravęs į jį dėmesio. Tai yra, jūs nematote, kas yra tiesiai prieš jus tol, kol neatkreipiate į tai dėmesio. Nedėmesingi žmonės yra akli. Taip ir su technologija (bei Internetu mokyklose). Jei jam sąmoningai nesutelkiame dėmesio – jo nėra. Ar daug Lietuvoje reginčiųjų?

Aklumas – antroji technologijos pusė. Žmonės stengiasi rinktis tokį savo veiklos stilių, kuris jų nevaržo. Biurokratai prisigalvoja visokių schemų, diagramų ir projektų. Jie padeda koordinuoti veiklą, tačiau neatskleidžia tos „slaptosios“ jėgos, kurios dėka pasiekiami konkretūs rezultatai. Jei tos „slaptosios“ jėgos (pasišventimo) neatsiranda, tada visas kortų namelis menkiausio vėjo papučiamas griūva. Tikrasis darbas dažnai nėra matomas, nes jis nėra įrašytas į pareigybines instrukcijas. Jokia automatizuota sistema nesugebės jo atlikti. Jokia kompiuterizuota mokymo programa nepakeis sąveikos su mėgstamu mokytoju. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju technologija skirta riboti veiklą. Gyva veikla pakeičiama formaliu modeliu.

Laikoma, kad technologijų kaita yra neišvengiama. Tai technofilų sąmokslas – tų, kurie mato tik vieną „progreso“ pusę. „Microsoft“ pranašai krankia: „2047-aisiais … visa informacija apie fizinius objektus (žmones, pastatus, procesus ir organizacijas) bus Voratinklyje. Tai trokštama ir neišvengiama“ (Gordon Bell ir Jim Gray „Revoliucija, kuri dar įvyks“ knygoje „Anapus skaičiavimų: būsimieji 50 metų skaičiavimo technikai“).

Perskaitykite dar kartą – garsiai. Žmonės bus objektai. Kaip pastatai, peleninės ar popieriaus segtuvai. Ir žmonės to trokšta ir tai bus neišvengiama. Tačiau ir to negana – skaitom toliau: „Tik žmogaus smegenys sugeba paprasčiau, pigiau ir greičiau [už kompiuterį] įsiminti informaciją“. Tai štai – mūsų smegenys jau tampa pigia informacijos talpykla. Žmogaus protiniai sugebėjimai atmetami paliekant jam tik informacijos kaupimą. Belieka mus prijungti prie Voratinklio (vietoje brangių diskų masyvų).

Neišvengsime ir savęs klonavimo. JAV vyriausybės „ruporas“ Haroldas Shapiro 1997- ųjų vasario mėnesį prasitarė: „Ar reikia stabdyti mokslinę šios srities raidą vien todėl, kad atsiranda galimybė [klonuoti žones]? Tai nėra nei protinga, nei įmanoma [sustabdyti]“. Atseit, negi įmanoma vėl įkišti vieną kartą ištrūkusį džiną į butelį?

Svarstymai apie technologiją neturi vidurio – tik arba, arba. Negropontės „Skaitmeninėje būtyje“ (1995 m.) kuriama naujoji Utopija su elektroniniais durininkais, sekretoriais ir patarėjais. Kompiuteriai regi ir girdi, paslaugiai atsiliepia į kiekvieną burbtelėjimą, yra klusnūs ir mandagūs… Tačiau Negropontė užmiršo, kad technologiniai prietaisai turi socialinį užtaisą ir reikšmę. Socialiniai veiksniai yra integrali pačių šių prietaisų naudojimo dalis. Pavyzdžiui, retas iš mūsų pamąsto, kad telefonas irgi elektroninė mašina. Mes manome, kad tai žmonių bendravimo priemonė. Sukurtas ištisas etiketas – kaip reikia paskambinti, kaip atsiliepti, kaip atsisveikinti ir t. t. Yra aiškiai apibrėžtos privatumo apsaugojimo taisyklės – išmokstame nuleisti akis ir „užmiršti“ tai, ką netyčia nugirdome. Tokie susitarimai nėra formaliai apibrėžti – ir jie neatsirado per vieną naktį. Jie sukurti žmonių, patyrusių, kad telefonas gali būti naudingas.

Priešingoje stovykloje socialiniai dalykai nėra nutylimi. Pavyzdžiui, „Silicio gyvatės alyvoje“ (1995 m.) astronomas ir didysis kompiuterių įsilaužėlių iš Vokietijos (1986- aisiais, apie tai prieš pora metų buvo rašyta „Monitoriuje“) seklys Cliffordas Stollas nuogąstauja dėl Interneto naudojimo kenksmingo poveikio. Blaškydamiesi virtualiose pokalbių seklyčiose mes prarandame įgimtuosius realaus pasaulio bendravimo įpročius – su kaimynais, bendramoksliais, darbo kolegomis.

Nėra dūmų be ugnies. Automobilis jau pakeitė mūsų kraštovaizdį išraižęs jį asfalto kirčiais. Jis pakeitė ir mūsų kasdienio gyvenimo ritmus. Greitkeliai nenumato vietos pėstiesiems. Bet negi sustabdysi tą smagratį? Juk skiriasi, kai kažką darai ranka savo malonumui (gražiai užrašai sveikinimą mylimajai atviruke) ir 100 puslapių apimties ataskaitos spausdinimas pasirinkus „Times New Roman Baltic“ šriftą. Laimė, kad kartais kompiuteris nėra vien tik darbo įrankis.

Atrodo, kad Stollas ir Negropontė yra priešingose barikadų pusėse. Stollas sako, kad faksimilinius pranešimus siųsti yra puiku, Negropontė kritikuoja; Stollas mano, kad žmonės neturi laiko skaityti elektroninbių laiškus; Negropontė nepasiduoda, nes Nobelio premijų laureatai nesunkiai atsako net į mokinių laiškus; Stollas liepia mokykloms pirkti knygas; Negropontė mano, kad kompiuterio ekrane jų perskaityti galima daugiau ir t. t. Jie sutaria tik vienu klausimu – naująją technologiją gali diegti tik technologiškai išprusę asmenys. Nė vienas jų neparodo, kaip pilkas žvirblelis (kartu paskaitykite ir apie tai, ką Internetas gali duoti Elizai) galėtų daryti įtaką technologijos procesui.

Laikas pradėti kalbėti ne apie informacinę visuomenę, ne Voratinklio supančiotą mokyklą, o apie informacijos ekologiją. Gamtos išsaugojimo taisyklės skiriasi Dzūkijos spygliuočių miškuose, Čepkelių raiste ir Kuršių nerijos kopose. Pirmiausiai pasistenkime išsaugoti ir ugdyti informacijos grynuolius.

Kitą sykį parašysime, kada informacija ir jos greitkeliai tampa ekologiškais.

„Veidrodis“, 1999 m. Nr. 4 (25) J. Skendelis. Informacijos ekologija

Amerikai matematika nereikalinga!
S. Lemas. Televizija be korseto
Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Papročių paskirtis
NSO puslapis
Vartiklio naujienos