Arabų filosofija: Ibn Sina    

Avicena and Muse of medicine
Avicena ir medicinos mūza

Arabai laikytini tiesioginiais antikos laikais susiformavusių gamtotyros tradicijų tesėjai. Ibn Sinos studijų centre – žmogus, visatos dalelytė. Ir todėl jo esmė suvokiama tyrinėjant gamtą, nustatant reiškinių tarpusavio ryšį. Visata yra pavaldi savo vidinės struktūros apibrėžtiems dėsniams. Todėl nieko nenutinka be priežasties. Tad ir žmogaus veiksmai determinuoti. Protas yra aktyvi kūrybinė galia, visatos pažinimo įrankis. Betgi Visatos dėsningumai analizuojami per jutiminę patirtį. Protas lygindamas formuoja sąvokas, kurios, tokiu būdu, tikrovės atspindys žmogaus prote.

Ibn Sina neišvengė neoplatonizmo įtakos ir derino Aristotelio ir Platono sistemas. Jis stengėsi atskirti savarankiškai mąstantį Aristotelį nuo Aristotelio, polemizuojančio su Platonu. Tarp pirmojo Aristotelio ir Platono, atseit, nėra skirtumo.

Pagal Ibn Siną galimos universalijos: 1) iki daiktų; 2) daiktuose; 3) po daiktų. Tad iki daiktų egzistuoja jų planas (idėjos), kurios įkūnijamos (atsiranda daiktai), o tada gimsta mintys apie esančius objektus (subjektyvi sąmonė).

Materiją Ibn Sina laikė amžina, bet pasyvia visų daiktų potencija, galimybe realybei kurti. Dievas esąs idealus kūrėjas (būtinybė), suteikiąs materijai formą ir taip sukūręs pasaulį. Brt jis to negalėtų padaryti be materijos, kurios jis nekuria. Tad Dievas daugiau pasaulio architektas, nesikišąs į savo kūrinio egzistenciją. Todėl gali egzistuoti laisva valia.

Idealios žmonių bendrijos, Teisingo Miesto, valdytoju turi būti filosofas-pranašas. Bendraudamas su žmonėmis, kuriems nepasiekiaos abstrakčios mintys, jis privalo pateikti visagalio Dievo sampratą. Tai įteigia apie teisingumą teigiančio Įstatymo didybė ir nepakeičiamumą. Miesto gyventojai skirstomi į „sutvarkytojus“, meistrus ir sargybinius. Jų gyvenimą, be teisingo įstatymo, reguliuoja religija ir apeigos, suvienijančios juos. Gyentojus sieja bendradarbiavimo ir darbų pasiskirstymo santykiai bei dalijimasis darbų rezultatais. Veltėdžiavimas baudžiamas griežtais potvarkiais. Luošiai, ligoniai, sargybiniai išlaikomi ir bendros „kasos“, kurią papildo mokesčiai, baudos ir kontribucijos. Įstatymas draudžia reketą, vagystes, išlaidavimą, paslaugas, kuriomis siekiama neteisėtai praturtėti. Didelis dėmesys skiriamas ir subtiliai klausimui islamiškame pasaulyje – įpėdinystės klausimui mirus pranašui-filosofui.


Abu Alis Ibn Sina (980-1037), Vakaruose žinomas kaip Avicena, gimė Afšanoje (prie Bucharos). Mokėsi Bucharoje ir netrukus pagarsėjo kaip geras gydytojas. Vengdamas persekiojimo už laisvamaniškas pažiūras, persikėlė į Chorezmo sostinę Urgenčą, iš kur buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu (ministru). Amžininkų vadintas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir al-Farabio). Mirė Hamadane.

Mus pasiekė apie 250 jo veikalų. Dar tebesant gyvam, dingo stambus 20 tomų enciklopedinė "Teisingumo knyga" bei "Rytų filosofija". Pažymėtinas jo 5 knygų "Medicinos kanonas", Viduramžių viršūnė. Filosofijai reikšmingiausia 18 tomų "Gydymo knyga", susidedanti iš 4 dalių: logikos, fizikos, metafizikos ir matematikos (sutrumpintas jos variantas yra "Gelbėjimo knyga"). Paminėtina ir "Žinių knyga", "Nurodymų ir pamokymų knyga", "Gaunama ir pasiekiama" (20 t.), "Apie mokslų klasifikavimą", "Gėris ir blogis"...

Gyvenimo pabaigoje Avicena sunkiai sirgo. Pasakojama, kad, kai draugai patarė gyventi ramiau, jis atsakė: „Geriau trumpas ir pilnavertis gyvenimas, nei ilgas ir nuobodus“.

1037 m. Avicena, nepaisydamas savo negalavimų, išvyko į karo žygį su Isfachano valdovu, kuriam tuo metu tarnavo. Pajutęs artėjančią mirtį, padiktavo testamentą, kuriame nurodė savo tutus išdalinti vargšams. Mirė tais pat metais Chamadane (Persijos procincija).

Poetiniu Avicenos testamentu laikomas (spėjamai jo) rubajatas:

Nuo žemės dulkių lig tolimų dangaus kūnų
Aš paslaptis pažinau visų tų dalykų;
Išvengiau aš sąmokslų raizgalų -
Tik mirties mazgas liko man painiu.

Ibn Sina: "Saiko" filosofija

Gėris – tai vidurys tarp dviejų blogybių – pertekliaus ir stokos. Siekti šio vidurio ir esąs kiekvieno žmogaus dorovinis tikslas.

Bet šis vidurys nėra kieno nors iš šalies nustatytas. Jį pasirenkąs pats žmogus priklausomai nuo savo polinkių ir dorovinių savybių. Teisingas vidurio pasirinkimas verčias žmogų sąmoningai siekti dorovinio tobulėjimo. Žmogus pats esąs savo laimės kalvis.

Blogis nėra absoliuti priešybė gėriui. Tai tik laikinas netobulumas, kliūtis siekiant gėrio. Juk žmogus turįs ir gerų, ir blogų savybių, žmoguje nuolatos vykstanti vidinė teigiamų ir neigiamų pradų tarpusavio kova. Blogio pradą padeda įveikti sveikas protas.

Todėl žmogus privalo išsiugdyti keturias dorybes: saiką, dvasios stiprybę, išmintį, teisingumą.
Saiko pagrindas - sugebėjimas nuslopinti žemus polinkius;
Dvasios stiprybė - sugebėjimas įveikti pyktį ir susierzinimą; Išmintis - sugebėjimas protauti; Teisingumas priklauso nuo visų šių dorybių harmoningo suderinimo.

Aukščiausias gėris ir žmogiškumas – sugebėjimas išsilaisvinti iš jutimiškumo.

Meilė – tam tikra psichinė būsena, kurią apibūdino kaip troškimą susilieti su savo meilės objektu. Tačiau visiškai susilieti galima tik dvasine prasme (kūnai gali tik suartėti, "susimaišyti", bet ne susilieti), nes meilė – ne kūno, o žmogaus sielos savybė. Kūnas esąs tik sielos veiklos instrumentas.

Ibn Sina pasisakė už sielos veiksmų laisvę. Žmogus turįs siekti maksimalaus sielos savybių suklestėjimo, kad būtų nuslopinti žemieji polinkiai.

Kadangi meilė esanti sielos savybė, tai Ibn Sina skelbė nevaržomą meilės jausmo vystymąsi. Nerealizuotą meilės jausmą jis apibūdino kaip tam tikrų patologinių organizmo požymių priežastį. Taip pat ir meilei jis taikė "saiko filosofiją".

 

Gelbėjimo knyga
[Apie pasaulio amžinumą]

"Amžina" yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko atžvilgiu. Esmės atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno egzistavimo laikas neturi pradžios.

"Sukurta" taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė – tai, kieno esmė turi kokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita – tai, kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri netūrėjo būties, bet ta pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. < ... >

Visatos principas – būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų būtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne iš jos esmės, o už jos – laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valios atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir ką laikytume atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina esatis, kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais.

Kita vertus, jei būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam jos atžvilgiu, pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas atsirastų; priešingai, jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat iš jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu, arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors išoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda iš jos pačios, br tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.

Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu iš jos niekas neatsiranda. Juk jei šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę tik dėl tam tikros priežasties. < ... >

Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kita vertus, jei atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam būdingos akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis nenulemiamas prigimties, nei atsitiktinumo. Jei šis atsiradimas nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jei akcidencijos, vadinasi ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji atsiranda jame arba šalia jo, klausiame: kodėl < ... > tam ko siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė jį tinkamu kaip tik dabar arba, kad atsirado jam patogus momentas, arba kad jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį...

 

Pranašas Mahometas
Gyvenimo filosofija
Izmailitų istorija
Musulmonų brolijos
Patarimai ieškančiam Dievo
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Arabų filosofija ir mokslas: Omaras Chajamas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Antikos filosofijos labirintai
Šiitai, sufijai ir kiti
Mano sielos liūdesiai
Kelias link Vedantos
Vaišešikos gamtos filosofija
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Filosofijos atsiradimo istorija
Trijų taisyklė
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Judafobija