Gnosticizmas ir jo šaltiniai

Bardesanas    

Bardesanas (Bar Daisan, lot. Bardesanes, 154-222) – Sirijos (dualistinės) gnosticizmo mokyklos atstovas, manichėjų pirmtakas. Jis buvo iškilus mokslininkas, astrologas, filosofas ir poetas. Buvo garsaus valdovo Augario, Edesoje įvedusio krikščionybę, amžininkas. Iš pro Edesą pas imperatorių Heliogabalą vykusių Indijos pasiuntinių (218 m.) susipažino su Indijos tikėjimais ir mokymais. Jo religiniai-filosofiniai, istoriniai ir poezijos kūriniai buvo labai paplitę, tačiau originaliu pavidalu išliko tik "Įstatymai" (sirų kalba).

Gimė 154 m. liepos 11 d. (pagal patikimą "Edesos kroniką") netoli Edesos (dabart. Urfa arba Sanliurfa, pietų Turkijoje). Įvardindami jo gimimo vietą, tėvai jį pavadino "Daisano sūnumi" – pagal upę, kuri teka pro Edesą. Kartais vadintas "partiečiu" (Julius Africanus) ar "babiloniečiu" (Porfirijus), o dėl vėlesnės veiklos Armėnijoje – "armėnu" (Ipolitas). Jo persų kilmės tėvai-pagonys, Nuhama ir Nah'siram, matyt, užėmė aukštą padėtį visuomenėje, nes jų sūnus mokėsi kartu su princu Abgar X bar Manu (valdžiusį 202-217 m.). Dėl politinių rietenų Edesoje, su tėvais persikėlė į Hierapolį (dabart, Mabugą), stiprų pagonybės centrą. Čia berniukas mokėsi pas pagonį, deivės Atergatis žynį Anuduzbarą, kur galėjo susipažinti su Babilono astrologija, nuolat lydėjusią jį gyvenime ir nuvedusią į pražūtį.

25 m. amžiaus klausėsi Edesos vyskupo Hystaspes pamokslų, pasikrikštijo (apie 180 m.) ir netgi priklausė diakonatui. Tikriausiai nebuvo asketu, tačiau, anot šv. Efraemo, rengėsi rytų stiliumi "su berilais ir kaftanu". 179 m. jaunystės draugui Abgar IX gavus sostą, dirbo rūmuose.

Abgar X 202 m. tapus pirmuoju krikščionišku karaliumi, bendradarbiavo kuriant krikščionišką valstybę. Daug rašė kritikuodamas Markioną ir Valentiną. Tačiau savo mokymą siejo su astrologija, tad buvo griežtai kritikuojamas šv. Efraemo. Caracalla 216 m. suėmė Abgar IX ir išvežė į Romą. Osroeno karalystės 353 m. gyvavimas baigėsi. Bardesanui buvo siūloma išsižadėti krikščionybės, tačiau jis atsisakė, tad buvo ištremtas į Armėnijos Ani tvirtovę, kur parengė Armėnijos karalių istoriją. Bandė skleisti Armėnijoje krikščionybę, tačiau neturėjo didelės sėkmės.

Mirė arba Ani arba Edesoje. Pagal Sozomeno "Bažnyčios istoriją", jo sūnus Harmonijus turėjo gerą graikišką išsilavinimą ir galėjo gimtąja kalba aiškinti apie metrus ir muzikos dėsnius. Michaelis Sirietis mini, kad turėjo dar du sūnus, Abgaruną ir Hasdu.

Porfirijus tvirtina, kad Bardesanas kalbėjosi su Indijos delegacijos išmintingaisiais (sramanais), siųstais pas Romos imperatorių Heliogabalą (Elagabalus):
"… iš tų yra dvi šakos, kurių vienoje braminai, o kitoje samanai. Braminų rasė gavo dieviškąją išmintį per paveldėjimą, kaip žyniai. Tuo tarpu samanai buvo išrinktieji, iš siekusiųjų dieviško pažinimo. Ir jų ypatybės yra tokios, kaip pasakoja babilonietis Bardesanas, gyvenęs mūsų tėvų laikais ir buvo susipažinęs su tais indais, kurie, kartu su damadamiais buvo pasiųsti pas cezarį. Visi braminai kilę iš vienos giminės, visi kilę iš vieno tėvo ir motinos. Tuo tarpu samanai nėra vienos šeimos palikuonys, o susidedantys iš visų indų tautų." (De abstin., iv, 17)

Mokymas

Epifanijus ir Barhebraeus laiko jį buvus pirmuoju ortodoksų krikščioniu, o vėliau Valentino pasekėju. Jis bandė derinti krikščionybę ir okultinius mokymus, panašiai kaip Origenas. Kaip gnostikas greičiausiai neigė kūno prisikėlimą, kiek galima spręsti šv. Efraemo pristatytų himno, kur pasaulio kiltį aiškina kaip emanacijos iš Aukščiausiojo dievo, kurį vadina Gyvuoju dievu, procesą. Tad krikščionių, įskaitant Efraemą, laikytas eretiku:

O Bardaisanai, Daisano upės sūnau,
Kurio mintis skysta tarsi vanduo!

Jo negalima vadinti gnostiku grynąja to žodžio prasme. Jis tikėjo Visagaliu dievu, dangaus ir žemės Sutvėrėju, kurio valia absoliuti ir iš kurio kilo visi daiktai. Dievo pasaulis yra gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos mišinys. Dievas žmogui davė valios laisvę ir galimybę "užsidirbti" išsivadavimą. Visi tvariniai, net ir negyvi, turi laisvės matą ir visuose juose šviesa turi pranašumą prieš tamsą. Po 6 tūkst. metų bus šio žemės pasaulio pabaiga ir jo vietą užims pasaulis, kuriame nėra blogio.

Jis tikėjo dieviškąją Motina bei dieviškuoju Tėvu. Jo kosmologija rėmėsi pirmapradžiu Dievo ir Tamsos (Hyle) dualumu bei 4 elementais: vanduo, oras, ugnis ir šviesa. Pasaulis atsirado tiems elementams susimaišius su Tamsa. Išsigelbėjimas pasiekiamas per Kristaus gnosį (o Kristaus supratimas doketiškas – gryna dvasia žmogaus forma). Kristus iš Tamsos vėl išskirs grynus elementus ir leis jiems, padedant šv. Dvasiai, pakilti į "Vedybų kambarį". Jam sielos atsiskyrimas nuo kūno buvo palaima, o kūno prisikėlimas atrodė absurdu.

Bardesanui saulė, mėnulis ir planetos buvo gyvos būtybės, turinčios didelę įtaką pasaulio tvarkai. Nors žmogus turi laisvą valią, jis veikiamas žvaigždynų rinkdamasis gėrį ar blogį. Kadangi sirų kalba "dvasia" yra moteriškos giminės, tai galėjo turėjo jo sampratai apie Trejybę. Aiškiai neigė kūno prisikėlimą, tačiau Kristaus kūnas išsaugojimas buvo tarsi ypatinga dovana.

Šv. Efraemas, gyvenęs po 120 m., Bardesaną apibūdino mirus "su Viešpačiu lūpose, o demonais širdyje". Tad jis laikė Bardesaną sofistu, suktu ir dviveidžiu, išorėje ortodoksu, o slapta eretikui, vilku avies kailyje. Tačiau šv. Efraemo pastangos sunaikinti Bardesano "ereziją" nebuvo iki galo sėkmingos. Atrodo, kad pradžioje jis perėjo į Valentino, o vėliau manichėjų mokymus. Bardesano pasekėjai 2 a. sudarė bardesanitų sektą. Jo sūnus, mokęsis Atėnuose, chaldėjų astrologiją jungė su tėvo idėjomis apie sielą, kūnų gimimą ir žūtį bei tam tikrą metempsichozę. Saulė ir Mėnulis laikyti vyriškaisiais ir moteriškaisiais pradais. "Adamantijaus dialoguose" kritikuojamas jo pasekėjas Marinus laikėsi koncepcijos apie dvigubą pirmapradę būtybę, nes pagal jį velnias nebuvo sukurtas Dievo.

Edesos vyskupas Rabbula (431-432) praneša, kad šis mokymas paplitęs visur. Jo išlikimą 7 a. paliudija Jokūbas iš Edesos, 8-ame – Georgijus, arabų genčių vyskupas, 10-ame – istorikas al-Masudi, 12-ame – Šašrastani. Šis teigia: "Daisano pasekėjai tiki dviem elementais, šviesa ir tamsa. Šviesa sukelia gėrį, apgalvotai ir su laisva valia; tamsa sukelia blogį, tačiau iš gamtos galios ir būtinybės. Jie tiki, kad šviesa yra gyva būtybė, turinti pažinimą, galią, jutimus ir suvokimą ir yra judėjimo bei gyvybės šaltinis, tuo tarpu tamsa yra negyva, nežinanti, silpna, atšiauri ir bedvasė, neveikli ir nesiskirianti; ir jie laiko, kad blogis juose yra jų prigimties išdava ir kyla be jų įsikišimo".

Kūryba

Bardesanas buvo produktyvus kūrėjas. Tačiau išliko tik "Dialogas apie lemtį" (arba "Šalių įstatymai"), matyt parašyta jo mokinio Filipo ir perteikia Bardesano doktriną apie laisvą valią, sėkmę ir likimą (karman).

Eusebijus ir kiti pirmaisiais jo veikalais laiko dialogus, nukreiptus prieš Markioną ir Valentiną (vėliau išverstus į graikų kalbą). Dialogas "Prieš likimą" skirtas Antoninui; nėra aišku ar jis sutampa su "Šalių įstatymais". Astrologiniai-teologiniai veikalai, kuriuose Bardesanas dėstė savo pažiūras, minimi šv. Efraemo. Tarp jų buvo veikalas apie šviesą ir tamsą. Astronominio veikalo fragmentą perdavė George, arabų genčių vyskupas Matyt Caracalla persekiojimo laikotarpiu parašė krikščionybės apologiją. Būdamas Ani tvirtovėje rado užrašus, pagal kuriuos sirų kalba parengė "Armėnijos istoriją". "Pasakojimo apie Indiją" kelias ištraukas citavo Porfirijus ir Stobaeus.

Bardesanas sirų kalba sukūrė apie 150 himnų (Psalmių knyga), kurių tik trupiniai išliko, tačiau Efraemas plagiavo Bardesano muziką.

Vieninteliai aiškūs Bardesano pėdsakai yra 4 trupiniai iš jo himnų, pacituoti paskutiniuose dviejuose šv. Efraemo himnuose. Ketvirtasis yra tik iš dviejų eilučių:

Mano Dieve ir mano Valdove,
Kodėl palikai mane vieną?

Šis šūksnis priskiriamas Valentino mokyklai priklausančiau Išminties pasekėjui, išreiškiantis tiek pasaulio dramą, kai pasaulio substancija kviečiasi aeoniškąjį pasaulio tvarkytoją, tiek sielos tragediją dvasiai kritus į materiją ir tuo nuliūdinant Sofiją (kaip "Pistis Sophia" traktate). Kiti trys tokie:

 
1)  Tu džiaugsmo šaltinis, 
    Kurio vartai paliepus 
    Atsiveria plačiai Motinai, 
    Kuri numatė ir ugdė 
    Dieviškas būtybes, 
    Kurias Tėvas su Motina 
    Savo sąjunga pradėjo, 
    Ir kurių žingsniai buvo vaisingi.

Šis fragmentas yra užuomina į Rojų, paprastai esantį virš trečio (iš 7) dangaus arba 7 sferų centre; tačiau atrodo, kad vietoje Ogdoado ar vietos virš psichikos substancijos 7 fazių, minima Jeruzalė virš valentiniečių mokymo.

      2) Tegu toji, atėjusi po tavęs, 
      Būna duktė mano 
      Ir sesuo tavo.

Berods, šis fragmentas yra dieviškosios Motinos kreipimasis į vyresniąją dukterį iš dviejų, Išminties virš Pleromos ir Išminties žemiau Ogdoado, kur randas dvasinis Dangus.

  3) Pažvelgę į tavo puotą, 
  Išvystumėm jauną merginą, 
  Dukterį, kurią pasisodinai 
  Ant kelių ir glamonėji. 

Šis fragmentas greičiausiai mini dieviškąją Motiną, šv. Dvasią, ir kalba apie pasaulio tvėrimo užbaigimą, kai dvasinės sielos turėtų būti perkeltos iš Ogdoado į Pleroma ir susijungti didžiojoje Vedybų šventėje, Šviesos-merginų erdvėje su Išmintimi virš jos.

O pas kitus autorių galime rasti tik sirų poeto Philoxenus iš Mabug'o (apie 500 m.) išsaugotą nuostabų išsireiškimą "Senoji Amžinybė yra vaikas", t.y., ji amžinai jauna.

Dauguma mokslininkų atsisakė versijos, kad jis buvo apokrifiniuose "Judo Tomo darbuose" esančio "Himno sielai" (kitaip, "Himno šlovės rūbui") autorius. Himnas pasakoja apie princą, kuris vaikystėje mėgavosi rytietiškų karališkųjų rūmų prabanga ir šlove. Jo tėvai pasiuntė jį į Egiptą, atėmę jo šlovės rūbą ir purpurinę mantiją, pažadėję, kad jei jis atneš "perlą iš jūros, kurį saugo drakonas", gražins rūbus ir perleis karalystę.

Princas keliavo per svetimus tironų valdomus kraštus, kol pasiekė Egiptą ir įsikūrė netoli Gyvatės buveinės, apsirengdamas egiptietiškais drabužiais slėpimosi tikslais. Žemietis įspėjo apie egiptiečių klastą, tačiau jis įgavo jų palankumą ir gavo iš jų maisto. Tačiau jo užvalgius apėmė snaudulys, jis užmiršo savo karališkąją kiltį ir kelionės tikslą, tapdamas faraono vergu. Apie tai sužinoję tėvai, pasiuntė magišką Laišką, primindami jo kiltį, tikslą ir Šlovės drabužį.

Laiškas nuskrido pas jį tarsi erelis, pleveno greta ir perdavė žinią. Atgaivinus atmintį, jam pavyko užmigdyti Gyvatę kartojant jo karališkos šeimos vardus, ir kol toji miegojo, pačiupo perlą. Nedelsdamas jis patraukė į tėvų namus, palikdamas purvinus egiptietiškus apdarus. Iš tėvų gautas Laiškas sklendė priekyje, rodydamas kelią. Išgirdę apie jo grimą, tėvai pasiuntė jo sutikti pasiuntinį, kad perduotų visų spalvų Šlovės drabužius. Princas pakilo ant miesto vartų, pasveikindamas kitus princus, ir nedelsdamas patraukė į tėvo kambarius, kur įteikė perlą.

Vėliau šis himnas, kiek pakeistas, pasirodė kaip sufijų pamokoma istorija, pavadinta "Karaliaus sūnus" ir priskiriama Bokhara šeichui sultonui Amirui, mokusiam Istambule ir mirusiam 1429 m.

Al-Nadim (Ibn Abi Jakub) savo sąraše "Fihrist" (10 a. pabaiga) mini tris Bardesano kūrinius, kurių vienas kalba apie Šviesą ir Tamsą, kitas – Tiesos dvasinę prigimtį; ir trečias – Judančius ir Nejudančius.

Jame teigiama, kad Mani parašyta "Safar al-Asrar" buvo sudaryta iš tokių skyrių:


Paliudijimai

Mūsų tėvo Dioniso, vadinamo Areopagiečiu, Atėnų vyskupo ir apaštalų mokinio, laiškai
(iš šv. Pachomius bibliotekos)

Laiškas 1: Gajui Therapeutes

Tamsa tampa nematoma šviesoje ir ypač, kai daug šviesos. Įvairios žinios [ai gnoseis] ir ypač gausios žinios priverčia Agnosiją (Nežinią) nykti. … Agnosija, gerbdama Dievą, vengia turinčių šviesą ir dalykų pažinimą; ir Jos išskirtinė tamsa slepiama bet kokios šviesos ir paslėpta bet kokiam pažinimui. Ir jei kas, matęs Dievą, suprato, ką jis matė, jis nematė Jo, o tik kai kuriuos jo tvarinius, kurie egzistuoja ir žinomi. O Pats, esantis virš mąstymo ir virš esmės, būdamas visiškai nepažinus ir nesantis, abiem antgamtiškas, anapus minties. Ir visiškai tobula Agnosija, aukščiausia prasme, yra Jo, esančio virš visų žinomų dalykų, pažinimas.

Eusebijus iš Caesarea (H.E. 4:30)

Tuo pat metu, kai tarpupyje knibždėjo erezijų, toksai Bardesanas, labau gabus vyras ir įgudęs diskutuotojas sirų kalba, sukūrė dialogus prieš Markiono pasekėjus ir kai kuriuos kitus, įvairių nuomonių autorius, ir rašė savo kalba daug kitų veikalų. Jo mokiniai, kurių turėjo daug (nes buvo stiprus tikėjimo gynėjas) išvertė juos iš sirų kalbos į graikų. Tarp jų buvo jo geriausiais dialogas "Apie likimą", skirtas Antoninui, ir kiti darbai, kuriuos, kaip jie sako, jis parašė dėl tuo metu kilusių persekiojimų. Būtent, iš pradžių jis buvo Valentino pasekėju, tačiau vėliau atmetęs jo mokymą ir paneigęs daugumą jo išmonių, jis laikė, kad pasiekė teisingesnę nuomonę. Vis dėlto, jis iki galo nenusiplovė senosios erezijos nešvarumų. Apie tą laiką Soteris, Romos bažnyčios vyskupas, paliko šį gyvenimą.

Literatūra:

  1. G.R.S. Mead. Fragments of a Faith Forgotten [1900], University Books, NY
  2. G.R.S. Mead. The Hymn of the Robe of Glory//The Complete Echoes from the Gnosis [1906-1908], 1987
  3. The New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge, ed. S. M. Jackson, 1953
  4. K. Rudolph. Gnosis, 1977
  5. I. Shah.Tales of the Dervishes, 1970
  6. Une Biographie indite de Bardesane lastrologue, Paris, 1897
  7. A.A. Bevan. The Hymn of the Soul, 1897
  8. H.J.W. Drivjers. Bardaisan of Edessa, 1966
  9. Geo Widengren. King and Saviour; studies in Manichean, Mandaean and Syrian-Gnostic Religion, 1947

Papildomai:
Mani
Antitezės
Trys Seto stelos
Adomo apokalipsė
Dualistinė mokykla: markionitai
Krikščioniškas gnosticizmas: Bardesanas
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Budizmo įtaka Vakarams: Basilidas
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Pirmasis gnostikas Simonas Magas
Istorikas al-Masudi
Krikščioniškasis gnosticizmas
Kita gnostikų Ieva
Gnosticizmas: ofitai
Patikimas mokymas
Filosofijos skiltis