Gilles Deleuze. Apie žmogaus ir antžmogio mirtį

Pagrindinis Fuko principas: kiekviena forma susideda iš jėgų santykio. Kai jėgos pateiktos, kyla svarbus klausimas: su kokiomis išorės jėgomis jos sąveikauja ir, toliau, kokia forma iš to vystosi. Tarkim, kad žmoguje yra tokios jėgos kaip vaizduotės jėga, prisiminimo jėga, supratimo jėga, troškimų jėga... Gali kilti prieštaravimas, kad nurodytos jėgos jau numato žmogų; tačiau taip nėra dėl formos. Jėgos žmoguje numato tik vietos, taikymo taško buvimą, tam tikrą esaties sritį. Tokiu pat būdu jėgos gyvūne (judrumas, sugebėjimas suirzti...) dar nenumato kokios nors apibrėžtos formos. Klausimas, kaip sužinoti, su kokiomis kitomis jėgomis sąveikauja jėgos žmoguje toje ar kitoje istorinėje formacijoje ir kokia forma susidaro iš to jėgų susijungimo. Galima iš anksto numatyti, kad jėgos žmoguje nebūtinai įeina į formos-Žmogaus sudėtį, o gali išsidėstyti kitaip, įeiti į kitą junginį, kitą formą: net trumpą laikotarpį, Žmogus egzistavo ne visada ir neegzistuos amžinai. Tam, kad atsirastų ar pasireikštų forma-Žmogus, būtina, kad jėgos žmoguje imtų sąveikauti su ypatingomis išorės jėgomis.

„Klasikinė“ istorinė formacija

Klasikinis mąstymas atpažįstamas iš jo begalybės apmąstymo būdą. Kadangi bet kuri tikrovė, tam tikroje jėgoje, „sulyginami“ su tobulybe ir, taigi, siekia begalybės (begalinio tobulumo), tad likusi dalis yra ribojimu, ne kuo kitu, o ribojimu. Pavyzdžiui, supratimo jėga siekia begalybės, tuo tarpu žmogaus protas tėra tik begalinio proto apribojimu. Ir, be abejonės, yra labai skirtingų begalybės laipsnių, tačiau tik to apribojimo, ribojančio tą ar kitą jėgą, prigimties. Supratimo jėga gali begalybę pasiekti tiesiogiai, tuo tarpu vaizduotės jėga geba tik be galo mažam ar išvestiniam lygiui. XVII amžius neignoruoja skirtumo tarp begalinio ir neapibrėžtojo, tačiau iš neapibrėžtojo daro žemesniąją begalybės laipsnį. Klausimas apie tai, ar erdvė (tąsumas) yra ar nėra Dievo atributu, priklauso nuo atskirimo to, kas jame yra tikrove ir kas ribojimu, t.y. nuo to begalybės laipsnio, iki kurio galima pakilti, atpažinimo. Tokiu būdu charakteringiausi XVII amžiaus tekstai turi begalybės lygių išskyrimą: be galo didelis ir be galo mažas, anot Paskalio; begalinis savaime, begalinis, esantis priežastimi pats sau, apribotas begalinis, anot Spinozos; visos begalinumo rūšys pas Leibnicą. Klasikinis mąstymas nėra aiškumo ir dominavimo mąstymas, jis tebetęsia pasimetimą begaliniame, kaip sako Mišelis Seras*), jis praranda bet kokį centrą ir teritoriją, jis prisipildo baimės bandydamas nustatyti baigtinio vietą tarp begalinio, jis nori sutvarkyti begalinį.

Trumpiau sakant, jėgos žmoguje sąveikauja su jėgomis, siekiančiomis begalinumo. Šios yra išorinės, nes žmogus baigtinis ir negali pats suvokti šios jį persmelkiančios galingos jėgos. Todėl jėgų žmoguje, iš Owl: Overman - Ubermensch vienos pusės, ir jėgų, su kuriomis jis susiduria, iš kitos, sujungimas, - yra ne forma-Žmogus, o forma-Dievas. Galima paprieštarauti, kad Dievas nėra kažkas sudėtinga ir, būdamas absoliučia vienybe, nepasiekiamas. Tai taip, tačiau visiems XVII amžiaus autoriams forma-Dievas – sudėtinga. Ji sudaryta būtent iš visų jėgų, nukreiptų betarpiškai begalinumo pasiekimui (ar tai būtų supratimas ir valia, ar mąstymas ir tįsumas ir t.t.). Kas liečia kitas jėgas, kurios pasiekiamos tik savo priežastimis ar apribojimais, tai jos linksta dar prie formos-Dievo, ne per savo esmę, o kaip rezultatas, kadangi iš kiekvienos jūsų galima išgauti dieviškos būties įrodymus (kosmologinius, fizikinius-teleologinius įrodymus...). Tokiu būdu, klasikinės istorinės formacijos laikotarpiu jėgos žmoguje ima sąveikauti su išorinėmis jėgomis tokiu būdu, kad jų sujungimas yra forma-Dievas ir visai en dievas-Žmogus. Toks begalinumo pateikimo pasaulis.

Dėl išvestinių lygių kalbama apie tai, kad būtų surastas elementas, pats savaime ne begalinis. Tačiau besiveržiantis į begalybę, ko dėka patenka į lentelę, begalinę seką, besitęsiantį kontinuumą. Štai klasikinio mokytumo charakteristikos iki pat XVIII amžiaus: „požymis“ gyvoms būtybėms, „šaknis“ kalboms, pinigai (arba žemė) turtams (Fuko). Tookie mokslai bendri, visuotinai nurodo į begalybės laipsnį. Todėl XVII amžiuje nėra biologijos, tačiau yra gamtos istorija, kuri, sudarydama sekas, formuoja sistemą, nėra eni filologijos, nei lingvistikos, tačiau yra visuotinė gramatika. Fuko analizė skirta to trigubo efekto detalizacijai ir ten rasti pasisakymų apribojimo sritis par excellence. Pagal savo metodą Fuko išskiria klasikinio mąstymo „archeologinę dirvą“, kuri ne tik parodo giminingumą ten, kur jo nelaukė, tačiau ir sugriauna pernelyg pirminius įsivaizdavimus apie giminingas priklausomybes. Pavyzdžiui, nereikia Lamarko**) daryti Darvino pirmtaku: jei ir teisinga, kad Lamarko genialumas yra keliais būdais pritaikytas istoriškumas gyvoms būtybėms, tai daryta dar iš gyvūnų klasifikavimo požiūrio taško ir tam, kad būtų išgelbėta klasės idėja, kuriai kyla grėsmė dėl naujų veiksnių. Skirtingai nuo Darvino, Lamarkas esti klasikinėje „dirvoje“1) (Fuko). Kai, kas apibrėžia tą dirvą, kas organizuoja – tą didelę vadinamųjų klasikinių pasisakymų šeimą, funkcionaliai ir yra išvyniojimo į begalybę, kontinuumo formavimo, schemų išvystymo operacija: skleisti, visą laiką skleisti – tai reiškia „paaiškinti“. Kas yra Dievas, nei ne universalus paaiškinimas, aukščiausias išvyniojimas? Išvyniojimas (depli) čia pasireiškia kaip fundamentali sąvoka, pirmutinis operatyvaus mąstymo, įkūnyto klasikinėje formacijoje, aspektas. Iš čia žodžio „išvyniojimas“ dažnas naudojimas pas Fuko. Klinikinė mintis priklauso šiai formacijai ta prasme, kad ji turi patalpinti audinius „dviejų matavimų erdvėje“ ir išvynioti simptomus į sekas, kurių sudėtis begalinė (Fuko).

Istorinė XIX a. formacija

Pasikeitimas toks: jėgos žmoguje sąveikauja su išorės jėgomis, kurios yra baigtinumo jėgos. Tai jėgos – Gyvenimas, Kalba ir Darbas, triguba baigtinumo šaknis, kuri pagimdė biologiją, politinę ekonomiką ir lingvistiką. Ir, neginčijamai, mes pripratinti prie šio archeologinio pasikeitimo: dažnai panašią revoliuciją priskiria Kantui, pas kurį „konstitucinis baigtinumas“ pakeičia pirminiam begalinumui. Baigtinumas kaip konstityvumas – kas labiau nesuprantama galėjo būti klasikinei epochai? Tačiau Fuko į šią schemą įneša visai naują elementą: kai anksčiau kalbėjo tik apie tai, kad žmogus, veikiamas tam tikrų istorinių priežasčių, suvokia savo ribotumą, Fuko gina būtinybę įvesti du aiškiai išskiriamus momentus. Būtina, kad jėga žmoguje prasidėtų nuo konfrontacijos ir baigtinio kaip išorinės jėgos apglėbimo: būtent už savo ribų ji privalo susidurti su baigtinumu. Tada ir tik tada ji, savo ruožtu, iš to baigtinumo kuria savo baigtinumą ir būtina pripažįsta savo baigtinumą. Kitais žodžiais, kai jėgos žmoguje susiduria su išorinėmis ribojimo jėgomis, tada ir tik tada jėgų visuma suformuoja formą-Žmogų (jau ne formą-Dievą). Incipit Homo.

Būtent čia pasisakymų analizės metodas pasireikia kaip mikroanalizė, išskirianti du aspektus ten, kur matėsi tik vienas. Pirmasis: kažkas griauna serijas, laužo kontinuumus, kurie paviršiuje jau neišsiskleidžia. Tai tarsi naujo matavimo, neįžvelgiamos gelmės, grasinančios begalinio atgaminimo eilėms, apraiška. Pas Žiusjė, Viką d‘Azirą ir Lamarką būdingų gyvūnų ir augalų požymių koordinacija ir subordinacija, t.y. organizacijos jėga, nustato organizmų pasiskirstymą, kai tie daugiau nesirikiuoja į eilę, o siekia vystytis kiekvienas sau (ir tą tendenciją pabrėžia patologinė anatomija, atskleisdama organinę gelmę arba „patologinę apimtį“). Pas Džonsą fleksijos jėga keičia šaknų tvarką. Pas Adamą Smitą darbo jėga (abstraktus darbas, bet koks darbas, kuriam nepriskiriama ta ar kita savybė) keičia turtų tvarką. Reikalai ne tame, kad vidinė organizacija, fleksija ar darbas nebuvo žinomi klasikinės epochos metu. Tačiau jie atliko tokių ribotojų, kurie netrukdė atitinkamoms savybėms išaugti iki begalybės, vystytis iki jos, nors ir iš principo, vaidmenį. Dabar jie išsilaisvina nuo savybingumo, kad įsmuktų į neišreiškiamumo, neapsireiškiamumo pusę, ar tai būtų mirtis gyvenime, kančia ir nuovargis darbe, mikčiojimas ar afazija kalboje. Net žemė atsiskleidžia savo esybe kaip skurdumas ir nusišalina nuo savo atrodančio begalinumo (Fuko).

Tokiu atveju viskas parengta antrajam aspektui, biologijai, politinei ekonomijai, lingvistikai. Pakanka, kad daiktai, gyvos būtybės ar žodžiai sietųsi su ta gelme kaip nauju matavimu, kad laikytųsi tų baigtinumo jėgų. Dabar gyvenime nėra daugiau vievintelės organizacijos jėgos, tačiau yra erdvinės-laikinės organizacijos schemos, nesuvedamas viena į kitą, po kurias pasiskirsto gyvastis (Kiuvjė). Egzistuoja jau ne fleksijos jėga kalboje, bet ir schemos, po kurias pasiskirsto afiksalinės ar flektyvios kalbos, kur žodžių ir raidžių pakankamumas užleidžia vietą garsiniams atitikmenim. Kalba pati savaime daugiau neapibrėžiama prasmėmis ir žymenimis, o apeliuoja į „kolektyvinę valia“ (Bopas, Šlegelis). Nėra daugiau darbo jėgos, tačiau yra gamybos sąlygos, pagal kurias darbas tiesiogiai susijungia su kapitalu (Rikardo) iki tol, kol neapsireiškia priešinga – kapitalo susijungimas su susvetimėjusiu darbu (Marksas). Visur santykinumą keičia bendrumas, tokį brangų XVII amžiui: lyginamoji anatomija, lyginamoji filologija, lyginamoji ekonomika. Visur dabar dominuoja Sulenkimas (Pli), pagal Fuko terminologiją; antrasis operatyvaus mąstymo aspektas, įsikūnijantis XIX amžiaus formacijoje. Jėgos žmoguje susilenkia, susilanksto, sekdamos tuo nauju giluminiu baigtinumo matavimu, kuris dabar tampa paties žmogaus baigtinumu. Sulenkimas, nuolat kartoja Fuko – yra tai, kas sudaro ne tik „tankumą“, bet ir „pagilėjimą“.

Norint geriau suprasti, kaip sulenkimas tampa fundamentalia kategorija, pakanka pažvelgti į biologijos užgimimą. Ten galima rasti visa, kas parodo Fuko teisingumą ir kas reikšminga ir kitoms sritims. Kai Kiuvjė išskiria 4 stambias gyvūnų šakas, jis neįveda platesnių bendrumų už rūšis ir klases, priešingai, jis apibrėžia lūžius, trukdančius rūšių kontinuumui grupuotis į dar bendresnius apibrėžimus. Atsišakojimai ar organizacijos schemos priverčia veikti ašis, kryptis, dinamines orientacijas, kuriomis gyvastis vienam ar kitaip išsilenkia. Štai kodėl Kiuvjė darbas randa pratęsimą lyginamojoje Baerio embriologijoje, besiskleidžiančių lapelių susidėliojimo tyrime. Ir kai Žofrua Sent-Ileras (Geofray Saint-Hilaire) Kiuvjė schemoms priešpastato vienintelės ir vieningos kompozicijos idėją, tai implikuoja davieną sulenkimo metodą: galima pereiti nuo stuburinio prie galvakojo suartinus abi stuburinio stuburo dalis, priglaudus jo galvą prie kojų, dubenį prie pakaušio... Jei Sent-Ileras priklauso tai pačiai „archeologiniai dirvai“ kaip ir Kiuvjė (pagal Fuko pasisakymų analizės metodą), tai yra todėl, kad abu traukia sulenkimas. Vienas dėl trečio matavimo, neleidžiančio paviršiuje pereiti nuo vieno tipo prie kito, antrasis – kaip trečiasis matavimas, įgyvendinantis perėjimą gelmėje. Bew to, Kiuvjė, Sent-Ileras ir Baeris vieningi savo evoliucionizmo nepripažinimu. Tačiau Darvinas natūraliąją atranką pagrindė gyvos būtybės pranašumu tam tikroje terpėje, pranašumu, priverčiančiu požymius skirtis (išsiskirti), o skirtumus padidėti. Tai vyksta todėl, kad jie susilenkia skirtingais būdais (divergencijos tendencija) ir tai leidžia maksimaliam gyvų būtybių kiekiui išgyventi vienoje ir toje pačioje vietoje. Tad Darvinas randasi toje pačioje dirvoje kaip ir Kiuvjė, priešingai Lamarkui, tuo mastu, kuriuo jis pagrindžia savo evoliucionizmą sekos konvergencijos ir tolydumo sugriovimo negalimumu2).

Jei sulenkimas ir atlenkimas sudaro ne tik Fuko koncepcijos, bet net ir jo stiliaus esmę, tai todėl, kad jie formuoja mąstymo archeologiją. Gali būti, kad nėra nieko nuostabaus tame, kad Fuko susiduria su Heidegeriu būtent toje dirvoje. Kalba daugiau apie susitikimą, o ne įtaką, nes sulenkimas ir atlenkimas (išvyniojimas) pas Fuko palei kilmę, panaudojimą ir paskirtį labai skiriasi nuo atitinkamų Heidegerio sąvokų. Anot Fuko, kalba apie tokį jėgų santykį, kai lokalios jėgos susiduria tai su jėgomis, besiveržiančiomis į begalybę (atlenkimas), kas yra formos-Dievo susidarymo būdu, tai su baigtinumo jėgomis (sulenkimas), sudarant formą-Žmogų. Tai greičiau Nyčės nei Heidegerio istorija; istorija, priskirtina Nyčei arba atgręžta į gyvenimą. „Būtis egzistuoja vien todėl, kad egzistuoja gyvenimas... būtent gyvenimo patirtis pasireiškia kaip bendriausias gyvų būtybių dėsnis... tačiau ši ontologija aptinka visai ne tai, kas glūdi visų tų būtybių pagrinde, o greičiau tai, kad akimirkai jas įvelka į gležną formą...“ (Fuko).

Į ateities formaciją?

Akivaizdu, kad forma netvirta, nes ji priklauso nuo jėgų santykio bei jų pasikeitimo. Nyčę iškraipo, kai jį padaro Dievo mirties apmąstytoju. L. Fojerbachas – štai paskutinis Dievo mirties apmąstytojas: jis parodo, kad Dievui visada buvus žmogaus sulenkimu (pasukimu). Žmogus privalo vėl ir vėl sudėlioti (sulankstyti) Dievą. Tačiau Nyčei tai jau pasenusi istorija; o kadangi senoms istorijoms būdinga turėti daug variantų, Nyčė daugina Dievo mirties versijų kiekį, visas komiškas ar jumoristines – kaip visada būna su nustatyto fakto variacijomis. Iš tikro, tai jį domina žmogaus mirtis. Kol egzistuoja Dievas, tai yra, kol funkcionuoja forma- Dievas, žmogus neegzistuoja. Tačiau kai pasirodo forma-Žmogus, joje jau glūdi žmogaus mirtis ir tai įgyvendinama bent trimis būdais. Iš vienos pusės, kur žmogus galėtų rasti savo identiškumo garantą nesant Dievui? 3) Iš kitos pusės, forma-Žmogus – ar ji nėra sudaryta vien iš baigtinumo sulenkimų: ji į žmogų įdeda mirtį (ir kaip matosi, mažiau Heidegerio maniera nei Bišo maniera, kuris mirtį apmąstė kaip „prievartinę“) 4). Pagaliau, baigtinumo jėgos padeda tam, kad žmogus egzistuoja ne kitaip kaip per gyvenimo organizacijos schemų paskirstymą, kalbų suskaidymą, gamybos būdų nekoordinuotumą, iš ko seka, kad vienintelė „pažinimo kritika“ yra „būtybių sunaikinimo ontologija“ (ne tik paleontologija, bet ir etnologija) (Fuko). Tačiau ką nori pasakyti Fuko, sakydamas, kad dėl žmogaus mirties nereikia verkti? Overman - Ubermensch 5) Iš tikro, ar gera buvo toji forma? Ar sugebėjo ji praturtinti ar tiesiog išsaugoti jėgas žmoguje – jėgą gyventi, jėgą kalbėti, jėgą dirbti? Vėl ir vėl kylantį klausimą sudaro tai: jei jėgos žmoguje sudaro formą ti sąveikaudamos su išorės jėgomis, tai su kokiomis naujomis jėgomis rizikuoja jos susidurti dabar ie kokia nauja forma gali kilti iš tai, nebūdama daugiau nei Dievu, nei Žmogumi? Štai tikslus apibūdinamas problemos, kurią Nyčė pavadino „Antžmogiu“.

Tai problema, prie kurios galime prisiliesti tik gana kukliomis pastabomis, komiksų dvasia. Fuko, kaip ir Nyčė, gali duoti tik eskizus, jis siūlo užgimusius, dar nefunkcionuojančius konceptus. Nyčė pasakė: žmogus gyvenimą uždarė į kalėjimą, Antžmogis tasai, kuris išlaisvins gyvenimą pačiame žmoguje kitos formos labui... Fuko padaro labai įdomią pastabą: jei teisinga tai, kad XIX humanitarinio amžiaus lingvistika kilo iš kalbų išsibarstymo, kaip objekto „kalbos niveliacijos“ sąlyga, tai nusimatė ir atsakomasis smūgis ta prasme, kad literatūra pradeda atlikti visai naują funkciją, kuri yra priešinga – tame, kad „surinktų“ kalbą, priverstų įvertinti „kalbos esmę“ virš to, ką ji reiškia ir žymi, anapus garsų (Fuko). Įdomu tai, kad Fuko savo puikioje šiuolaikinės literatūros analizėje kalbai suteikia tokią savybę, kurios neduoda gyvenimui ir darbui. Jis laiko, kad gyvenimas ir darbas, nepaisant išsisklaidymo, analogiško kalbos išsisklaidymui, neprarado savo būties vientisumo. Tačiau mums atrodo, kad esančiame išsisklaidyme darbas ir gyvenimas negalėjo susirinkti kitaip, nei tam tikru būdu atsiskiriant ekonomikos ir biologijos atžvilgiu, būtent taip ir kalba negalėjo susitelkti kitaip nei atskiriant literatūrą lingvistikos atžvilgiu. Reikėjo, kad biologija taptų molekuline biologija arba kad išsisklaidęs gyvenimas susilietų genetiniame kode. Reikėjo, kad išsisklaidęs darbas vėl susirinktų, susigrupuodamas trečios kartos mašinose, kibernetinėse ir informacinėse. Kokios gi tos jėgos, su kuriomis susiduria jėgos žmoguje šiais atvejais? Tai daugiau nebuvo nei begalinumo siekis, nei ribotumas, nei baigtinumas-begalinumas, jei taip vadinsime bet kurią jėgos dispoziciją, kai baigtinis sudedamųjų kiekis perteikia praktiškai begalinę kombinacijų įvairovę. Tai nebus nei sulenkimu, nei atlenkimu, sudarančiu operacinį mechanizmą, nei kuo nors panašaus į super-sulenkimą (Sup-pli), apie ką liudija klostės, būdingos genetinio kodo eilutėms, silicio potencialai trečios kartos mašinose, o taip pat frazės kontūrai šiuolaikinėje literatūroje, kai kalbai „nelieka nieko kita, kaip sulinkti savo amžiname sugrįžime į save“. Šiuolaikinė literatūra sukuria „svetimą kalbą kalboje“ per begalinį gramatinių konstrukcijų, uždėtų viena ant kitos, kiekį, stengiasi išreikšti netipiniškumą, agramatiškumą, kaip kalbos pabaigą (tarp kitko, tarp pavyzdžių būtų galima paminėti Malarmė knygą, Pegi (Peguy) pakartojimus, Arto įkvėpimus, Kamingso (Cummings) agramatiškumą, Barouzo (Burroughs) nukrypimus cut-up ir fold-m, o taip par Ruselio išaugimus, Brisė derivacijas, Dada koliažus). Ir baigtinumas-begalinumas arba super-sulenkimas – ar tai nėra tai, ką Nyčė jau aprašė vadindamas amžinuoju sugrįžimu?

Jėgos žmoguje susiduria su išorės jėgomis, su silicio jėgomis, kurios ima revanšą prieš anglį, su genetinių dedamųjų jėgomis, imančiomis revanšą prieš organizmą, su agramatinėmis jėgomis, atsirevanšuojančiomis prieš išreiškiamąjį. Atsižvelgiant į visa tai, reikia ištinti super-sulenkimo operacijas, tarp kurių „dviguba spiralė“ – žinomiausias atvejis. Kas yra Antžmogis? Tai formalus jėgų žmoguje sujungimas su tomis naujomis jėgomis. Tai forma, kuri iškyla iš naujo jėgų santykio. Pagal Rembo (Rimbaud) formulę, Antžmogis – tai žmogus, turintis net gyvūno savybių (tam tikras kodas, kuri gali sugauti kitų kodų fragmentus, kaip naujose šalutinio arba atgalinio vystymosi schemose).. Tai žmogus, turintis net akmens arba neorganinės medžiagos (kurioje viešpatauja silicis) savybes. Tai žmogus, turintis kalbos esmę („tą beformę sritį be žodžių ir prasmių, kurioje kalba gali įgauti savo laisvę“ – net nuo to, kad ji privalo kažką pasakyti). Kaip pasakytų Fuko, Antžmogis – tai gerokai mažiau nei egzistuojančių žmonių išnykimas, ir gerokai daugiau, nei paprastas sąvokos pakeitimas: tai naujos formos pasireiškimas – nei Dievo, nei žmogaus, - kurios atžvilgiu galima tikėtis, kad ji nebus prastesnė, nei dvi ankstesniosios.


Pastabos:

1) Daudin‘o tyrinėjimai parodė, klasifikacija klasikiniu laikotarpiu vystosi sekomis (serijomis).

2) Jei Lamarkas dar priklauso klasikinei formacijai, tai Kiuvjė įgalina gyvybės Istoriją, kuri realizavosi pas Darviną: „biologinė evoliucionizmo teorija savo galimybės sąlyga laiko bet kokiai evoliucijai svetimą Kiuvjė biologiją“ (Fuko).

3) Tą požiūrio tašką dėsto Klossowski savo „Nietzsche et le cercle vicieux“.

4) Būtent Bišas (Bichat) užbaigia klasikinę mirties koncepciją kaip lemiamo nedalomo momento (Malro formulė, pakartota Sartro, pagal kurią mirtis – tai, kas „gyvenimą paverčia likimu“, kuri priklauso dar klasikinei koncepcijai). Trys reikšmingos Bišo naujovės yra tame, kad jis apibrėžė mirtį kaip koeksyviąją gyvenimui, padarė iš jos globalų atskirų mirčių rezultatą ir, svarbiausia, kaip modelį paėmė „prievartinę mirtį“ vietoje „natūraliosios mirties“ (apie tai žr. „Recherches physiologiques sur la vie et la mort“). Bišo knyga – pirmasis mirties šiuolaikinės koncepcijos aktas.

5) „sulaikysim savo ašaras“.


*) Mišelis Seras (Michel Serres, g. 1930 m.) – prancūzų filosofas ir rašytojas. Pagrindinės domėjimosi sritys: epistemologija, mokslo, literatūros ir grožio filosofija. Patyrė stiprų Simonos Veil įtaką, o pats paveikė Briuno Latūros filosofiją ir sociologiją. Pasisako už laisvą žinių platinimą, tame tarpe ir per Vikipediją („Žinių piratas – geras piratas“). Išsakė mintį apie naujos politikos, besiremiančios skaitmeniniu kontekstu (Internetu), iškilimą. Po karo pasižymėjo kaip lektorius ir nepaprastai puikios ir mįslios prozos, taip besiremiančios prancūzų kalbos sąskambiais, kad jos beveik neįmanoma išversti, autorius. Jis ėmė tokias temas kaip Šiaurės vakarų jūrų kelias, parazitų koncepcija, „Šatlo“ avarija. Savaip vysto mokslo filosofiją, besiremdamas vertimu tarp skirtingų požiūrių. Tam jis ankstyvuosiuose darbuose pasinaudojo Hermio, o vėlesniuose - angelų (kaip pasiuntinių, verčiančių tarp domenų) simboliu.

**) Žanas Baptistas Lamarkas (Jean-Baptiste Pierre Antoine de Monet, chevalier de Lamarck, 1744-1829) – prancūzų gamtininkas, iškėlęs evoliucijos idėją (Philosophie Zoologique, 1809). Jis rėmėsi dviem prielaidom: a) nenaudojamos organizmo savybės nunyksta; b) organizmo įgytos savybės perduodamos palikuonims. Jo amžininkai nepripažino jo idėjų, pvz., A. Weismann‘as nukirsdavo žiurkėms uodegas ir rodė, kad jų palikuonys vėl turi normalias uodegas. Lamarko idėjomis iš dalies pasirėmė ir Č. Darvinas.

Ferdinandas de Sosiūras
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Postmodernistas Žakas Derida
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Naratyvinis šiuolaikinės sociologijos pagrindas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Hartlis ir asociatyvinės psichologija
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
R.Descartes. Cogito ergo sum
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Krizinės sąmonės genezė
Nyčė ir Vokietija
Pozityvizmo švytuoklė
Jurgenas Habermasas
Piterio principas
Apie ontologiją
Kinų kambarys
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos