Durkheimo, Parsonso, Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas  

Naratyvinis šiuolaikinės sociologijos pagrindas

Dabartinių socialinių teorijų pagrindas sudėtinis. Iš esmės keistasi, kai sunyko priešprieša tarp „natūralistinio“ (siekiančio nustatyti dėsningumus) ir „interpretacinio“ (siekiančio suprasti prasmę ir aukštesnius moralinius tikslus) pažinimų. Dabar siekiama apimti abiejų krypčių elementus, o taip pat kritiškai ir pozityviai vertinti tiek abstrakčius teorinius modelius, tiek empirinius „faktus“. Iškyla socialinių reiškinių neapibrėžtumo klausimai, kurių neįmanoma patikrinti empiriškai. Sociologinio naratyvo (sociologo kaip pasakotojo) pagrindu formuojasi nauja įvairių disciplinų suartėjimo ir tarpdalykinių tyrinėjimų erdvė – „naratyvas yra pagrindinis žmonių pažinimo šaltinis“ (B. Ričardsonas).

Sąlyginai galime skirti realistinę, reliatyvistinę ir pliuralistinę sociologinio pažinimo koncepcijas. Realizmas remiasi nekvestionuojama, savaime suprantama prielaida, kad pažinimo metodai atskleidžia „išorinius“, objektyvius socialinius faktus, sudarančius mokslo pagrindą. Tai iš esmės universalių kategorijų nustatymo procesas. Šiuo atveju, reikia atsakyti, kurios pažinimo formos leidžia arčiausia priartėti prie tiesos, ir, apskritai, pažinimo pateisinimo klausimai laikomi „filosofiniais“ (metateoriniais), nes linkstama manyti, kad tiesos faktai yra savaime pateisinami dalykai. O reliatyvistų teigimu, nė vienas pažinimo būdas neturi pirmenybės, pažinimas giliai susijęs su pažįstančiojo įsitikinimais ir platesniu socialiniu pagrindu, tad negali būti objektyvių tiesų sankaupa. Svarbiau atsakyti, kurie veiksniai nulemia žmonių įsitikinimus. Pliuralistai linkę svarstyti santykį tarp fakto ir vertybės, ieškant atsakymo: kaip socialinės grupės sukuria pažinimo sistemas, kokie socialiniai veiksniai nulemia pažinimą. Jie teigia, kad tam tikra idėjų struktūra linkusi ginti save, todėl pažinimą pateisina galios aspektų vyravimas kiekvienoje grupėje. Reliatyvistai ir pliuralistai daug dėmesio skiria sociologinio reflektyvumo sampratai: socialinės galios ir prievartos aspektų kritiškas vertinimas leidžia išsipainioti iš socialinių suvaržymų. Įtraukiama nauja sąvoka, kontekstinio į(iš)sipainiojimas, naudojama kalbant apie socialumo krizę ir tradicinio referento sunykimą. 1)

Mat esminė sociologijos prielaida yra, kad socialinius reiškinius galima suprasti tik santykyje su konkrečiu socialiniu-istoriniu kontekstu. Kadangi tikrovė turi daug prasmės sluoksnių, sociologijos analizė įgauna reflektyvumo bruožų. Kadaise sociologija suformulavo gana griežtas metodo taisykles, siekdama visus socialinius reiškinius nagrinėti kaip „daiktus“, tačiau vėliau vis labiau pirmenybę ėmė teikti empirinei analizei, siekiui suprasti analizės objektą įsipainiojimo į kontekstą atžvilgiu. Pagrįstas faktais žinojimas atmeta reliatyvizmo klausimus, nesiekdamas patikrinti, ar sąvokos tikrai įvardija už jų slypinčius objektus2). Todėl S. Seidmanas ir sako: „turime atsisakyti scientizmo, … pagrindimo ieškojimo… Sociologijos teorija bus atgaivinta, kai taps 'socialine teorija'“.

Socialumas kaip reprezentacijos krizė

J. Boudrillard'asb3) teigia, kad išmonė yra pačioje šiuolaikinės tikrovės, supainiotos su jos pačios vaizdiniu, šerdyje. Tad menas yra visur ir todėl jis „miręs“ – nes pati tikrovė persunkta estetiškumo. Anksčiau estetinį malonumą sudarė „natūralios“ sferos, dirbtinės ir suklastotos, atradimas. Šiandien estetinis žavesys yra visur. Tai nesąmoningas apgavimo, montažo, scenarijaus suvokimas (šeštojo pojūčio atmaina) perlaikytos realybės modelio šviesoje. Visur sklando neintencionali parodija, techninė simuliacija, neapibrėžiama garbė, prie kurios gretinasi estetinis malonumas, skaitymo ir žaidimo taisyklių malonumas.

Nubrėžiamas neapibrėžtumo "ruožas" tarp kodo ir tikrovės. Ženklas formuoja kodą, standartizuojantį reikšmes. Postmodernioje kultūroje ženklai, žodžiai ir kodai sukuria savo prasmių erdvę be jokio aiškaus santykio su realiu objektų ar reiškinių pasauliu. Todėl tampa ginčytina ir pagrindinė dabartinės sociologijos "reprezentacija" - socialumo sąvoka. Anot J. Boudrillard, socialumo terminas pasitelkiamas kaip universalus bet kurio diskurso pateisinimas. Jam pasirodžius, kažkas slepiama: ignoravimas, mirtis, gundymas, ritualas, pakartojimas, kad socialumas tik abstrakcija, liekana, netgi socialumo efektas, simuliacija ir iliuzija. Procesas maksimumą pasiekia masinėje žiniasklaidoje, veikiančioje dviem kryptimis: išoriškai sukuriant daugiau socialumo, vidujai neutralizuojant socialinius santykius ir patį socialumą:
"Aukštųjų technologijų ir komunikacijos sistemų dėka lingvistiniai ženklai ir reikšmės be perstojo daugindamiesi plinta iki kygmens, kur jau negalima fiksuoti ženklų reikšmių, susieti žodį su objektu, skirti tiesą ir melą, tikrovę ir iliuziją".

Tam nuolat reikia vystyti lingvistines ir teorines nuorodas. Sociologijos reflektyvumas dalinai kyla iš lingvistinių ženklų ginčitynumo, skatinančio santykio tarp fonetinio pagrindo ir idėjų nustatymo laisvę. Tad racionalistinis tikrovės vaizdinys (reprezentacija) vis labiau praranda "akivaizdaus tikrumo" bruožus.

Trys intelektiniai humanistikos sąjūdžiai (poststruktūrizmas, postmodernizmas, postpozityvizmas) padarė stiprų poveikį sociologijai. Šiandien pasirenkamas standartas, anksčiau plačiai taikytas meno kritikoje, - kilęs iš skirtumo tarp "vaizdinio" ir "vaizdavimo", tariamai natūralios suvokimo savybės ir gebėjimo įvardinti šią savybę kaip istorinę ir socialinę konstrukciją. Tas skyrimas ne tik pabrėžia, kad naivusis empirizmas visuomet turi numanomas vertybines ir teorines prielaidas, bet ir parodo reprezentacijos (vaizdinio) problemiškumą3).

Atgyja senasis ginčas tarp „realistų“ ir „nominalistų“, atitinkantis situaciją literatūrologijoje: realistai paprastai įvardina teksto reikšmes kaip teisėtas pasitelkdami empirinius faktus ir siekia nustatyti determinuotas reikšmes ir teksto kilmės aplinkybes. Reliatyvistų požiūriu reikšmės mažiau suvaržytos faktų: arba todėl, kad jas gali skirtingai konstruoti vietinės interpretacinės bendruomenės, remdamosi nepalyginamomis konvencijomis arba dėl to, kad jos paklūsta „tarsi save išsklaidančiai pačios kalbos prigimčiai“ (Schneider). Šis požiūris leidžia suprasti ir šiuolaikinės „naratyvinės sociologijos“ svarbą, nes visi socialiniai tekstai susiję naratyvine struktūra ir priemonėmis.

Reprezentacija ir jos santykinis „sunykimas"

Sociologai, aiškindami socialinę tikrovę, renkasi tam tikrus dirbtinius modelius, stilistines ir retorines formas ar idealius tipus. Ir vis tik „objektyvūs“ reprezentacijos požymiai įvairiuose kontekstuose gali turėti skirtingą reikšmę, todėl žmonių veiksmus reikia nuolat reprezentuoti. Tiek stebėtojai, tiek dalyviai nuolat „kuria prasmę“ panaudodami įvairius kontekstus, pertvarkydami aplinką ir save.

Emile Durkheim E. Durkheimasb1) tvirtino, jog sociologija niekaip negali iš kitų mokslų pasiskolinti ir pritaikyti sau kokio teiginio – labiau „kolektyvinis mąstymas, visas, tiek forma, tiek turinys, turi būti tiriamas pats, su niekuo nesusietas, jaučiant tai, kas jame specifiška“. Tuo tarpu A. Comte ir H. Spenceris nagrinėjo sąvokas, o ne daiktus. Anot Durkheimo, viena didžiausių sociologijos problemų yra tai, kad tam tikros klaidinančios išankstinės sąvokos (praenotiones) siekia valdyti protus ir savimi pakeisti daiktus – "daiktas atpažįstamas pagal tai, kad negali būti pakeisti paprastu valiso aktu". Būtent todėl socialiniai reiškiniai – daiktai, ir tokius reikia suvokti: "jie nėra vien tik mūsų valios produktai, bet patys apibrėžia ją iš šalies, jie atrodo tarsi formos, kuriose priversti lieti savo veiksmus".

Durkheimas pabrėžė, kad socialiniai faktai sudaryti iš "reprezentacijų ir veiksmų", o svarbiausios sociologui yra kalbine forma pateikiamos reprezentacijos: kalba "kinta labai lėtai, todėl taip atsitinka ir su ją atspindinčia konceptų struktūra". Tad reikia tirti ne stebimą, empirinę, o konceptinę, vidinę, socialinio fakto aplinką – ir diskurso analizė turėtų būti svarbiausias būdas sociologijoje, nes didžioji žmonių veiksmų alis kyla iš visuomenės kaip tikrovės sui generis galių, kurių reprezentatyvaus pobūdžio patys žmonės dažniausiai nesuvokia:
"Mes šnekame kalba, kurios patys nesukūrėme; naudojamės įrankiais, kurių neišradome; remiamės teisėmis, kurių nenustatėme; kiekvienai kartai perduodamas žinių lobynas, kurio ji pati nėra sukaupusi, ir t.t. Už tas įvairias civilizacijos gėrybes mes skolingi visuomenei".

Objektyvi socialinių reiškinių analizė sietina su socialinės struktūros formomis – tad jie tuo lengviau pavaizduojami, kuo labiau atsiejami nuo individualių faktų, kurie juos išreiškia. "Morfologiniai faktai" apima tam tikros teritorijos gyventojų skaičių, tankumą, pasiskirstymą tarp kaimo ir miesto, statybų ir architektūros formas, transportavimo būdus ir pan., tačiau patys morfologiniai faktai nesudaro socialinės struktūros – ir tėra labiau pagrindas tai struktūrai. Todėl svarbi yra ir funkcinė analizė.

Svarbiausią socialinės struktūros aspektą sudaro kolektyviniai mentaliniai ryšiai, priklausantys nuo specifinių morfologinių sąlygų, likdami sąlyginai savarankiška socialine aplinka. Tad pamatinis aspektas yra kolektyviniai vaizdiniai: tikėjimai, idėjos, vertybės, simboliai ir lūkesčiai. Sąvoka conscience collective yra kolektyvinių vaizdinių pagrindas Patys vaizdiniai yra savarankiška ir objektyvi tikrovė suis generis, todėl gali būti tiriami kaip išoriniai individų atžvilgiu "socialiniai faktai". Tačiau jie gali kontroliuoti žmonių elgesį tik kai jas įsisavina individai (nors šiaip jie egzistuoja nepriklausomai nuo jų). Tai tarsi vidiniai moraliniai individų įsipareigojimai remtis visuomeninėmis taisyklėmis, esančiomis individuose, o ne "už jų".

Durkheimo išvada, kad individas nusileidžia visuomenės įtakai iš pagarbos jai, sudaro prielaidą T. Parsonsob2) socialinei sistemai. Ankstyvuoju laikotarpiu Parsonsas vystė empiriškai orientuotą reprezentacijos modelį remdamasis M. Vėberio socialinio veiksmo perskyromis, o vėliau kūrė abstraktų teorinš reprezentacijos modelį, grįždamas prie pagrindinių E. Durkheimo teiginių.

"Socialinio veiksmo struktūroje" (1937) jis plėtoja "voliuntaristinę veiksmo teoriją" ir kritikuoja "pozityvistinę", plačiau apibūdinamą utilitarinės tradicijos požiūriu. Utilitarizmas nusakomas kaip intelektinis sąjūdis, besiremiantis veiksmo racionalumo samprata. Parsonso nuomone, tai neleidžia pakankamai išnagrinėti priemonių-tikslų santykio, nes nenagrinėjo tikslų tarpusavio sąveikų. Todėl neatsižvelgiama į socialinės tvarkos buvimą. Racionalūs veikėjai varžosi dėl galios šaltinių. Tokia visuomenę yra chaotiška ir nestabili, nes priversta grįžti prieš "visų karo prieš visus" būsenos.

Parsonso voliuntaristinė teorija siekia atsižvelgti į visų veiksmo vienetų savarankiškumą ir apima:

  1. Pagrindinį veiksmo vienetą - veikėją ir jo pastangas; jam įtakas daro tirk normatyviniai, tiek išoriškai sąlygoti elementai;
  2. Veiksmo tikslus ir uždavinius; veiksmas apibūdinamas kaip įtampa tarp dviejų socialinės tvarkos lygmenų, mormatyvinio veiksnio ir sąlygų veiksnio. Kiekvienas veikėjas turi veiksnumo sugebėjimą: tikslus, renkasi uždavinius, išreiškiančius jo valią. Tačiau jo veiklą varžo socialinė tikrovė, apibūdinama kaip "situacija";
  3. Situaciją, kurią sudaro: a) sąlygos (veiklą ribojantys elementai); b) priemonės (veikėjui prieinami veiksmai, kuriuos renkasi, siekdamas įveikti "įtampą").

Ypač didelį dėmesį Parsonsas skiria normatyvinei veiksmo orientacijai, laikydamas, kad normatyvinį pradą derėtų vadinti interpretaciniu pradu. Normatyviniai pavyzdžiai leidžia žmonėms orientuotis, aiškinti ir vertinti tikrovę. Tad analizė negali neatsižvelgti į interpretacines žmonių pastangas. "Interesai" arba individualūs siekiai (malonumo, gerovės, naudos ir pan.) negali būti laikomi normatyvinėmis nuostatomis. Būtent todėl "stringa" utilitarizmas.

Vėlesnis Parsonso AGIL modelis įtraukė socialinės tvarkos sąvoką, tiesiogiai susijusią su Durkheimo kolektyvinės reprezentacijos samprata. "Socialinė tvarka" – tai potencialiai pasikartojantys socialiniai pavyzdžiai ir priemonės, kurias sukuria ir kurias naudoja tokia tvarka. Į pirmą vietą iškeliamas kultūros normų bei vertybių instucionalizavimo veiksniai, socialinių lūkesčių, vaidmenų, atlygio ir sankcijų sąvokos. Tai Parsonsas pavadino "emergetine" savybe.

Jo teigimu, pozityvistinės teorijos susiaurina socialinio veiksmo ir sąlygų supratimą, iškeldamos socialinių veikėjų prisitaikymą prie situacijos. Pvz., utilitarinė teorija visiškai atskiria tikslus ir veiksmo sąlygas – tikslai yra tarsi išorinės duotybės. Šiuo atveju, veiksmą nulemia: tikslas, normatyvinė orientacija ir situacija. Veikėjai siekia maksimizuoti savo naudos funkcijas ir tikslus esant situacijos suvaržymams.

O idealistinių teorijų veiksmo raida aiškinama normatyvine orientacija, dažnai nepaisant situacijos suvaržymų. Abi kryptys suabsoliutina vienus veiksnius kitų sąskaita, o veikėjas praranda savarankiškumą.

"Socialinėje teorijoje" Parsonsas pareiškia, kad konkreti veiksmo sistema yra veiksmo elementų, įvardijančių kompleksinį santykį su situacijomis, integruota struktūra. Tokia samprata nusako: a) komponentų tarpusavio suderinamumą ir pokyčių negalimumą prieš pasiekiant pusiausvyrą; b) sistemos savitumo sąlygų išsaugojimą jos ribose priešpriešais jos aplinkai. Ypatumas tame, kad veiksmas "normatyviškai orientuotas". Parsonsas skiria du šios tvarkos problemos aspektus: 1) simbolinių sistemų tvarką, leidžiančią komunikaciją; 2) abipusiškų motyvacinių orientacijų tvarką, nusakančią normatyvinius lūkesčių aspektus.

Parsonsas plėtoja socialinės sistemos koncepciją – tai sudėtinga statuso vaidmenų (socialinių padėčių, elgesio lūkesčių, atlygių ir sankcijų) visuma, kontroliuojama normų ir vertybių. Jis tai vadina institucionalizacijos terminu. Joje svarbiausia yra statuso-vaidmens sąvoka: statusas nusako struktūrinę padėtį socialinėje sistemoje, o vaidmuo įvardija tai, ką veikėjas daro, užimdamas tą padėtį. Parsonso koncepciją iliustruoja vadinamasis tarpusavio mainų modelis AGIL:

  1. A(daptation) – adaptacija: sistema turi reaguoti į išorinės aplinkos suvaržymus, prisitaikydama ir bandydama pritaikyti aplinką;
  2. G(oal) – tikslai: sistema turi apibrėžti pagrindinius tikslus ir jų siekti;
  3. I(integration) – integracija: sistema privalo reguliuoti savo dalių santykius ir prižiūrėti santykius tarp kitų trijų "imperatyvų";
  4. L(atency) – latencija: sistemos poreikis pagrįsti ir atnaujinti pagrindinius kultūros pavyzdžius kaip svarbiausią individų motyvacijos šaltinį.

Elgesio sistema reguliuoja funkciją, apimančią veiksmus, kurių paskirtis – prisitaikyti prie išorinio pasaulio ir jį pertvarkyti. Personalinė sistema įgyvendina tikslų siekimo funkciją apibrėžiant sistemos uždavinius, tikslus ir mobilizuojant išteklius. Socialinė sistema nusako integracijos funkciją kontroliuodama sudedamąsias jos dalis. Kultūros sistema atlieka pavyzdžių pagrindimo funkciją susiedama veikėjus su normomis bei vertybėmis, suteikiančiomis veiksmo motyvaciją. Visos posisteminės turi tarpusavyje keistis informacija, todėl sistemos pusiausvyra priklauso nuo jų mainų "įvesties ir išvesties" (inputs and outputs). Į tokius keturis imperatyvus gali būti padalintas bet kuris socialinis institutas. Ekonomika pritaiko visuomenę prie aplinkos; politinė sistema įgyvendina tikslų siekimą; pasitikėjimo (mokyklos, šeimos istitucijos ir pan.) sistema įgyvendina latenciją; asociatyvinė bendruomenė – institutai (pvz., teisės), koordinuojantys įvairius visuomenės komponentus, įgyvendina integraciją.

Sėkmingas socializacijos procesas rodo, kad normos ir vertybės yra internalizuojamos, t,y. tampa veikėjų "sąžinės" dalyku. Tad veikėjai, siekdami savo interesų, iš tikro tarnauja sistemai, kaip visumai. Vaikystėje internalizuotos normos ir vertybės linkusios būti patvariomis. Ir vertybes sukuria savarankiškų kultūros, ypač religijos, pavyzdžių raida.

Tvarką nusako tam tikrų prielaidų visuma:

  1. Sistemoms būdinga tvarka ir dalių tarpusavio priklausomybė;
  2. Sistemoms būdinga pusiausvyra, kontroliuojama tarpusavio mainų dėka;
  3. Pagrindiniai socialinės sistemos elementai yra normos ir vertybės;
  4. Sistemos apibrėžia ir stengiasi išsaugoti savo ribas su aplinka;
  5. Pagrindiniai procesai yra integracija ir paskirstymas;
  6. Sistemos valdo vidines sistemos pokyčių tendencijas;
  7. Socializacija ir socialinė kontrolė padeda sistemai išlaikyti pusiausvyrą.

Tos prielaidos leido Parsonsui tyrinėti hipotetiškai tvarkingos visuomenės struktūrą. Iš esmės, Parsonso modelis nagrinėja labai abstrakčias socialines struktūras ir jų santykius, nusakančius tam tikrą hierarchinę sandarą, įtakojančią socialinių veikėjų pasirinkimams. Analitinio realizmo metodas linkęs aprašyti simetriškas analitines schemas, aiškinančias pačių socialinių struktūrų sisteminius poreikius. Socialinio veikėjo laisva valia, pastangos, interpretavimo galimybės, tikslų pasirinkimas ištirpsta sisteminėje institutų analizėje, pagrindinį dėmesį skiriančioje veikėjo poreikiams-nuostatoms, įsišaknijusioms normatyviniuose socialinių vaidmenų lūkesčiuose ir išsidėsčiusiomis simetriškose veiksmo posistemių struktūrose.

Anthony Giddens'o požiūris į klasikinį (Durkheimo ir Parsonso) reprezentacijos modelį iš esmės skiriasi. Atsiranda pamatinis veiksnys – reflektyvus žmonių vaidmuo formuojant ir atkuriant socialinius institutus. Giddenso koncecija apima įvairiausius požiūrius, nes jis siekia į sociologiją sugražinti "didžiuosius klausimus". Jo sociologija niekada neapsiribojo empiriniais tyrimais. Jis labiau siekė tirti dvilypę vėlyvosios modernybės prigimtį, jos nulemtas permainas, reflektyvumo skverbimąsi į visas žmonių gyvenimo sferas, rizikos ir pasitikėjimo klausimus atsiveriant daugeriopiems pasirinkimams. Kita Giddenso interesų pusė yra mikro-empirinė, todėl jis įtraukia mikrosociologijos krypčių (ypač etnometodologijos, simbolinio interakcionizmo, E. Gofmano ir kt.) atradimus.

Giddensas pripažįsta, kad Durkheimo reikalavimas laikyti socialinius reiškinius "daiktais" yra labiau metodologinis, o ne ontologinsi principas, tačiau aiškiai išdėsto kritinį požiūrį į sociologinių "daiktų" reprezentacijas: "Socialinis pasaulis nėra toks kaip gamtos pasaulis. Tirdami visuomenę, susiduriame su iš anksto interpretuojamu pasauliu, palaikomu aktyviomis jos narių pastangomis". Jo nuomone, socialiniai mokslai sunyksta, jei nėra tiesiogiai siejami su filosofinėmis šiuos mokslus praktikuojančių žmonių problemomis.

Reprezentacijos terminui prasmę suteikia kolektyvinis vartojimas nuolat kintančiame pasaulyje. Pasitelkiant vėlyvojo Vitgenšteino teoriją, teigiama, kad rutiniška žmonių veikla niekada nebūna įgyvendinama automatiškai. Kūno kontrolės ir diskurso atžvilgiu veikėjas visada turi būti budrus, kad sugebėtų "tęsti" socialinį gyvenimą. Socialines konvencijas jis reflektyviai kontroliuoja kaip mūsų gyvenimo "vyksmo" aspektą. Svarbus tampa santykis tarp aktyvių žmonių subjektyvios galios ir objektyvios realybės – o tam reikia suprasti, kaip sukuriamos socialinės struktūros.

Bandant paaiškinti, kaip individualių veiksmų rutinos, struktūrinių savybių mobilizavimo dėka sukuriama ir atkuriama socialinė sistema, teigiama, jog reflektyvus supratimas, būdingas visiems žmogaus veiksmams, ir yra konkreti sąlyga vėlyvosios modernybės laikotarpiu labai išplėtotam instituciniam reflektyvumui. Iš Vitgenšteino perimama praktinės sąmonės samprata, nusakanti reikšmių horizontą, suteikiantį individams "sugebėjimą tęsti", t.y. elgtis sąveikaujant su kitais. Praktinė sąmonė įterpiama tarp diskursyvios sąmonės (veikiančiajam įsisąmoninant veiklos sąlygas) ir nesąmoningumo sferos. Atseit transcendentinės ego filosofijos solipsizmą pašalina vėlyvojo Vitgeinšteino darbai.

A. Giddenso struktūros samprata glaudžiai susijusi su praktine sąmone, kurią sudaro abipusiai "numanomo pažinimo" kamienai: struktūrinimo teorija ypač pabrėžia, kad pažindami individai atkuria socialinę sistemą. Todėl vengiama "užgožti" paprastą veikėją – susitelkiant į struktūros sampratą, susijusią su tam tikromis taisyklėmis ir ištekliais, kuriuos naudoja individai. Formuluojama "struktūros dvilypumo" samprata atsižvelgiant į "vidines" struktūros savybes, kai taisyklės ir ištekliai kartu yra ir sistemos atkūrimo priemonės. Toks dvilypumas išvengia objektyvistinio šališkumo, būdingo funkcionalizmui ir struktūralizmui.

Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir "išorinio pasaulio" apibrėžimą. Pati struktūra nėra "išoriška" individams: "Vitgenšteinas nebuvo reliatyvistas. Yra visuotinai patiriamas išorinės tikrovės pasaulis, bet jo tiesiogiai neatspindi prasmingi konvencijų, pagal kurias veikėjai organizuoja savo elgesį, komponentai. Prasmė nėra kuriama aprašinėjant išorinę tikrovę ir ji neglūdi semiotiniuose koduose, sutvarkytuose nepriklausomai nuo mūsų susidūrimų su ta tikrove. Ko gero, tai, 'ko negalima perteikti žodžiais' – asmenų ir objektų tarpusavio mainų kasdieninėje praktikoje – yra būtina to, ką galima pasakyti ir praktinėje sąmonėje glūdinčių prasmių sąlyga".

Giddensas pabrėžia dvilypę nūdienos pokyčių prigimtį: silpnėjant kai kurių socialinės tikrovės sferų rizikingumui, paūmėja anksčiau nežinomi rizikos veiksniai. Modernusis pasaulis yra nesuvaldomas: spartesni ne tik socialinės kaitos tempai, bet ir pats poveikis ankstesnėms socialinės praktikos formoms. Moderniųjų institucijų nulemtos permainos tiesiogiai įsipina ir į individo gyvenimą bei savimonės identitetą. Vienas skiriamųjų modernybės požymių yra "stiprėjanti sąsaja tarp dviejų ekstencionalumo ir intencionalumo 'polių'": tarp globalinių įtakų ir asmeninių polinkių. Žmonės paklūsta galingoms šiuolaikinėms išsipainiojimo jėgoms, keliančioms grėsmę žmonių savimonei, tuo tarpu reflektyvumo skverbimasis į visas žmonių gyvenimo sferas pakartotinai konstruoja įsipainiojimo ir "ontologinio saugumo" veiksnius. Tad svarbus tampa abstrakčių sistemų ir savimonės (self) santykis. Savimonė – ne tik individualus, bet ir "institucinis" reiškinys. Tai vieta, nusakanti aktyvų savimonės reflektyvumą, galintį formuoti ir pakartotinai nukreipti asmeninius ir socialinius įvykius. Savimonės identiteto įvertinimas modernybės sąlygomis gali sukurti saugumą radikaliai išderintame pasaulyje.

Institucinis reflektyvumas nusako esminį struktūrinį moderniosios visuomenės požymį. Įvertinimas (monitoring), savianalizė yra svarbi meistriškumo forma, atsiliepianti į modernių institucijų orientaciją, susijusią su "ateities kolonizavimu". Žmonės sugeba reflektyviai "pasitelkti istoriją kurdami istoriją".

Išsipainiojimo procesai neišvengiamai įtraukia mainų priemones, "simbolinius ženklus", palengvinančius komunikaciją. Tai gali būti pinigai, ekspertinės sistemos, kurios irgi yra išsipainiojimo veiksniai, nes atitolina, t.y. "perkelia" socialinius santykius iš kasdienio gyvenimo į abstrakčius kontekstus: "Ekspertinės sistemos nėra vien techninių žinių sritis. Jos aprėpia tiek socialinius santykius, tiek intyminius asmeninio gyvenimo dalykus. Gydytojas, konsultantas ir psichoterapeutas yra tokie pat svarbūs ekspertinėms modernybės sistemoms kaip ir mokslininkas, technikas ar inžinierius".

"Pakartotinis įsipainiojimas (re-embedding) nusako abstrakčių sistemų įtvirtinimą socialiniuose saituose. Savimonės identitetas nusako ne tik reflektyvaus veikėjo sampratą, bet ir naratyvą, siejamą su rutinos išlaikymu, "gebėjimu tęsti" aktyvaus konstravimo (aktyvaus pasitikėjimo) sąvoka.

Abstrakčių sistemų formavimasis sutampa su betarpiškų socialinių santykių nuosmukiu: "kuo labiau paisome egzistencinių problemų, tuo daugiau randame moralinių nesutarimų". Vėlyvosios modernybės tikrovė yra labai neraminanti ir sudėtinga.

Giddenso požiūriu yra svarbi etnometodologijos kryptis, nes dėmesį skiria kasdieniams pažiniams veikėjams, žinančiais, ką ir kodėl daro. Ji pagrindžia socialinių institutų sampratą ir ją Giddensas nusako kaip vėlyvojo Virgenšteino metodo empirinės programos rūšį.

Anot Giddenso, socialiniai mokslai buvo padalinti tarp dviejų tradicijų. Viena linkusi atiduoti pirmenybę intitutams, pasitelkdama struktūros ir suvaržymų sąvokas, tačiau nedaug ką galėjo pasakyti apie žmogaus veiksmą. Kita į pirmą vietą iškėlė pažinų subjektą ir laisvą jo valią, tačiau mažai kalba apie suvaržymus, struktūrą, konfliktą, galios veiksnius. Giddenso teigimu reikia apimti abi šias tradicijas. Nei subjektas, nei objektas (visuomenė ar socialinis institutas) neturi būti laikomas pirminiu dalyku.

Giddenso socialinė teorija svarbiausiu atskaitos tašku laiko aktyvų asmenį, kuris socialinę struktūrą reflektyviai įtraukia į savo veiksmus, pasitelkdamas prižiūrimą socialinio gyvenimo tęstinės tėkmės pobūdį. Modernias socialines struktūras atkuria reflektyvūs individai, gyvenantys globaliai susijusiame pasaulyje, kuriame tradicija praranda galią ir nebegali būti laikoma veiksmo priežastimi. Mūsų elgesys nėra susijęs su veiksmais, kurie buvo daromi mūsų šeimoje, mieste ar šalyje. Daugelis jų – globalaus pobūdžio. Tai – anoreksija , kūno invazija, kai mada ir stilius darosi galingesni nei natūralus poreikis valgyti ir gyventi. Todėl svarbi tampa dvilypės hermeneutikos samprata.

Dvilypė hermeneutika susieja socialinės srities mokslininko ir kasdienio gyvenimo sąvokas. Ji rodo, kad socialinė teorija yra neišvengiamai kritinė teorija, siekianti užčiuopti kintančios socialinės tikrovės dinamiką, o jos sąvokos darosi socialinės tikrovės dalimi, pakeisdamos pačią visuomenės prigimtį. Ji suardo griežtus padalijimus tarp eksperto ir paprasto žmogaus.

Literatūra

  1. E. Durkheim. Sociologijos mokslo taisyklės, 2001
  2. E. Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo formos. Toteminė sistema Australijoje, 1999
  3. A. Giddens. Durkheimas, 2001
  4. A. Giddens. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, 2000
  5. T. Parsonsas. Socialinio veiksmo struktūra// Sociologija: mintis ir veiksmas, 1997, nr.1

Pastabos:

1) A. Giddenso sociologijoje išsipainiojimo (disembedding) terminas susijęs su erdvės ir laiko aspektų pertvarkymo poreikiu. E. Durkheimas perėjimui iš mechaninio į organišką visuomenės tipą naudojo diferenciacijos sąvoką. A. Giddensas ją papildo akcentuodamas "ribos" problemas, atsirandančias reflektyviuose, dinamiškuose ir abstrakčiuose moderniųjų institutų kontekstuose: "Išsipainiojimu aš vadinu socialinių santykių 'iškėlimą' iš vietinių sąveikos kontekstų ir jų pertvarkymą už neapibrėžtų laiko-erdvės tarpsnių… Vaizdinys, kurį sužadina išsipainiojimas, geriau [nei diferenciacija ar funkcinė specializacija] apčiuopia kintančias laiko ir erdvės projekcijas".

2) S. Turneris sako, kad ir toliau "vyrauja tolerantiško paglostymo ir perdėtų pagyrų dvasia. Mašina mala toliau. Žmonės dalyvauja pernelyg daug finansuojamų konferencijų, publikuoja perdaug straipsnių, nepaisydami mažėjančios 'namų auditorijos".

3) Beveik visos teorinės kryptys pripažįsta pasirinktų pirminių modelių dirbtinumą, metaforiškumą, tačiau kiekvienas modelis suponuoja gana griežtą sandarą, o tai skatina tikėti jo "realumu". Šiuolaikinėje reklaminėje kultūroje (informacijos pavertimo preke) nederėtų teigti, kad dalykai yra tokie, kokie atrodo esą: "socialinė teorija tampa tiesiog reklaminės kultūros aspektu, o ne potencialiu jos priešnuodžiu" (A. Woodwiss)

4) E. Durkheimas naudojo specifinę socialumo kaip tikrovės suis generis sąvoką, išvystydamas "sociocentrizmo" tezę apie socialinės sferos pirmenybę žmonių patyrimo atžvilgiu. Suis generis pagrindinį aspektą sudaro kolektyviniai mentaliniai ryšiai, priklausantys nuo specifinių morfologinių sąlygų, tačiau liekantys gana savarankiška "socialine aplinka". Tad pagrindinis socialinės struktūros aspektas yra kolektyviniai vaizdiniai: tikėjimai, idėjos, vertybės, simboliai ir lūkesčiai. Suvaržymai nėra išorinės kontrolės priemonės, o labiau moraliniai individų įsipareigojimai laikytis visuomenės gyvenimo taisyklių, esančių pačiuose individuose, o ne "už jų".

Trumpos biografijos

b1) Emilis Diurkheimas (Emile Durkheim, 1858-1917) - žydų kilmės prancūzų sociologas ir antropologas, vienas iš sociologijos ir socialinės antropologijos pradininkų. Įvedė daug populiarių sąvokų, tokių kaip „kolektyvinė sąmonė“ ir kt. „Elementariosiose religinio gyvenimo formose“ (1912) išanalizavo Australijos aborigenų ir Amerikos indėnų giminystės sistemas, toteminius tikėjimus ir ritualus.

b2) Talkotas Parsonsas (Talcott Parsons, 1902-1979) – amerikiečių sociologas, vienas teorinės sociologijos kūrėjų. Sukūrė bendrąją visuomenės tyrimo teoriją, pavadintą veiksmo teorija, kuri bandė sukurti pusiausvyrą tarp dviejų pagrindinių metodologinių tradicijų: utilitaristinės-pozityvistinės ir hermeneutinės-idealistinės. E. Diurkheimo ir V. Pareto darbus įvertino remdamasis valiuntaristinio veiksmo paradigma. Daug prisidėjo prie M. Vėberio populiarinimo Amerikoje. Garsiausias darbas – „Socialinio veiksmo struktūra“ (1937).

b3) Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard, 1929-2007) - prancūzų kultūrologas, filosofas, politologas ir fotografas, pasižymėjęs postmodernizmo ir poststruktūralizmo tendencijomis. Domėjosi technologinio progreso įtaka socialiniam pokyčiui; palietė nemažai temų: konsiumerizmą, lyčių santykius, socialinę istoriją, AIDS, klonavimą, Persijos įlankos karą, rugsėjo 11 d. įvykius ir t.t.
„Matricoje“ (1999) Neo iš knygos „Simukliarai ir simuliacija“ (1981) išima CD diską. Toji knyga bando paaiškinti, kur „tikrovė“, o kur simukliarai ir simuliacija. Neo išimdamas diską knygą atverčia ties skyriumi „Nihilizmas“.

Kinų kambarys
Apie ontologiją
Maksas Vėberis
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Postmodernistas Žakas Derida
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
O. Weininger. "Aš" problema ir genialumas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Archetipo koncepcijos vystymasis
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Svetimų minčių problema
Mįslė anapus materijos
Aronas Gurvičius
Erichas Fromas
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos