Apie tylėjimą toji kalba...  

Romėnų panteone yra deivė Angerona¹⁾, kurios pirštas priglaustas prie lūpų – ir tuo ji liepia tylėti (ore obligato signatoque). Laikoma, kad pagoniškųjų mistinių kultų kontekste ji įkūnija tylėjimo jėgą, nors pripažinta ne visuotinai. Bet graikiško „mysterion“ šaknis myein reiškia „užčiaupti burną, priversti tylėti“. -Eleusino misterijų pradžioje buvo „liepiama tylėti“. Sakoma, kad įšventintieji į tas misterijas privalėjo tylėti apie tai, ką matė ir girdėjo savo įšventinimo metu.

Tačiau kaip reiktų suprasti tą tylėjimą? Ir kokia prasmė tylėti, jei praktiškai bet kuris atėnietis, įskaitant vergus, galėjo būti įvesdintas į tą paslaptį?! Ankstyvajame „Apie filosofiją“ Aristotelis teigė, kad „įšventintiems nereikia kažko mokytis; vietoje to reikia būti linkusiam kažkam, išgyventi ir patirti kažką“. Tad gali būti, kad tose misterijose žmogus ne įsisavindavo žodžiais išreiškiamą doktriną, o patirdavo kažką, kas iš tikro neišreiškiama. „Stiprus baimės prieš dievus jausmas verčia nutilti balsą“, - Homeras sakė Demetrai skirtoje odėje.

Negalėjimas kalbėti ir tylėjimo jėga turi dvi formas: viena - apšviečianti šviesa; kita – nusmukdanti dvasią. Mituose nebylumas dažnai siejamas su išprievartavimu. Romėnai turėjo istoriją apie Larą²⁾, nubaustą nebylumu už jos polinkį gandam, o vėliau Merkurijaus išprievartautą šventajame miške (pasinaudojant jos negalėjimu kalbėti). Prieš virsdama kregžde, Filomela³⁾ buvo išprievartauta Terėjo, nupjovusio jai liežuvį, kad jinai negalėtų papasakoti apie jo poelgį. Išprievartauta, pagrobta į Hadą Persefonė tylėjo lyg būtų negyva. Visais šiais atvejais tylėjimas buvo skausminga kalbos netekties, negalėjimo kalbėti patirtis.

Gnostikų mokymuose amžinasis ir nesutvertasis Dievas savyje turi moteriškąją figūrą, kuri yra jo tylėjimu, Sige⁴⁾. Iš jo sąjungos su Tylėjimu gimsta Mintis: „Sigė – visų tvarinių, kilusių iš Bedugnės, motina. Tasai, kurs nesakė to, kas negali būti pasakyti, nutilo; tą, kurį suprato kaip neišreiškiamą, paskelbė neišreiškiamu“ – skaitome pas valentiniečius.

Būtent todėl, priešpastatydami šiai tylėjimo figūrai, Bažnyčios tėvai teigė Logoso, per kurį atsiskleidžia Dievas, pirmenybę. Vis tik, apie tylėjimo jėgą Heidegeris rašė: „Tasai pirmapradis tylėjimas stipresnis už bet kurį žmogiškąjį potencialumą. Niekas pats savaime neišrado kalbos, tai yra buvo tiek stiprus, kad įveiktų tą tylėjimo jėgą“.

Kafkos pasakojime apie Ulysą („Sirenų tylėjimas“) sakoma, kad sirenų tylėjimas pavojingesnis nei jų giedojimas, ir Ulysas, supratęs, kai jo laivas priartėjo prie jų, kad sirenos tyli, ėmėsi veiksmų, kad apsisaugotų nuo tos tylos užsikimšdamas ausis vašku ir priversdamas savo žmones prisirišti prie stiebo. Taigi, sirenų tylėjimas perteikia nulinį giedojimo lygį, o kartu ir nulinį bei galutinį tikrovės lygį – pagal tradiciją, laikančia nebuvimą kraštutine buvimo forma. Ta prasme, Heidegeris galėjo pasakyti, kad mes iš tikro patiriam kalbą, kai žodžiai mus paveda. Psichologai terminu wortbegriff įvardija patirtį valdant žodį ant liežuvio galiuko jo neištariant. Čia gi žodis, tarytum, mus slegia smarkiausiai, kai jo trūksta. Tada tylos tiesiog neįmanoma ištverti.

Gerai žinomas Etjeno Dekru⁵⁾ pavyzdys apie mimo ir aktoriaus transcendentinių būsenų apibūdinimą: įsivaizduokime du nuteistuosius – vieno nesuvaržytas kūnas, tačiau užlipdyta burna, o kitas gali kalbėti, tačiau yra pririštas prie stulpo. Pirmasis – pantomimos paradigma, antrasis – aktoriaus. Ir pantomima gali išsireikšti gestais vien todėl, kad joje negalima kalbėti. Tačiau tai kartu reiškia, kad tylėjimas pantomimoje išreiškia pačią kalbą; kad pantomima imituoja ne daiktus, o daiktų pavadinimus.

Bet kaip turėtume suprasti ne tylėjimą apie daiktus, o pačios kalbos tylėjimą?! Anot dailės apibrėžimą, kurį Plutarchas priskiria Simonidui, tai „nebyli poezija, o poezija, - tai kalbanti dailė“. Kad Simonidas omenyje turėjo ir abu menus siejantį ryšį, aiškėja iš Plutarcho komentaro, kad „abu turi tą patį tikslą“. Ir iš tikro, tylėjimas – tai ne vaizdas, o žodis. Dailė padaro poeziją nebylia, priversdama nutilti žodžius – todėl, kad dailėje matomas žodis ir jo tylėjimas.

Dailė priverčia nutilti kalbą, nes sutrauko ženklų sąryšius tarp pavadinimo ir daikto, nors akimirkai sugražindama daiktą į save, į jo neįvardijamumą. Bet atskirdama pavadinimą nuo daikto, dailė nenumeta daikto į bedugnę Sigei, o leidžia jam apsireikšti jo raiškiu, palaimintu ištarimu. Tai pasireiškia naiviame paveikslo pavadinimo poreikyje – jo žiūrovas atkakliai ieško, puikiai suprasdamas, kad tai niekaip nėra būtina. Pavadinimas nepriskiriamas slaptai reikšmei, kurią reikia iškelti į šviesą, o tik grynam įvardijamumui, pasireiškiančiame žodžio tyloje. Matyt, apie tokią tylą galvojo Ingeborga Bachman, kai rašė, kreipdamasi į pačius žodžius: „nė žodžio, o žodžiai!“.

Dailėje nutilti verčia žodis (poezija), o poezijoje kalba vaizdai (dailė) – ir jų abiejų bendras tikslas yra tyla, pašalinusi jo neapsakomumą ir sutampanti su grynu iškalbėjimu. Ir svarbu ne tik tai, kad daiktas sugrįžta į savo anonimiškumą, bet ir tai, kad žodis atstato savo pirminį tylų statusą, tą, kuris buvo Adomo burnoje, kai tasai, apsvarstydamas dalykus jų gryname ištarime, laukė jų, kad jiems pasakytų jų pavadinimus.

Natiurmorto žanras savitai perteikia dailės kaip „nebylios poezijos“ tylą. „Negyvasis gyvenimas“ (stilleben), kurį šis žanras pasiūlo akiai, iš tikro yra glaudžiai susiję su žodžiu. Manoma, kad jis kilo iš Olandų emblemos knygos⁶⁾, t.y. turi visai konkrečias kilties ištakas, kur objekto pateikimas, atskirtas nuo jo įprasto konteksto, paverčia jį alegorija. Tad pavaizdavimo tyla tampa herbu, kuriame autorius įrašo savo devizą (emblemą sudaro vaizdas ir prierašas arba devizas). Šioje dialektikoje tarp vaizdo ir žodžio, kur jie abipusiškai susinaikina ir kartu abipusiškai išsiaukština, patvirtinama Simonido žodžio, priverčiančio nutilti, ir prabylančio vaizdo idėja.

Ir portretą, tame tarpe ir autoportretą, galima pamatyti tokiu pat būdu. Kalbantis subjektas, kartu sutampantis su dailininku ir menu, iš vienos pusės, sugrįžta į savąjį anonimiškumą, o iš kitos pusės, kai emblema, perteikia savo pavadinimą. Tad dailininko veidas, kuriam autoportrete pavyksta iškart atskirti jo vardą nuo savęs ir parodyti jį metafiziškai savo nebylumo fone (tam tereikia pagalvoti apie neįprastus Eduardo Munko⁷⁾, Pjero Bonaro⁸⁾ ar Avigdoro Arichos⁹⁾ autoportretus), kartu pribloškiančiai, stebinančiai ir laimingai, neįvardintas ir pervardintas.

Gražus veidas, ko gero, vienintelė vieta, kurioje galima aptikti gryną tylą. Charakteris pažymi žmogaus veidą visais neišsakytais žodžiais, visais, niekada neišsipildžiusiais ketinimais; gyvūno veidas visada atrodo ties prakalbėjimo riba; - tačiau žmogaus grožis atveria veidą tylai. Įsivyravusi tyla – tai ne tik diskurso pauzė, bet ir paties žodžio tyla: kalbos idėja. Tad tik tyloje, ir tik joje, žmonija iš tikro randasi namie.

---

¹⁾ Angerona arba Angeronija - romėnų deivė, įvardijama sielvarto ir baimės deive, kuri ne tik tokią būseną sukelia, bet ir nuo jos išvaduoja; o taip pat ji laikoma tylos (tylėjimo) deive. Ji vaizduota pridėjusi pirštą prie burnos, kuri buvusi užverta ir užrišta. Kartu ji laikyta ir Romos deive sergėtoja, saugančia šventąjį miesto vardą, kuris negalėjęs būti ištartas, kad jo nesužinotų priešai (manyta, jis ir buvo Angerona). Netgi kai kurių teigta, kad jos, kaip tylos deivės, kultas Romoje ir buvo įvestas tam, kad nebūtų išduotas šventasis ir slaptasis Romos vardas.

²⁾ Lada arba Larunda - romėnų najadė-nimfa, pranešusi Junonai apie ryšius tarp Jupiterio ir Juturnos. Už tai Jupiteris ją nubaudė, atimdamas liežuvį, be to, Merkurijus, turėjęs Ladą nugabenti į požemio pasaulį, pakeliui ją įsimylėjęs. Vėliau Lara jam pagimdė du larus (nematomus namų dievus), tačiau turėjo slapstytis nuo Jupiterio miškuose. Teminima Ovidijaus „Šventėse“.

³⁾ Filomela - graikų mitologijoje Atėnų karaliaus Pandiono dukra. Buvo antrąja Terėjo žmona, kuris jai išpjovė liežuvį, o kad išvengtų jo tolimesnių persekiojimų, pasivertė kregžde. Pagal kitą versiją, ji buvojo pas seserį, Terėjo žmoną Prokną, kur ją Terėjas išprievartavo, o kad nuslėptų savo poelgį, išrovė jai liežuvį, kad ji negalėtų niekam papasakoti. Tačiau Filomela apie tai pranešė seseriai išsiuvinėdama pasakojimą – įsiutusi Prokna užmušė Terėjo sūnų Itį ir jo mėsa pavaišino Terėją. Kregžde Filomelą pavertė Dzeusas. Tačiau pagal kitą aiškinimą, ji tapo nebylia iš gėdos.

⁴⁾ Sigė - moteriškasis principas (tyla) Valentino mokyme. Jame daiktų ištakos siekia du amžinus principus: vyriškąjį ir moteriškąjį. Vyriškasis principas vadinamas Bythos, Proarche arba Propator, o moteriškasis turėjo Enojos, Chatės ir Sigės vardus. Valentino mokyme eonai rėmėsi sizigijų principu, tai yra radosi poromis. Kai kurie valentiniečiai Bythos ir Sigės porą laikė pirmąja.

⁵⁾ Etjeno Dekru (Étienne Decroux, 1898-1991) – prancūzų choreografas ir aktorius mimas, išvystęs savitą kūno judesį. 1962 m. Bulonė-Bijankūro mieste įsteigė, kurioje mokė beveik iki savo mirties. Parašė „Žodžius apie mimą“ (1985).

⁶⁾ Emblemų knyga - emblemų (alegorinių iliustracijų) su devizu ir palydomuoju tekstu (paprastai pamokomuoju ar eilėmis) rinkinys. Šio tipo knygos buvo populiarios Europoje 16-17 a. Pvz., Antverpene buvo išleistos Otto van Veen’o sudarytos „Quinti Horatii Flacci emblemata“ (1607), „Amorum Emblemata“ (1608) ir „Amoris divini emblemata“ (1615).

⁷⁾ Edvardas Munkas (Edvard Munch, 1863-1944) – norvegų dailininkas, simbolizmo atstovas. Jo kūryboje vaizduojamos ekstremalios situacijos – mirtis, vienatvė, naikinanti meilė. Jis, operuodamas lanksčia, išraiškinga kontūrine linija, naudoja stipriai kontrastuojančias spalvines plokštumas. Jo kūriniuose figūros sklidinos judesio: jos rėkia, juokiasi, jų pozose neaptinkamos jokios sentimentalaus grožio apraiškos. Žymiausias jo kūrinys - figūrinė simbolinė kompozicija „Šauksmas“ (1895), aiškinama kaip visuotinis šiuolaikinio žmogaus susirūpinimo simbolis.

⁸⁾ Pjeras Bonaras (Pierre Bonnard, 1867-1947) – prancūzų dailininkas intymistas ir grafikas, iliustratorius, „Nabių“ grupės narys. Pasireiškė įvairiuose žanruose, kūrė iliustracijas, dekoracijas. Žinomas intensyviu spalvų naudojimu. Jo paveikslų temos buvo paprastos ir labai įvairios: peizažai, aktai, natiurmortai, autoportretai, namų interjero scenos. Jis vienas pirmųjų atskleidė moters vidinį ar netgi intymų gyvenimą. Jo kūryboje didelį vaidmenį turėjo japonų menas.

⁹⁾ Avigdoras Aricha (Avigdor Arikha, 1929-2010) – dabartinėje Ukrainos teritorijoje gimęs žydų dailininkas ir grafikas, karo metais buvęs koncentracijos stovykloje, 1944 m. persikėlęs į Palestiną. Nuo 1954 m. gyveno Paryžiuje. 1954 m. atsisakė dailės užsiimdamas tik grafika; prie dailės grįžo 1973-ais. Sukūrė kelis užsakomuosius portretus (Elžbietos II, 1983 ir kt.). Pasireiškė ir kaip meno istorikas. Visad tapė tiesiogiai, niekada iš atminties ar nuotraukų – taip išreikšdamas momentiškumo principą.

Tylos kalba
Ženklai ir simboliai
Ferdinandas de Sosiūras
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Umberto Eco. Chaosmo estetika
Z. Froido asociacijų metafizika
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Kalba: Kieta ar minkšta?
Visų dienų apmąstymai
Filosofijos skiltis
Vartiklis