Valentinus. Gnostikai. Graikų filosofija. Vartiklis

Įdomybė

Gnostiko Valentino garbei jo mirties bausmės diena (vasario 14-oji) yra pavadinta Valentino diena. Daugiau apie tai žr. >>>>>

Pirmajame eros amžiuje nuo krikščionių atsiskyrė elitinė grupė, kuri ne tik teigė tikėjimą Jėzumi Kristumi, bet turėjo ir „ypatingą liudijimą“, gnosį, apreiškiantį dieviškąją esmę. Pagal Stephan Hoeller'į^*), jie buvo už tiesioginį asmeninį autentiškos tiesos pažinimą prieinamą žmogiškosioms būtybėms. Šios tiesos siekimas yra aukščiausioji gyvenimo vertybė.

Tuo metu nebuvo nei vieningos krikščioniškosios krypties nei ortodoksijos. Gnostikai tebuvo viena iš giluminių gimstančios naujosios religijos srovių. Tai buvo viena srovių, paveikusių krikščionybės likimą. Patys gnostikai teigė, kad jie yra Bažnyčios slaptojo mokslo, ritualų ir tradicijų, kurie nepasiekiami paprastam arba nepasiruošusiam krikščioniui, saugotojai.

Ryškiausias gnostikų mokytojas buvo Valentinas. Jis yra kilęs iš Afrikos, greičiausiai, senosios Kartaginos. Jis gyveno Antonijaus Pijaus valdymo laikotarpiu. Mokėsi Aleksandrijoje. 136 m.jis persikėlė į Romą ir, Tertuliano liudijimu, po popiežiaus Hyginus mirties (140-ais) buvo kandidatu Romos vyskupo vietai užimti, bet pralaimėjo rinkimus mažu skirtumu. Tas ortodoksinės bažnyčios tėvas (vėliau pats puolęs į Montanizmo erezijos liūną) teigė, kad Valentinas į apostazę perėjo maždaug 175-ais. Tačiau daug liudijimų rodo, kad esant gyvam nebuvo laikomas eretiku.

Po Valentino nė vienas gnostikas neužėmė tokios aukštos vietos Bažnyčios hierarchijoje. Nuo 2 a. vidurio jis stiprėjo jų mokymo neigimas. 180 m. Liono vyskupas Irenėjus paskelbė prieš erezijas nukreiptą veikalą. 4 a. pabaigoje prisidėjo ir politinis veiksnys ir gnosticizmas buvo "išpjautas" iš sveiko Bažnyčios kūno, o likę mokytojai nužudyti, šv. knygos sunaikintos (liko tik jų fragmentai patristinės filosofijos rašiniuose).. tad kol 1945-ais nebuvo atrastas Nag Hammadi rinkinys (iš tikriausiai netoliese buvusio šv. Pachomijaus vienuolyno), apie juos buvo žinoma nedaug.

Kaip ir daugelis gnostikų, Valentinas teigė gavęs slaptų ("pamirštųjų") žinių iš kažkokio Theodas, buvusiu, atseit, Pauliaus mokiniu. Tertulianas, taipogi, teigė, kad Valentinas asmeniškai bendravo su Origenu. Mydas („Užmirštojo tikėjimo fragmentai“), ankstyvasis gnostikų tekstų vertėjas ir interpretatorius, apibendrina:
„Jam gnosis ... apėmė viską – net dogmatiškiausius Mokytojo mokymo aiškinimus. Jis visa, išorinius ir vidinius dalykus, bandė suausti į viena, - visą gyvenimą siekė šio tikslo ir tik prieš mirtį suprato, kad jo bandymas neįgyvendinamas“.

Tai, kad jo pastangas sužlugdė stiprėjanti pseudo-ortodoksija, galima laikyti didžiąja krikščionybės tragedija.

Valentino kosmologiją galima apibendrinti: visa yra neteisinga. Kažkur ir kažkaip žmogaus egzistenciniame lygmenyje būties integrumas buvo prarastas. Mūsų būtis yra su trūkumais. Ortodoksai (ir krikščionys, ir žydai) pripažino, kad žmogaus būtyje yra tam tikrų „netobulumų“, tačiau jų priežastimi laikė pirmapradžią nuodėmę, žmonių nepaklusimą Sutvėrėjo priesakams. Taigi, visas tas blogis, nepatogumai ir baisumai yra, kažkokia prasme, mūsų pačių kaltė (mea culpa).

Valentinas priešingai, laikė, kad pats pasaulis jau nuo sutvėrimo buvo netobulas. Bet jis nurodė ir išeities pradą – išvaduoti gali gnosis (tikrojo savęs pažinimas). "Pilypo evangelija" perteikia (85:1-4):
"Dievas sutvėrė žmogų ir žmogus sutvėrė Dievą, Taip yra pasaulyje. Žmonės susikūrė dievus ir garbina savo tvarinius. Būtų labiau priimtina, jei dievai garbintų žmones".

Gnostikų religinės mitologemos simbolizuoja žmogaus minties psichologines būsenas ir galias. Mūsų sąmonė prarado savęs suvokimą, mes gyvename savo pačių sukurtame (ir dar su trūkumais) pasaulyje. Gnostikų "kosmos" nereiškia "pasaulio", - tai sistema. Tad nesunku susisteminti mūsų ego susikurtą realybę. Mes patys esame savo (psichikos) demiurgai kuriantys netobulą kosmosą pagal savo trūkumų vaizdą.

Tuo gnosticizmas artimas induizmui ir budizmui, - ir Upanišadose randame: "Šis [pasaulis] yra Maya, per kurią jis priima save". Budizme matoma realybė yra nežinojimas, laikinumas ir autentiškumo nebuvimas.

Taip prieiname prie Valentino "pneumatikos formulės", antrosios tiesos. Štai citata iš Irenėjaus:
"Tobulas išsigelbėjimas yra savęs nenusakomo didingumo pažinimas, nes per nežinojimą kyla trūkumai – visa ši sistema kilusi iš nežinojimo ištirpinama gnosyje. Tad gnosis yra vidinio žmogaus išsilaisvinimas – ne kūno, nes kūmas yra defektyvus, ir ne sielos, nes ir ji yra defekto tvarinys – o dvasios; tai pneumatinis (dvasinis) išsilaisvinimas. Per gnosį išlaisvinamas vidinis, dvasinis žmogus".

Defektus galima pašalinti per gnosį, Tam nereikia pirmapradės nuodėmės ar išpirkimo per Jėzaus mirtį. Mūsų nereikia išpirkti, mums reikia patiems transformuotiems per gnosį, savęs pažinimą.

Tačiau tai nereiškia, kad Valentinas neigė Jėzų. Jėzus yra išgelbėtojas, graikiškai soter (gydytojas, sveikatos suteikėjas, o soteriologija – sveikumas, netobulumų pašalinimas. Visumos siekimas). Bet ką turi "gydyti" gydytojas, jei žmonija nekenčia nuo pirmosios nuodėmės?

Valentino sistemos pagrindas buvo Basilido ir Simono mokymai. Jis sukūrė sudėtingą visatos modelį, kuriame emanavo 15-a porų (sizigijų) aeonų (ta porų idėja galėjo būti paimta iš Plutarcho). Aukščiausioji dievybė, Monada, Tėvas buvo vadinamas Bythos (Gelmė), kurią supo Sige arba Ennoia (Tyla arba Mintis). Per Sige iš Bythos emanavo (emanacijų priežastis - meilė) pirmoji aeonų sizigija (pora): Nous-Aletheia (Protas-Tiesa). Ji, savo ruožtu, davė pradžią Logos-Zoe (Žodis-Gyvybė), o ši – Antropos-Ekklesia (Žmogus-Bažnyčia). Šie 8 aeonai sudarė Ogdoadą. Logos-Zoe pradėjo naują emanacijų šaką arba Dekadą (10 aeonų) Bythios-Mixis (Gylis-Maišatis), Ageratos-Henosis (Nesenstantis-Vienybė), Autophues-Hedone (Savipatis-Malonumas), Akinetos-Synkrasis (Nejudrumas-Susiliejimas), Monogenes-makaria (Tik pradėtasis-Laimė). Antropos-Ekklesia – kitą 12-os aeonų grupę pavadintą Dodekada: Parakletos-Pistis (Padėjėjas-Tikėjimas), Patrikos-Elpis (Vyriškasis-Viltis), Metrikos-Agapė (Moteriškasis-Meilė), Ainos-Synesis (Malda arba Amžinasis-Suvokimas), Ekkliasiastikos-Makariotes (Bažnytinis-Laimingasis), Theletos-Sophia (Viltingasis-Išmintis).

Visų 30-ies aeonų visuma sudarė Pleromą (pilnumą) ir buvo tobuloje pusiausvyroje. Iš visų aeonų tik Nous (Protas) galėjo suvokti Bythos, Tėvą, tačiau Sige neleido jam atskleisti tai kitiems aeonams. Sofija, jauniausiasis aeonas, ypatingai troško pažinti savosios būties pirmąją priežastį ir sumąstė Planą (Enthymesis), tačiau buvo nepraleista Ribos (Horos), esančios tarp Bythos ir Sige. Jos planas žlugo, o ji paniro į betvarkės kančias, iš kurių gimė Demiurgas, Abraomo ir Mozės dievas (vėliau gnostikų pavadintas "Saklas" (netikrasis) arba Ialddaoth - greičiausiai iš hebrajų El-Dibaroth (apgavikų dievas). Šis demiurgas buvo anapus Pleromos. Iš nepavykusio Plano kilo ir Ačamotė (Išmintis, iš hebrajų Čokhmah - Ačamotė išreiškia "žemesniąją išmintį" kaip priešybę Sofijos "aukštesniajai išminčiai").

Ačamotės egzistencija grasė, kad suardys Pleromos pusiausvyrą. Kad išvengtų to, Bythos ištrėmė ją į Demiurgo pasaulį (Tuštumą, Kenomą) ir pastatė "Stauros" (Kryžius) galią , kad neleistų jai grįžti į Pleromą. Siekdamas atstatyti Pleromos harmoniją, Nous ir Bythos sutvėrė Christos (Kristų) ir To Pneuma Hagion (šv. Dvasią), kad aeonoms atskleistų jų prigimtį ir Tėvo paslaptis. Tai padarius, visi aeonai sutvėrė dar vieną aeoną, Iesous Soter (Jėzų gelbėtoją, tai 33-iasis aeonas) ir jį lydinčius angelus.

Pašalinta iš Pleromos ir įmesta į tamsą be jokio proto prošvaisčių, Ačamotė pasidarė agresyvi. Christos perėjo per Stauros ir suteikė jai formą, bet ji vis dar neturėjo proto. Kai Christos grįžo į Pleromą, Ačamotė pabandė jį sekti. Ji atsitrenkė į Stauros, kuris jos nepraleido. Agonijoje ji išrėkė mistinė IAO vardą ir jos Aistra pagimdė materialųjį pasaulį (Hyle). Iš jos Nelaimės kilo Oras, iš Baimės - Vanduo, iš Sumaišties - Žemė, o iš visų trijų - Ugnis.

Tada ji sumaldė savo aistras ir vėl pasuko link Pleromos. Iš jos noro grįžti pas Tėvą atsirado visų dalykų (įskaitant Demiurgą) Siela (Psyche). Kad jai padėtų, Christos per Stauros į pasaulį pasiuntė Iesous Soter ir angelus. Jis jai davė protą ir ją atskyrė nuo jos aistrų. Iš jos ekstazės sutikus Iesous ir angelus kilo Dvasios (Pneuma) kibirkštys, kurios įsiliejo į Dvasingą rasę.

Ačamotė savo sutvertai materijai suteikė formą ir per Demiurgą sutvėrė 7-is dangus (Hebdomad) ir Žmoniją, nors Demiurgas nežinodamas manė, kad jis pats tai padarė. Per nežinantį Demiurgą Ačamotė Dvasios kibirkštis įžiebė Pneumatinėje (Dvasinėje) rasėje. Žmonių rasė yra susiskirsčiusi į tris rases pagal Adomo sūnus: hylikus iš Kaino, psychus iš Abelio ir pneumatikus iš Seto. Tai dera su jogų gunų koncepcija (Tamas, Radžas ir Sattva) bei tantrų mokymu apie trijų tipų pretendentus (Pašu-bhava, Vira-bhava ir Divya- bhav). Manichiečiai turėjo profanus (materija, kūnas), klausytojus (siela) ir išrinktuosius (šviesa, dvasia). Thelema mokymas turėjo Žemės žmogų, Mylėtoją ir atsiskyrėlį. Pneumatiškieji asmenys siekia Sperma Pneumatikon, Dvasios sėklos ir Pleromos pažinimo. Jie pasmerkti išsigelbėjimui iš neišvengiamos Visatos žūties. Hylikai skendi materialaus nežinojimo tamsoje ir neišvengs žūties, nes susideda iš iliuzorinės materijos. Psichai gali išsigelbėti per tikėjimą ir įkvėpimą.

Iesous Soter apsireiškė Žemėje kaip Demiurgo pažadėtas Mesijas. Jo tikslas - atnešti Tiesos Žodį, perteikti Gnosį psichams, kad jie galėtų grįžti į Pleromą, pasaulį, esantį anapus Erdvės ir Laiko, palikdami iliuzijų laikinąjį materialųjį pasaulį. Kai Iesous Soter užduotis bus atlikta, Ačamotė pakils į Vedybų kambarį ir ištekės už Iesous. Tada abu pakils į Pleromą pasiimdami pneumatikų rasę, kuri užims vietą šalia angelų. Demiurgas pakils į Viduriniąją erdvę, kurioje prieš tai buvo Ačamotė ir apsiims tuos psichus, kurie "užsitarnavo" išsigelbėjimą. Apreikštoji Visata kartu su hylikais panirs į amžinąją ugnį ir bus sunaikinta. Taip Pleroma atgaus sutrikdytą pusiausvyrą.

Pagal gnostikus, ir pasaulis, ir žmonija serga ir to priežastis viena – nežinojimas. Atmetame tikrąsias gyvenimo vertybes pakeisdami kitomis, didžiąja dalimi, fizinėmis ar mąstymo. Tikime, kad mums reikia daiktų (pinigų, valdžios ir prestižo ženklų, malonumų). Taipogi prisirišame prie idėjų ir minčių abstrakcijų. Materialių paskatų visumą gnostikai vadino hyleticism'u (materialaus garbinimu), o intelektualių ir dorovės – psychism'u (minčių ir emocijų garbinimu). Tad Jėzus ir kiti pasiuntiniai turėjo padėti išsivaduoti iš jų pažįstant pneumą (dvasią).

Negalima tiksliai apibrėžti, kas yra ta pneuma, tačiau galime nusakyti, ką ji daro. Ji leidžia sielai išsilaisvinti iš prisirišimo prie daiktų ir idėjų ir taip nukreipti save link gyvenimo, kad surastume dvasinę laisvę.

Valentino sistema buvo paremta sakramentais. "Pilypo evangelija" jų mini 5-is. Be krikšto, komunijos, patepimo, kunigų įšventinimo ir mirties apeigų, minimi dar du, pavadinti apolytros (išpirkimas) ir "vedybų kambarys", pneumatinė sąjunga (dažniausiai įvardijama aukštesniuoju sakramentu). Irenėjus "vedybų kambarį" siejo su Valentino pasekėjais, bet jį rasime daugelyje gnostikų rašinių. "Evangelija pagal Tomą" rašo (22):
"Kai padarote du vienu ir vidinį išoriniu, išorinį vidiniu... vyrą ne vyru ir moterį ne moterimi..."

Gnosis laikė žmogų padalytą (savyje). Šiuolaikinėje psichologijoje tai įvardijama Ego-Aš, Anima-Animus, kūno-sąmonės dvilypumais... Visus padalijimus reikia sujungti į viena, kad galima būtų sugrįžti į Pleroma. Mitas apie Sofiją sustiprina šį sakramentą. To ritualo tikslas – įšventintojo asmeninės sielos "tapsmas vienu", - kai nėra kosminio ir eschatologinio poveikio (individualizavimosi ritualas).

Tačiau tapti vienu savyje nepakanka. Reikia užbaigti išpirkimu (ar atstatymu, apokatastasis). Tai būtų baigiamasis atskyrimo nuo iliuzijų minties veiksmas:
"... aš išlaisvintas ir išlaisvinu savo dvasią iš šio aeono ir visa, kas kyla iš jo, IAO vardu, kuris išpirko šią sielą per gyvojo Kristaus išpirkimą". (Iranėjus, Adv.Haer, I.21,5)

Valentinas turėjo daug garsių pasekėjų: Ptolomėjų, Herakleoną, Theodotą, Marką, Aksionitą iš Antiochijos, Kandidą iš Atėnų ir kitus. Viena iš gnosticizmo ypatybių buvo galimybę plėsti pirmtakų doktrinas. Tad iš Valentino sistemos išsivystė daug šakų - vienos jų buvo labiau filosofinės, kitos apeigų - ir daugelį doktrinų bei ceremonijų "pasiskolino" krikščionių "ortodoksai" mokytojai. Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad Romos katalikų liturginės apeigos yra perimtos iš Valentino pasekėjų Marko ir Theodoto.

Valentiniečių bažnyčios tebegyvavo iki 4 a. pabaigos. Jie mokė, kad visos pneumatiškosios sielo kažkada pasieks šviesos karaliją ir neigė kūno prisikėlimą po mokytojo mirties jo mokymai paplito Azijoje, Afrikoje ir Europoje.

Valentinas sakė, kad "nedrįstu tvirtinti, kad Dievas visa tai sutvėrė". Tertulianas sakė, kad Markionas, kaip daugelis to meto žmonių, o ypač eretikų, buvo "suklaidinti blogio klausimo tyrimu".

Bendras gnostikų požiūris buvo, kad jei dorasis po mirties pakyla link Tėvo, tai nusidėjęs turi pereiti transformacijų seką tol, kol apsivalys.

Gnosis nėra racionalus loginis suvokimas, o yra pažinimas per savo patirtį. Tad gnostikams nereikėjo dogmų ir kitų teologijos elementų ir todėl jų mokymą sunku suvokti „knyginio mąstymo“ atstovams (priešingai turintiems poetinę nuojautą, pvz., Harold Bloom'as, kuris savo „Amerikos religijoje“ nusakė gnosį kaip savęs savyje pažinimą vedantį į laisvę).

K.G. Jungas patvirtino, kad „gnosticizme surandame tai, ko nebuvo ištisus po to sekusius šimtmečius: asmeninio apsireiškimo ir pažinimo tikėjimu, kuris buvo paremtas įsitikinimu, kad žmogus sugretinimas su dievais. Kad žmoguje yra kažkas, kas nebuvo sukurta (dieviškoji sėkla ar kibirkštis). Tai Tikrojo dievo dalelytė, žmogaus tikroji realybė, kurią jis turi siekti pažinti, jei nori tapti laisvas“.

Ne atsitiktinumas, ne nuodėmės koncepcija, ne „mėsos“ purvinumas buvo jų mokymų pagrindas. Pasaulio Sutvėrėjas tėra melagis ir net ne Dievas. Jis vadintas įvairiais vardais: Saklas (aklasis), Samaelis (aklųjų dievas) Demiurgas (žemesnioji galia).

Teodotas, Mažojoje Azijoje 140-160-ais rašęs gnostikas, aiškino, kad gnosis atskleidžia „kas esame, kuotampame, iš kur atėjome, kas mus riboja, nuo ko turime išsilaisvinti (išsivalyti)...“ Ir taipogi turime pažinti savęs giliausius klodus (o kartu ir Dievą), priduria Elaine Pagels. Savęs pažinimas yra Dievo pažinimas, Aš ir dieviškasis pradas yra tas pats.

„Tomo evangelija“, kurią Helmut Koester'is laiko seniausia iš visų evangelijų, perteikia:
„Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei. Tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri manyje ir kurią aš išmatavau. [13]
Kas geria iš mano lūpų tampa kaip Aš, o Aš tampu juo, - ir slapti dalykai bus jam atskleisti“ [108].

Gnosio prigimtis yra apreiškimas. Ir Dievas apreikš dar daug didingų dalykų. Irenėjus skundėsi: „Kiekvienas jų kuria kažką nauja, diena iš dienos - pagal savo galimybes; nė vienas nemano esant tai tobula...“

Žmogus yra Dievas. Dar vieną mintį išsakė manichietis Faustas - tiek materija (hyle), tiek dieviškoji dvasia nėra sukurti. Tai, kaip ereziją aršiai kritikavo Augustinas savo „Contra Faustum“.

Daugelyje Nag Hammadi tekstų Dievas vaizduojamas kaip vyriškojo ir moteriškojo pradų vienybė (skaitykite apie moters vaidmens supratimą). Pagal gnostikus mylimiausias Jėzaus mokinys buvo Marija Magdalietė (skaitykite jai skirtą puslapį). „Pilypo evangelijoje“ rašoma:
„Kristus ją mylėjo labiau už kitus mokinius ir dažnai bučiavo į lūpas. Kiti mokiniai liūdėjo. Jie klausė: Kodėl ją myli labiau už mus? Išpirkėjas jiems atsakė: Kodėl gi aš nemyliu Jūsų, kaip myliu ją?“

Švenčiausiosios ir paslaptingiausios apeigos buvo atliekamos suvokiant Dievą kaip "dualybės sujungimo siekiančią vienybę". "Pilypo evangelijoje" Viešpats sukuria 5-is sakramentus (paslaptis). Tarp jų ir vedybų kambario, apie kurį tėra užuominos:
„Kristus atėjo, kad pašalintų atskyrimą... ir sujungtų du komponentus; ir duotų gyvenimą tiems, kurie mirė per atskyrimą, ir vėl sujungtų juos. Tad moteris susijungia su vyru vedybų [kambaryje]. Ir tie, kurie ten sujungti, nebus vėl atskirti“.

Neaišku tiksliai ką tai reiškia. Belieka atsiminti, kad ortodoksai kaltino gnostikus už nepriimtinų seksualinių santykių praktiką.

^*) Stefanas Hioleris (Stephan A. Hoeller, g. 1931 m.) – vengrų kilmės amerikiečių mokslininkas, rašytojas, neognosticizmo vyskupas, alchemijos tyrinėtojas. Po Antrojo pasaulinio karo išsiųstas iš Vengrijos į valdžią atėjus komunistams. Nuo 1959 m. vadovauja Krikščioniškosios gnostikų bažnyčios (Ecclesia Gnostica) skyriui, nuo 1967 m. vyskupas. Iš gnostinio taško nagrinėjo K. Jungo raštus: „Jungas ir alcheminis atgimimas“, „Gnostinis Jungas ir septyni pamokslai mirusiesiems“ (1982), „Jungas ir dingę evangelijos“ (1989)... Parašė vieną išsamiausių gnostikų religijos tyrinėjimų „Gnosticizmas“ (2002). Viena naujesnių knygų – „Eucharistijos paslaptis ir magija“ (peržiūrėtas leidimas, 2020).