Aronas Gurvičius    

Aronas Gurvičius (Aron Gurwitsch) gimė Vilniuje 1901 m. sausio 17 d., tada priklaususiam carinei Rusijai. Lietuvos žydai yra žinomi savo racionalizmu. Jo abu tėvai buvo kilę iš rabinų. Mejeris Gurvičius vežė medieną iš Rusijos į Vokietiją ir buvo vakarietiškų pažiūrų, skaitęs literatūrą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kai jo verslą nutraukė karas, jis su šeima išvyko į Ameriką.

Aronui Gurvičiui sulaukus 6-ių, šeima persikėlė į Dancigą, vokišką pusiasalį prie Lenkijos. Čia Aronas 12 metų klasikinėje gimnazijoje mokėsi graikų, lotynų, prancūzų, anglų kalbų, matematikos ir istorijos. 1919 m. įstojo į Berlyno universitetą. Jis domėjosi viskuo ir dalyvavo visose įmanomose paskaitose, iki 8 per dieną. Per Karlo Štumpfo*) asistento klaidą buvo leista lankyti Hiumui skirtą seminarą. Aronas tylėjo 6 savaites, tada paklausė, kaip Hiumas galėjo žinoti, kad idėja buvo blankesnė nei atitinkamas įspūdis, nebent įspūdis buvo išsaugotas ar atnaujintas palyginimui. Štumpfas pastebėjo, kad tai tikrai problema ir susidomėjo Gurvičiumi.

Štumpfo patartas Gurvičius dėmesį sutelkė matematikai ir teorinei fizikai, dėstytą Makso Planko ir kt.. Filosofiją dėstė Riehlas, Erdmanas, Desuaras, Hofmanas ir, be abejo, Štumpfas, iš kurio gavo ir psichologijos žinias. Po 2 m. Štumpfas pasiuntė Gurvičių į Freiburgą, kur dėstė Hiuserlis. Jis dalyvavo jo paskaitose, tačiau asmeniniai ryšiai neužsimezgė iki pat 1928-ųjų, nors šio įtaką jautė nuo pat 1922 m., kaip patvirtino „Fenomenologijos ir psichologijos studijų“ įvade.

Praleidus metus Freiburge, Štumpfas atkreipė dėmesį susidomėjimu Frankfurte abstrakcijos problemai. Ten, specialiame Prūsijos įkurtame institute, tiriančiame psichologines problemas po smegenų traumų, dirbo Kurtas Goldsteinas ir Adhemaras Gelbas. Gurvičius nuvyko ten ir tapo artimas abiem. Tyrimuose su Gelbu kilo susidomėjimas Gestalttheorie.

1913 m. straipsnyje Koehleris parodė, kad psichologija remiasi prielaida, kad jusliniai duomenys, kaip sąmoningo gyvenimo pagrindiniai elementai, išimtinai ir stipriai priklauso nuo lokalios stimuliacijos. Kai jutimo organas stimuliuojamas tokiu pat būdu, tikimasi tokio pat pajautimo. Koehleris tai pavadino „pastovumo hipoteze“. Joje aiškus loginis- istorinis fizikos ir psichologijos tęstinumas: vėlesnis priklauso nuo ankstesnio ir pasinaudoja šio rezultatas.

Tokią pat, jei ne didesnę, teorinę svarbą turi dualistinė suvokimo teorija. Kai fenomenali reiškinio būsena skiriasi nuo to, ko buvo tikėtasi pagal pastovumo hipotezę, kaip dažnai nutinka už laboratorijos sienų, toks nuokrypis aiškinamas "aukštesniojo" veiksnio terminais, - tą veiksnį įvairiai apibūdinant priklausomai nuo psichologijos mokyklos. Tad „tikroji“ fenomenali reiškinio būsena, tiksliai atitinkanti stimulą, yra kažkaip iškreipta. Pastovumo hipotezė niekada negali būti sufalsifikuojama eksperimentiškai, nes bet kuris stebimas skirtumas tarp to, kas stebima ir kas turi būti stebima, paaiškinama „aukštesniaisiais“ veiksniais.

Jei pastovumo hipotezės atsisakoma, negalima atskirti "tikrų" pojūčių ir to, kas kyla dėl išvestinių veiksnių. Kitais žodžiais, nėra pagrindo dualistinei suvokimo teorijai. Be to, pastovumo hipotezės nenaudojimas leidžia ir net verčia griežtai deskriptyvią orientaciją. Taigi tada psichologija dera su Hiuserlio fenomenologija, kurios pagrindinė metodologinė priemonė yra redukcija. Todėl tampa įmanoma naudoti deskriptyvius Gestalttheorie rezultatus fenologiniame kontekste.

Taigi Gurvičius fenomenalią reiškinio būseną sutapatina su suvokimo noema. Kai suvokiamas objektas suvokiamas vien taip ir tiksliai taip, kaip suvokimas, arba perceptum qua perceptum, kaip jis mėgsta sakyti.

Aron Gurwitsch Frankfurte Gurvičius parengė disertaciją fenomenologijos ir Gestalt teorijos tema. Ją apsigynė 1928 m., 1929 m. ji išspausdinta „Psychologische Forschung“ numeryje. Perskaitęs esė, Hiuserlis skatino Gurvičių dar labiau gilintis į fenomenologiją.

Vieną semestrą buvo Geigerio asistentu Giotingene, o tada tapo Prūsijos Mokslo, Meno ir Viešojo mokymo ministerijos tyrinėtoju. Jis vedė ir su žmona Alice persikėlė į Berlyną. Po 3,5 m. „Die mitmenschlichen Begegnungen in der Milieuwelt“ buvo pateikta habilitacijai Berlyno universitete.

Tačiau 1933 m. sausio 30 d. į valdžią atėjo nacionalsocialistai. Tad balandžio 1 d. su žmona paliko Berlyną ir be vizų atvyko į Paryžių. Tačiau čia mažai kas domėjosi fenomenologija ir Maksu Vėberiu. Tačiau dirva buvo tam palanki. Gurvičius ėmė skaityti paskaitas L'Institut d'Histoire des Sciences (Sorbonoje) – pradžioje apie Gestalt teoriją, vėliau Gelbo ir Goldsteino darbus ir galiausiai fenomenologiją. Jis tapo Prancūzijos intelektualiosios bendruomenės nariu ir savo laiką Prancūzijoje iki 1940 m. laiko laimingiausiu ir produktyviausiu savo gyvenime.

Gabrielio Marselio namuose susipažino ir vėliau suartėjo su Maurice Merleu-Ponty. Per šį Hiuserlio frazės ""das Wahnrgenommene als solches vertimas "le pereu comme tel" perėjo pas Sartrą. Ir pirmasis anglų kalba straipsnį apie Sartrą paskelbė Gurvičius "Filosofijos ir fenomenologijos tyrimų" pirmame tome. 1937 m. Paryžiuje sutiko A. Šucą (Alfred Schutz), su kuriuo artimai draugavo per 20 m. Išliko nemažai jų susirašinėjimo. A. Šucas išvyko į JAV 1939 m., 1940 ten persikėlė Gurvičius.

Gurvičiui tuo metu buvo 39 m. Nelaimei, tuo metu buvo sunku rasti vietą filosofijoje. Bet to Golsteinas ir kt. Gestalt teoretikai jau buvo atvykę ir apie save pareiškę. Fenomenologija buvo pristatyta ir stengėsi „išgyventi“. Tad Gurvičius kelis metus mokė matematikos ir fizikos, kelis kartus keitė mokyklas per du dešimtmečius palaipsniui „kopdamas į vatos kalną“, kol nuo 1951 m. vėl ėmė dėstyti filosofiją (iki 1959 m. docentas Brandeise, iki 1971 m. profesorius Socialinių tyrimų naujojoje mokykloje).

JAV tęsė tyrinėjimus ankstesnėse srityse, aktyviai dalyvavo naujame žurnale „Philosophy and Phenomenological Research“. Harvarde (1943-46) tęsė ankstyvojo V. Džeimso studijas, parašydamas apie jį du straipsnius. Ten pradėjo rašyti savo sisteminį veikalą „Sąmonės sritis“ – anglų kalba, tačiau pirmiausia išleistą prancūziškai „Theorie du champ de la conscience“ (1957, vertėjas M. Butoras; angliški išleistas 1964 m.). 1966 m. „Fenomenologijos ir psichologijos“ studijų pirmame tome išspausdintos 18 esė. 1972 m. išleisti „Leibnico panlogizmai“.


*) Karlas Štumpfas (Friedrich Carl Stumpf, 1848-1936) - vokiečių psichologas, filosofas idealistas, muzikologas, funkcinės psichologijos pradininkas. Pagrindinė mokslinių tyrimų sritis –garsų tonų suvokimo psichologinės problemos ir su tuo susiję muzikos teorijos klausimai. Štumpfas į muziką žiūrėjo kaip unikalų kultūros reiškinį. Viena pagrindine sąvokų yra garsų „sulydymas“: garso gausa, kuri klausytojo sąmonėje sukuria vientisą sąskambį. Disonansas priimamas kaip garsų „individualizacija“ iš šio vientisumo. Pakankamai daug dėmesio Štumpfas skyrė etikai ir filosofijos istorijai. Vystė aktyvią mokslo ir visuomeninę veiklą.

Maksas Vėberis
Filosofų zigzagai
Nyčė ir Vokietija
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Kabala ir šviesos knygos
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Viduramžių žydų filosofija. Kabala
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Mošė Maimonidas - žydų racionalistas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
R.Descartes. Cogito ergo sum
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Jurgenas Habermasas
A. Kamiu filosofija
Gnostikų koncepcijos
Judafobija
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos