Han Fei - paskutinis Čžange  

Han Fei1) buvo paskutinis iškilus Čžango2) (Kariaujančių valstybių) filosofas, legitizmo atstovas. Jis kilęs iš kilmingos šeimos. Iš mokytojo, konfucionizmo atstovo Siun Czi, įsisavino koncepciją, kad žmogus yra iš prigimties blogas. Tačiau skirtingai nuo to, laikiusio, kad prigimtį galima pakeisti auklėjimu, Han Fei, kaip Šan Jan3) pasekėjas, tvirtino, kad prigimtis nekeičiama – ir ją sutramdyti įmanoma tik bausmės baime. Anot Syma Cian4), tasai „mėgo tirti senovinius įstatymus ir ieškojo jų ištakų daosistų mokyme. Han Fei mikčiojo, nebuvo geru oratoriumi, tačiau rašė puikiai“. Jam priskiria 55 skyrių veikalą „Han Fei czi2) “, kuris, kaip pasakojama, padarė didelį įspūdį Cin5) valdovui, sakiusiam, kad vardan susitikimo su autoriumi yra pasirengęs paaukoti gyvybę. Bet kai Han Fei atvyko į Cin, netrukus klaidingai įskųstas buvo įkištas į kalėjimą, kur ir žuvo. Han Fei: legizmas

Han Fei gyveno kinų filosofijos „aukso amžiaus“ pabaigoje ir galėjo padaryti jos apibendrinimą, kuris buvo neigiamas. Anot jo, filosofija kenkia valstybei, trukdo valdymui, kelia sumaištį, klaidina žmones jiems pateikdama nesuprantamus ir prieštaringus elgesio nurodymus. Valstybei svarbiausia – turėti vienintelį elgsenos pavyzdį, ko ir reikia tikėtis iš mokytų mąstytojų. Tačiau jie prieštarauja vienas kitam, jų kalbos miglotos, paslaptingos ir nesuprantamos. Kiekvienas jų remiasi savos mokyklos įkūrėju. Bet kaip sužinosi, ką sakė pradininkas, jei gyvuoja 8 konfucionistinės ir 3 moistinės mokyklos, kiekviena savo mokymą laikanti vieninteliu teisingu? Han Fei filosofus vadina „kvailais ir melagiais, painiais ir prieštaringais“. Traktate apie tai sakoma: „Kadangi kvaili ir melagingi mokymai, painūs ir prieštaringi tvirtinimai kovoja [tarpusavyje], o valdytojai klauso jų visų, todėl žmonės šalyje neturi nustatytų formų kalbai neturėdami pavyzdžio savo elgesiui“ (2:277).

Ypač aštriai jis pasisakė prieš konfucionistus ir jų skleidžiamą meilę žmonėms, teisingumą, ritualą. Padėtis Padangtėje tokia, kad „konfucionistai kultūra griauna įstatymus“ (2:267). Juk ką jie skatina? Kai Ču karalystėje sūnus įskundė tėvą, pavogusį aviną, tai Konfucijus pasmerkė sūnų, kuris buvo nubaustas. Todėl dabar Ču valdytojų nepasiekia žinios apie nusikaltimus. O Lu karalystėje žmogų, triskart bėgusį iš mūšio lauko, Konfucijus išaukštino kaip sūnaus pagarbos pavyzdį, nes tasai teisinosi, kad turi seną tėvą, kurio nieks neprižiūrės, jei žus. Tad dabar Lu žmonės lengvai pasiduoda į nelaisvę ar traukiasi iš mūšio. Konfucionistai gyvena praeityje: „... nesupranta valdininkų reikalų ir įstatymų, nenagrinėja nusidėjimų ir apgavysčių [atsiradimo] sąlygų, o tekalba apie gilios senovės nurodymus, apie senovės valdovų pasiekimus... tad išsilavinęs valdytojas ima realius faktus, šalina tuos, kurių negalima panaudoti, nesilaiko meilės žmogui ir pareigos jausmo, neklauso knygšių kalbų“ (2:282). Juk kai „žemdirbiams – sunkios prievolės, o knygšiams – gausūs apdovanojimai, neįmanoma pasiekti, kad paprasti žmonės atkakliai triūstų ir mažiau maltų liežuviu“ (2:278).

Filosofijos teisingumo kriterijumi yra jos pritaikymas praktikoje, pasireiškiantis tuo, kad knygšiai gebėtų tapti tinkamais valdininkais. Tad valdytojas privalo išsiaiškinti apie knygšius: „Jei valdytojas klauso knygšių ir mano, kad jų kalbos teisingos, tai reikia laikyti juos tinkamus tarnybai ir juos panaudotu, o jei laiko, kad jų kalbos neteisingos, tai reikia vyti juos pačius ir iš pagrindų užkirsti jų kalbas“ (2:279). Tačiau tikrovėje toks pasiūlymas nėra realus: „Tų žmonių neįmanoma panaudoti tarnyboje, nes jie tik kaip baidyklės [laukuose]“ (2:280).

Tokia programa filosofų atžvilgiu netrukus buvo įgyvendinta – nors Fei to jau nesulaukė, tapęs savo skelbtų tvarkų auka. Kita vertus, legizmas neturėjo pasaulėžiūrinio pagrindo, todėl negali būti metafizinė filosofija, nesitenkinanti tik etikos ir politikos klausimais. Tokį pagrindą Han Fei atrado daosizme, nuodugniai pakomentavo „Dao de czin“ – 20-tasis traktato skyrius vadinasi „Lao Czi išaiškinimas“, o apie dao ir de kalbama ir kituose skyriuose.

Pati Fei pasaulėžiūra – teisinė: „Dangus turi savo didingą įstatymą, ir žmogus turi savo didingą įstatymą“ (2:224), o taip pat ir kiekvienas dalykas turi savo įstatymą. Ir pats protas – tai tik tam tikras kiekvieno atskiro dalyko dėsnis, pagal kurį tas dalykas (daiktas) susiformavo. Visų šių atskirų įstatymų-dėsnių (de) susiliejimas ir yra dao. Tai visų reiškinių, visos esaties, dėsnis, visos būties pirminė priežastis, teisingumo šaltinis. Virš dao nėra įstatymo.

Iš tokios pasaulėžiūros Han Fei daro politines išvadas. Valstybėje įkūnyta ir dao, ir de. Dao – tai valdytojas. Jo širdis – dao buveinė. Valdytojas turi būti viskuo panašus į dao: „Atsiskyrimas, ramybė, neveiklumas – tokia dao esmė... todėl reikia atmesti džiaugsmo ir pykčio apraiškas ir savo atsiribojusią širdį padaryti dao buveine“ (2:227). Dao vientisas ir nedalomas – tad ir valdytojas turi remtis tik savimi. Nėra panašaus į dao – ir valdovas privalo būti vieninteliu. Dao tuščias, nejudrus ir vienišas – ir valdovas turi viską slėpti giliai savyje, neatsiskleisti žmonėms. Valdytojo dao tame, kad jo nematytų. Jo taikymas taip, kad jo nesuprastų. Valdovą privalo gaubti paslaptingumas: „Jei valdovas praras savo paslaptingumą, tai jo pėdomis seks tigras. Jei valdovas jo neatpažins, tai tigras apsimes šunimi. Jei valdovas iškart to nenutrauks, tokių šunų bus daugiau. Kai susidarys gauja, ji pražudys valdovą“ (2:228). Tigrai – tai valdininkai, tik ir laukiantys, kada galės suryti savo valdovą. Tačiau valdovas negali apsieiti be valdininkų. Jis nuo jų ginasi įstatymais: „Valdovas pritaiko savo įstatymus, ir didysis tigras bijo; valdovas pritaiko savas bausmes, ir didysis tigras pats paklūsta. Jei įstatymų ir bausmių griežtai laikomasi, tigrai virsta žmonėmis ir atgauna ankstesnę [valdininkų] išvaizdą“ (2:228). Fei pateikė savą daosistinio mokymo versiją apie tai, kad „didelė iškalba panaši į kvailumą“ (1:128), kad „kas pažinsta dao, panašus į tamsų; kas praninka į dao, panašus į besitraukiantįjį; kas dao aukštumoje, panašus į klystantį“ (1:127), bei tai, kad valdytojas veikia per neveikimą. Atseit, valdovo ir nežinojimas, ir neveiklumas – apsimestiniai. Juk ir „Dao de czin“ pasakyta, kad „kas žinodamas apsimeta, kad nežino, tas aukščiau visų“ (1:136). Todėl „[valdovo] reikalų klausymo metodą sudaro tai, kad apsimestų girtu; aš neatveriu burnos pirmas, ir mano kalba bus nerišli, tegu tasai pats prakalba, o aš tokiu būdu pažinsiu [jo tikras mintis]“ (2:227). Neveiklumui surandamas kitas paaiškinimas. Valdovas iš tikro privalo būti ramybėje. Bet tai įmanoma tik turint veiklų [valdininkų] valdymo aparatą - tada ir valdovas gali nieko neveikti. „Ramume ir tyloje laikykis atokiau, niekad nebūk [vykdytojo] vaidmenyje. Vargas valdovui, jei užsiėmęs tuo pačiu, kaip ir valdininkai. Kai [valdovas] pasitiki valdininkais, tada [jų reikalai] nepersipina, žmonės seka juos tarsi vieną žmogų“ (2:226).

Han Fei skyrė įstatymą ir valdymo meną. Valstybei būtini abu: „Valdymo menas tame, kad į valdininkų pareigas būtų skiriama pagal sugebėjimus, [iš valdininkų] reikalaujama atlikimo pagal [pareigų] pavadinimą, laikoma rankose gyvenimo ir mirties rankena, nagrinėjamos valdininkijos galimybės – visa tai [savo] rankose laiko valdovai. O įstatymo [principas] tame, kad nurodymai ir įsakai duodami valdžios įstaigų, o žmonės savo širdyse tvirtai mena apie bausmes, apdovanojimai suteikiami besilaikantiems įstatymo, bausmės skiriamos laužantiems įstatymą, - tai taisyklės pavaldiniams“ (2:258). Taigi, įstatymas - žmonėms, o valdymo menas – valdytojams. Įstatymas matomas visų, valdymo menas – slaptas.

Imdamas istoriją, Han Fei nagrinėja legistų Šen Buchai ir Šang Jango veiklas. Pirmajam trūko įstatymų, antrajam – valdymo meno. Todėl po jo žūties Cin karalystė taip ir netapo imperija. Buvo prarasta Šang Jang tarpusavio atsakomybės sistema, kai sukurtos „dešimtinės“ ir „penkinės“, kurioms buvo bendrai skiriami apdovanojimai ir nuobaudos, todėl tų brigadų nariai stebėjo vienas kitą ir skundė vieni kitus. Tačiau ir tada Šang Jang įstatymai nebuvo išbaigti. Pvz., vienas jų skelbė, kad „už vieną nukirstą galvą vienu laipteliu pakelia rangą, o kas panors tapti valdininku, tam skiriamos pareigos su 50 ši atlyginimu; už dvi nukirstas galvas rangą pakelia dviem laipteliais, o kas panors tapti valdininku, tam skiriamos pareigos su 100 ši atlyginimu“ (2:260). Tačiau juk valdininkų pareigoms reikia kitų sugebėjimų nei mokėjimo kapoti galvas. Kita vertus, Fei buvo ne mažiau žiaurus už Šang Jang, o tai rėmėsi jo pažiūromis į žmogaus prigimtį. Tame jis aplenkė savo mokytoją. Anot jo, valdytojo ir valstybės užduotis baudžiamoji. Anot Syma Cian, pas Fei „žiaurumas iki ribos, o gailestingumas iki nulio“.

221 m. pr.m.e. Cin karalystė laimi valstybių kare; baigiasi „Kariaujančių karalysčių“ laikotarpis. Valdant Cin imperatoriui Šichuane, legizmas įsitvirtina visoje Kinijoje. Šichuane įveda vieningus visai Kinijai įstatymus, pinigus, matus, rašmenis. Atlikta turtinė ir socialinė gyventojų gradacija. Sukurtas vieningas milžiniškas karinis-biurokratinis aparatas. Baigta statyti Didžioji siena. Unifikuota ir kultūra. Legistas Li Si6) (280-208 m. pr.m.e.), pripažinęs Han Fei principus, imperatoriui pateikia įstatymą, kuriame teigiama: „Senoveje, kai Padangtėje buvo sumaištis ir susiskaldymas, niekas negalėjo jos suvienyti, todėl viešpatavo įtakingi kunigaikščiai. O visi pamokslininkai garbino senovę, kad pakenktų tam, kas nauja. Jie naudojo melagingus žodžius, kad į esamą tvarką įneštų painiavą. Žmonės gyrė tuos filosofinius mokymus, kurie patiko jiems, ir laikė klaidingais visa, kas buvo nuleidžiama iš viršaus. Tačiau jūs, valdove, apjungėte Padangtę, atskyrėte balta nuo juodo ir įvedėte tik vienintelio imperatoriaus gerbimą. Tokiais laikais atskiros mokyklos yra prieš įstatymus. Tereikia joms sužinoti, kad išleidžiamas tas ar kitas įsakas, kai jos jį ima aiškinti savaip. Pirma, tuo jie jaukia savo pačių sielą, o antra, skatina klaidingus aiškinimus. Jos išdrįsta ginčyti valdytojo veiksmus, skatina nelegalius interesus ir, valdydami minią, skleidžia šmeižtus. Neuždraudus tų mokymų valdovas gali prarasti autoritetą, ir tarp jo pavaldinių gali susidaryti grupuotės. Tad protingiausia uždrausti tas mokyklas. Aš prašyčiau išimti visus literatūros kūrinius, eilėraščių knygas, istorinius leidinius ir visus filosofų traktatus. Tuos, kurie per 30 dienų po šio daro publikavimo neatiduos knygų, siųskite į katorgos darbus. Galima neišimti medicinos, būrimo ir žemės ūkio knygų. Žmonės, norintys mokytis, tegu mokosi pas jūsų valdininkus“.

Li Si įstatymas buvo priimtas. Šimtai filosofų buvo paskandinta išvietėse. Daugumą knygų sudegino, už jų slėpimą kastravo ir siuntė į Didžiosios sienos statybas. Imperatoriaus rūmus statė 700 tūkst. katorgininkų ir vergų. Disciplina buvo pavyzdine. Už nepaskundimą baudė, skundikus apdovanodavo ir paaukštindavo pareigose. Valdyti tapo lengva. Gyvenimas suprastėjo, tačiau gyventi buvo sunku. Persekiojimo manija susirgo pats imperatorius. Li Si buvo nubaustas mirtimi turgaus aikštėje, jo giminė visiškai išnaikinta. Per Cin Šichuano laidotuves buvo nužudytos visos jo bevaikės žmonos, o kapo statytojai užmūryti gyvi kartu su tirono lavonu.

Netrukus imperija žlugo. Nuo 206 m. prasideda Hanų laikotarpis. Ir Cin laikotarpis buvo vienintelis Kinijoje, kai buvo sutraukyti ryšiai su tradicija. Naujoji Hanų dinastija atstatė tradiciją. Sudegintos knygos buvo atkurtos, daugausia iš atminties. 136 m. pr.m.e. imperatorius U Di valstybine ideologija įteisina konfucionizmą (su nemažom legizmo priemaišom). Neokonfucionizme „li“ ir „žen“ (apie juos žr. >>>>), o taip pat „fa“ (koncepcija, apimanti etiką, logiką ir įstatymą) susilieja į viena; įtikinimo ir prievartos metodai pasiekia „harmoniją“.


Pastabos ir paaiškinimai

1) Han Fei (apie 280-233 m. pr.m.e.) - kinų filosofas, legitizmo atstovas, Kariaujančių valstybių laikotarpiu.Savo mokymą išdėstė veikale „Han Fei czi“ – ir jis tapo Kinijos vienytojo Cin Ši Chuano politikos pagrindu. Taip pat Han Fei parašė komentarus „Dao De Čing“, kurią aiškino kaip politinį tekstą.

2) Han Fei czi yra esė tinkinys „legatizmo“ tradicijos dvasia apie valstybės valdymą, apibendrinant pirmtakų metodikas – paliečiant administravimo, diplomatijos, karo ir ekonomikos klausimus. Jis vertingas ir kaip daugelio anekdotų iš senovės Kinijos istorijos šaltinis. Aptariant biurokratinį valdymą, siūlomas „lazdos ir ragaišio“ (bausmės ir apdovanojimo) principas.

2) Kariaujančių valstybių laikotarpis (Čžango) - Rytų Čžou dinastijos (770-256 m. pr.m.e) laikotarpis, kai Čžou karalystė jau buvo sunaikinta ir politiką Kinijoje lėmė kitos karalystės (403-249 m. pr.m.e.). Jis pakeitė Pavasarių ir Rudenų laikotarpį (Čunsiu). Čžango aprašytas vėlesnėje kronikoje „Kariaujančių valstybių strategijos“, tačiau apie jį žinoma mažiau, nei apie ankstesnį.
Čžango apibūdinamas radikaliais pokyčiais socialinėje, politinje ir ekonominėje srityse, otaip pat kaip atsakas į tai – audringu mąstymo proveržiu. Pažymėtina: aukštesnis urbanizacijos lygis, imta naudoti geležiniai įrankiai (ir produktyvumo padidėjimas), pokyčiai kariuomenėje – aristokratus su karo vežimais ir smulkiais būriais pakeitė gausi rekrūtų armija, kas atvedė prie didelių mūšių ir gausių aukų, įsigalėjo prekybiniai-piniginiai santykiai, vyko retai apgyvendintų rajonų apgyvendinimas, vyravo nepaprastas politinis nestabilumas, išsiliejęs gausybe karų.
Filosofijoje šis laikotarpis vadinamas „šimto mokyklų: vyravo konfucionizmas (Men Czi ir Siun Czi), moizmas (Mo Czi), legizmas (Šang Jang, Han Fei, Li Si), daosizmas (Čžuan Czi), in jan czia (natūrfilosofija), bin-czia (karo mokykla), nun-czia (žemdirbių mokykla)... Daug kas priklausė nuo vyriausybės palaikymo: „klajojantys filosofai“ dažniausiai prilausė „ši“ ir buvo viliojami konkuruojančių valstybių.

3) Šangas Jangas (tikr. vardas Gunsun Jangas, apie 390-338 m. pr.m.e.) – Činų valstybės (9-3 a. pr.m.e.) veikėjas ir reformatorius, kurio politika vedė prie visos Kinijos nukariavimo ir šalies suvienijimo; vienas legizmo pagrindėjų. Aukštuomenei ir valdininkams uždrausta užsiimti asmeniniais reikalais ir už nesilaikymą buvo žiauriai baudžiama (net ir sosto įpėdiniai), įvedė grupinę atsakomybę, kai už atskiro žmogaus elgesį atsakingi visi kaimynai. Priėmė priemones, gausinančias grūdų kiekį. Vienu pagrindiniu būdu valstybės stiprinimui laikė karą, tad jo nuomone Činų karalystė privalėjo nuolat su kuo nors kariauti. Į valdžią atėjus Huiwen‘ui, buvo apkaltintas išdavyste, pabėgo, buvo nugalėtas ir nubaustas mirties bausme. Tačiau jo įvestos reformos paliktos galioti.

4) Syma Cian (apie 135-86 m. pr.m.e.) – Hanų dinastijos istoriografas, astronomas, Kinijos istorijos „Ši czi“ (Istorinių užrašų; apie 109-91 m. pr.m.e.), Kinijos istorijos nuo mitinio Geltonojo imperatoriaus iki Vakarų Hano imperijos. autorius. Jis stengėsi suprasti dinastijų iškilimo ir nuopuolio logiką ir paaiškinti Padangtės būties principą. Vieni skyriai išdėstyti chronologiškai, kiti – pagal temas, pateikiamos nuodugnios biografijos (tarp jų ir pirmoji iš žinomų Lao czi, legendinio Dao De Czino). Anot jo, tautos veiklos struktūra nusako trys principai: atviraširdiškumas (čžin, dabar tai būtų centrizmas), pagarba (czin) ir kultūringumas (venj). Jis buvo rūmų astronomas ir astrologas; 105-101 m. kartu su kitais įvedė naują kalendorių, laikoma tiksliausiu senovės Kinijoje.

5) Činų dinastija - Kinijos istorijos laikotarpis 221–207 m. pr.m.e. po Čžou, kai pirmąkart susiformavo stipri centralizuota valstybė. Jos sostinė buvo Sianjangas (netoli dabart. Siano). Jos pirmuoju valdovu yra Ying Zhengas, kuris 221 m. pr.m.e. nukariavo Čžou ir pasivadino Ši Huangdi (taigi, pasisavimo legendinio kinų valdovo Huangdi vardą). Tuo laikotarpiu buvo įdiegta legistinė centralizuota biurokratinė valdymo sistema, kurios nmetodai buvo taikomi labai žiauriai, tiesiami ir taisomi keliai, kad būtų lengviau keliauti po šalį, įvykdyta žemės reforma: visa teritorija padalinta į 36 valdas, pradėta statyti Didžioji kinų siena. 210 m. pr.m.e. kelionės metu Ši Huangdi netikėtai mire, jo mirtis buvo nuslėpta, o tada testamentas suklastotas ir sosto paveldėtoju paskelbtas jaunesnis sūnus Hu Hai. Šalyje prasidėjo sukilimai, sostinę užėmė Liu Ban, pasiskelbęs imperatoriumi ir pradėjusiu Hanų dinastiją.

6) Li Si (apie 280-208 m. pr.m.e) – kinų politikas, ministras Činų dinastijos laikais, kaligrafas, žinomas legalistas. Remdamasis jo patarimais, Čin valdovas ėmė vilioti kitų valstybių intelektualus pas save, o pas nesutinkančius pereiti pasiųsdavo žudikus, nes Li Si įtikino Čin Šihuangą, kad su nepatenkintais intelektualais būtina elgtis labai griežtai. Buvo prieš konfucionizmą ir jo įsakymu 214 m. pr.m.e. sunaikinta daug istorinių dokumentų bei literatūros šaltinių, tarp kurių būta nemažai konfucianistų veikalų.

Dao laikas
Kinijos skiltis
Kinijos kalendorius
Čuan-czi (ištraukos)
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofijos priešistorė
Kinų filosofija:  Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Akupunktūra: organizmas vientisas
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Kinų poezija: Sun Jui. Vėjas
Kinų antgamtinės būtybės
Kinų liaudies medicina
Konfucizmas: Siun Czi
Budizmas Kinijoje
Kinijos piramidės
Kinų kambarys
Vartiklis