Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims
(Eilutės 54, 55, 56, 57, 58, 59, ir 60)

Vertė Rasa Mickuvienė - Ustinavičiūtė

Ancient

Tu taip pat žinosi, kad žmonės užsitraukia ant savęs savo pačių nelaimes, sąmoningai ir savo laisvu noru.
Kokie jie vargšai! Jie nei mato nei supranta, kad jų gėris yra šalia jų.
Tėra vos keletas iš jų, kurie žino kaip išsivaduoti iš savo nelaimių.
Tokia yra Lemtis, kuri apakina žmoniją ir pašalina jos jausmus. Kaip milžiniški cilindrai
Jie krypuoja ten ir atgal, visados kamuojami ligų be skaičiaus;
Fatališkoje nesantaikoje, kuri yra įgimta juose, ir kuri persekioja juos visur, blaško juos aukštyn ir žemyn, ir jie to nepastebi.
Vietoj kurstymo ir provokavimo, jie turėtų nuolaidumu to išvengti.

Kūniškosios ir nekūniškosios Egzistencijos tvarka turi būti gerai suprasta, mes privalome būtinai gerai įsisąmoninti žmogaus Egzistenciją ir žinoti, kas tai yra, į kokias aistras ji yra linkusi, ir kad ji užima vidurinę padėtį tarp Būtybių, kurios niekuomet neįpuola į ydas, ir Būtybių, kurios niekuomet negali pakelti savęs iki skaistybės. Iš čia išplaukia, kad ji turi dvi tendencijas, kurias šie du giminiškumai natūraliai inspiruoja; kartais gyvena intelektualų gyvenimą, o kartais apima prisirišimai, kurie yra visai jusliniai.

Tai buvo didžiule priežastimi, kas privertė Heraklitą sakyti, kad mūsų gyvenimas yra mirtis ir mūsų mirties gyvenimas; žmogus krenta ir skubinasi iš Palaimintųjų Rūmų, kaip Empedoklis Pitagorietis sako:

"Atsikratęs palaimintųjų vasarnamių,
Vienišas jis klajoja, baisios nesantaikos blaškomas,
Ir įnirtingų kivirčų smarkiose audrose pasimetęs.
"

Bet jis pakelia ir išgydo savo primityvų polinkį, jeigu jis niekina dalykus, esančius žemiau, ir neapkenčia šios niūrios buveinės, kur, kaip tas pats poetas sako, gyvena:

"Žmogžudystė ir įniršis, ir tūkstančiai sielvarto spiečių."

Ir kurioje tie, kurie nukrenta,

"Klaidžioja sugluminti, pagalbos neturėdami,
Tamsiuose skriaudos ir širdgėlos laukuose
."

Jis, kuris vengia šių niūrių skriaudos laukų, yra vedamas to gero troškimo į teisybės pievą. Jeigu jis atsisako jos, jo sparnai nusvyra ir paveda jį, ir žemyn jis krenta stačia galva į žemiškąjį kūną,

"Kur didelėje sausroje
Jis geria dideliais gurkšniais savo laimės užmiršimą.
"

Ir šiuo sutinka su Platono nuomone, kuris, kalbėdamas apie šį sielos kritimą, sako:

"Bet kai daugiau neturėdama pakankamai jėgų būti gėrio pasekėja, ji mato ne šį Tiesos Lauką, ir būdama kažkokios nelaimės pripildyta ydų ir užmaršumo, ji auga kvaila ir sunki ir tuo atbukinta, ji ateina prarasti savo sparnus ir kristi ant žemės; tada -statymas siunčia ją įkvėpti mirtingą kūną".

Ir dėl sielos sugrįžimo į vietą, iš kurios ji kilo, tas pats Platonas sako:

"Žmogus, kuris dėl savo Priežasties nugalėjo sąmyšį ir laukinę netvarką, sukeltą jame žemės, vandens, oro ir ugnies susimaišymo, atsiima šią primityvią formą ir atgauna savo tikrą polinkį, kadangi jis grįžta sveikas ir tvirtas į Žvaigždę, kuri buvo jam paskirta".

Jis grįžta "sveikas", kadangi jis yra laisvas nuo aistrų, kurios yra kaip daugelis ligų; ir šis gydymas negali būti atliktas jame kitaip, kaip tik Praktinės Dorybės būdu. Jis grįžta "tvirtas", kadangi jis atgauna supratimą ir žinojimą, kaip esmines ir tikras savo dalis, kas negali atsitikti jam kitaip, kaip tik Kontenpliatyviosios Dorybės būdu.

Be to, tas pats Platonas išraiškingai moko, kad pasibjaurėdami žemiau esančiais dalykais mes galime patys gydyti ir taisyti išsižadėjimą, kuris verčia mus nukrypti nuo Dievo. Ir jis gina šį nuodėmių vengimą, čia žemiau esančias tik Filosofija, tuo būdu skiepydamas mintį, kad tik žmonės yra linkę į šios rūšies aistras; ir kad yra neįmanoma, kad nuodėmės bus išvytos iš žemės, ar kad jos gali prisiartinti prie Dievybės; bet jos visada plevena virš žemės, kurioje mes gyvename ir laikosi prie mirtingosios prigimties, kaip neišvengiamo Būtinumo pasekmė.

Būtybėms, kurios yra pajungtos generavimui ir ištvirkimui, gali būti paveiktos ir turėti troškimų, priešingų Gamtai; ir tai yra visų nuodėmių priežastis. Ir, kad pamokytų mus, kaip to išvengti, Platonas prideda:

"Todėl mes turėtume išskristi iš čia su visu stropumu; dabar, išskristi iš čia yra stengtis būti panašiam į Dievą tiek, kiek žmogus įstengia būti į jį panašus; o būti panašiam į Dievą yra tapti teisingu ir šventu su protingumu".

Tas, kuris išvengs šių nuodėmių, turėtų pradėti šios mirtingosios prigimties nusikratymu, yra neįmanoma, kad tie, kurie yra įsitraukę į tai, nebūtų panardinti į visas nuodėmes, kurias čia pateikia Būtinumas.

Todėl panašiai, kaip mūsų nusisukimas ir pasišalinimas nuo Dievo, ir sparnų, kurie kėlė mus link dalykų, esančių aukščiau, praradimas, nubloškė mus į mirties kraštą, visų nuodėmių buveinę; taip visų žemiškų prisirišimų nusikratymas ir skaistybės atstatymas, kaip naujas mūsų sparnų augimas, nuves mus į Gyvenimo Rūmus, kad būtų rastas tikrasis gėris be mažiausios nuodėmės priemaišos, ir sugąžins mus į laimę. Žmogaus Egzistencija, užimanti vietą tarp Būtybių, kurios visada turi galvoje Dievą, ir tarp tų, kurios nesugeba to daryti, gali iškelti save link pirmųjų, arba sumenkinti ir gramzdinti save link antrųjų, dėl savo amfibinės prigimties turėdama vienodą polinkį priimti Dievišką arba brutualų panašumą, pagal tai, ar ji gauna ar atmeta Dievo Dvasios Supratimą.

Dėl to tas, kuris žino šią laisvę ir šią dvejopą jėgą žmogaus prigimtyje, taipogi žino, kaip žmonės savanoriškai užsitraukia savo pačių nuodėmes, ir kaip jie tampa apgailėtinais ir nelaimingais savo pačių pasirinkimu. Nors jie būtų galėję pasilikti savo tikrojoje šalyje, jie pakenčia būti įtrauktiems į gimimą dėl savo pačių troškimų nepažabotumo; ir kai jie galėtų lengvai išvaduoti save iš šio pasigailėtino kūno, jie savanoriškai įsipainioja į visą aistrų maišatį ir netvarką. Ir tai yra, ką Poetas nori, kad mes suprastume, kai sako: Jie nei mato nei supranta, kad jų gėris yra šalia jų.

Šis gėris yra skaistybė ir tiesa; ir nematyti, kad jos yra šalia jų, nereiškia būti nelinkusiam į jų ieškojimą; o negirdėti ar nesuprasti, kad jie yra šalia jų, nereiškia neklausyti raginimų ir nepaklusti pamokymams, kuriuos duoda jiems kiti. Yra du žinojimo įgijimo būdai; vienas - apmokymo būdu, kaip kad girdint, o kitas - ieškojimo būdu, kaip kad iš matymo. Taigi, žmonėms yra paskyta užsitraukti nuodėmes jų pačių laisvu noru, kai jie nei mokinsis iš kitų, nei sužinos iš savęs, pasilikdami neturį viso gėrio jausmo, ir dėl šios priežasties tuo pilnai nenaudingi ir netinkami. Kiekvienas žmogus, kuris nežiūri iš savęs ir nesiklauso kitų instrukcijų, yra visiškai nenaudingi ir beviltiškoje padėtyje. Bet tie, kurie stengiasi rasti save arba mokytis iš kitų, tai yra dalykai, kurie yra ištikrųjų geri, yra tie, apie kuriuos Poetas sako, kad jie žino kaip išsivaduoti iš savo nuodėmių, ir kurie, išvengdami šio pasaulio rūpesčių ir triūso, transportuoja save į tyrą ir laisvą Eterį.

Tokių skaičius yra labai nedidelis, o tuo tarpu didžioji žmonių dalis yra nedori savo aistrų vergai, ir tam tikra prasme pamišę dėl jų palinkimo šio pasaulio dalykams smarkumo. Ir šią nuodėmę jie atsineša savavališkai nuklysdami nuo Dievo, ir atimdami iš savęs Jo Buvimą, ir jeigu aš galiu išdrysti taip sakyti, ir familiarumą su juo, kuriuo, kurį jie turėjo džiaugsmo turėti, kol jie gyveno tyros ir giedros Šviesos Rūmuose. Dabar Lemtis, kuri apakina žmoniją ir pašalina jos jausmus, yra ženklas apie jos nukrypimą nuo Dievo.

Ir iš tikrųjų, yra vienodai neįmanoma, kad žmogus, kuris yra be Dievo, neturėtų būti pamišęs, kaip kad pamišėlis neturėtų būti be Dievo. Taip kaip neišvengiama, kad kvailys yra be Dievo, ir kad tas, kuris yra be Dievo yra kvailys. Ir abudu, ir vienas ir kitas, nelinkę tikėti dalykais, kurie iš tikrųjų yra geri, yra kamuojami nuodėmių be skaičiaus, savo pačių bedieviškų veiksmų svorio stumiami nuo vienos nelaimės į kitą, kaip didžiuliai riedantys akmenys; nežinodami, ką daryti, nei kas su jais atsitiks, kadangi jie vadovaujasi be Priežasties ir be visų Sėkmės staigmenų apgalvojimo. Akiplėšiškas turtais, nepatikimas skurde, grobia, jei tvirtas kūnu, ir Dievą niekinąs, jei silpnas ir liguistas; jie skundžiasi ir niurna, jei jie neturi vaikų; o jei jie turi, nuo tada jie randa preteksus karui ir neteisėtiems ir negarbingiems laimėjimams. Jei išsireikšti trumpiau, tai nieko nėra šiame gyvenime, kas nepalenktų neišmintingus žmoges į nuodėmę, kurie iš visų pusių yra spaudžiami ir sutvarkyti ydų, kurias jie savanoriškai pripažino, ir atsisakydami matyti Dieviškąją Šviesą ir išklausyti kas jiems yra sakoma apie dalykus, kurie yra tikrai geri; ir, būdami kūniškų troškimų bedugnės praryti, jie kenčia šiame gyvenime, kaip žiaurios vėtros mėtomi aukštyn ir žemyn.

Taigi, vienintelis kelias išsivaduoti iš visų šių ydų yra sugrįžti į Dievą; ir šį sugrįžimą išgyvena tiktai tie, kurie turi visada atviras savo sielos akis ir ausis dalykų, kurie yra iš tikrųjų geri, atgavimui; ir kurie savo sugebėjimu kelti save link Dievo, išsigydė ydas, kurios yra būdingos mūsų prigimčiai.

Taigi šios ydos, kurios yra būdingos mūsų prigimčiai, ir kurios tuo pačiu yra įgytos ydos, yra blogis, kurį mes darome savo pačių laisva valia. Dėl šio preteksto, kad naudojamės šia laisve, mes stengiamės visada ginčytis prieš Dievo įstatymus, ir pamišėliškai prieštarauti Jo -statymams, neatsižvelgdami į dideles ydas, kurias mes sau užsitraukiame šia bergždžia ir bedieviška nuomone, tikint, kad sugebam prieštarauti Dievui, bet iš tikųjų sugebančiais tik neprotingai ir abejotinai atrasti, kad mes galime nusikratyti Dieviškųjų Istatymų naštos. Ir tuo valia žaidžia ištvirkėlį, ir piktnaudžiauja savo laisve rizikuodama nuklysti nuo Dievo, ir įžengti į amžiną ginčą su Juo, užsispyrusiai diskutuoti prieš Jį, ir atsisakydamas Jam nusileisti. Jeigu Jis sako mums "Tu neturėtumtaip daryti", mes darome tai pasirinktinai, o kai Jis sako "Daryk šitaip", tai yra, ko mes nedarysime. Tuo būdu mes apverčiame mūsų blogio matmenis ir nubloškiame patys save į neribotas nelaimes šiuo dvigubu prasižengimu Dievo -statymui, nedarydami to, ką jie liepia ir darydami tai kas yra uždrausta. Kokių tada vaistų mes turėtume rasti priš šį fatališką ginčą, kuris čia yra pasakytas, kaip būti mūsu kompanjonu ir būti gimusiu su mumis, šiam ginčui kuris progresuoja iš mūsų nukrypimų, kurie yra visada priešingi Gamtai; ir kurie dėl tos priežasties kaip slepiamas blogis, žeidžia ir naikina mus netikėtai? Ką mes galėtume priešpastatyti tam? Kaip pastebėti ir sustabdyti šį įniršį. Žinoma nėra kitos sienos aptvertišį sugebėjimą, kuris verčia ir skandina mus taip žemai, kaip praktikavimas, medituoti ir mylėti visus Nurodymus, kurie nukreips mus į Dieviškųjų Dorybių kelius; kadangi tai yra vaistai, kurie, deje, žinomi tik nedaugeliui, išlaisvins mus nuo viso mūsų blogio, ir privers mus pamatyti ir suprasti gėrį, kuris yra šalia mūsų. Tai jie, kurie išlaisvina mus nuo nelaimių, kurias mes patys savo valia užsitraukiame, ir iš daugybės rūpesčių ir aistrų, kurios slegia mus; ir tai tėra vienintelis būdas, kaip išvengti šio bedieviško gyvenimo.

Tai yra jie, kurie yra sielos sveikata, šio stipraus ginčo gydymas ir mūsų sugryžimas prie Dievo. Vienintelis būdas rūpintis šiuo palinkimu, kuris skandina mus žemyn, yra pastangos, kurios pakelia mus aukštyn, ne tam, kad didintume šį palinkimą ar kad pridėtume blogį prie blogio, bet kad suteiktume sau nuolankumo ir pajungtume save tvirtai Priežasčiai ir išvengtume šio pražūtingo ginčo, pripažindami ginčą, kuris yra visiškai geras, tai yra, siekimas ne priešintis Dievui, bet stengtis jo klausyti visomis savo jėgomis.

Ir šis geras siekimas neturėtų būti vadinamas 'ginču', bet atsidavimas Dievo valiai, sugryžimas prie Jo Dieviškųjų -statymų ir savanoriškas ir tobulas nuolankumas, kuris pašalina visus pretekstus kvailam nepaklusnumui ir nepasitikėjimui; Aš tikiu, kad visi šie dalykai turimi omeny šiose Eilutėse.

Dabar, tam kad parodyti, kaip žmonės prisiima savo ydas savo pačių sutikimu, Poetas sako, Tu turėtum žinoti, kad žmonės sąmoningai užsitraukia ant savęs savo pačių nelaimes. Todėl jie gali būti pagrystai vadinami nedori ir pasigailėtini, matant juos krentančius į ydas savo pačių valios pasirinkimu. Tam, kad parodytų, jog jie yra atkakliai kurti geriems pamokymams, kurie yra jiems duoti, jis sako, kad jie nei girdi, nei mato to gėrio, kuris yra šalia jų. O kad parodytų, kad yra įmanoma išvaduoti save nuo savo blogio, į kurį jie savanoriškai save įstūmė, jis prideda svarstymą, yra vos keletas, kurie žino, to būdu duodamas mums suprasti, kad šis išsivadavimas iš blogio yra mūsų valios pasekmė, taigi nuodėmės vergovė yra to pasekmė taip pat.

Po šito jis prideda sielų aklumo ir kurtumo priežastį, kurios savanoriškai nuvertina kaip išsivaduoti iš savo pačių nelaimių; save į ydas. Tokia yra Lemtis, jis sako, kuri apakina žmoniją ir pašalina jų supratimą. Mūsų nukrypimas ir nusisukimas nuo Dievo būtinai priveda mus į kvailybę, ir į skubotą pasirinkimą be svarstymo. Ir šis išsižadėjimas yra tai, ką jis čia vadina žodžiu Likimas, kuris išveja mus iš Dieviškosios Dvasios Coro, duodamas mums palinkimą į šį savotišką ir mirtingą žvėrį.

Jis, be to, parodo mums šio skuboto ir neapdairaus sprendimo pasekmes, ir moko mus, kaip mūsų nuodėmės yra tuo pačiu savavališkos ir nesąmoningos, palygindamas neišmintingo žmogaus gyvenimą su riedančiu akmeniu, kuris juda tuo pačiu metu ir ratu ir tiesiai; ratu aplinkui save ir tiesiai, risdamasis žemyn. Kadangi cilindras negali apvaliai judėti apie savo ašį, jeigu jis bus suktas ir nebe tiesios linijos; taigi siela daugiau nebesaugoja dalykų, kurie yra iš tikrųjų geri, jeigu kartąnukrypsta nuo tvirtos Priežasties ir nuklysta nuo nuo sąjungos su Dievu. Bet jis klajoja ieškodamas tariamo gėrio ir nukrypsta nuo to kas yra teisinga, blaškomi aukštyn ir žemyn kūniškų prisirišimų; kuriuos jis paaiškina šiais žodžiais, Jie ridinėjasi ten ir čia, visados kamuojami ligų be skaičiaus.

Ir kadangi priežastis šio Likimo, kuris atima iš žmonių jų supratimą, ir jų išsižadėjimo nuo Dievo, yra piktnaudžiavimas, kurį jie daro turėdami laisvę, jis moko sekančiose dviejose Eilutėse, kaip pakeisti šį piktnaudžiavimą ir kaip išnaudoti tą pačią laisvę, kad sugrįžti prie Dievo.

Tam, kad įskiepytų mums mintį, kad mes patys užsitraukiame savo nelaimes tik dėl to, kad tai turime, jis sako, Fatališka nesantaika, kuri yra įgimta juose, ir kuri persekioja juos visur, kur jie bebūtų, blaško juos aukštyn ir žemyn, jų nepastebima. Ir tuoj po to, norėdamas parodyti, kad vaistas yra mūsų rankose, jis prideda, vietoj kurstymo ir provokavimo, jie turėtų nuolaidumu to išvengti. Bet suprasdami tuo pačiu tai ką turime, priešais visus dalykus, esame reikalingi Dievo pagalbos, kad įgalinyų mus išsivaduoti iš blogio ir pripažinti gėrį, jis tuoj pat prideda tam tikrą į maldą, ir sušunka Dievui, išmintis reiškia gauti Jo pagalbą.


Alogenas
Filosofijos skyrelis
Teofrastas. Apie akmenis
Pagrindinė sofijalogijos problema
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Antikos filosofijos labirintai
Išgelbėtojo dialogas
Patikimas mokymas
Mitologijos skyrelis
Vartiklis