Hieroklio komentarai Auksinëms Pitagoro Mintims (Eilutës 54, 55, 56, 57, 58, 59, ir 60) Vertë Rasa Mickuvienë - Ustinavièiûtë

Tu taip pat þinosi, kad þmonës uþsitraukia ant savæs savo paèiø nelaimes, sàmoningai ir savo laisvu noru.
Kokie jie vargðai! Jie nei mato nei supranta, kad jø gëris yra ðalia jø.
Tëra vos keletas ið jø, kurie þino kaip iðsivaduoti ið savo nelaimiø.
Tokia yra Lemtis, kuri apakina þmonijà ir paðalina jos jausmus. Kaip milþiniðki cilindrai
Jie krypuoja ten ir atgal, visados kamuojami ligø be skaièiaus;
Fataliðkoje nesantaikoje, kuri yra ágimta juose, ir kuri persekioja juos visur, blaðko juos aukðtyn ir þemyn, ir jie to nepastebi.
Vietoj kurstymo ir provokavimo, jie turëtø nuolaidumu to iðvengti.

Kûniðkosios ir nekûniðkosios Egzistencijos tvarka turi bûti gerai suprasta, mes privalome bûtinai gerai ásisàmoninti þmogaus Egzistencijà ir þinoti, kas tai yra, á kokias aistras ji yra linkusi, ir kad ji uþima vidurinæ padëtá tarp Bûtybiø, kurios niekuomet neápuola á ydas, ir Bûtybiø, kurios niekuomet negali pakelti savæs iki skaistybës. Ið èia iðplaukia, kad ji turi dvi tendencijas, kurias ðie du giminiðkumai natûraliai inspiruoja; kartais gyvena intelektualø gyvenimà, o kartais apima prisiriðimai, kurie yra visai jusliniai.

Tai buvo didþiule prieþastimi, kas privertë Heraklità sakyti, kad mûsø gyvenimas yra mirtis ir mûsø mirties gyvenimas; þmogus krenta ir skubinasi ið Palaimintøjø Rûmø, kaip Empedoklis Pitagorietis sako:

"Atsikratæs palaimintøjø vasarnamiø,
Vieniðas jis klajoja, baisios nesantaikos blaðkomas,
Ir ánirtingø kivirèø smarkiose audrose pasimetæs."

Bet jis pakelia ir iðgydo savo primityvø polinká, jeigu jis niekina dalykus, esanèius þemiau, ir neapkenèia ðios niûrios buveinës, kur, kaip tas pats poetas sako, gyvena:

"Þmogþudystë ir ánirðis, ir tûkstanèiai sielvarto spieèiø."

Ir kurioje tie, kurie nukrenta,

"Klaidþioja sugluminti, pagalbos neturëdami,
Tamsiuose skriaudos ir ðirdgëlos laukuose."

Jis, kuris vengia ðiø niûriø skriaudos laukø, yra vedamas to gero troðkimo á teisybës pievà. Jeigu jis atsisako jos, jo sparnai nusvyra ir paveda já, ir þemyn jis krenta staèia galva á þemiðkàjá kûnà,

"Kur didelëje sausroje
Jis geria dideliais gurkðniais savo laimës uþmirðimà."

Ir ðiuo sutinka su Platono nuomone, kuris, kalbëdamas apie ðá sielos kritimà, sako:

"Bet kai daugiau neturëdama pakankamai jëgø bûti gërio pasekëja, ji mato ne ðá Tiesos Laukà, ir bûdama kaþkokios nelaimës pripildyta ydø ir uþmarðumo, ji auga kvaila ir sunki ir tuo atbukinta, ji ateina prarasti savo sparnus ir kristi ant þemës; tada -statymas siunèia jà ákvëpti mirtingà kûnà".

Ir dël sielos sugráþimo á vietà, ið kurios ji kilo, tas pats Platonas sako:

"Þmogus, kuris dël savo Prieþasties nugalëjo sàmyðá ir laukinæ netvarkà, sukeltà jame þemës, vandens, oro ir ugnies susimaiðymo, atsiima ðià primityvià formà ir atgauna savo tikrà polinká, kadangi jis gráþta sveikas ir tvirtas á Þvaigþdæ, kuri buvo jam paskirta".

Jis gráþta "sveikas", kadangi jis yra laisvas nuo aistrø, kurios yra kaip daugelis ligø; ir ðis gydymas negali bûti atliktas jame kitaip, kaip tik Praktinës Dorybës bûdu. Jis gráþta "tvirtas", kadangi jis atgauna supratimà ir þinojimà, kaip esmines ir tikras savo dalis, kas negali atsitikti jam kitaip, kaip tik Kontenpliatyviosios Dorybës bûdu.

Be to, tas pats Platonas iðraiðkingai moko, kad pasibjaurëdami þemiau esanèiais dalykais mes galime patys gydyti ir taisyti iðsiþadëjimà, kuris verèia mus nukrypti nuo Dievo. Ir jis gina ðá nuodëmiø vengimà, èia þemiau esanèias tik Filosofija, tuo bûdu skiepydamas mintá, kad tik þmonës yra linkæ á ðios rûðies aistras; ir kad yra neámanoma, kad nuodëmës bus iðvytos ið þemës, ar kad jos gali prisiartinti prie Dievybës; bet jos visada plevena virð þemës, kurioje mes gyvename ir laikosi prie mirtingosios prigimties, kaip neiðvengiamo Bûtinumo pasekmë.

Bûtybëms, kurios yra pajungtos generavimui ir iðtvirkimui, gali bûti paveiktos ir turëti troðkimø, prieðingø Gamtai; ir tai yra visø nuodëmiø prieþastis. Ir, kad pamokytø mus, kaip to iðvengti, Platonas prideda:

"Todël mes turëtume iðskristi ið èia su visu stropumu; dabar, iðskristi ið èia yra stengtis bûti panaðiam á Dievà tiek, kiek þmogus ástengia bûti á já panaðus; o bûti panaðiam á Dievà yra tapti teisingu ir ðventu su protingumu".

Tas, kuris iðvengs ðiø nuodëmiø, turëtø pradëti ðios mirtingosios prigimties nusikratymu, yra neámanoma, kad tie, kurie yra ásitraukæ á tai, nebûtø panardinti á visas nuodëmes, kurias èia pateikia Bûtinumas.

Todël panaðiai, kaip mûsø nusisukimas ir pasiðalinimas nuo Dievo, ir sparnø, kurie këlë mus link dalykø, esanèiø aukðèiau, praradimas, nubloðkë mus á mirties kraðtà, visø nuodëmiø buveinæ; taip visø þemiðkø prisiriðimø nusikratymas ir skaistybës atstatymas, kaip naujas mûsø sparnø augimas, nuves mus á Gyvenimo Rûmus, kad bûtø rastas tikrasis gëris be maþiausios nuodëmës priemaiðos, ir sugàþins mus á laimæ. Þmogaus Egzistencija, uþimanti vietà tarp Bûtybiø, kurios visada turi galvoje Dievà, ir tarp tø, kurios nesugeba to daryti, gali iðkelti save link pirmøjø, arba sumenkinti ir gramzdinti save link antrøjø, dël savo amfibinës prigimties turëdama vienodà polinká priimti Dieviðkà arba brutualø panaðumà, pagal tai, ar ji gauna ar atmeta Dievo Dvasios Supratimà.

Dël to tas, kuris þino ðià laisvæ ir ðià dvejopà jëgà þmogaus prigimtyje, taipogi þino, kaip þmonës savanoriðkai uþsitraukia savo paèiø nuodëmes, ir kaip jie tampa apgailëtinais ir nelaimingais savo paèiø pasirinkimu. Nors jie bûtø galëjæ pasilikti savo tikrojoje ðalyje, jie pakenèia bûti átrauktiems á gimimà dël savo paèiø troðkimø nepaþabotumo; ir kai jie galëtø lengvai iðvaduoti save ið ðio pasigailëtino kûno, jie savanoriðkai ásipainioja á visà aistrø maiðatá ir netvarkà. Ir tai yra, kà Poetas nori, kad mes suprastume, kai sako: Jie nei mato nei supranta, kad jø gëris yra ðalia jø.

Ðis gëris yra skaistybë ir tiesa; ir nematyti, kad jos yra ðalia jø, nereiðkia bûti nelinkusiam á jø ieðkojimà; o negirdëti ar nesuprasti, kad jie yra ðalia jø, nereiðkia neklausyti raginimø ir nepaklusti pamokymams, kuriuos duoda jiems kiti. Yra du þinojimo ágijimo bûdai; vienas - apmokymo bûdu, kaip kad girdint, o kitas - ieðkojimo bûdu, kaip kad ið matymo. Taigi, þmonëms yra paskyta uþsitraukti nuodëmes jø paèiø laisvu noru, kai jie nei mokinsis ið kitø, nei suþinos ið savæs, pasilikdami neturá viso gërio jausmo, ir dël ðios prieþasties tuo pilnai nenaudingi ir netinkami. Kiekvienas þmogus, kuris neþiûri ið savæs ir nesiklauso kitø instrukcijø, yra visiðkai nenaudingi ir beviltiðkoje padëtyje. Bet tie, kurie stengiasi rasti save arba mokytis ið kitø, tai yra dalykai, kurie yra iðtikrøjø geri, yra tie, apie kuriuos Poetas sako, kad jie þino kaip iðsivaduoti ið savo nuodëmiø, ir kurie, iðvengdami ðio pasaulio rûpesèiø ir triûso, transportuoja save á tyrà ir laisvà Eterá.

Tokiø skaièius yra labai nedidelis, o tuo tarpu didþioji þmoniø dalis yra nedori savo aistrø vergai, ir tam tikra prasme pamiðæ dël jø palinkimo ðio pasaulio dalykams smarkumo. Ir ðià nuodëmæ jie atsineða savavaliðkai nuklysdami nuo Dievo, ir atimdami ið savæs Jo Buvimà, ir jeigu að galiu iðdrysti taip sakyti, ir familiarumà su juo, kuriuo, kurá jie turëjo dþiaugsmo turëti, kol jie gyveno tyros ir giedros Ðviesos Rûmuose. Dabar Lemtis, kuri apakina þmonijà ir paðalina jos jausmus, yra þenklas apie jos nukrypimà nuo Dievo.

Ir ið tikrøjø, yra vienodai neámanoma, kad þmogus, kuris yra be Dievo, neturëtø bûti pamiðæs, kaip kad pamiðëlis neturëtø bûti be Dievo. Taip kaip neiðvengiama, kad kvailys yra be Dievo, ir kad tas, kuris yra be Dievo yra kvailys. Ir abudu, ir vienas ir kitas, nelinkæ tikëti dalykais, kurie ið tikrøjø yra geri, yra kamuojami nuodëmiø be skaièiaus, savo paèiø bedieviðkø veiksmø svorio stumiami nuo vienos nelaimës á kità, kaip didþiuliai riedantys akmenys; neþinodami, kà daryti, nei kas su jais atsitiks, kadangi jie vadovaujasi be Prieþasties ir be visø Sëkmës staigmenø apgalvojimo. Akiplëðiðkas turtais, nepatikimas skurde, grobia, jei tvirtas kûnu, ir Dievà niekinàs, jei silpnas ir liguistas; jie skundþiasi ir niurna, jei jie neturi vaikø; o jei jie turi, nuo tada jie randa preteksus karui ir neteisëtiems ir negarbingiems laimëjimams. Jei iðsireikðti trumpiau, tai nieko nëra ðiame gyvenime, kas nepalenktø neiðmintingus þmoges á nuodëmæ, kurie ið visø pusiø yra spaudþiami ir sutvarkyti ydø, kurias jie savanoriðkai pripaþino, ir atsisakydami matyti Dieviðkàjà Ðviesà ir iðklausyti kas jiems yra sakoma apie dalykus, kurie yra tikrai geri; ir, bûdami kûniðkø troðkimø bedugnës praryti, jie kenèia ðiame gyvenime, kaip þiaurios vëtros mëtomi aukðtyn ir þemyn.

Taigi, vienintelis kelias iðsivaduoti ið visø ðiø ydø yra sugráþti á Dievà; ir ðá sugráþimà iðgyvena tiktai tie, kurie turi visada atviras savo sielos akis ir ausis dalykø, kurie yra ið tikrøjø geri, atgavimui; ir kurie savo sugebëjimu kelti save link Dievo, iðsigydë ydas, kurios yra bûdingos mûsø prigimèiai.

Taigi ðios ydos, kurios yra bûdingos mûsø prigimèiai, ir kurios tuo paèiu yra ágytos ydos, yra blogis, kurá mes darome savo paèiø laisva valia. Dël ðio preteksto, kad naudojamës ðia laisve, mes stengiamës visada ginèytis prieð Dievo ástatymus, ir pamiðëliðkai prieðtarauti Jo -statymams, neatsiþvelgdami á dideles ydas, kurias mes sau uþsitraukiame ðia bergþdþia ir bedieviðka nuomone, tikint, kad sugebam prieðtarauti Dievui, bet ið tikøjø sugebanèiais tik neprotingai ir abejotinai atrasti, kad mes galime nusikratyti Dieviðkøjø Istatymø naðtos. Ir tuo valia þaidþia iðtvirkëlá, ir piktnaudþiauja savo laisve rizikuodama nuklysti nuo Dievo, ir áþengti á amþinà ginèà su Juo, uþsispyrusiai diskutuoti prieð Já, ir atsisakydamas Jam nusileisti. Jeigu Jis sako mums "Tu neturëtumtaip daryti", mes darome tai pasirinktinai, o kai Jis sako "Daryk ðitaip", tai yra, ko mes nedarysime. Tuo bûdu mes apverèiame mûsø blogio matmenis ir nubloðkiame patys save á neribotas nelaimes ðiuo dvigubu prasiþengimu Dievo -statymui, nedarydami to, kà jie liepia ir darydami tai kas yra uþdrausta. Kokiø tada vaistø mes turëtume rasti prið ðá fataliðkà ginèà, kuris èia yra pasakytas, kaip bûti mûsu kompanjonu ir bûti gimusiu su mumis, ðiam ginèui kuris progresuoja ið mûsø nukrypimø, kurie yra visada prieðingi Gamtai; ir kurie dël tos prieþasties kaip slepiamas blogis, þeidþia ir naikina mus netikëtai? Kà mes galëtume prieðpastatyti tam? Kaip pastebëti ir sustabdyti ðá ánirðá. Þinoma nëra kitos sienos aptvertiðá sugebëjimà, kuris verèia ir skandina mus taip þemai, kaip praktikavimas, medituoti ir mylëti visus Nurodymus, kurie nukreips mus á Dieviðkøjø Dorybiø kelius; kadangi tai yra vaistai, kurie, deje, þinomi tik nedaugeliui, iðlaisvins mus nuo viso mûsø blogio, ir privers mus pamatyti ir suprasti gërá, kuris yra ðalia mûsø. Tai jie, kurie iðlaisvina mus nuo nelaimiø, kurias mes patys savo valia uþsitraukiame, ir ið daugybës rûpesèiø ir aistrø, kurios slegia mus; ir tai tëra vienintelis bûdas, kaip iðvengti ðio bedieviðko gyvenimo.

Tai yra jie, kurie yra sielos sveikata, ðio stipraus ginèo gydymas ir mûsø sugryþimas prie Dievo. Vienintelis bûdas rûpintis ðiuo palinkimu, kuris skandina mus þemyn, yra pastangos, kurios pakelia mus aukðtyn, ne tam, kad didintume ðá palinkimà ar kad pridëtume blogá prie blogio, bet kad suteiktume sau nuolankumo ir pajungtume save tvirtai Prieþasèiai ir iðvengtume ðio praþûtingo ginèo, pripaþindami ginèà, kuris yra visiðkai geras, tai yra, siekimas ne prieðintis Dievui, bet stengtis jo klausyti visomis savo jëgomis.

Ir ðis geras siekimas neturëtø bûti vadinamas 'ginèu', bet atsidavimas Dievo valiai, sugryþimas prie Jo Dieviðkøjø -statymø ir savanoriðkas ir tobulas nuolankumas, kuris paðalina visus pretekstus kvailam nepaklusnumui ir nepasitikëjimui; Að tikiu, kad visi ðie dalykai turimi omeny ðiose Eilutëse.

Dabar, tam kad parodyti, kaip þmonës prisiima savo ydas savo paèiø sutikimu, Poetas sako, Tu turëtum þinoti, kad þmonës sàmoningai uþsitraukia ant savæs savo paèiø nelaimes. Todël jie gali bûti pagrystai vadinami nedori ir pasigailëtini, matant juos krentanèius á ydas savo paèiø valios pasirinkimu. Tam, kad parodytø, jog jie yra atkakliai kurti geriems pamokymams, kurie yra jiems duoti, jis sako, kad jie nei girdi, nei mato to gërio, kuris yra ðalia jø. O kad parodytø, kad yra ámanoma iðvaduoti save nuo savo blogio, á kurá jie savanoriðkai save ástûmë, jis prideda svarstymà, yra vos keletas, kurie þino, to bûdu duodamas mums suprasti, kad ðis iðsivadavimas ið blogio yra mûsø valios pasekmë, taigi nuodëmës vergovë yra to pasekmë taip pat.

Po ðito jis prideda sielø aklumo ir kurtumo prieþastá, kurios savanoriðkai nuvertina kaip iðsivaduoti ið savo paèiø nelaimiø; save á ydas. Tokia yra Lemtis, jis sako, kuri apakina þmonijà ir paðalina jø supratimà. Mûsø nukrypimas ir nusisukimas nuo Dievo bûtinai priveda mus á kvailybæ, ir á skubotà pasirinkimà be svarstymo. Ir ðis iðsiþadëjimas yra tai, kà jis èia vadina þodþiu Likimas, kuris išveja mus iš Dieviškosios Dvasios Coro, duodamas mums palinkimà á ðá savotiðkà ir mirtingà þvërá.

Jis, be to, parodo mums ðio skuboto ir neapdairaus sprendimo pasekmes, ir moko mus, kaip mûsø nuodëmës yra tuo paèiu savavaliðkos ir nesàmoningos, palygindamas neiðmintingo þmogaus gyvenimà su riedanèiu akmeniu, kuris juda tuo paèiu metu ir ratu ir tiesiai; ratu aplinkui save ir tiesiai, risdamasis þemyn. Kadangi cilindras negali apvaliai judëti apie savo aðá, jeigu jis bus suktas ir nebe tiesios linijos; taigi siela daugiau nebesaugoja dalykø, kurie yra ið tikrøjø geri, jeigu kartànukrypsta nuo tvirtos Prieþasties ir nuklysta nuo nuo sàjungos su Dievu. Bet jis klajoja ieðkodamas tariamo gërio ir nukrypsta nuo to kas yra teisinga, blaðkomi aukðtyn ir þemyn kûniðkø prisiriðimø; kuriuos jis paaiškina šiais žodžiais, Jie ridinëjasi ten ir èia, visados kamuojami ligø be skaièiaus.

Ir kadangi prieþastis ðio Likimo, kuris atima ið þmoniø jø supratimà, ir jø iðsiþadëjimo nuo Dievo, yra piktnaudþiavimas, kurá jie daro turëdami laisvæ, jis moko sekanèiose dviejose Eilutëse, kaip pakeisti ðá piktnaudþiavimà ir kaip iðnaudoti tà paèià laisvæ, kad sugráþti prie Dievo.

Tam, kad áskiepytø mums mintá, kad mes patys uþsitraukiame savo nelaimes tik dël to, kad tai turime, jis sako, Fataliðka nesantaika, kuri yra ágimta juose, ir kuri persekioja juos visur, kur jie bebûtø, blaðko juos aukðtyn ir þemyn, jø nepastebima. Ir tuoj po to, norëdamas parodyti, kad vaistas yra mûsø rankose, jis prideda, vietoj kurstymo ir provokavimo, jie turëtø nuolaidumu to iðvengti. Bet suprasdami tuo paèiu tai kà turime, prieðais visus dalykus, esame reikalingi Dievo pagalbos, kad ágalinyø mus iðsivaduoti ið blogio ir pripaþinti gërá, jis tuoj pat prideda tam tikrà á maldà, ir suðunka Dievui, iðmintis reiðkia gauti Jo pagalbà.

---

Alogenas
Filosofijos skyrelis
Teofrastas. Apie akmenis
Krikðèionybë: ortodoksijos gynëjai
Pagrindinë sofijalogijos problema
Plotino portretas: poþiûrio paprastumas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Lietuviø filosofai apie gyvenimo prasmæ
Kodël verta skaityti Boecijø?
Antikos filosofijos labirintai
Iðgelbëtojo dialogas
Patikimas mokymas
Mitologijos skyrelis
Vartiklis