I. Kantas apie organines formas: dialektikos šaknys 18-e a. Niutono mechanikos epistemologinės problemos buvo tokios akivaizdžios embriologijos srityje, kad I. Kantas išsakė savo požiūrį į jį, vedusį link Hėgelio dialektikos. 1740-90 m. varžėsi dvi embriologijos kryptys: preformacionizmas, tvirtinęs, kad visa arba bent jau didžioji būsimo organizmo (pvz., paukščio ar žmogaus) dalis jau apibrėžta apvaisintame kiaušinėlyje [Arthur Lovejoy]. Tokiu būdu, visa rūšis savo užuomazgą turi rūšies protėviuose (žmonių - Ieva ir Adomas) epigenezė, kuri rėmėsi „gyvybine galia“ (kaip Casper Friedrich Wolff'o*) vis essentialis), atsakinga už rūšis. Būdami racionalistinės Leibnico-Wolff'o mokyklos pasekėjais, jie sake, kad preformacionistų yra tik pirmas žingsnis, „grynas faktas“, t.y. istorinis problemos aspektas, tuo tarpu filosofinis aspektas reikalauja, kad būtų paaiškintos reiškinio priežastys. Abi šios kryptys varžėsi dėl teisėto Niutono mechanikos išvystytojo vardo. I. Kantas ėmėsi spręsti tą prieštaravimą pirmojoje savo „Kritikoje“. Jis davė impulsą embriologijos vystymuisi tolimesniems 50 metų - iki pat Č. Darvino. Usnis. Terri Lynn nuotrauka Pagal 1-ą (arba inercijos) Niutono dėsnį, bet kuris materijos judėjimas yra išorinės jėgos poveikio rezultatas, t.y. pati materija savaime judėti negali, taigi ir keisti savo tvarką. 1693 m. vasario 25 d. Bentley adresuotame laiške I. Niutonas aiškina: „Nesuvokiama, kad negyva ir neprotinga materija galėtų, be nematerialaus tarpininko, pati veikti ir paveikti kitą materiją be abipusio kontakto; tada turėtų būti, kad trauka Epikūro prasme būtų privaloma ir neatskiriama nuo jos… Kad vienas kūnas gali veikti kitą per atstumą tuštumoje be jokio kito kūno tarpininkavimo, ir kuria bei per kurią jų veikimas ir jėga gali būti perduoti vieno kitam, man yra didelė nesąmonė… Trauka turi būti sukelta agento, veikiančio nuolat pagal nustatytus dėsnius, - o ar tas agentas materialus ar ne, palieku spręsti skaitytojams“. Tad trauka skatina spėti esant dieviškąjį agentą ar pirmąjį postūmį. Niutono mechanika daro prielaidą, kad materija yra negyva ir inertiška. ["Inercija" kilus iš lotynų "iners", kuri reiškia "neaktyvi" ir sudaryto iš "in-", reiškiančio "ne-", ir "-ars", reiškiančio menas ar sugebėjimai]. Tuo tarpu gyvos būtybės gali judėti ir daryti tvarką – ir todėl turi teologinį sutvėrimo aspektą. Tad dauguma biologijos problemų gali būti suvestos iki 1-o Niutono dėsnio ir materijos fundamentalaus apibrėžimo. I. Kantas pritaria Niutonui: "Taigi, visa materija, kaip tokia, yra negyva. Inercija pasako tiek daug ir ne daugiau". Niutonas "Principia" aiškina, kad inertiška materija negali būti savaime organizuojanti: "Negali būti suvokiama, kad vien mechaninės priežastys galėtų sukelti tiek daug dėsningų [planetų] judėjimų… Tobuliausia saulės, planetų ir kometų sistema gali veikti tik pagal protingos ir galingos Būtybės planą ir vadovavimą". Toliau "Optiks" rašoma: "Taigi, pagal tuos principus, atrodo, kad visi materialūs daiktai sudaryti ir tvirtų ir kietų dalelių, įvairiai sujungtų pirmojo tvėrimo metu protingo agento patarimu. Tam reikalingas jis, kuris sukūrė juos, kad nustatytų tvarką. Jei jis taip padarė, tai nėra jokios filosofinės priežasties ieškoti kitokios pasaulio pradžios ar manyti, kad jis galėjo kilti iš chaoso pagal gamtos dėsnius – nes kartą nustatyti, tie dėsniai galios daugelį amžių". Tuo remdamiesi ir 18 a. biologai nenorėjo pripažinti, kad materija gali spontaniškai įgauti gyvąją formą. Tačiau abi minėtas kryptis jungė tai, kad jos intuityviai jautė, kad biologiniai reiškiniai negali būti suvesti vien į mechanistinius fizikos ir chemijos dėsnius. Epigenezės krypties atstovas Casper Wolff'as sukūrė aiškinimą, kuris rėmėsi besivystančio embriono maitinančių fluidų išskyrimo ir sukietėjimo teorija. Susidarančių indų gale išsiskiria maitinamieji fluidai, pratęsiantys indus ir taip formuojantys organizmą. Kietėjimo formą ir kryptį reguliuoja "vis essentialis", kuri apibūdinama kaip traukiančių ir stumiančių jėgų sistema – ir yra skirtinga kiekvienai rūšiai. Nurodžius, kad ši teorija pernelyg bendra ir abstrakti, Wolff atsakė (dėl "vis essentialis"): „Pakanka žinoti, kad ji ten yra ir atpažįstama iš jos apraiškų… Tik tiek turiu jums priminti, kad tai jėga, kuriai priskiriame gyvybę ir todėl vadiname pagrindine kūnų jėga, nes, neabejotinai, augalas liautųsi būti augalu, jei iš jo išimtume tą jėgą. Gyvūnuose ji apsireiškia lygiai kaip ir augaluose…“ Tačiau, nepaisant, kad atrodo moksliškesnė, „vis essentialis“ teorija paaiškina ne ką daugiau. Kiekvienai rūšiai skirdami vis kitą galią, ji nepaaiškina, kuo jos skiriasi. Kantas apžvelgia tris koncepcijas. Pirmiausia jis atmetė oksasionalizmą (kad dievas sukuria naują individą sueities metu susimaišius vyriškai ir moteriškai materijoms), t.y. antgamtišką aktą kiekvieno ssueities metu, nes priėmus jį galimi stebuklai ir tampa neįmanomu joks mechanistinis samprotavimas. I. Kanto požiūrį (ir net visą priežastingumo sistemą) stipriai paveikė Johann Friedrich Blumenbach'o**) darbas. Vokiečių embriologai intuityviai jautė, kad biologiniai reiškiniai negali būti suvesti iki mechanistinių fizikos ir chemijos dėsnių. I. Kanto kapas Kaliningrade J. Blumenbach'as rėmėsi stebėjimais, kaip polipas gali atauginti prarastas dalis. Tai rodė organizmo sugebėjimą kurti iš savęs. Todėl epigenezės modelis yra priimtinas, tačiau ir jis negalėjo priimti idėjos, kad gyvybė gali kilti iš negyvos materijos, todėl įvedė Bildungstrieb  jėgą, kuri skyrėsi nuo „vis essentialis“ tuo, kad nebuvo atskira kiekvienai rūšiai, o tik turėjo po specifinę vidinę dalį. „Bildungstrieb“ apibrėžta kaip jėga niutoniškąja prasme, t.y. jos prigimtis nenustatoma ir neištiriama. Ši teorija apjungė teleologiją ir priemonę, ką netruko pastebėti I. Kantas. Pati forma įgavo organizuojantį principą. I. Kantas griežtai atskyrė vitalizmą ir mechanistinę dimensijas ir tą skirtumą suformulavo kaip Teologinio spendimo prieštaravimą: „Pirmoji spendimo maksima yra tezė: visų materialių daiktų ir jų formų sudarymas turi būti įmanomas remiantis vien tik mechanikos dėsniais. Antroji maksima yra antitezė: kai kurie materialios prigimties dalykai negalimi remiantis vien tik mechanikos dėsniais“. Tas aiškus atskyrimas privertė Blumenbachą peržiūrėti savo veikalą. Blumenbacho suformuotas homogeniškumo dėsnis ir leido, ir ribojo prisitaikymą prie aplinkos. Jis leido kai kuriuos nežymius struktūros pokyčius, bet dideli pokyčiai galėjo sugriauti struktūrą. Jis nepriėjo prie naujų rūšių atsiradimo galimybės, tačiau tvirtino, kad taip atsirado žmonių rasiniai skirtumai nukrypus (kaip kitaip) nuo kaukazietiško tipažo. I. Kantas spėjo, kad rūšių pirminis šaltinis (Stamm) buvo realus istorinis protėvis. Tai leido laikyti buvus deterministiškajai archetipo (Urbild) idėjai. Tada Bildungstrieb būtų to archetipo apraiška. Naujos archetipo savybės jau neatsiranda, o, pvz., žmonių rasių skirtumai jau yra definuoti pradinio šaltinio gemale (Keim). Taip rūšys galėjo prisitaikyti prie aplinkos atsirasdamos tik iš vienos bendros formos. I. Kantas savąją Blumenbacho teorijos interpretaciją pavadino bendrąja išankstine formacija. Tad „Dievo rankai“ pakako sutverti tik rūšių formas kartu su daugeliu prisitaikymo galimybių. I. Kantas analizavo ir homogeniškumo koncepciją, kaip atkuriamą dalies ir visumos santykį. Jis suformulavo du reikalavimus, kuriuos turi tenkinti „gamtos principas“ (gyvas organizmas): „Pirmiausia, galimybė dalių (tiek jų egzistencijos, tiek jų formų) turi priklausyti nuo jų santykio su visuma“. Tačiau šis principas dar yra pernelyg platus, nes apima ir protingų būtybių pagamintus daiktus, pvz., staliaus pagaminti stalas ir jo stalčiai, kojos, viršus ir t.t. Jo dalys kurtos galvojant apie visumą, jos funkcijas. Juk dalys pačios spontaniškai nesudaro stalo.Ir šis principas dera su Niutono inercijos dėsniu. "Antras reikalavimas turi būti tenkinamas, kad gamtos produktas privalo turėti savyje su vidine galimybe nuorodą į tikslus, t.y., tai turi būti tik kaip natūralus tikslas, be koncepcijų priežastingumo, kurias turi išorinės protaujančios būtybės. Toks antrasis reikalavimas, kad dalys sudarytų vientisą visumą, nes jos yra savo formos reproduktyvi priežastis ir rezultatas". Taigi, dalių santykiai yra savo formų priežastis ir rezultatas, o kartu jos susijungia į visumos formą. Ir toji visuma nusako kiekvienos dalies funkcijas ir jų sąryšius. Tad gyvas organizmas yra reproduktyviai susijusių dalių sistema, kurioje, kaip visumoje, dalys atkuria ir veikia viena kitą, vėl sukurdamos visumą ir t.t. Tai galima iliustruoti daugialąsčių organizmų embrionų vystymusi. Biologai gali nurodyti, kurios kiaušinėlio sritys kuriame vystymosi etape išsivystys į atitinkamus organus. Iki to nustatyto taško, jos gali išsivystyti į bet kurį audinį. Nustatyta, kad embriono dalys nėra paskirtos konkretiems organams ir jų vystymąsis priklauso nuo santykio su kitomis dalimis. Genetinė informacija yra vienoda visose ląstelėse, tad ląstelių diferenciacija negali būti paaiškinta ląstelių genetiniais skirtumais. Ląstelių diferenciaciją veikia daugybė veiksnių – nuo cheminių signalų iki geometrinių ir erdvinių savybių. Hėgeliui tas skirtumas buvo Priežasties refleksija. Hėgelis parodė, kad mechaninis arba tiesinis priežastingumas yra daug platesnės reliacinės loginės sistemos poaibis. Jis dalies ryšius su dalimi, dalies su visuma ir visumos su dalimis apibrėžia kaip begalybės koncepcijos dialektinį vystymąsi. „Fenomenologijoje“ tai apibūdinama kaip būties savimi ir būties kitu sąjunga. Iš jos galime išvesti kantiškąją organinę formą, kurios gyvavimas apibrėžiamas skirtumo ir prieštaravimo, o ne tapatumo logika. Tuo tarpu visos formalizuotos loginės sistemos, kaip pagrindinę aksiomą, turi tapatumo principą. Tad tapatumo logika negali aptarti dalies ir visumos tapatumo. Robertas Rosenas rašė, kad Niutono mechanika nagrinėja neturinčius vidinės struktūros masės taškus, kaip pasyvius objektus, kuriuos veikia išorinė jėga. Nenuostabu, kad ji taip lengvai dera prie aksiomatinio formalizavimo. Rosenas atkreipia dėmesį į Giodelio nepilnumo teoremą matematikoje ir bando pagrįsti principinį bet kokios mechanikos nepilnumą formalizuojant gamtos reiškinius. Tačiau skirtumas yra tas, kad matematikoje dirbama tik su abstrakčiais objektais, o mechanika yra realaus fizinio pasaulio modelis. Tai uždeda papildomus apribojimus. *) Kasparas Fridrichas Volfas (Caspar Friedrich Wolff, 1733-1794) – vokiečių fiziologas ir anatomas. 1759 m. apsigynė daktaro disertaciją „Theoria generationis“, tapusią šiuolaikinės embriologijos pradžia. Tuo metu moksle vyravo preformacijos teorija, tuo tarpu K. Volfas pagrindė mokslą apie epigenezę tuo užsitraukdamas aršius kitų mokslininkų užsipuolimus. Kadangu jam griežtai draudė skaityti viešas paskaitas, jis 1766 m. imperatorienės Jekaterinos II kvietimu (su L. Oilerio rekomendacija) atvyko į Peterburgą. Čia jis išleido „De formation intestinarum“ (1768). Peterburge ir mirė. **) Johanas Friedrichas Blumenbachas (Johann Friedrich Blumenbach, 1752-1840) – vokiečių gydytojas, antropologas, gamtamokslininkas, vienas pirmųjų tyręs žmogų kaip gamtos dalį. Jo lyginamosios anatomijos mokymas buvo taikomas žmonių rasių klasifikacijai, kurių išskirtos 5-ios: kaukazietiška, mongoloidų, malajų, etiopų ir amerikiečių. Garsi jo kaukolių kolekcija, kurios pagrindu buvo pagrįsta kraniologija. Jo reputaciją sustiprino „Institutiones Physiologicae“ (1787), glaustas gerai pateiktas gyvūnų funkcijų pateikimas. Plačiausiai žinomas jo kūrinys yra „Lyginamosios anatomijos vadovas“ (1805). Papildoma literatūra: 1. R. Rosen. Organism as Causal systems which are not mechanisms// R. Rosen. Theoretical Biology and Complexity, 1985 2. R. Rosen. Life Itself, 1991 Kitos nuorodos: I. Kanto etika Apie ontologiją Aš nekuriu hipotezių... L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė Būtis neišverčiamumo veidrodyje Kanto refleksija niutoniškame moksle N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje Archetipo koncepcijos vystymasis Rozenkreiceriai ir alchemija Iš ankstyvųjų viduramžių pamokslų Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova Paulius Tilichas: filosofija ir teologija G. Leibnicas: biografija ir ištrauka Pasaulis, kūnas ir ... velnias R. Dekartas apie sapnus Rortis apie tiesą Ego paieškos Filosofijos skiltis NSO puslapis Vartiklis