Aš nekuriu hipotezių...  

Renė Dekartas (1596-1650) rašydavo mažai. Paklaustas kodėl, atsakydavo:
- Todėl, kad geriau išmokti tai, kas naudinga gyvenime, negu gaišti laiką ir užrašinėti tą truputį, ką žinai.

„Turėčiau laikyti, kad nieko nežinau apie fiziką, jei galėčiau paaiškinti tik kaip dalykai gali būti ir nesugebėčiau parodyti, kaip jie negali būti. Dabar, suvedus fiziką į matematiką, parodyti galima ir manau, kad galiu tai padaryti mūsų siaurų žinių rate“.

Tokiais žodžiais Dekartas Aristotelio „formų“ ir „savybių“ fiziką pakeitė požiūriu, kad pasaulis yra mechanizmas ir paklūsta gamtos dėsniams (kurie tuo metu buvo mechanikos dėsniai).

Tačiau Dekartui nepavyko realizuoti savo metodo dėl gamtos sudėtingumo. Aiškindamas planetų judėjimą, jis sukūrė „sūkurio“ teoriją, pagal kurią aplink dangaus šviesulius susidaro „eterio“ sūkuriai, kurie planetas išlaiko orbitose. Vėliau Niutonas paneigė šią teoriją. “Le Traite de la Lumiere

Niutonas „Principia“ pradėjo rašyti 1684-ais, o pirmas leidimas pasirodė 1687 m. 1713 m. 2-ame leidime įtraukta General Scholium*), kurios priešpaskutinėje pastraipoje rašoma:
„Tad dangaus ir jūros reiškinius paaiškinau gravitacijos jėga, bet dar nenurodžiau gravitacijos priežasties“. Apibūdinęs gravitacijos savybes, jis tęsia: „Dar nepajėgiau išvesti šių gravitacijos savybių priežasties ir aš nekuriu hipotezių [hyphotheses non fingo]. Kas neišvedama iš reiškinio, turi būti vadinama hipoteze; ir hipotezės – metafizinės, fizikinės, okultinės ar mechaninės – neturi vietos eksperimentinėje filosofijoje. Šie teiginiai išvedami iš reiškinių ir, kaip taisyklė, padaromi indukcijos metodu. Kūnų nepralaidumas, judrumas, varomoji jėga; judėjimo dėsniai ir gravitacija yra surasti tokiu būdu. Pakankama, kad gravitacija iš tikro egzistuoja ir veikia pagal dėsnius, kuriuos nustatėme, ir kurių užtenka paaiškinti visus dangaus kūnų ir jūros judėjimus“.

Bet Dekarto veikalas „Le Monde“ (Pasaulis) parašytas 1629-1633, bet publikuotas tik 1644 m. alternatyviu pavadinimu „Le Traite de la Lumiere“ (Veikalas apie šviesą). Jame rašoma: „Leiskite savo mintims nuklysti už šio pasaulio, kad išvystų kitą pasaulį – visiškai naują, kurį perkelsiu į jūsų minčių įsivaizduojamas erdves… priskirkime jai, jei galime, kurioje visiškai nėra nieko, ką bet kuris negalėtų suprasti taip tiksliai, kaip tik galima“.

[Or puisque nous prenons la liberte de feindre cettte matere a notre fantaisie, atttribuous lui, s’il vous plait, un nature en laquellee il n’y ait rien du tout que chacun ne puise connoitre aaussi parfaittement qu’il est possible]

Prancūziškai „de feindre“ reiškia išgalvoti, apsimesti ar net veidmainiauti. Atrodo, kad „feindre“ kilo iš lotynų „fingere“ (pirmo esamojo laiko asmuo „fingo“) galinčio reikšti „sudaryti“, bet ir „išgalvoti“ arba „rasti“ ar „sukurti”. Tad gali būti, kad Niutonas, panaudojęs „hypotheses non fingo“, nurodė tą patį, ką Dekartas išreiškė kaip „feindre“.

17 a. astronomija ir astrologija pradėjo atsiskirti ir netiesioginę įtaką tam darė ir Dekarto veikalai. „Mąstymo nukreipimo taisyklių“ (parašyta 1628 m., publikuota 1684 m.) 5-oje taisyklėje rašoma:
„visas metodas susideda iš objektų sutvarkymo, į kuriuos turime koncentruoti savo proto akį, jei siekiama atrasti kokią tiesą. Turime tiksliai sekti tuo metodu, iš pradžių sudėtingas ir neaiškias prielaidas supaprastindami, o po to, intuicijos dėka, pradedam nuo paprasčiausio, kilti tas pačiais žingsniais prie visų likusių pažinimo.
...
Visi astrologai [taip ir daro:] jie nežino dangaus [kūnų] prigimties ir nestebi jų judėjimo danguje, tačiau mano galį nusakyti tų judėjimų poveikį...
“.

Sėsk į vietą!

Eidami į stadioną, teatrą ir pan., žinote, kur sėdėsite, nes ant bilietų nurodyta jūsų vieta. Tai R. Dekarto išradimas. Jis ne kartą buvo liudininkas ginčų, nes visi norėjo geresnių vietų – viskas netgi išaugdavo iki dvikovų. Dekarto pasiūlyta sistema, besiremianti stačiakampe koordinačių sistema, teatralus pribloškė paprastumu ir efektyvumu. Ginčai liovėsi, publika paklusniai užimdavo vietas. Teatralų pastangos įtikinti karalių apdovanoti Dekartą buvo bevaisės. Juk suprantama – karalius gali sėsti kur nori, o filosofų nuo gimimo nemėgo.


*) „General Scholium“ – I. Niutono esė (1713), išgarsėjusi fraze hyphotheses non fingo, kuria atsakė į „Philosophiæ Naturalis Principia Mathematica“ pirmojo leidimo (1687) kritiką. Joje ne tik paneigia R. Dekarto ir G. Leibnico gamtos filosofijos teiginius, bet ir išdėsto mokslo metodologijos, teologijos ir metafizikos temas. Esė baigiasi neaiškia pastraipa apie „tam tikrą subtilią dvasią, kuri persmelkia ir randasi visuose grubiuose kūnuose“. Dažnai aiškinama, kad tai kalbama apei elektrą, apie kurią Niutono laikais buvo mažai žinoma.

Pagal 1959 m. „Scientific American“ išspausdintą straipsnį „Dekartas“                  

Dekarto „Ego cogito“
Kuo būtent abejojo Dekartas?
I. Kantas apie organines formas
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškumas
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
G. Leibnicas: biografija ir ištrauka
Deleuze ir Whitehead sąryšis
R. Descartes. Cogito ergo sum
Laisva valia ir determinizmas
Ferdinandas de Sosiūras
L'ombra di Venezia
Tomas Akvinietis
Volteras. Mikromegas
Vieni du su milžine
Apie ontologiją
Filosofijos skiltis
Vartiklis