Senovės Graikijos filosofijos srovės

Šiai temai yra skirtas ir kitas puslapis "Kita gnostikų Ieva",
kuris papildo ir paaiškina daugelį šiame puslapyje aprašomų teiginių.

Taip pat skaitykite: Apie gnosticizmą ir ofitus

Gnostikai: Sutvėrimo veiksnys

Atrodo, kad visur pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimas panaudojamas visuomenės moralės normų pagrindimui - ar tai būtų Dinka gentis (Sudanas) ar JAV. Visų tautų (tarp jų - ir Biblijos) pasaulio pradžios pasakojimai stengiasi atsakyti į tuos pačius klausimus. Kokia žmogiškųjų būtybių paskirtis Žemėje? Kuo mes skiriamės nuo kitų bei gyvūnų? Kodėl mes kenčiame? Ir kodėl mes mirštame?

Išsiskirianti gnostikų samprata

Viljamas Bleikas (gnostiškasis 19 a. pradžios poetas) taip išreiškė savo ir kitų sampratos skirtumus: "Visi skaitome Bibliją dieną ir naktį: bet jūs - tai, kas juoda; aš, tai, kas balta". Ta pati nuostata taikytina ir gnostikams.

Ortodoksinis požiūriu - tai pamokanti istorija. Adomas ir Ieva (skaitykite Adomo ir Ievos puslapį) buvo istoriniai asmenys, mūsų protėviai. Jų "nuodėmė" buvo viso žmonijos "nuopolio" priežastis (t.y. moralinė pasekmė). O moterys (dėl Ievos iniciatyvaus poelgio) užsidėjo amžiną nenuplaunamą dėmę (skaitykite apie Adomo ir Ievos nuopolio pasekmes). Pvz., Tertulianas, aršus gnostikų priešas, rašė krikščionių moterims: "Jūs esate velnio vartai... Ar žinote, kad kiekviena esate Ieva?"

Gnostikai pasaulio sutvėrime ieškojo prasmės. Jiems Adomas ir Ieva buvo kiekvieno žmogaus du dvasios principai: Adomas - psichikos ar sielos įsikūnijimas; Ieva - pneuma arba dvasios. Siela, pagal gnostikus, apima asmenybės emocines ir mąstymo funkcijas, o dvasia - žmogiškąjį sugebėjimą suvokti dvasinius dalykus. Pirmasis - žemesnysis "Aš" (psichologijos giluminis ego); antrasis - trancendentinis. Tad Ieva savo prigimtimi pranašesnė už Adomą.

Ievos pranašumas geriausiai išreiškiamas per Adomo pažadinimą. Adomas buvo giliai įmigęs - ir tik nuo Ievos šūksnio prabudo. Ir kai ortodoksai Ievą fiziškai kildina iš Adomo šonkaulio, tai gnostikams Ieva yra kaip dvasinis principas iškylantis iš giluminių apsnūdusio Adomo pasąmonės gelmių. Štai ką apie tai rašo "Jono apokrifas":
"Aš įžengiau į požemių vidurį, kurs yr kūno kalėjimas. Ir tariau: Tasai, kur girdi, tepabunda iš gilaus miego. Ir tada jis [Adomas] apsiraudojo liedamas ašaras. Jas nusišluostęs pratarė: Kas toji, kuri mini mano vardą ir iš kur atėjo ta viltis man tebesant kūno pančiuose? Tada aš jam pasakiau: Aš esu grynosios šviesos Pronoja, aš esu nesuterštos dvasios mintis... Pabusk ir ... sek savo esybe, kuria esmi ašei".

"Apie pasaulio sutvėrimą" Ievos mistinis vardas yra Zoja (t.y. "gyvenimas"), kuri yra dieviškosios Sofijos (Išminties, aukščiausiosios dievybės moteriškosios apraiškos) dukra ir žinių pateikėja:
"Sofija pasiuntė Zoją, savo dukrą, kurią vadino Ieva kaip pasiuntinę, galinčią pažadinti Adomą, neturintį dvasios, kad tie, kuriuos jis pradės, irgi galėtų tapti šviesos indais. Kai Ieva išvydo partnerį tokį panašų į ją, jai pagailo jo ir ji sušuko: Adomai, pabusk! Kelkis virš žemės paviršiaus! Iškart po šių žodžių Adomas pabudo ir atvėrė akis. Ją išvydęs tarė: Tave vadins "gyvybės motina", nes esti toji, kur davė man gyvybę".

Tame pačiame rašte Dievas su savo pagalbininkais šnibždasi Adomui tebemiegant:
"Paaiškinkim jam miegančiam, kad ji [Ieva] tarsi kilo iš jo šonkaulio ir todėl moteris turės jam tarnauti, o jis bus jai viešpats". Tad legenda apie šonkaulį panaudojama vyrų viršumo propogandai.

Ne pažodžiui tą pasakojimą aiškino ir mūsų amžiaus teologas Paulius Tilichas - kad "Nuopolis" buvo žmogiškosios situacijos simboliu (psichologijos terminais - potencijos virtimas tikrove). Ir tas "nuopolis" buvo būtinas žmonijos vystymuisi užtikrinti.

Medieval picture, female Wisdom
Viduramžių piešinys vaizduojantis Išmintį kaip moterį

Išminties gyvatė

Ieva nusikalto (ortodoksų požiūriu), nes paklausė žalčio, kuris ją įkalbėjo, kad suvalgę vaisių bus išmintingi nesukeliant jokių pašalinių reiškinių. Tačiau gnostikų "Tiesos liudijime" tvirtinama, kad žaltys buvo protingesnis už visus kitus Rojaus gyvūnus. Ir kelia klausimą: "Koks jis, šis Dievas?" Toliau pateikaimas keletas atsakymų.

Dievas nubaudė Adomą iš pavydo, kad šis paragavęs vaisiaus gali įgyti žinias (gnosis). Ar Dievas yra visur esantis, jei supykęs klausinėja: "Kur esate?" Pavydus Dievas skaudžiai baudžia tuos, kurie nepaklūsta jo kaprizams. Niekas nenorėtų, kad toks Dievas taptų jo priešu.

"Archonų hipostazė" mums perteikia papildomų liudijimų - dar prieš Ievą panašiai "įkvėptas" buvo pats žaltys, kurio tikslas - išmokyti Ievą ir Adomą, kad jų prigimtis yra šventa ir didinga - ne vien būti Dievo tarnais.

Kas gi skatino gnostikus tokiems neįprastiems teiginiams? Ortodoksų mąstytojai (tiek žydai, tiek krikščionys) pabrėždavo skirtumą tarp begalinio Kūrėjo ir jo baigtinių kūrinių. Žmonės ir gyvūnai yra Žemėje, o Dievas Danguje - ir jie niekada nesusitiks. Jų santykis apibrėžiamas formule: "Ašri ir Tujei". Gnostikai tvirtina kitaip: "Ašei esmi Tujei". Tuo jie save suartina su induizmu (skaitykite apie Atmaną ir Brahmaną). Kažkada žmonės save laikė Dievo dalimi, tačiau vėliau dieviškumą iškėlė į išorę.

Dievo susvetimėjimas skatina išorinių dievybių garbinimą. Tai perteikia ir "Filypo evangelija":
"Pradžioje Dievas sukūrė žmones. Tačiau dabar žmonės kuria Dievą. Taip žmonės išranda dievus ir juos garbina. Butų geriau, jei tokie dievai šlovintų žmones."

Tikrasis Dievas

Dievas nėra "geranoriškas senelis danguje". Greičiau tai būtybė dažnai besirenkanti "blogio" metodus. Tvanas, Sodoma ir Gomora - tai du dieviškojo genocido pavyzdžiai (skaitykite Tvanui skirtus puslapius). "Archonų hipostazė" Tvano priežastimi nelaiko žmonių ištvirkimą. Netgi atvirkščiai - žmonės darėsi vis geresni ir protingesni - tad pavydus ir piktas Kūrėjas nusprendė juos nuplauti Tvanu, o Nojui ant Seiros kalno (tas vardas neminimas Pradžios knygoje, tačiau nurodomas vienoje iš Psalmių) arką.

Nojaus žmona Norėja (kurios vardas irgi nebuvo pateiktas Pradžios knygoje), Ievos dukra buvo slaptųjų dalykų žinovė (ir protingesnė už savo vyrą). Ji bandė sutrukdyti Nojaus sandorį su Kūrėju ir sudegino pastatytą arką.

Kūrėjas ir jo tamsieji angelai apsupo Norėją ir nusprendė nubausti išprievartaudami. Bet ji narsiai gynėsi ir šaukėsi tikrojo Dievo pagalbos. Šis pasiuntė aukso angelą Eleletą (Nuovokusis), kuris ne tik apgynė ją, bet ir išaiškino jos paskirtį bei pranešė, kad jos palikuonys tebesieks tikrojo pažinimo [ Ir "Jono apokrife" (pažymint, kad protingieji Nojaus palikuonys buvo paslėpti šviečiančiame debesyje), ir "Norėjos mintyje" aprašoma Norėjos istorija).

Tad gnostikai suprato, kad Dievas nėra nei geras, nei išmintingas. Jis sutvėrė pasaulį pilną baisių ir nemalonių dalykų (skaitykite apie Dievo darbus prie Siono kalno). Todėl jis negali būti vienintelis Dievas ir virš jo yra dar vienas - aukštesnis.

Tasai tikrasis Dievas buvo žmonijos tėvas ir net daugiau - jos motina, Sofija, kuri yra tikrojo Dievo emanacija. Kažkur dar iki Tvėrimo vykusioje apraiškoje Sofija per klaidą davė gyvenimą dvasinei būtybei - didelio dydžio ir galios. Šioji, kurios tikrieji vardai yra Jaldabotas (chaoso vaikas), Samaelis (aklasis dievas) ir Saklas (kvailusis) ėmėsi tverti pasaulį bei žmogiškąją būtybę vadinamą Adomu. Nei pasaulis, nei žmogus nebuvo labai pavykę, tad Sofija ir kitos dvasinės būtybės jiems perteikė savo šviesą ir galią. Tas pasaulio tvėrėjas tebuvo demiurgas (t.y., "pusiau kūrėjas").

Suasmenintas pasaulio kūrėjas neperima pirmapradžio trancendentinės "būties pagrindo" savybių. Ir jei Kūrėjas buvo realus, tai toji realybė turėjo būti labai apribota - apibūdinama aklumu ir kvailumu. O dviejų Dievų idėja nėra nelogiška ir nepriimtina. Net ir Paulius Tilichas užsiminė apie "Dievą virš Dievo".

Seto paslaptingumas

Visi pasakys, kad Adomas ir Ieva turėjo du sūnus: Kainą ir Abelį. Tačiau jie sunkiau prisimins trečiojo, Seto, vardą. Sūnaus, kuris, gimęs Adomui turint 130 m., turėjo pakeisti nužudytąjį Abelį. Istorikas Jozefas rašė, kad Setas buvo didis žmogus ir jo palikuonys buvo daugelio "slaptų menų" (taipogi ir astrologijos) įkūrėjai. Jie savo žinias įrašė ant dviejų kolonų, plytos ir akmens, kad jos išliktų per ateities katastrofas.

"Adomo apokalipsėje" rašoma:
"Būdamas 700 m. amžiaus, Adomas atskleidė sūnui Setui, sakydamas:
Sūnau Setai, įsiklausyk į mano žodžius. Kai Dievas mane sutvėrė iš žemės, bei Ievą, jūsų motiną, aš praėjau su ja per šlovę, kurią ji regėjo aeone, iš kurio mes kilome. Ji mane išmokė amžinojo Dievo pažinimo žodžių. Ir mes buvome panašūs į didžiuosius amžinuosius angelus, nes buvome aukščiau, nei mus sutvėręs Dievas ir jo galios, kurių nežinojome.
"

Tada Dievas atėmė jiems šlovę ir žinias. Žmonės dabar jam tarnauja su "baime ir vergyste". Buvęs nemarus Adomus skaičiuoja dienas. Todėl savo žinias nori perduoti Setui ir jo palikuonims.

Setas ir jo "sėkla" turi tęsti Gnosio patirtį, tačiau už tai jie bus daugelio baisių bausmių taikiniu. Pirmoji - Tvanas, kurio metu juos išgelbės angelai paslėpdami saugioje vietoje. O Nojus su sūnumis raginamas tarnauti "baimėje ir vergystėje iki mūsų dienų pabaigos". Sugrįžus išsilavinusiems Seto palikuonims Sutvėrėjas vėl griebiasi smurto naikindamas iš dangaus ugnimi, siera ir derva (užuomina į Sodomą ir Gomorą). Ir vėl galingieji angelai išgelbsti juos.

Tačiau turi ateiti šviesos žmogus (Fosteris), kuris mokys Gnosio paslapčių. "Adomo apokalipsė" baigia:
" Tokią slaptąją žinią Adomas perteikė Setui, kuri yra šventasis krikštas tų, kurie įgavo amžinąjį pažinimą iš gimusių iš Logoso ir amžinųjų nušvitusiųjų, kilusių iš šventosios [Seto] sėklos: Jesėjaus, Mazarėjaus, Jesedekėjaus ir Gyvojo Vandens."

Tie vardai yra Jėzaus vardo variantai (sutinkami ir kituose raštuose) nusakantys gnostikų apraiškos kulminaciją Jėzuje. Gnostiku "Pistis Sophia" knygoje pats Jėzus save įvardijo "Seto sėkla".


Prarastoji dievybė

Biblijoje Sofija pristatoma "Patarlių knygoje" 8:22, kaip Išminties personifikacija:
"Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų.
Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.
Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių.
Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau.
Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų pasaulio molio grumstų.
Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus;
kada jis tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius;
kada jis paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus.
Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama,
Džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje,
Rasdama džiaugsmo žmonijoje
".

"Prieš amžius buvau sukurta" … hebrajiškai pasakyta "buvau išlieta" [hebrajai oro ir dvasios judėjimą lygindavo su skysčių judėjimu]. "Patikėtinė", hebr. `Amon.

Šią knygą Saliamonas rašė savo sūnui ir joje Išmintį apibūdino, kaip moteriškąją esybę. Iš pateiktų eilučių aišku, kad kalbama apie realią dieviškąją esybę, buvusią su Viešpačiu tveriant pasaulį. Ji pateikiama istoriniame kontekste. Ar to reikėjo norint paaiškinti jos vertybes? Gal buvo bandoma pasakyti kažkas kita? Pasitikrinkime kitoje vietoje, Patarlių 3:15:
"Ji vertesnė už brangakmenius, visi tavo turtai negali jai prilygti.
Jos dešinėje ilgas gyvenimas, jos kairėje turtai ir garbė.
Jos keliai yra malonūs, o visi jos takai – ramūs.
Ji yra gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingu vadinamas, kas jos laikosi.
Išmintimi Viešpats padėjo žemės pamatus; supratimu dangų padarė
".

Ir čia Išmintis apibūdinama kaip gyvoji dieviškoji būtybė, o ne vien kaip principas. Dievas nebuvo vienintelis, kuris dalyvavo tveriant pasaulį. Saliamonas, matyt, žinojo, kad niekas pasaulyje negali sutverti gyvybės ar net mažiausio judesio be priešingų jėgų balanso. Ir tam reikia nustatyti tikrąją Sofijos prigimtį.

Paslaptingiausia Biblijoje yra Pradžios knyga ir joje aprašytas Pasaulio sutvėrimas. Kai ten sakoma, kad jis sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą savo, jis vyrą-moterį sutvėrė. Jeigu pagal savo atvaizdą tvėrė tik vyrą, ir kaip Dievui visko pakako savyje, tai kodėl Adomui reikėjo dar tverti moterį? Kodėl Dievas buvo labiau susirūpinęs Adomo vienišumu, o ne reprodukcijos problema?

O jeigu pažvelgsime į tą pasakojimą kiek kitaip? Kas, jei Dievas moterį pirmiausia sukūrė ne Adomui, o sau pačiam? Ji buvo ko pirmasis tvarinys. O jeigu ji nebuvo patenkinta tuo vaidmeniu, kuris kai teko tveriant pasaulį? Gal tai paaiškins, iš kur kilo blogis?

Biblijoje 17 kartų panaudoti žodžiai "šėtonas" ir "velnias" (iš jų, 12 Jobo knygoje). O vienąkart jis pavadinamas Liuciferiu, Iz 14:12:
"Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!
Kaip tave sukniubdė ant žemės, - tave, kuris išguldei tautas!
Kadaise manei savo širdyje: 'Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą.
Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.
Užlipsiu ant aukščiausių debesų, - prilygsiu Aukščiausiajam
".

Taigi, tai esybė, kurią kadaise sutvėrė Dievas, kad jam tarnautų. Ji pati šviesiausia ir tyra, "šviesos nešėja". Ji ir "Ryto žvaigždė", Venera. Ji buvo tokia ypatinga, kad galėjo galvoti esanti lygi (jei ne geresnė) Dievui. Žodis "šėtonas" reiškia "prieštaraujantis", t.y. tas, kuri yra prieš, kitoks. O kas, jei Liuciferis ir Sofija yra viena esybė? JI buvo su Dievu tveriant pasaulį, tad ji yra bendrakūrėja, kaip ir prilygsta Dievui. Ar ji negalėjo reikalauti tai pripažinti?

Pažvelkime į Apr 22:16:
"Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bendrijas. Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė"

Tarsi sakoma, kad Jėzus yra Dovydo ir Liuciferio sūnus. Tai tik sustiprina įtarimą, kad šėtonas yra ne vyriškos, o moteriškos prigimties. Ir kerštingas ir egoistiškas dievas-vyras galėjo nubausti ją, nusviesti iš dausų, įkalinti tūkstančiams metų, tačiau niekur neminima, kad jis būtų norėjęs sunaikinti šėtoną.

Pažvelkime į šiandieninę situaciją. Visas didžiąsias mūsų laikų imperijas sutvėrė vyrai. Visos pagrindinės religinės filosofijos kryptys yra vyriškosios prigimties. Moteris iš ten pašalinta. Ar ji negali norėti atgauti teises?

Pabaigos žodis

Kaip matote, išvada labai neįprasta. Ir net rabinas Johanas ben Zakas (mokęs maždaug po 70 m.e.m.) perspėjo, kad apie pasaulio tvėrimą negalima aiškinti daugiau kaip dviem asmenims.

Kita gnostikų Ieva
Adomo apokalipsė
Ginčas dėl Sofijos
Šumero filosofija
Gnosticizmas: ofitai
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Kumrano ritinių paslaptis;
Nag Hammadi bibliotekos atradimas;
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Viljamas Bleikas: pamirštas ir prisimintas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Pagrindinė sofijalogijos problema
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Angelai
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis