Tatianas: ankstyvoji krikščionybė. Vartiklis

Tatianas - ankstyvosios krikščionybės (2 a.) rašytojas ir teologas iš Asirijos.
Taip pat skaitykite >>>>>

Apie jo gimimo datą ir vietą težinoma, kiek jis pats pasisakė „Oratio ad Graecos“ (žr. >>>>>) – kad gimė „asirų krašte“. Dabar visuotinai priimta laikyti, kad mirė apie 185 m., greičiausiai irgi Asirijoje.

Buvo atvykęs į Romą, kur kurį laiką gyveno ir, matyt, pirmąkart prisilietė prie krikščionybės. Jo paties pateikimu, iki tol garbino pagonių kultus. Senasis Testamentas jam atskleidė pagonybės neracionalumą. Tad jis priėmė krikščionybę (apie 150 m.) ir tapo Justino Kankinio mokiniu. Tai buvo laikmetis, kai krikščionių filosofai varžėsi su graikų sofistais, ir, kaip Justinas, jis Romoje atidarė krikščionišką mokyklą. Nežinoma, kiek laiko prabuvo Romoje.

Po Justino mirties (165 m.) Tatiano gyvenimas neaiškus. Irenėjus pastebi, kad jis buvo pašalintas iš Bažnyčios už savo enkratitinį (asketinį) požiūrį (Eusebijus netgi teigia, kad būtent jis įkūrė enkratitikų sektą) bei buvimą gnostiko Valentino pasekėju. Tik aišku, kad Tatianas paliko Romą, įsikurdamas kažkur Graikijoje ar Aleksandrijoje, kur galėjo mokyti Klemensą. Epifanijus mini, kad Tatianas įkūrė mokyklą Mesopotamijoje, kurios įtaka siekė Antiochiją Sirijoje, buvo jaučiama Kilikijoje ir ypač Pisidijoje – tačiau šis tvirtinimas nėra įrodytas. Asketiškasis Sirijos krikščionybės pobūdis iki pat Aphraates laikų turėjo gilesnes šaknis. Tačiau tokia praktika, kaip krikštijamas su priesaika, kurioje kandidatas prisiekia laikytis celibato, rodo stiprią Tatiano įtaką Sirijoje.

„Kreipimasis į graikus“ (Oratio ad Graecos) bando įrodyti, kad pagonybė bevertė, bei krikščionybės svarbą. Jis nėra logiškai vientisas. Jo stiliaus nerūpestingumas glaudžiai susijęs su jo niekinimu visko, kas graikiška. Jo įprotis užsipulti graikų filosofus pasijuokiant iš jų likimo (negarbinga mirtis arba pardavimas į vergovę) laikytinas ad hominen. Tačiau jis buvo gerbiamas už Mozės ir žydų įstatymų senumo aptarimus, todėl chronologinė veikalo dalis iš esmės nebuvo pasmerkta.

Kitas svarbus jo veikalas buvo „Diatesaronas“, Jėzaus gyvenimo sintezė pagal keturias evangelijas. Efraemas Sirietis ją vadino „Evangelion da Mehallete“ (Mišri evangelija) – ir tai buvo vos ne vienintelė evangelija, kuri naudota Sirijoje 3-4 a. Tik 5 a. ją pakeitė keturios tikrosios evangelijos. Edesos vyskupas Rabbula (411-435 m.) įsakė kunigams užtikrinti, kad kiekviena bažnyčia turėtų atskirų evangelijų kopijas, o Kiro vyskupas Theodoretas (423-457 m.) savo vyskupystėje iš bažnyčių surinko per 200 „Diatesarono“ kopijų.

Išliko daug „Diatessaron“ ištraukų, kurių seniausioji yra Efraemo Tatiano veikalo „Komentaruose“, kurių išliko dvi versijos: dvi armėniško vertimo kopijos ir originali sirų kalba (5 a. pabaigos/ 6 a. pradžios; atrasto 1957 m. serui Chester Beatty įsigijus rankraštį iš koptų vienuolyno Deir es-Suriani Egipte). Įdomu, kad Senojo testamento citatos verstos iš hebrajų, o ne graikų Septuagintos (kaip darė Evangelijų autoriai). Išliko fragmentų vertimų į arabų, persų ir senąją gruzinų kalbas. Be to Tatiano įtakos galima rasti daugelyje lotyniškų rankraščių. Koranas, minėdamas krikščionių raštus, mini tik vieną evangeliją – tad galima spėti, kad 7 a. arabų krikščionys naudojosi būtent „Diatessaron“.

Dingusiame rašinyje „Tobulybė palei Išpirkėjo doktriną“, santuoka apibūdinama kaip simbolis, kai kūnas sujungiamas su sugedusiu pasauliu, ir laikoma velnio išradimu. Jis parodo skirtumą tarp seno ir jauno žmogaus: senas yra Įstatymas, o jaunas – Evangelija.

Tarp kitų dingusių Tatiano kūrinių – veikalas, parašytas prieš „Oratio“, kuriame aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų prigimties, bei „Problematon biblion“, kuris pateikia neaiškias raštų vietas.

Tatiano teologijos pagrindas yra griežtas monoteizmas, tapęs moralinio gyvenimo šaltiniu. Iš pat pradžių žmonaus siela įtikėjo vienu Dievu, tačiau prarado tą tikėjimo žmogaus nuopuolio metu. To pasėkoje žmogus pateko į demonų rankas, politeizmo liūną. Tikėjimu į vieną Dievą siela gali būti išlaisvinta iš demonų ir materialiojo pasaulio ir susilieti su Dievu. Dievas yra dvasia (pneuma), tačiau ne fizine ar stoikų prasme; ji viena egzistavo iki pasaulio sutvėrimo ir savyje turėjo visą tvėrimo potenciją.

Pasaulis buvo tveriamas dynamis logike (galia išreikšta žodžiais) priemonėmis. Pirmiausia iš Dievo kilo Logosas, kurio paskirtis buvo sutverti materiją, iš kurios vėliau radosi visa kūrinija. Sutvėrimas buvo persunktas pneuma hylikon (pasaulio dvasia), bendra angelams, žvaigždėms, žmonėms, gyviams ir augalams. Toji pasaulio dvasia buvo žemesnė nei dieviškoji pneuma ir tapo žmogaus psyche (siela). Taigi, tiek kūnu, tiek siela, žmogus nesiskiria nuo gyvūnų – tačiau dėl ypatingo sąlyčio su dieviška dvasia iškyla virš jų. Toji dvasia yra Dievo atvaizdas žmoguje ir jos dėka žmogus nemirtingas.

Dvasių pirmagimis patyrė nuopuolį ir paskatino kitus nuopuoliui – taip atsirado demonai. Dvasių nuopuolis kilo ių jų siekio atskirti žmogų nuo Dievo, kad tasai galėtų tarnauti ne Dievui, o joms. Į tą nuopuolį buvo įpainiotas žmogus, kuris prarado savo palaimintąją buveinę ir jo siela neteko dieviškos dvasios, jis paniro į materialiąją sferą, kurioje tik blankus prisiminimas apie Dievą teišlikęs.

Kaip dėl turėtos laisvės žmogus nusidėjo, taip laisvės dėka jis gali grįžti prie Dievo. Dvasia susilies su tais, kurie yra verti. Nors Tatianas nemini Jėzaus, jo išsilaisvinimo doktrina pilnai atsiskleidžia krikščionybėje.

„Egkrateis“ (Irenėjus), „Egkratetai“ (Klemensas, Ipolitas) – pažodžiui, „abstinentai“, nes praktikavo susilaikymą nuo vyno, mėsos ir vedybų. Tai ankstyvųjų krikščionių sekta, o labiau bendra tendencija daugeliui sektų, ypač gnostinių, kurių asketizmas buvo pagrįstas „eretiškais“ požiūriais į materijos kilmę. Jų aplinkai priskiriama „Evangelija egiptiečiams“, kurią mini Klemensas, Origenas ir Ipolitas.

Nors dar Paulius mini žmones, „atsisakiusius vesti ir susilaikančius nuo mėsos“ (1 Tim 4 1-5), pirmasis enkratitikų pavadinimą pamini Irenėjus, juos siedamas su Saturninu ir Markionu. Atseit, atsisakydami vedybų, jie įžeidžia Viešpatį, sutvėrusį vyrą ir moterį. O šalindamiesi empsucha (mėsos ir svaigalų), jie rodo nepagarbą jam, sukūrusiam visus daiktus. „Ir dar jie atmeta pirmojo žmogaus [Adomo] išgelbėjimą; šią idėją neseniai tarp jų paskleidė Tatianas, Justino mokinys…. Po [šio] kankinystės … jis išsigalvojo kažkokius aeonus, kaip valentiniečiai; paskelbė vedybas esant ir, kaip darė Markionas ir Saturninas“. Vėliau jį mini Klemensas Aleksandrietis, kurio visa trečia "Stromata" knyga skirta kovai su encrateia arba susilaikymu, nors konkreti sekta ir neįvardijama. Ipolitas juos pavadino juos „labiau cinikais nei krikščionimis“. Eusebijus mini, kad Musanas yra parašęs puikią knygą, skirtą kai kuriems broliais, perėjusiems į enkratitikų ereziją.

Kažkaip vėliau jie įgavo naują kvėpavimą su Severu (Eusebius. H.E. 4:29). Tie severitai pripažino Įstatymą, pranašus ir Evangelijas, tačiau atmetė „Apaštalų darbus“ ir plūdo Paulių bei jo laiškus. Tačiau Epifanijaus apibūdinimas labiau rodo juos buvus Sirijos gnostikais nei besilaikančiais judaizmo tradicijos. Jie skelbė moteris esant Šėtono tvariniais, o svaigalus laikė Gyvatės nuodais. Anot Epifanijaus, jie buvo gausūs Mažojoje Azijoje, Pisidijoje, Frygijos Adustano srityje, Izaurijoje, Pamfilijoje, Kilikijoje ir Galatijoje, Antiochijoje. Jie skirstėsi į keletą mažesnių sektų, iš kurių išskirtini apostolikai dėl privačios nuosavybės atsisakymo, hidroparastatai dėl vandens naudojimo (vietoje vyno) eucharistijos metu. Theodoretas mini, kad Apolinaras iš Hierapolio^***) (Frygijoje) rašė prieš severitus.

382 m. įsaku Teodosijus paskelbė mirties nuosprendį visiems, kurie vadinsis enkratitikais, sakoforais ar hidroparastatais, ir paliepė Florui, Magister Offuciarum, aršiai ieškoti tų eretikų, kurie maskuojasi kaip manichėjai. Sozomenas pasakoja apie enkratitiką Ankyroje (Galatėja) Busirį, drąsiai priėmusį Julijaus, o prie Teodosijaus atsisakiusio erezijos ir grįžusio į katalikybę. Iš kitos pusės, iš Macarius Magnes (apie 403 m.) sužinome apie Dositėjų iš Kilikijos, maždaug tuo pat metu parašiusį 8 knygas, ginančias enkratitikų „suklydimus“. Apie 5 a. vidurį jie išnyksta iš istorijos.

^*) Palyg. Ruso: „Tesuskamba sprendimo trimitas, kada tik nori – aš tada ateisiu stoti prieš Aukščiausiąjį teisėją“ (Išpažintys, 1 kn.)

^**) Sikera - bendras bet kokio alkoholinio gėrimo pavadinimas (alaus, sidro, palmių vyno ir kt.), sutinkamas daugelyje Biblijos vietų. Per Biblijos vertimus perėjo į senąją rusų kalbą (iš apyvartos išėjo 15 a.).

^***) Apolinaras Klaudijus arba iš Hieropolio (Apollinaris Claudius, 2 a.) – krikščionių teologas, apologetas, Hieropolio vyskupas, kovojęs su montanizmo erezija. Parašė 5 kn. veikalą „Prieš pagonis“, kreipimąsi į Marką Aurelijų „Apologija“ ir kt. Išliko tik kelios ištraukos, kurių ilgiausia yra iš „Pascha“.

Fragmentai iš dingusių Tatiano veikalų

1. Jeronimas. Prieš Jovinianą, 1:3
Tatianas smerkia ir atmeta ne tik vedybas, bet ir mėsą, kurią Dievas sukūrė naudojimui.

2. Jeronimas. Komentarai Amoso knygai
„Tačiau jie davė nazariečiams vyno ir paliepė pranašams: ‚Nepranašaukite‘“ [Amos 2:12]
Šiais žodžiais, galbūt, enkratitų vadovas Tatianas stengėsi paremti savo erreziją, teigdamas, kad nereikia gerti vyno, nes įstatyme nurodyta, kad nazariečiai neturėtų gerti vyno, o pranašas kaltina vybi duodančius nazariečiams.

3. Klemensas Aleksandrietis. Stromata (Įvairenybės) 3:12
Savo kūrinyje „Tobulybė palei Išpirkėjo doktriną“ jis rašo: „Sandora tinka maldai, tačiau sugedusi draugystė silpnina maldą. Bet kokiu laipsniu, savo leidimu jis tikrai, tačiau subtiliai, draudžia; kai jis leidžia grįžti prie Šėtono ir nesusilaikymo, jis parodo žmogų, bandantį tarnauti dviems mokytojams – Dievui pagal ‚sandorą‘ (1 Kor 7:5), bet ir sandoros, nesusilaikymo, sanguliavimo bei velnio troškimą“.

4. Irenėjus. Prieš erezijas, 1:28
Atsiskyręs nuo Bažnyčios ir aukštinamas bei liaupsnimas išpuikusio mokytojo [t,y Justino Kankinio], kad jis viršesnis už likusius, susikūrė savą doktriną: įsivaizduodamas kažkonius nematomus aeonus panašius į Valentino, skelbdamas vedybas esant nešvariomis ir pasileidėliškomis panašiai kaip Markionas ir Saturninas bei neigdamas Adomo išgelbėjimą kaip savą nuomonę.

5. Klemensas Aleksandrietis. Fragmentai
Prieš Tatianą, kuris sako, kad žodžiai „Tebūnie šviesa“ yra malda. Jei tasai, kuris tai ištarė, žinojo apie aukščiausiąjį Dievą, kad tasai pasakė: ‚Aš esu Dieva ir be manęs nėra nieko‘.
Jis sakė, kad yra bausmių už piktžodžiavimą, kalbėjimą kvailai ir iškreiptus žodžius, už kuriuos baudžiama Logosu.

6. Origenas. De Oratione (Apie maldą)
Tačiau Tatianas, nesuprasdamas, kad posakis „Tebūnie” ne visad yra prašomojo, bet kartais ir liepiamojo pobūdžio, neteisingai įsivaizdavo, kad Dievas, sakydamas „Tebūnie šviesa”, meldėsi, o ne nurodė atsirasti šviesai tarsi, kaip jis klaidingai mane, kad Dievas buvojo tamsoje.

Tatianas. Kreipimasis į graikus

1 skirsnis. Graikai be priežasties tvirtina sukūrę menus

O graikai, nebūkite labai priešiškai nusiteikę prieš barbarus, nei turėkite labai blogą valią dėl jų nuomonių. Kurios jų institucijos nebuvo kilusios iš barbarų¹⁾? Iškiliausi telmesiečiai²⁾ sukūrė būrimo iš sapnų meną; karijiečiai³⁾ spėjimą iš žvaigždžių; frigai ir dauguma senovės isaurų⁴⁾ pranašavimą iš paukščių skrydžio; kipriečiai aukų apžiūrėjimo meną. Babiloniečiams mes dėkingi už astronomiją, persams – magiją, egiptiečiams – geometriją, finikiečiams – abėcėlės rašmenis. Liaukitės klaidingai savintis tuos išradimus. Vėlgi, Orfėjas išmokė jus poezijos ir dainavimo, ir iš jo jūs išmokote misterijų. Tuskaniečiai išmokė jus skulptūros meno, iš Egipto analų jūs išmokote kaip reikia rašyti istoriją, grojimo fleita meną paėmėte iš satyro Marsijo⁵⁾ ir Olimpo⁶⁾ – tiedu paprasti frigai iš piemens dūdelės sukūrė harmoniją. Tirėnai⁷⁾ išrado trimitą, kiklopai – kalvystės meną, o moteris, buvusi Persijos karaliene, kaip sako Helanikas⁸⁾, sujungti epistoliarines lenteles: jos vardas buvo Atosa⁹⁾.

Tad palikite šalia tą pasipūtimą ir niekada nesigirkite savo iškalba, nes kai giriatės, jūsų pačių žmonės gina jus. Reikia, kad tie. Kurie sau prisiskiria tokią garbę, jei tik jie išmintingi, laukia pritarimo iš kitų, ir kad susitartų ir tariant žodžius. Tačiau jūs vieni kalbėdami naudojate ne vieną ir tą pačią kalbą: kalbėjimas tarp dorėnų nėra tas pat kaip tarp Atikos gyventojų, nei aeoloniečių¹⁰⁾ kalbėjimas kaip jonėnų.

Koks tada nesutarimas yra tarp tų, tarp kurių jo neturėtų būti, tai negaliu nuspręsti, ką turėčiau vadinti helenu. Be to, kas kvailiausia, - jūs vaikotės jums svetimų išsireiškimų ir neretai panaudodami svetimus žodžius, savo kalbą pavertėte mišria. Todėl aš atsisakiau jūsų išminties, nors gana garsėjau joje. Štai kaip sako satyrikas [ Aristofanas. Varlės, 92-93 ] apie jūsų išminčius:

Tai plepiai, bevaisiai vynuogynojai,
Kregždučių sambūris, menų kreivintojai.

Šios išminties siekėjai rėkia garsiai, ir kranksi kaip krankliai. Jūs taip pat panaudojate retorikos meną, kad jis tarnautų neteisybei ir šmeižtui, laisvą kalbos galią parduodami; ir dažnai pavaizduojant tą patį dalyką vienąkart kaip teisingą, o kitąkart kaip blogą. O poezijos meną, vėlgi, jūs panaudojate aprašyti mūšius ir dievų meilės nuotykius, beigi sielos sugedimą.

2 skirsnis. Filosofų ydos ir suklydimai

Ką gero įgavome iš filosofavimo? Kas iš tame pasižymėjusių buvo svetimas tuščiai garbei? Diogenas, gyręsis savo statine ir susilaikymu, suvalgė nevirtą moliuską, ir pažeistas vidurių ligos, mirė kaip nesusilaikymo auka. Aristipas, vaikščiojęs purpuriniais drabužiais, sekdamas savo įsitikinimais, gyveno palaidą gyvenimą. Filosofas Platonas buvo Dioniso parduotas už apsirijimą¹¹⁾. Aristotelis, kuris neprotingai nustatė ribą Apreiškimui ir apribojo laimę jam patinkančiais dalykais, priešingai mokytojo pareigai, pernelyg pataikavo Aleksandrui [Mekedoniečiui], pamiršęs, kad jis dar tik jaunuolis; ir tasai mokinys, visai pagal Aristotelio pamokas, įkalino savo draugą [Kaliseną] kaip liūtą ar leopardą ir taip vežiojosi jį su savimi už tai, kad tasai nepanoro jo garbinti. Lygiai taip pat jis sekė mokytojo pamokymais kai per puotas rodė savo vyriškumą ir drąsą, ietimi perverdamas savo brangiausią draugą [Klitą], o po to verkė ir atsisakė valgyti liūdesio pretekstu, kad nesulauktų artimųjų neapykantos. Juokingi man ir dabartiniai jo mokymo sekėjai, ypač kai tvirtina, kad Apreiškimas netaikomas dalykams po Mėnuliu; jie, būdami arčiau žemės nei Mėnulis ir žemiau jo orbitos, prisiima priežiūrą to, ką paliko Apraiška. Pagal Aristotelio mokymą negali būti laimingi ir nepasižymintys nei grožiu, nei turtais, nei kūniška sveikata, nei kilmingumu. Ir tokie žmonės laikomi filosofais.

3 skirsnis. Filosofų pašiepimas

Negaliu pateisinti Heraklito, kuris būdamas tik pats sau įsipareigojęs savo žiniomis ir tuo didžiuodamasis, sakė: „aš ištyrinėjau save“. Nepagirsiu ir to, kad jis paslėpė savo poemą Artemidės šventykloje¹²⁾ tam, kad vėliau ją pateiktų kaip paslaptingą kūrinį; ir kaip žinantys tai tvirtina, tragikas Euripidas dažnai vaikščiojęs į tą vietą ir ten skaitęs, po kiek laiko perdavė ateitiems kartoms Heraklito tamsą. Tačiau jo mirtis atskleidė jo nežinojimą. Kai jis susirgo vandenlige, tai, elgdamasis medicinos atžvilgiu lygiai taip pat kaip ir filosofijos, save apsidėjo jaučių išmatomis; kai jos sukietėjo ir sutraukė visą kūną, tai jis mirė nuo trūkio. Nėra ko klausyti ir Zenono, kuris moko, kad sudeginti žmonės vėl atgims tokiems pat žygdarbiams, o būtent: Anitas ir Melitas kaltinimui, Buziris¹⁾⁴ savo svečių numarinimui, Heraklis savo herojiškų darbų atgaivinimui. Jis savo mokyme apie sudeginimą įveda daugiau bedieviškų nei teisiųjų žmonių, nes tik vienas tebuvo Sokratas, vienas Heraklis bei kitų tokių žmonių buvo ne daug, o visai mažai. O blogų žmonių atsiras kur kas daugiau nei gerų. Jo nuomone taip pat Dievas yra kaltininku už blogį ir randasi nešvariose vietose, kirminuose ir kur daromi nepadorūs dalykai. Empedoklio pagyros atskleidė ugnies išsiveržimus Sicilijoje, nes jis, nebūdamas dievu, buvo pasirengęs apgauti, atseit jis esąs Dievas¹³⁾. Juokiuosi iš Ferekido¹⁵⁾, Pitagoro, pripažinusio jo nuomonę, ir Platono, tame buvusio jo mėgdžiotoju, nors kai kurie nenori to pripažinti, bobų plepalų¹⁶⁾.

O kas pateisins Krateso vedybines sueitis arba, dar geriau, kas nepaliks į jį panašių filosofų beprotiškos kalbos įniršio ir neims tirti to, kas iš tikro yra gerai? Tad neturėtų jūsų patraukti iškilmingi filosofų susirinkimai; kurie visai ne filosofai, nes prieštarauja patys sau ir plepa, kas kam ateina į galvą. Tarp jų daug ir nesutarimų: vienas kito neapkenčia, ginčijasi tarpusavyje dėl nuomonių, ir iš savo garbėtroškos sau skiria aukštesnes vietas. Vietoje to, kad savisaugiškai pataikautų karališkiems asmenims ar viršininkams, reikėtų, kad jie palauktų, kol svarbūs asmenys patys ateis pas juos.

>>>>> „Kreipimosi į graikus“ pabaiga

²⁾ Telmesas - senovės miestas Karijoje, pietvakarių Mažojoje Azijoje, 60 stadijų nuo Haikarnaso (dabart. Turkijoje). Jo gyventojai buvo garsūs pranašavimais.

³⁾ Karija - istorinė sritis pietvakarių Mažojoje Azijoje, kurioje gyveno karijiečiai. Apie 1500 m. pr.m.e. čia įsikūrė hetitai, susimaišę su vietiniais gyventojais. Prieš 1000 m. pr.m.e. čia ėmė kurtis graikų poliai. Šiuo metu čia yra Turkijos Muglos ilas.

⁴⁾ Isaurija - sunkiai prieinamas ir izoliuotas regionas pietinėje Mažojoje Azijoje, kuriame gyveno karinga isaurų gentis. Net romėnų laikais jie nebuvo galutinai nugalėti ir rengė išpuolius į gretimas sritis. Dabar užima didesnę Konjos provincijos dalį Turkijoje.

⁵⁾ Marsijas - graikų mitologijoje frigų satyras, laikomas muzikos pradininku. Klajodamas Frygijos laukais, Marsijas rado nendrinę fleitą, kurią buvo numetusi Atėnė, pastebėjusi, jog grojimas jos pačios išrasta fleita bjauroja jos veidą. Ji prakeikė savo išradimą ir pasakė, kad žiauriai bus nubaustas tas, kas pakels fleitą. Nežinodamas to prakeiksmo, Marsijas pakėlė fleitą ir išmoko taip puikiai ja groti, jog visus sužavėjo ta muzika. Jis išpuiko ir iškvietė rungtynių muzikos globėją Apoloną, atvyko į varžyvas, apsivilkęs ilgą puošnią chlamidę, su laurų vainiku ir auksine kitara rankose. Nugalėjo Apolonas ir įširdęs įsakė pakabinti Marsiją už rankų ir nunerti jam odą. Jo oda buvo pakabinta Kilenės oloje Frygijoje. Vėliau imta pasakoti, kad jo oda ima judėti, tarytum šoktų, atskriejus į olą frygų nendrinės fleitos garsams, ir ramiai kabo, suskambus kitarai.

⁶⁾ Olimpas - taip senovės Graikijoje vadinti du muzikantai; vienas mituose ir gyvenęs prieš Trojos karą, o kitas greičiausiai realus, gyvenęs 7 a. pr.m.e. Laikytas arba Marsijo tėvu, arba jo mokiniu. Abu jie susiję su auleto instrumentu, kilusiu iš Frygijos. Laikomas instrumentinės muzikos pradininku Graikijoje.

⁷⁾ Tirėnai - taip vadintos negraikiškos gentys šalia Graikijos. Siejama su etruskais, Alpių retais ar Lemno salos gyventojais. Jų garbei pavadinta Tirėnų jūra ir Albanijos sostinė.

⁸⁾ Helanikas iš Lesbo - graikų istoriografas (logografas) 5 a. pr.m.e. antroje pusėje. Buvo labai kūrybingas ir populiarus: jam priskiriami 28 kūriniai, ypač susiję su Atika. „Atlantida“ buvo mitų apie Atlanto dukterį ir jo palikuonis, susijusių su Kreta, rinkinys.

⁹⁾ Atosa („išsilavinusi“, 550-475 m. pr.m.e.) - Kiro dukra ir Achaeminidų imperatorienė, Kambizo II ir Darijaus I žmona. Ji mokėjo rašyti, savarankiškai tvarkė rūmų reikalus, buvo labai įtakinga. Herodotas praneša ją turėjus ant krūties kraujuojantį auglį, kurį galiausiai pašalino graikų gydytojas-vergas; tai būtų pirmasis mastito paminėjimas literatūroje. Ji yra Aischilo tragedijos „Persai“ pagindine veikėja; jos garbei pavadintas asteroidas.

¹⁰⁾ Aeoloniečiai - viena pagrindinių graikų genčių, gyvenusi Tesalijoje, kurių protėviu laikytas mitinis Aeolas. Vėliau užėmė Beotijos žemes, įskaitant Delfus.

¹¹⁾ Tatianas (o taip pat Tertulianas) ir kiti Bažnyčios autoriai iš nežinojimo kartoja šmeižtą prieš Platoną, paskleistą jo priešininkų.

¹²⁾ T.y. „Apie gamtą“. Dėl jo tamsaus gymio ir Heraklitas įgavo pravardę „tamsus“. Užuominą į tą kūrinį Tatianas daro ir vėliau, jį vadindamas „Heraklito tamsa“.

¹³⁾ Jis šoko į liepsnojančią Etną ir tuo tarsi norėjo pasiekti tai, kad kiti pagalvotų, kad jis pradingo ir pateko į dangų; tačiau iš kano išmestas jo apavas parodė, kad yra priešingai.

¹⁴⁾ Buziris - legendinis Egipto karalius, jūros dievo Poseidono ir Egipto karaliaus Epacho dukters Lisijanasos sūnus, kurį, grįštantis iš hesperidžių sodo, užmušė Heraklis ir jį patį paaukojo dievams. Kai Egiptą apėmė 9 m. trunkanti sausra, Kipro pranašas Frasijus išpranašavo, kad badmečiai baigsis, jei Dzeusui kasmet bus aukojama po vieną svetimšalį - ir pirmąja auka tapo pats pranašas. Jis prie Dzeuso altoriaus žudydavo visus į Egiptą užsukusius svečius. Mitą pirmasis pateikė Furikidas. Manoma, kad Busirio vardas kilo nuo egiptiečio dievo Ozyrio (graikiška forma) vardo, kurio egiptietiška forma Usirė, tad šis mitas susieja Heraklį su iškreiptu Ozyrio nužudymo ir vėlesnio jo prisikėlimo mitu (žr. >>>>>).

¹⁵⁾ Ferekidas iš Siroso - 6 a. pr.m.e. senovės graikų mąstytojas, mitų aiškintojas, parašęs „Kosmogoniją“, kurią išvedė iš trijų principų: Zaso (Dzeuso, dangaus), Chtonijos (mergautinis Gajos vardas, žemė) ir Krono (laiko). Kai kurių priskiriamas „septyniems išminčiams“ ir laikomas artimas orfikams. Iškėlė metempsichozės (sielų persikūnijimo) teoriją, teigdamas, kad žmonių sielos amžinos. Laikomas galimu Pitagoro mokytoju. Klaudijus Elianas rašė apie baisią jo mintį: jį užėdė utėlės, kurias, atseit, ant jo užleido dievas, nes jis neaukojo jiems, teigdamas, kad gyvena ne blogiau nei aukojantys.