Maksas Vėberis  

Maksas Vėberis (Maximilian Carl Emil Weber, 1864-1920) – vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas. Žymiausi kūriniai: „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ (1904), „Ūkio istorija“, „Politika kaip profesinis pašaukimas“, „Birža ir jos reikšmė“, „Mokslas kaip pašaukimas ir profesija“. Jo veikalai padarė didelę įtaką 20 a. sociologijai ir tebėra aktualūs ir dabar. Jo draugas K. Jaspersas pavadino jį „didžiausiu mūsų eros vokiečiu“. Vėberis sukūrė legitimumo teoriją, pagal kurią egzistuoja trys žmonių paklusimo valdžiai tipai: tradicinis, charizmatinis ir racionalus (legalus).

Tradicinis tipas.
Jis yra seniausias – valdžiai paklūstama todėl, kad taip buvo visada. Jo ištakos – patriarchalinėje šeimoje. Čia nėra administracinio aparato, kuris atsiranda tik laikui bėgant ir augant pavaldinių skaičiui. Administracijos tipai du: grynasis (kai pareigos patikimos valdovo vergams, jo šeimos nariams ir giminaičiams – vadinamasis sultanizmas) ir luominis (pareigos priklauso luomams – t.y. tam tikri postai priklauso tik tam tikram luomui, tačiau juos gali paveldėti ir šeimos nariai). Tradiciniam tipui priskirtina gerontokratija (senų, išmintingų žmonių valdymas).

Charizmatinis tipas.
Jis yra nepastoviausias ir su laiku perauga į tradicinį ar racionalų tipą. Paklūstama dėl išskirtinių asmens savybių, kurios traukia visuomenę. Šis tipas būdingas nestabiliems, krizių laikams, kai iškyla nauji lyderiai. Charizmatiniams lyderiams nedera klysti, o jei jis suklysta, tai turi parodyti, kad tas suklydimas tik laikinas. Administracinį aparatą sudaro valdovui atsidavę asmenys, dažniausiai atliekantys nepastovius, vienkartinius pavedimus.

Racionalusis tipas.
Jis populiariausias – paklūstama dėl įstatymo nuasmenintos esmės. Valdžia gaunama pagal iš anksto nustatytas procedūras. Šis tipas stabilesnis, kai papildomas tradiciniais ar charizmatiniais elementais (pvz., paveldima karaliaus ar piliečių renkamo prezidento institucija). Administracinį aparatą sudaro biurokratija, kurią M. Vėberis vertina teigiamai, tik nereikia leisti jai išsigimti į biurokratijos diktatūrą.

Gimė 1864 m. balandžio 21 d. Erfurte, Tiūringijoje, ir buvo vyriausias sūnus pasiturinčioje 7 vaikų šeimoje. Jo motina buvo kilusi iš prancūzų hugenotų imigrantų ir buvo moralinio absoliutizmo pažiūrų. Tėvas buvo Liberalų partijos narys ir todėl jų namuose dažnai svečiavosi iškilūs politikai bei mokslininkai. Tad šeima augo labai intelektualioje aplinkoje. Mokykloje buvo nuobodu – ir Maksas slapta perskaitė visus 40-mt Gėtės tomų. Tuo metu šeimoje kilo tam tikra įtampa, nes tėvas „mėgavosi žemiškais malonumais“, o motina, uoli kalvinistė, „laikėsi asketinio gyvenimo būdo“. Max Weber as Soldier

1882 m. įstojo į teisės studijas Heidelbergo universitete. Po metų, praleistų karinėje tarnyboje, perėjo į Berlyno universitetą. Po pirmųjų studijų metų, per kuriuos jis daug laiko praleido „gerdamas alų ir fechtuodamasis“, pamažu ėmė palaikyti motinos pusę ir tolo nuo tėvo. 1889 m. apsigynė teisės doktoratą, o po poros metų apsigynė ir habilitacinį darbą, tapdamas privačiu docentu, skaitydamas paskaitas Berlyno un-te.

1893 m. jis vedė Marriane Schnitger, vėliau tapusia aktyvia feministe, o po M. Vėberio mirties rinkusią ir publikavusią jo straipsnius, o taip pat parašiusią jo biografiją, kuri yra svarbus šaltinis stengiantis suprasti Vėberio gyvenimą. Tačiau jų pora nesusilaukė vaikų.

1894 m. šeima persikėlė į Freiburgą, kur jis dirbo universitete ekonomikos profesoriumi, kol tokių pat pareigš negavo Heidelbergo universitete 1896 m. Jis tapo intelektualų „Vėberio ratelio“ (G. Jellinek, W. Sombart, M. Bloch, G. Lucacs ir kt.) ašimi.

1897 m., praėjus 2 mėn. po karšto ginčo su sūnumi, mirė jo tėvas. Tai Maksui sukėlė depresiją, nervingumą ir nemigą. Tai trukdė jam užsiimti profesoriaus veikla, vasarą ir rudenį gydėsi sanatorijoje, išvažiavo su šeima į Italiją, iš kur negrįžo iki pat 1902 m. Tuo laikotarpiu jis neskelbė jokių savo darbų, nors anksčiau buvo gana produktyvus.

Dabar susidomėjo fundamentalesniais socialinių mokslų klausimais. Tačiau nesijautė pajėgus grįžti prie akademinės veiklos ir darbavosi kaip privatus mokslininkas. 1912 m. pabandė (tačiau nesėkmingai) įsteigti kairiųjų pažiūrų partiją, kuri derintų socialdemokratų ir liberalų idėjas.

Baigiantis Pirmajam pas. karui, būdamas 50-ies, jis stojo savanoriu į armiją ir kaip buvo paskirtas organizuoti karo ligonines Heidelberge. Tuo užsiėmė iki 1915 m. Jau anksčiau jis palaikė nacionalistine retoriką tikėdamas, kad karas prieš atsilikusią ir despotišką Rusijos imperiją buvo teisingas ir “liberalusis imperializmas” greta britų modelio turėtų padėti Vokietijai sukurti brandesnę politinę klasę. Tačiau vėliau Vėberis tapo aršus vokiečių ekspansionizmo ir kaizerio karinės politikos kritiku. Nesėkmingai, būdamas liberaliosios Vokietijos demokratinės partijos nariu (beje, ir vienu iš jos steigėjų), pabandė patekti į parlamentą. Tada, nusivylęs politine veikla, atnaujino akademinę veiklą, pradžioje Vienos universitete, o 1919 m. – Miunchene. Jo paskaitų konspektai sudarė jo pagrindinius kūrinius.

Mirė 1920 m. birželio 14 d. Miunchene nuo ispaniškojo gripo pandemijos, taip ir neužbaigęs savo pagrindinio kūrinio: „Ekonomika ir visuomenė“. Jį spaudai parengė jo žmona Marianne.

M. Vėberio filosofinio požiūrio formavimąsi paveikė Vilhelmo Diltėjaus „supratimo“ koncepcija ir mokslo skirstymas į mokslus apie gamtą (orientuotus į dėsningumų tyrimus) ir mokslus apie dvasią (nukreiptus į unikalių reiškinių tyrinėjimus), kurį išvystė Badeno neokantizmo mokykla (Rikertas ir Vindelbandas).

Vėberio žymus indėlis į tokias socialinio pažinimo sritis kaip bendroji sociologija, socialinio pažinimo metodologija, politinė, teisės, religijos, ekonominė sociologija, kapitalizmo teorija. Tuo tarpu, kai Durkheimas, sekdamas Comte, plėtojo sociologiją pozityvistine kryptimi, M. Vėberis plėtojo antipozityvistinę, hermeneutinę tradiciją, kuri pabrėžė skirtumą tarp socialinių ir gamtos mokslų. Gana gerai Vėberio darbus išaiškino T. Parsons'as (pateikdamas per vėliau kritikuotą funkcionalistinę, teleologinę perspektyvą) ir C.W. Mills1). Jo darbai paskatino „kritinės teorijos“ vystymąsi, paveikė, ypač vėlyvųjų sociologų, tokių, kaip Th. Adorno, M. Horkheimerio2),   G. Lukačo,  J. Habermaso idėjas. Atskirus elementus panaudojo C. Schmitt'as, J. Schumpeter'is, L. Strauss, H. Morgenthau, R. Aron'as.

Socialinio veiksmo teorija

Savo koncepciją Vėberis pavadino „suprantančia sociologija“. Sociologija analizuoja socialinį veiksmą ir bando paaiškinti jo priežastį. Supratimas reiškia socialinio veiksmo pažinimą per jo subjektyviai numanomą prasmę, t.y. tą, kurią tam veiksmui priskiria pats subjektas. Todėl sociologija atspindima visa idėjų ir pasaulėžiūrų, reguliuojančių žmogaus veiklą, įvairovė, t.y., visa kultūros įvairovė. Skirtingai nuo savo amžininkų, Vėberis nesiekė kurti sociologiją pagal gamtos mokslų pavyzdį, priskiriant ją prie humanitarinių mokslo arba, jo terminais, mokslų apie kultūrą, kurie tiek pagal metodologiją, tiek pagal tyrimo objektą sudaro autonominę pažinimo sritį. Visos mokslinės kategorijos – tik mūsų mąstymo konstrukcijos. „Visuomenė“, „valstybė“, „institutas“ – tai tik žodžiai, kodėl nėra ko jiems priskirti ontologinių savybių. Vieninteliu realiu visuomeninio gyvenimo faktu tėra socialus veiksmas. Bet kokia visuomenė yra konkrečių individų sąveikų rezultatas. Socialus veiksmas – visuomeninio gyvenimo atomas. Subjektų veiksmai nagrinėjami kaip motyvuoti, turintys prasmę ir nukreipti į kitus; tuos veiksmus galima analizuoti iššifruojant prasmes bei reikšmes, kurias subjektai suteikia tiems veiksmams. O socialiu veiksmu laikomas veiksmas, kuris savo prasme siejasi su kitų žmonių veiksmais ir yra nukreiptas į juos.

Taigi Vėberis išskiria du socialaus veiksmo požymius:

Pagrindinės suprantančios sociologijos kategorijos yra elgesys, veiksmas ir socialus veiksmas. Elgesys – bendriausia veiklos kategorija, kuri tampa veiksmu, jei veikėjas jam suteikia subjektyvią prasmę. O socialus veiksmas atsiranda, kai veiksmas siejamas su kitų žmonių veiksmais. Socialių veiksmų deriniai suformuoja „prasminius ryšius“, kurių pagalba formuojasi socialiniai santykiai ir institutai. Supratimo rezultatas – didelė tikimybė, kurią vėliau reikia patvirtinti moksliniais metodais.

Vėberis išskiria 4 socialinio veiksmo tipus, pateikiamus jų apmąstymo mažėjimo tvarka:

Socialinis santykis yra socialių veiksmų sistema. Jiems priskiriamos tokios sąvokos kaip kova, meilė, draugystė, konkurencija, pasikeitimas ir pan. Socialus santykis, individo daromas kaip privalomas, įgauna teisinės tvarkos statusą. Atitinkamai pagal socialių veiksmų tipus išskiriami 4 legitimios tvarkos tipai: tradicinis, afektinis, vertybinis-racionalus ir įteisintas.

Sociologijos metodas

Sociologijos metodas, greta supratimo koncepcijos, apibrėžiamas ir mokymu apie idealų tipą, o taip pat laisvės nuo vertybinių sprendimų postulatu. Idealus tipas fiksuoja vieno ar kito reiškinio „kultūrinę prasmę“; jis tampa euristine hipoteze, gebančia sutvarkyti istorinę medžiagą neprisirišant prie kokios nors iš anksto nustatytos schemos. O laivės nuo vertybinių sprendimų klausime Vėberis išskiria dvi problemas: laisvę griežtąja prasme bei pažinimo ir vertybės santykio problemą. Pirmu atveju reikia griežtai atskirti nustatytus faktus nuo jų vertinimo iš tyrinėtojo pasaulėžiūros pozicijos. Antruoju – kalbama apie bet kokio pažinimo susiejimo su tyrinėtojo vertybėmis teorinę problemą, t.y., mokslo ir kultūrinio konteksto santykio problemą. Vėberis iškelia „pažinimo intereso“ sąvoką, kuri apibrėžia empirinio objekto tyrimo pasirinkimą bei būdą kiekvienu konkrečiu atveju, o taip pat „vertybinę idėją“, apibrėžiamą specifiniu požiūriu į pasaulį tam tikrame kultūriniame kontekste. Moksluose apie kultūrą toji problema įgauna ypatingą reikšmę, nes vertybės yra tokių mokslų egzistavimo būtina sąlyga: mes, gyvenantys tam tikroje kultūroje, negalime tirti pasaulio, jo neįvertindami ir nesuteikdami prasmės. Ir čia kalbama ne apie subjektyvius konkretaus tyrinėtojo prisirišimus, o apie vienos ar kitos kultūros „laiko dvasią“, kuri kaip tik turi lemiamą vaidmenį formuojant „vertybines idėjas“.

Tie teoriniai postulatai leido Vėberiui ekonomikos sociologiją interpretuoti „kultūrologiniu“ požiūriu. Jis išskyrė dvi ekonominio elgesio idealiąsias organizacijas: tradicinę ir tikslinę. Pirmoji egzistuoja nuo seno, Max Weber book antroji vystosi Naujausiais laikais. Tradicionalizmo įveikimas susijęs su šiuolaikinės racionaliosios kapitalistinės ekonomikos, numatančios tam tikrus socialinių santykių tipus ir tam tikras socialinės tvarkos formas, vystymusi. Analizuodamas tas formas, Vėberis padaro dvi išvadas: idealus kapitalizmo tipas apibūdinamas kaip racionalumo visose ūkio srityse viešpatavimas, tačiau panašus vystymasis negali būti paaiškinamas vien ekonominėmis priežastimis. Šiuo atžvilgiu Vėberis polemizuoja su marksizmu.

„Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“

Šioje esė Vėberis bando paaiškinti šiuolaikinio kapitalizmo kiltį šį klausimą siedamas su religijos (atskiru atveju, protestantizmo) sociologija. Jis įžvelgia ryšį tarp protestantizmo etinio kodekso ir kapitalistinės ekonomikos, paremtos įmonininko-racionalisto idealu, dvasia. Anot jo, katalikybė trukdė kapitalizmui vystytis Vakaruose visai taip pat, kaip kitos religijos, tokios kaip konfucionizmas ar budizmas, Rytuose.

Protestantizme, priešingai nei katalikybėje, dėmesys akcentuojamas ne dogmatizmo nagrinėjimui, o moralinei praktikai, pasireiškiančiai pasaulietišku žmogaus tarnavimu, savo pasaulietinės pareigos vykdymu. Tai Vėberis pavadino „pasaulietiniu asketizmu“. Tos paralelės leido sujungti Reformaciją su kapitalizmo atsiradimu. Apeigų dogmatizmo sumažinimas, gyvenimo racionalizavimas tapo dalimi pasaulio „atbūrimo“ proceso, pradėto žydų pranašų ir senovės graikų mokslininkų, dalimi. Tas procesas susijęs su žmogaus išsivadavimu iš magijos prietarų, individo autonomizacija, tikėjimu mokslo progresu ir racionaliu pažinimu. Ir tikrai, kiti tyrinėtojai irgi parodė, kad protestantizmas paskatino kapitalizmą, tačiau tai padarė dėl raštingumo skleidimą. Protestantams mokėjimas skaityti Bibliją buvo būtinas religinės pareigos atlikimui.

Tačiau M. Vėberis nutraukė protestantizmo studijas, nes jo kolega E. Troeltsch'as3) rašė knygą „Krikščioniškųjų bažnyčių ir sektų socialiniai mokymai“, kuri padėjo pagrindus lyginamai religijos ir visuomenės analizei. O sąvoka „darbo etika“ yra protestantizmo etikos idėjos išplėtimas taikant ją japonams, žydams ir kitoms tautoms.

O kitu svarbesniu M. Vėberio veikalu apie religijos sociologiją buvo „Kinijos religija: Konfucionizmas ir daoizmas“, siekiantis paaiškinti, kodėl Kinijoje neišsivystė kapitalizmas. Anot jo, konfucionizmas ir puritonizmas yra išimtiniai racionalūs mąstymo būdai, kai gyvenimas besiremia religinėmis dogmomis.

Religijos sociologijai skirta ir „Indijos religija: induizmo ir budizmo sociologija“, kuriame pateikiamos panašios išvados kaip ir Kinijos atveju, o taip pat ir „Senovės judaizmas“. M. Vėberio nelaukta mintis neleido jam tęsti numatytų „Psalmių“, Talmudo, krikščionybės ir islamo tyrinėjimų.


Trumpos biografijos:

1) Čarlzas Milsas (Charles Wright Mills, 1916-1962) – amerikiečių sociologas, ilgametis Kolumbijos un-to prof. (1946-1962). Plačiai skelbėsi populiariuose ir intelektualiuose žurnaluose ir parašė kelias knygas, tarp jų ir „Valdantis elitas“ (1956). Buvo vienas iš kairiosios radikaliosios pakraipos sociologijoje pagrindėjų (ir būtent jis prisidėjo populiarinant terminą „Naujieji kairieji“). Socialinius aspektus jo kūriniuose stipriai įtakojo M. Vėberis. „Baltosiose apykaklėse“ (1951) jis atrodo sutaria su M. Vėberiu, kad Vakarų visuomenė uždaryta geležiniame biurokratinio racionalumo narve, kas verčia visuomenę mažiau remtis protu.
Č. Milsas buvo susirūpinęs intelektualų ir mokslininkų padėtimi pokario visuomenėje ir pasisakė už aktyvų dalyvavimą visuomeninėje veikloje.

2) Maksas Horkheimeris (Max Horkheimer, 1895-1973) - žydų kilmės vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos įkūrėjas. Nacių priverstas palikti Vokietiją, 1934-49 m. buvo emigravęs į JAV.
Savo vadinamojoje kritinėje teorijoje bandė sujungti iš K. Markso paimtus buržuazinės visuomenės kritikos motyvus su Hėgelio dialektikos,  A. Šopenhauerio etikos ir Z. Froido psichoanalizės idėjomis.

3) Ernstas Triolčas (Ernst Troeltsch, 1865-1923) – vokiečių protestantų teologas, kultūros, istorijos ir religijos filosofas. Jo darbai yra A. Ričlio teologijos, M. Vėberio sociologijos ir Badeno mokyklos neokantizmo derinys.

Literatūra:

  1. J. Radhau, P. Camiller. Max Weber: A Biography, 2009
  2. A. Sica. M. Weber and the New Century, 2004
  3. D. Kasler. M. Weber: an introduction to his life and work, 1988
  4. R. Bendix. M. Weber. An Intelectual Portrait, 1977
  5. L.M. Lachmann. The legacy of Max Weber, 1970
  6. W.J. Mommsen, M. Steinberg. Max Weber and German Politics, 1890-1920, 1984

Apie ontologiją
Pozityvizmo švytuoklė
Ferdinandas de Sosiūras
T. Adornas. Nihilizmas
Postmodernistas Žakas Derida
A. Whitehead. Skaičiavimų prigimtis
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
O. Weininger. "Aš" problema ir genialumas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Socialinės tvarkos problema
Nenormalumai kaip norma
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Rortis apie tiesą
Aronas Gurvičius
Filosofijos puslapis
Vartiklis