Marius Kuitniauskas. Kelios eilės. Vartiklis: Literature. Poetry

Apie autorių

Marius Kuitniauskas - blogeris, darbuojasi Rasytojas.lt tekstų rašytojų agentūroje, kurdamas įvairius tekstus internetui: SEO straipsnius; straipsnius žiniasklaidai ir pan. Pagrindinės temos - interneto verslas, tinklaraščiai, tekstų rašymas, interneto reklama, SEO. Rašo nuo 1998 m.
Save pristato taip: interneto šelmis, kuris nuolatos vaidenasi SEO ir interneto rinkodaros sluoksniuose.

Laiškais prisnigo ryto plaukai - Dabar jie spalvoti : Žali, tamsiai mėlyni Ir kruvini - raudoni. Laiškai tirpsta šaltoj Žiemos saulėj, O per kūną varva Vaivorykštė... Netruks apšerkšnyti Ryto langai - Atsibusiu baltuose ledo Rūmuose Ir žiūrėsiu, kaip Laiškais prisnigo ryto plaukai... 1998 01 20

Po stalu, stenančiu ir kretančiu Susirangė Šarangė varangė – Narcizo žiedas skaudančia Galva... Jo pirštais ir plaukais Varvėjo rasa. Tyliai. Tyliai... Nusviro narcizo lapai, Apsivijo liemenį Ir dievino jį, garbino jį Norėdamas pasmaugti... Iš meilės gal?.. O gal ir iš nostalgijos Ar bejėgiškumo?.. Nuleido narcizas akis – Jis jautėsi vienišas, O pasenusios stalo kojos Jam atrodė, Lyg kalėjimo sienos. O gal kaip svetimos Šventyklos kolonos?.. Po mano stalu Guli nuvytęs narcizas – Nepaėmiau jo ir nepamerkiau. Priešingai, jis savo Meilės karakystę surado Šiukšliadėžėj, pilnoj narcizų... 1998 03 10

Nežinojau, kur įšėjo Stiklo šukės. Vakar... Kas padės tau Susipint kasas Rytais? Kas nubrauks tau Ašaras, kai Lysi?.. Šiandien išeinu ieškoti, Tolstančio tavo Veido... 1998 01 09

Išėjo vaikai į dykumą – Laimės ieškoti. Juos pasitiko g y v e n i m a s... Neša nepaneša didelį akmenį Ant gležnų savo pečių Sausros iškankintas pavasaris. Jo prakaitas krinta rasa, Bet nėra kam ja mėgautis. Išdžiuvusi žemė savo duoklę pasiima... Jie ėjo ilgai ir kantriai Gaivindami leisgyvę žemę, Kol subolavo saulėje Jų balti kaulai. Nors ir daug jie nuėjo, Iš paskos nesekė nė vienintelė Gyva oazė... 1998 02 09

Vis sminga, Sminga ir sminga Gilyn į mano kepenis Didžiuliai varnos Nagai (Ereliai pas mus Seniai jau Išgaudyti)... Desperatiškai dreba Apatinis žandikaulis, O liežuvis suka Savo beprotybės ratus. Vis labiau sunkiasi Pro žilstančius Smilkinius Iš skausmo klykiantys Smegenys... 1998 01 16

Niekais nuėjo mano pasiklydę žodžiai. Jaučiau – taip bus... Niekais nuėjo nykūs mano žvilgsniai. Gana seniai žiūriu į tuštumą... Veltui paleidau į pasaulį Ne vieną nuodėmingą mintį... Dabar gailiuos – tokia tradicija (Nors nebėra jau ko gailėtis). Einu kažkur namų stogais, Einu pavargęs, alkanas, Einu į nežinią, Nes negaliu stovėti – Reikia eiti... 1998 02 09

Ištryško viduržiemį karštas šaltinis. Jo vandeniu žmonės Plovė akis. Jo vandeniu žmonės Žudė kitus... Vertė sienas į istorijos dulkes, Vertė tironus nuo jų Paauksuotų sostų, Vertė sušaudytus kūnus Į krauju sudrėkintas duobes. Vertė viską šiukšlynan Palikdami tik savo kančias... Žmonės džiaugėsi karštu šaltinio vandeniu, O vietiniai ŠILUMOS TINKLAI Su savo įranga laukė. Laukė ilgai... 1998 02 09

Iš mirštančio Vaidevučio lūpų Sužinojau, kad ryto rytoj nebus, Kad motina nebegirdys manęs Savo karštu pienu… Saulė tekės ir vėl leisis, Bet bus naktis – Gal ne tik man vienam… Užtrauk užuolaidas, mama, Nenoriu, kad mano kančią Pamatytų žvaigždės – Savo spindėjimu Jos juoksis iš manęs, Savo plaukais badys Apkramtytas mano lūpas, O ąžuolas kieme stovės bejėgis – Savo plikomis šakomis Jis negalės manęs paslėpti – Dabar juk viduržiemis… Gaila tik, kad ryto rytoj nebus, O vaidevučių jau mirė tūkstančiai Ir dar mirs – aš vienas jų… 1998 02 08

Atsiprašiau lūžusios rankenos Už eilinį bandymą Įsilaužti į savo Egzistencijos šventovę. Atsiprašiau jos, bet ji neatleido... Nežinau kelintam sapne Mačiau save lipantį kopėčiom, Skaldantį akmenis Ar skriejant žuvėdra Virš neramaus vandenyno. Nežinau kelintą kartą Įkyrus žadintuvo skambutis Surišo vėl mane Aštuoniolikai valandų (dabar miegu tik 6 valandas per parą). Nežinau kur einu, Ką darau, Ko tikiuos, Kaip mąstau, Kuo gyvenu, Kol vėl grįšiu atgal, Kad galėčiau dar kartą sakyti: Nežinau kelintame sapne Kelintą kartą Kur einu... Tai dažniausiai būna Po 6 valandų laisvės, Už kurią moku 18 valandų kalėjimu. Atsiprašau... 1998 03 10

Žalia rasa žibėjo Pavasario naktys, Kai stovėjau vienas Dangaus maiše Ir ilgėjausi Negrįžusių paukščių. Kažkur giliai aidėjo Lakštingalų suokimas – Dar iš praeito pavasario, Bet niekaip negalėjau Suprasti tylos, Užsivėrusios aukštai Virš mano galvos. Niekur nėjau – stovėjau Ir laukiau ryto… 1998 03 13

Krūtine ritasi verdančios ašaros Tyliai tirpdamos, Tyliai kankindamos, Tyliai mylėdamos… Niekas jų nenušluosto – Visos nosinės permirkusios Nuo sūrių dirbtinių ašarų, Kurios bangomis ritasi Matant kitų raudojimą, Girdint kitų kūkčiojimą, Jaučiant kitų skausmą… Tik ant krūtinės išnykdamos Vidun patekt bandžiusios Deimanto tyrumo akys Taip ir dingsta kažkur – Gal virsta krentančiom žvaigždėm?.. 1998 03 31

Jie mylisi tyliai Ir geria saikingai, Su gilia nostalgija Žvelgia į laiką, Sudrausmina gatvėj Neklaužadas Ir ryja aštrias Ašarų ašakas. Pradžioje buvo Mostas, Pastūmėtas į erdvę Potencijos; Dabar yra mintys Kartais štilio, O kartais tornado Pavidalu. Jų akys užmerktos, O pirštai pamėlę Nuo šalčio Rezonuoja į Amžinąjį ledą. Kada beklausytų Vargonų, ašaros Trykšta kaip kraujas Iš nukirstos rankos… Jie baigia save Dalindami Labdaros žvilgsnius Ir šnabždėdami AMEN. 1997 12 04

LOLITAI… I Neskambės tavo juokas daugiau, Mano mažoji Lolita, Nebegirdėsiu tavo gyvo čiurlenimo – Plausi nesiskūsdama kelio dulkes… Nebematysiu tavo rankų daugiau – Su šaknim jas išrovei Kartu su mano širdim. Dabar aš kraujuoju, Skęstu savo bejėgiškumo jūroje, O tu juokies kažkur : Ten, aukštai, už akmens, Bet jau nebe man Ir nebe sau… Tu miršti kartu su manim, Mano linksmoji LOLITA… II Netikėjau, kad mirsi, Bet maža buvo vilties, Kad gyvensi Mano lūpose, Mano akyse, Mano širdy. Netikėjau, kad tavęs nebeliks, Netikėjau… Taip pat kad išgaruosiu Niekada nemaniau… Aš skardinė, tuščia alaus skardinė Vidury gatvės. Tu atbėgsi – aš noriu, Kad nuspirtum basa savo koja, Kad sutraiškytum, Kad sunaikintum… Bet iš kažkur atpupsėjęs Senoviškas medinis automobilis Sudraskė mane menką Ir tuščią… Aš norėjau, kad mane nužudytum, Bet netikėjau, kad tai padarys Tavo šešėlis… III Išbėgai jau į dykumą, O tavo brolis vėjas Šlavė tavo pėdas – Neleido paskutinį kartą Jų pabučiuoti. Girdėjau tūkstančius, Gal milijonus Krykščiančių žvaigždžių – Jų juokas trupino Mano mintis… Žiūrėjau tolumon, Kur nakvoja vėjai, Tikėdamas ant jų sparnų Išvyst TAVE… Pabėgai nuo mano širdies, Nors tavo žavesys Ir karštos pėdos Liks ten amžiams. Pabėgai, bet kas vakarą Aš kviesiu tave grįžt… IV Kopiau aštriais kalnų šlaitais, Driežai lig šiolei laižo Mano kraują – Vijausi savąją svajonę, Kuri kažkur ištirpo Saulei nusileidus. Klampojau pre bekraštes pelkes Dumbke paniręs lig krūtinės, Kartais net dusdamas Nuo pelkių dvasių – Sekiau paskui savo viltį. Ėjau siaurutėm miesto gatvėm, Ne akmenim grįstom, O kaukolėm, Alsuodamas užnuodytą Nelaisvės orą, Kas žingsnis regėdamas Baisias kančias Ir dirbtinį juoką – Ėjau paskui savo širdį Ir toliau dar eisiu… Eisiu, kol ištart su ašarom Akyse galėsiu: mano LOLITA… V Kodėl dingai iš mano sapno, Kodėl pabėgai Palikusi mane iš ilgesio numirti? Kodė išblyškai, Išblukai, kaip vėjy plazdantis Sušaudytas megztinis?.. Kodėl?.. Matau dabar tiktai lėtai Per grindinį Ropojančią senutį elgetą, Iš baimės susigūžusią Ir bijančią pratarti žodį Suvažinėti grasančioms mašinoms. Bailiam jos žvilgsny Atpažįstu jau save… Kodėl paleidai viską vėjais, Kai galėjai būti demonu, Valdovu, viešpačiu?.. KODĖL?.. Turbūt jau per vėlu tavęs To klausti… VI Tas vakaras buvo tamsesnis Už visas naktis Per tuos metus, Kai gulėjau galvą Ant vagos krašto padėjęs Ir laukdamas, kol užars, Užakės ir užsės. Tą vakarą danguje švietė Jau nebe žvaigždės, O užgesusių tavo akių Šešėliai… Žiūrėjau į juos pro ašaras, Riedančias širdim Ir plikinančias skruostus… Žiūrėjau, O lūpos kartojo Mylimos moters sinonimą – LOLITA… 1998 03 16