Leonardas Gutauskas. Betliejus. Gutauskas. Vartiklis: Literature. Poetry. Readings

Leonardas Gutauskas (g. 1938 m.) - rašytojas, tapytojas; Rašytojų sąjungos (nuo 1967 m.) ir Dailininkų sąjungos (nuo 1976 m.) narys. Literatūroje debiutavo 1961 m. eilėraščių rinkiniu „Ištrūko mano žirgai“. Eilėraščiams būdingas panteistinis artumas gamtai, tapybiškas vaizdas, rafinuota metafora. Vėliau juose atsirado bibliniai motyvai. Išleido per 16 iliustruotų eilių knygų vaikams, kelis romanus, tarp jų ir autobiografišką „Vilko dantų karoliai“ (3 t., 1990). Nutapė natiurmortų, religinių, mitologinių, abstrakčių kompozicijų. Taip pat apie 10 poezijos rinkinių, tarp kurių vienas paskutiniųjų yra „In fine: eilėraščiai“ (2004). Jo paveiksluose vyrauja sakralinė, iškilminga nuotaika, vaizdai metaforiški, paremti poetiniais įvaizdžiais, senovės graikų, Rytų civilizacijų, lietuvių tautodailės simboliais ir vaizdiniais.

Vakarinė malda < . . . > Skruzde darbščioji, prisimink mane Dievo karvyte, meužmiršk manęs Basa griežlele, prisimink mane Vieversio balse, pašauk mane Gerve aukštybių, pašauk mane Volunge aukso, prisimink mane Atpirkimo duona, neapleisk manęs Žmogaus Sūnau, nepasmerk manęs < . . . > * * * * * Tikėk, sesuo, jau Viešpats laukia, Kada bus peržengtas mirties tabu. Jis lyg Skrajojantis Olandas plaukia Virš katorgų, griuvėsių ir kapų... * * * * * Iš gervių trikampio pažinsi Dievo akį, Iš jųjų klyksmo - tai, ką jis pasakė Senam poetui spalių vakare: Esi tik vėjų nupūsta blyški plaštakė. * * * * * Žvelgiu į žolę, tartum į maldyno Bedugnį puslapį, kuris mane maitino Vynu ir duona, nors deja žinau: Ne žolėje - Tas, kurs save visiems dalino. * * * * * Pasensta knygos ir žmogus pasensta Knygas parašęs, už langų kau temsta, Pavargę akys žodžių nepažins, Kurių kadais rieškučiomis kaip smėlio buvo semta. * * * * * Aš ant akmens užmigt padėjęs galvą Norėjau, nes mačiau tik akmeninę spalvą Danguj ir žemėj, bet gerai menu: Tai buvo ne akmuo, o angelo pagalvė. * * * * * Kai būsi jau visa dulkėms paaukojęs, Tau saugo tylą voras aštuonkojis Su kryžiuku sidabro ant kupros, Slapčiausius nebūties patamsius apieškojęs. * * * * * Iš sėklos per šaknį, per stiebą, Pro mėlyną šonkaulių angą Kažkas mums rėplioti liepia Į aklą ir dūstantį dangų.