Tačiau prisiminkime slaptąsias užuominas į 120 metų, kurias mums, esantiems trečiojoje paveldėjimo sekoje, skiria brolis A..., brolio D paveldėtojas ir paskutinysis antrojoje paveldėjimo sekoje, gyvenęs su daugeliu iš mūsų...
„Fama Fraternitatis“, iš „Allgemeine und general Reformation“, Cassel, Wessel, 1614

[ >>>> kitas fragmentas: 71 Rozenkreiceriai  |  tolimesnis fragmentas >>>> 71 Grigaliaus kalendorius  |  dar tolesnis fragmentas >>>>  72 J. Smith okultizmas ]

Ėmiausi dviejų rozenkreicerių manifestų: „Fama“ ir „Confesio“. Taip pat žvilgtelėjau į „Kristiano Rozenkreico chemines vestuves“, parašytas Johano Valentino Andrė¹⁾, nes Andrė buvo kartu ir spėjamas manifestų autorius.

Abu manifestai pasirodė Vokietijoje tarp 1614 ir 1615 m. Praėjus 30 m. po 1584 m. susitikimo tarp prancūzų ir anglų, bet likus beveik šimtui metų iki prancūzų susitikimo su vokiečiais [pastaba: čia kalbama apie paslaptingus templierių ordino magistrų susitikimus].

Manifestus perskaičiau nusiteikęs netikėti tuo, ką jie skelbė, bet žvelgti kiaurai, lyg jie skelbtų kažką kita. [Tam] privalėjau praleisti ištisas pastraipas ir vienus tvirtinimus laikyti vertingesniais už kitus. Bet būtent to ir mokė mus velniavos meistrai bei jų mokytojai. Judant trapiame reveliacijų lauke negalima vadovautis smulkmeniškai sukonstruotomis logikos grandinėmis ir jų monotonišku nuoseklumu. Antra vertus, perskaityti tiesiogiai abu manifestai atrodė nesąmonės, mįslių ir prieštaravimų rinkinys.

Taigi jie negalėjo skelbti to, ką, kaip atrodė, skelbė, todėl tai nebuvo nei kvietimas dvasinei pertvarkai, nei vargšo Kristiano Rozenkreico gyvenimo istorija. Tai buvo užkoduotas pranešimas, kurį derėjo skaityti uždėjus ant jo tinklelį, paliekantį vienas vietas atviras, o uždengiantį kitas. Lygiai kaip šifruotas Proveno pranešimas, kur prasmę turėjo tik pirmosios raidės. Tinklelio aš neturėjau, bet pakako jį įsivaizduoti, o norint jį įsivaizduoti – reikėjo skaityti nepatikliai.

Tai, kad kalbėta apie Proveno Planą, nekėlė jokių abejonių. K.R. kape (Granž-o-Dimo²⁾ alegorija, 1344 m. birželio 23 naktis!) buvo padėtas palikuonims skirtas lobis, „paslėptas ... 120 m.“. Aiškėjo, jog tas lobis nebuvo pinigai,... tai didis istorinis pasikeitimas.... Kitame manifeste pakartota, kad negalima nepaisyti pasiūlymo dėl miranda sextae aetatis (šeštojo ir paskutiniojo susitikimo stebuklo!) ir primygtinai kartota: Jei Dievas būtų norėjęs atskleisti mums savo šeštojo Candelabrum šviesą... jei tik būtų galima viską perskaityti vienoje knygoje, o skaitant suprasti ir prisiminti tai, kas įvyko... Kaip būtų gera, jei daina... būtų galima uolas (lapis exillis [skaitykite šį puslapį] ) paversti perlais ir brangakmeniais... Dar buvo kalbama ... ir apie „didį darbą“ [pastaba: skaitykite šį puslapį], kurį reikia atlikti... [ .... ]

Pirmasis brolis, apie kurį kalbėta dėl jo mirties ar jam priėjus „ribą“, buvo brolis I.O., mirštantis Anglijoje. Taigi kažkas pergalingai atėjo į pirmąjį susitikimą. Taip pat minimos antroji ir trečioji paveldėjimo sekos. Ir iki tol viskas, atrodo ėjosi puikiai: 1584 m. antroji seka, angliškoji, susitinka su trečiąja seka, prancūziškąja; ir tie, kurie rašė 17 a. pradžioje, tegalėjo kalbėti tik apie tai, kas nutiko pirmosioms trims grupėms. „Cheminėse vestuvėse“, kurias Andrė parašė dar jaunystėje, taigi dar iki manifestų (net jei jie pasirodo 1616 m.), minimos trys didingos šventyklos, trys vietos, jau turėjusios būti žinomos. Tačiau abu manifestai, kaip man pasirodė, kalbėjo tais pačiais žodžiais, bet taip, lyg būtų nutikę kažkas negero.

Kodėl taip primygtinai kartojama, kad jau atėjo laikas, ta akimirka, nors priešas ir ėmėsi visų gudrybių, kad ta proga nebūtų pasinaudota. Kokia proga? Kalbėta, kad paskutinė K.R. kelionės vieta buvo Jeruzalė, bet jis negalėjo ten nuvykti. Kodėl? [... ]

„Fama“ skelbė, kad pradžioje kažkas sukūrė magišką raštą,... tačiau Dievo laikrodis muša kiekvieną minutę, „o mūsiškis negali skambinti nei valandų“. Kas suklydo skaičiuodamas dieviškojo laikrodžio dūžius, kas nesugebėjo atvykti į pasirinktą vietą numatytu laiku? (skaitykite paaiškinimą, kad tai nutiko dėl kalendoriaus reformos) [ ... ]

Manifestai skleidė nerimą, netikrumą, sąmyšį. Broliai iš pirmųjų paveldėjimo sekų pasirūpino, kad „kiekvieną jų pakistų vertas paveldėtojas“, bet „jie patikėjo paslaptį... savo palaidojimo vietai, o dar ir šiandien nežinia, kur jie palaidoti“. [ ... ]

K.R. kape buvo parašyta ne vien post 120 annos potebo,... ten buvo parašyta ir Nequaquam vacuum. Ne „nėra tuštumos“, bet „neturėtų būti tuštumos“. Tačiau tuštuma atsirado, ir ją reikėjo užpildyti.

Tikrai nežinome, ar antrosios sekos Brolių išmintis prilygo tai, kurią turėjo pirmosios sekos Broliai, ar jiems buvo atskleistos visos paslaptys
„Fama Fraternitatis“, iš „Allgemeine und general Reformation“, Cassel, Wessel, 1614

[ ... ] Apie 1584 m. Džonas Di, magas ir Kabalos tyrinėtojas, Anglijos karalienės astrologas, įpareigojamas išstudijuoti Julijaus kalendoriaus reformą. [...] Džonas Di yra šio [Anglijos] magiškojo ir hermetiškojo atgimimo vadas. Jis surenka asmeninę 4000 tomų biblioteką... Jo knyga „Monas Ierogliphica“ atrodo yra tiesiogiai įkvėpta „Tabula Smaragdina“, alchemikų biblijos. Ką veikia Džonas Di nuo 1584 m.? Skaito Tritemijaus „Stenographia“! Ir skaito jos rankraštį, nes išspausdinta ji bus tik 17 a. pabaigoje. [...] Di važiuoja į Prahą ir ten susitinka su Kunratu, knygos „Amphiteatrum sapientiae aeternae“, iš kurios alegorinių paveikslų įkvėpimo sėmėsi ir Andrė, ir rozenkreicerių manifestai, autoriumi. [...] Jis miršta 1608 m.

[ ... Šekspyro] - Šventojo Jono naktis, vasarvidžio nakties sapnas.
- Birželio 23-oji - tai vasaros pradžia.

Pastaba: Platesnė 71 skirsnio ištrauka yra puslapyje apie Grigaliaus kalendorių…

Alchemija

Kabalistų-hermetikų pasaulio įvaizdžio supratimui nepaprastai svarbi alchemijos tema. Yra išplitusi klaidinga samprata laikant alchemiją primityvia, empirine ir spekuliatyvia chemijos pirmtake, kurios pagrindinis tikslas buvo aukso išgavimas iš paprastų metalų. Toks supaprastintas požiūris tinka tik labiausiai išreikštai alchemijos daliai ir neatskleidžia gilių religinių bei filosofinių alchemijos šaknų Vakarų kultūroje. Patys viduramžių alchemikai tai išreiškė žodžiais: „Aurum no est aurum vulgi“ („Mūsų auksas nėra paprastas auksas“).

Alchemijos ištakos siekia ankstyvosios krikščionybės epochą ir gnostikų (skaitykite puslapį apie gnostikų pasaulio sukūrimo sampratą bei jų ofitų šaką)., iš kurių išsirutuliojo "Corpus Hermeticum" (skaitykite apie hermetiškas vizijas) bei ankstyvosios Kabalos (skaitykite puslapį apie Kabalos šaknis) mistinius apmąstymus. Įsigalėjus krikščioniškajai ortodoksijai alchemija paniro į tamsiuosius Vakarų kultūros klodus. Tik 12-13 a. atsinaujino ryšiai su arabų ir graikų alchemijos šaltiniais ir vėl pagyvėjo domėjimas šiuo senobiniu Menu.

Alchemijos adeptu tapo Albertas Didysis (1193-1280), palikęs nemažai alchemijos veikalų. Jo mokiniu buvo Tomas Akvinietis. Keturis amžius alchemija buvo tarsi Ariadnės siūlas Europos kūrybinės veiklos labirintuose. Isaakas Niutonas,  Robertas Boilis ir Džonas Lokas slapta susirašinėjo alchemijos okultinėmis temomis (Niutonas parašė apie milijoną žodžių didžiojo Meno tema). Dar po pusantro šimtmečio jo paslaptys paskatino Getės „Fausto“ sukūrimą. Jį C.G. Jungas laiko paskutiniu alchemijos filosofijos blyksniu.

Pagal „Tabula Smaragdina" („Tasai apačioje yra viršuje; tasai viršuje yra apačioje“), alchemine prasme, materija (apačioje) yra dieviškojo prado papildymas ir atspindys. Tai iš dalies kertasi su krikščionybės nuostatomis, nes leidžia manyti, kad materija yra amžina ir nesukurta. Jungas pastebėjo: „Alchemijoje materija yra fizinė ir dvasinė; siela - dvasinė ir fizinė“. Materija, lumen dei, apima šviesą, lumen naturae, kuri yra dangiškosios šlovės amžinasis papildymas bei atspindys.

Ši savita sąvoka buvo pateikiama saugeliu alchemijos metaforų. Pagrindine sąvoka buvo complexio oppositorum, išreiškianti priešybes - tokias kaip šviesa ir tamsa; materialus ir dvasinis; drėgnas ir sausas; išsakytas ir slaptas; moteriškas ir vyriškas - ir siekimą transformatyviosios, išgelbstančios ir kūrybinės vienybės. Šis padalijimas (į viršų ir apačią) reikalauja tam tikrų veiksmų iš vyrų ir moterų.

Alchemikų didžiausia vertybė dažnai vadinama "filosofiniu akmeniu". Tai didelės vertės Kūrėjo atmestas akmuo, filius philosophorum. Per alcheminę transformaciją (dažnai - paprasto metalo į auksą) žmogiškasis pradas pasikeičia į dieviškąjį. Alchemikas yra būtinas tokios transmutacijos tarpininkas, pirmapradis burtininkas, žynys ir šventasis, našlės sūnus, pasaulio tvėrimo paslapties žinovas, paslaptingųjų lobių ieškotojas. Tai perteikiamas didžiausiomis paslaptimis: hierosgamos (šventųjų vedybų) ir mysterium coniunctionis (priešybių vienybės - amžinosios vyro traukos prie moters, materijos prie dvasingumo, viršaus prie apačios, mikrokosmoso prie makrokosmoso, žmogiškojo prie dieviškojo).

17 a. kabalistinių, hermetinių ir alcheminių filosofijų mišinys kaitino Europos intelektualaus elito galvas įkvėpdamas religinei reformacijai ir net senovės tikrojo tikėjimo atstatymui. Iškilios asmenybės regėjo alternatyvą Reformacijai ir Kontr-reformacijai netrukus paskandinsiančioms Europą kraujyje. Viena iškilesnių to meto slaptų organizacijų buvo „Rožės ir Kryžiaus“ (Rozenkreicerių) brolija.

1614 m. Kaselyje, Vokietijoje, buvo išspausdintas paslaptingas dokumentas vėliau įvardintas „Rozenkreicerių manifestu“. Tai „Fama Fraternitatis“ arba „Šlovingiausio Rožės ir Kryžiaus Ordino brolijos atradimas“. Šis keistas dokumentas buvo „trimito garsas nuskardėjęs Vokietijoje ir nusiritęs per Europą. Dievas mums atskleidė tobulesnį pažinimą - tiek savo Jėzaus Kristaus, tiek Gamtos“.

„Fama" perteikia paslaptingo asmens vadinamo C.R. gyvenimo aprašą. Gimęs 1378-ais C.R. buvo Rozekreicerių ordino įkūrėjas. Tai buvo labai iškilus asmuo ir dar būdamas 16 m. amžiaus išvyko į Rytus, kur jį sutiko išminčiai - ne kaip keistuolį, o kaip tą, kurio jie laukė. Jie pašaukė jį vardu ir atskleidė paslaptis - tarp jų ir „Knygą M“. Per metus jis ją išvertė į lotynų kalbą ir pasiėmė su savimi, kai per Afriką vyko į Ispaniją, tikėdamas, kad išsilavinusi Europa labai apsidžiaugs ir nukreips savo tyrinėjimus pažindama tikrąją dalykų esmę. Tačiau Ispanijos išsilavinusieji juokėsi iš jo, nes juos gąsdino nauji dalykai ir tai, kad vėl reikės iš nauja mokytis tai, dėl ko klydo daugelį metų.

Nepripažintas C.R. sugrįžo į Volietiją ir įkūrė Ordiną, kurio nariais tapo gavę ypatingą apreiškimą. Po mirties C.R. kapas buvo užmirštas. 1604 m.tas užmirštas rūsys buvo atrastas. Jo viduje C.R. pasekėjai rado altorių, žalvario plokštę kurioje buvo iškalti paslaptingi žodžiai ir ženklai, keli ordino liudijimai ir „Knyga M“. Tos žinios nėra naujos, nes jas po Nuopolio gavo Adomas (skaitykite puslapį apie nuopolio pasekmes), o ją žinojo ir Mozė, ir Saliamonas.

„Fama“ yra labiau alegorija, o ne tikra istorija - o tai ją sieja su alchemija, kuri taip pat turėjo legendas apie paslaptingai atrastus rankraščius. Tačiau tąkart tas pasakojimas buvo priimtas pažodžiui...

Pastaba: Galite skaityti ir ankstesnį komentarų variantą...

¹⁾ Johanas Valentinas Andrė (Johannes Valentinus Andreae, 1586-1654) – vokiečių teologas, matematikas, alchemikas. Parašė apie 100 kūrinių: satyrinių pjesių, religinių traktatų, apysak, elegijų, eilėraščių ir poemų lotynų ir vokiečių kalbomis. Netgi parašė veikalą iš taikomosios matematikos srities (1614). Savo autobiografijoje tvirtino esąs „Kristiano Rozenkreico cheminių vestuvių“ autoriumi, nors buvo pamaldus liuteronas. Jis net įvardintas buvęs Siono priorijos 17-u Didžiuoju magistru.BR> Jis bandė įtvirtinti gyvą, veiklią krikščionybę, 1618-20 m. Tiubingene su bendraminčiai įsteigęs „Krikščioniškąją draugiją“. Jis slaptosiose draugijose matė visuotinio pertvarkymo būdą jų dėka tikėdamasis pašalinti visas šalį ištikusias nelaimes, kurias liuteronybė tik išryškino, bet neišnaikino. Tačiau jo idėjų visuomenė nepriėmė, o tai paskatino jį užsiimti utopijomis („Krikščioniapolitiška respublika“, 1619), prašant idealią valstybę (irgi, kaip pas T. Morą, įsikūrusią saloje).

²⁾ Grange aux dimes de Provins - senasis dengtas turgus Provene (77 km į pietryčius nuo Paryžiaus; miestas garsėja senovine tradicija – Šampanės mugėmis; jo architektūra tokia, kad tiktų talpinti dideles muges). Jis yra aukštutinėje miesto dalyje, pastatytas 13 a. 17 a. jis naudotas saugoti surinktai dešimtinei, - iš čia ir jo pavadinimas (Grange aux dimes). Šiuo metu čia yra vaško figūrų paroda.

³⁾ Lyna Piknet (Lynn Picknett) – anglų rašytoja, daugiausia rašanti pseudo-istorines ir kanygas apie populiarias konspiracijos, okultines, paranormalias teorijas. Paskutiniame 20 a. dešimtmetyje pradėjo dirbti su Klaivu Prinsu, su kuriuo parašė „Turino drobulę: kaip da Vinčis apkvailino istoriją“ (1994). O jų „Tamplieriaus apreiškimas“ (1997) buvo pagrindu D. Brown‘o „Da Vinčio kodui“ (2003). Viena naujausių jų knygų yra „Kai Dievas turėjo žmoną: šventojo feminizmo judėjų-krikščionių tradicijoje nuopuolis ir pakilimas“ (2019). Ji gyvena Londone ir yra Vaiduoklių klubo narė.

⁴⁾ Klaivas Prinsas (Clive Prince) – anglų rašytojas ir paskaitininkas apie paranormalius, okultinius dalykus, istorines ir religines paslaptis. 1989 m. susitiko Lyną Pilnet ir nuo tada rašo knygas kartu (pvz., „Uždraustoji Visata“, 2011). Dažnai pasirodo TV laidose. Gyvena Londone.

⁵⁾ Henris Linkolnas (Henry Lincoln, gimė kaip Henry Soskin, 1930-2022) – britų rašytojo pseudonimas, scenaristas, TV vedėjas. Parašė kelis „Daktaro Kas“ epizodus. Nuo 8-o dešimtmečio parašė kelias knygas, įkvėpusias BBC Two keliems dokumentiniams filmams apie Prancūzijos miestelio Ren-le-Šato paslaptis, atseit apie ten paslėptus http://www.spauda.lt/skaityti/foucault/templar/templar.htm tamplierių turtus – prie šios temos grįžo ir 1993 n., parašęs scenarijų 4 serijų miniserialui „Paslaptis“. Buvo išgarsėjusio „Šventojo kraujo ir šventojo Gralio“ (1982), irgi įkvėpusio D. Brown‘ą „Da Vinčio kodui“, bendraautoriumi.

⁶⁾ Džonas Antonis Vestas (John Anthony West, 1932-2018) – amerikiečių rašytojas ir paskaitininkas, propaguojantis Egipto Sfinkso hipotezę apie vandens eroziją, išplėtodamas Š. de Lubičo idėjas.. Iki 1980 m. rašė fantastiką, vėliau daugiausia apie įvairias paslaptis (pvz., su L. Scranton‘u „Dogonų mokslas“, 2006).

⁷⁾ Lorensas Gardneris (Laurence Gardner, 1943-2010) – britų rašytojas ir paskaitininkas, rašantis apie religines marginalines (konspiracines) teorijas (pvz., Stiuartų genealogiją išveda iš Kristaus per Marija Magdalietę), šv. Gralį ir pan.

⁸⁾ Žanas Terasonas (Jean Terrasson, 1670-1750) – prancūzų dvasininkas, rašytojas, lotynų ir graikų kalbų bei senosios graikų filosofijos College de France profesorius, Akademijos narys. Buvo dažnu markizės de Lamber literatūrinio salono lankytojas, įsivėlęs į garsų ginčą apie senosios ir naujosios literatūrų palyginimą, išleidęs „Kritinį Homero Iliados tyrinėjimą“ (1715). Jam mirus, Volteras jį apibūdino: „filosofas ir gyvas, ir miręs“. Fenelono „Telemacho nuotykių“ dvasia parašė didaktinį romaną „Setas arba Gyvenimo istorija“ (1731), kuriame išpopuliarino Egipto misterijas.