Nos inuisibles pretendus sont (a ce que l'on dit)) au nombre 36, separez en six bandes.
[Mūsų tariamieji nematomieji (kalbama) yra 36, susiskirstę į šešis būrius (pranc.)]
(„Effroyables pactions faictes entre le diable & les pretendus Inuisibles“, Paris, 1623, p.6)

[ <<<<pirmesnis fragmentas: 70-71 Alchemija  |  <<<<ankstesnis fragmentas: 71 Grigaliaus kalendorius  |  kitas fragmentas >>>>  72 J. Smith okultizmas ]

- Gal jų tikslas dvejopas: duoti žinią prancūzams ir suburti pasklidusį vokiečių būrį, kurį galbūt suskaldė Liuterio reforma. Bet būtent Vokietijoje įvyksta didžiausia sumaištis. Nuo pat manifestų pasirodymo iki maždaug 1621 m. manifestų autoriai gauna per daug atsakymų...

Pacitavau keletą šia tema pasirodžiusių knygelių, kurias skaitydamas linksminausi tą vakarą Salvadore su Amparo.

- Gal tarp jų ir yra ką nors žinančių, tačiau jie pranyksta minioje fanatikų ir entuziastų, tiesiogiai supratusių manifestus, gal netgi provokatorių, siekiančių pakenkti, o gal tiesiog šiaip terlių... Anglai mėgina įsiterpti į diskusijas, padaryti nors kokią tvarką – juk neatsitiktinai Robertas Fladas¹⁾, kitas anglų tamplierius, per metus parašo net tris darbus, siūlydamas teisingą manifestų interpretaciją... Tačiau reakcijos jau neįmanoma kontroliuoti, prasideda 30 metų karas, imperatorius nugalėtas ispanų, imperija ir Heidelbergas plėšiami, Bohemija dega... Anglai nutaria trauktis į Prancūziją ir ten bandyti laimę. Štai kodėl 1623 m. rozenkreiceriai savo manifestais apsireiškia Paryžiuje, siūlydami prancūzams daugmaž tą patį, ką ir vokiečiams. O kas gi parašyta vienoje iš knygelių, išleistų Paryžiuje prieš rozenkreicerius, kurių autorius arba jais netikėjo, arba norėjo sudrumsti vandenį? Ten parašyta, kad jie yra velnio garbintojai – tai akivaizdu, o kadangi ir šmeižte būna dalis tiesos, sakoma, kad jie renkasi Mare... - Na ir kas?
- Bet ar jūs nepažįstate Paryžiaus? Mare – tai Paryžiaus šventyklos kvartalas, o kartu – koks sutapimas – žydų geto kvartalas! Jau neminiu, kad šiose knygelėse rozenkreiceriai apšaukiami esą susiję su ispanų kabalistų sekta Alumbrados! Gal pamfletai prieš rozenkreicerius, apsimestinai puolantys 36-is nematomuosius, iš tiesų bando padėti juos atpažinti... Gabrielis Nodė, kardinolo Rišeljė bibliotekininkas, parašo „Instructions a la France sur la verite de l'histoire des Freres de la Rose-Croix“. Kokias instrukcijas?... Kas jis – trečiojo tamplierių būrio atstovas spaudai ar avantiūristas, įsipainiojęs ne į savo žaidimą? Viena vertus, atrodo, jog ir jis nori vaizduoti juos niekingais velnio ižpažintojais, antra vertus, paskleidžia kalbas, tardamas, jog yra išlikusios dar trys rozenkreicerių kolegijos... Jis nurodo vos ne pasakiškas jų buvimo vietas (viena Indijoje, plūdūriuojančiose salose), tačiau vieną jų sako esant Paryžiaus požemiuose.

- Manote, kad tai paaiškina Trisdešimties metų karą? – paklausė Belbas.
- Be jokios abejonės, - atsakiau. – Rišeljė gauna iš Nodė slaptų žinių, nori dalyvauti šioje istorijoje, bet viską supainioja, pradeda ginkluotą kovą ir dar labiau sudrumščia vandenį. Bet nereiktų užmiršti dar dviejų dalykų. 1619 m. Tomare susitinka Kristaus riterių kapitula, po 40 tylos metų. Ji buvo susitikusi 1573 m., tik keli metai prieš 1584 m., greičiausia tam, kad kartu su anglais surengtų kelionę į Paryžių, o pasirodžius manifestams ir vėl susitinka, norėdami pasitarti, kokios krypties laikytis, prisidėti prie anglų, o gal išmėginti kitus kelius.

Rozenkreiceriai

Rozenkreicerių ordino pėdsakai atsekami 1484 m. Šlezvige Danijoje (Fraternitatus Rosarii Sleswicii condito, anno, 1484). Yra pėdsakų, kad 17 a. pradžioje buvo žymių, kad ordinui vadovavo pats karalius. Anot senyvo danų gydytojo liudijimo pulkininkui W.J.B. M‘Leod Moore²⁾, ordinas turėjo 7 laipsnius.

Iki rozenkreicerių atsekama simbolika yra Abraomo Kvadratinė šventykla³⁾ su 7-iais laipteliais, kurių pirmi 4-i perteikia 4-is elementus, o kiti 3 yra druska, siera ir gyvsidabris, trys didieji principai; taip pat čia randame su Hermio stulpus, penkiakampę žvaigždę, saulę ir mėnulį, skriestuvą, kampainį ir trikampį.

1614 m. pasirodė „Rožės ir kryžiaus šlovė ir išpažintis“, siejama su 14 a. pabaigoje Ch. Rozenkreicerio kelionėmis po Rytus, kai tasai Damaske buvo inicijuotas į arabų, chaldėjų ir gimnosofistų Slaptąją išmintį. Aplankęs Egiptą ir Maroką, jis grįžo į Vokietiją, kur įsteigė nedidelę broliją, slapta gyvavusią 120 m, kai kiekvienas brolis prieš mirtį paskirdavo įpėdinį. Kūrinyje nurodoma, kad tasai ordinas atėjęs „iš arabų“.

Universitetai turėjo savas scholastines priesaikas, kurias mini Liuteris ir Robertas Fludas; ir atrodo, kad jie turėjo formalias apeigas, nes Fludas „Mozaikiškoje filosofijoje“ (Philosophia moysaica, 1638) neigia „bet kokį atsidavimą, ką jaunystėje prisiekiau per priesaiką Aristoteliu“. Michaelis Majeris, išleidęs „Silentia post Clamores“ (1617, tais pat metais kaip draugo Fludo „Vita Morte et Resurectione“), rašė: „Kaip pitagoriečiai ir egiptiečiai, rozenkreiceriai reikalavo prisiekti tylėjimą ir slaptumą. Neįšventintas žmogus viską priimdavo kaip išmonę; tai kilo iš 5 m. bandomojo laikotarpio naujokams prieš juos prileidžiant prie aukštesniųjų paslapčių; per tą laiką jie mokėsi, kaip suvaldyti savo liežuvį“.

1622 m. Hagoje egzistavo rozenkreicerių draugija su skyriais Amsterdame, Niurnberge, Hamburge, Dancige, Mantujoje, Venecijoje ir Erfurte. „Broliai vilkėjo juodo šilko virvutę viršutinėje sagos skylėje; ankstesnio šimtmečio rankraštyje minima, kad toji virvutė buvo duodama jiems po to, kai pažadėdavo priesaika, kad leisis pasmaugiamas ta virvute nei sulaužys tylėjimo įžadą. Jų kitas ženklas buvo, kad susirinkus visi vilkėdavo mėlyną juostą, prie kurios buvo prisegtas auksinis kryžius su rože ant jo, kuris duotas juos priimant į draugiją. Ją jie dėvi aplink kaklą po apsiaustais, tad jos nedaug matosi; auksinis kryžius kabo kairėje pusėje. Trečiasis ženklas yra ant galvos išskusta vieta maždaug luidoro pločio kaip galite matyti ant mano galvos; todėl dauguma jų dėvi perukus, kad nebūtų atpažinti... Ketvirtas ženklas rodomas per visas svarbias šventės, kai anksti rytą auštant jie išeina pro tas pačias duris [t.y. rytines] ir mojuoja maža žalia vėliava... Ir jie turi tam tikrą ‚Pasveikinimą‘, kuris yra toks. Svetimas savo tam, kas kurį atėjo: ‚Ave, broli!“, o šeimininkas atsako: ‚Roasae et Aureae‘. Tada pirmasis sako: ‚Crucis!‘, o tada abu kartu: ‚Benedictus Deus Dominus Noster, qui Nobis dedit signum‘. Ir dar jie turi didelį dokumentą, ant kurio imperatorius uždėjo slaptą antspaudą“.

Rankraštis, iš kurio tai paimta, yra iš Karlo Kisewetter‘ioSUP>4) archyvo; tasai yra paskutinio imperatoriaus anūkas, kuris sako, kad imperatoriaus 1764-1802 m. naudotas antspaudas yra žalvarinis maždaug markės pločio. Jame yra skydas apskritime, kurio fone yra tradicinė rožė su penkiais žiedlapiais; viršuje, apačioje ir šonuose raidės ‚C‘, reiškiančios Crux Christi Corona Christianorum (Kristaus kryžius yra krikščionių karūna).

Rozenkreicerių lyderiu Anglijoje buvo R. Fludas (1574-1637), studijavęs kabalą,  astrologiją,  alchemiją ir magiją. 1616 m. po M. Maier‘io vizito į Angliją jis išleido „Apologia“, o 1629 m. pasirodė jo „Summum Bonum“ ir „Sophia Cum Moria Certamen“, kuriame atsakė tėvui Mersenne, kur buvoja rozenkreiceriai: „Dievo namuose, kur Kristus yra kertiniu akmeniu“.

Rozenkreicerių hermetinė, kabalistinė, alcheminė, gnostinė simbolika

[<<<<ankstesnis fragmentas: 71 Alchemija]

Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po Fama Fraternitatis, 1614) pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, „Confessio Fraternitatis“, kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata – didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo.

Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, „Christiano Rozenkreico cheminės vedybos“ – ilga alegorija persunkta alcheminio simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae.

Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant plačiau, gnostinę simboliką – tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a. pabaigoje Knorr von Rosenroth'as į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame tarpe ir "Zoharą". Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos renesansas. Į tokią mistinę-filosofinę terpę paniro I. Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos, persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum, siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais Saulės ir Mėnulio simboliais. Visa tai vainikavo Dievo "Visa matanti akis", dieviškojo ir nesutvertojo proto ir šviesos emblema. Net ir ankstyvųjų mormonų pomėgis įtraukti panašius simbolinius motyvus parodo jų vidinį ryšį su hermetiškąja tradicija.

Vienas motyvas ypatingas, tai mysterium coniunctionis. Žemėje ir danguje keliai susipynę, Žmogus Ir Dievas atsišaukia vienas kitame. Materija ir dvasia, šviesa ir tamsa, moteriškasis ir vyriškasis pradai – visa paslaptingai sumišę. Su priešybėmis susiejamas hierosgamos vaizdinys. Tai paslaptis, išpranašauta pirmųjų žmonių, Adomo ir Ievos, sąjungos, tai alchemijos šventosios Karaliaus (Rex) ir Karalienės (Regina) vedybos.

Tikėtina, kad grupė anglų, gerai susipažinusių su rozenkreicerių simbolika, įkvėpė pirmąsias slaptas masonų ložes. Ankstyviausias žinomas masonų dokumentavimas yra Elias Ashmole (1617-1692) dienoraštis (1646 m.). Ashmole buvo įtakingas mokslininkas ir knygų kolekcionierius, Karališkosios bendrijos įsteigiantysis narys ir puikus rozenkreicerių požiūrio žinovas. Jo bibliotekoje buvo paties kruopščiai perrašyti rozenkreicerių manifestai.

17 a. pabaigoje Anglijoje egzistavo kelios okultinės hermetiškosios brolijos, įskaitant masonų ir rozenkreicerių. Jų ryšiai iki 1717 m. Didžiosios Masonų ložės susirinkimo Londone lieka neaiškūs. Apie 1750-uosios rozenkreicerių ordinas buvo inkorporuotas į Prancūzijos masonų struktūrą. Pastebėdami didėjančią masonų įtaką visuomenėje, 18 a. antroje pusėje vokiečių istorikai imasi ieškoti masonų šaknų. To periodo tyrimai rodo, kad jos ne prie karaliaus Saliamono ar amatų gildijų, o rozenkreicerių brolijose, kaip 1824 m. "London Magazine" perteikė Thomas de Quincey. Ir nors 1887 m. tą teiginį atmetė A.E. Waite, 1972 metais jį vėl patvirtino Frances Yates.

18 a. pasižymėjo okultinių draugijų gausa. Tai susiję su savitų asmenybių veikla: Adam Weishaupt'as 1776 m. įsteigė masoniškąjį Illuminati ordiną, kuris turėjo pertvarkyti Vokietijos politiką ir visuomenę, paslaptingas kunigaikštis de Saint-Germain (1710-1785) darė didelę įtaką masonų ložėms, kunigaikštis Alessandro di Cogliustro (1743-1795), sujungęs Egipto ir kabalistinę simboliką, Martinez de Pasqually (1715-1779), įkūręs Les Elus Cohen (Išrinktųjų kunigų) ordiną, Louis Claude de St.Martin (1743-1803), Pasqually mokinys, veikęs prancūzų okultizmą.

Hermetizmas ir magiškas pasaulio matymas

Maždaug prieš 20 m. kilo sujudimus "radus" taip vadinamąjį "Salamandros laišką", - atseit Jozefas Smitas "Mormonų knygą" gavo ne iš angelo, o iš baltosios salamandros, persikūnijusios į dvasią. Laiškas buvo pripažintas klastote, tačiau mormonų pranašo dvasinės ištakos tapo atidaus tyrinėjimo objektu. Ir buvo nustatyta, kad Smitas ir jo šeima turėjo daug ryšių su okultinėmis tradicijomis. Vienas tokių, iki 1827 m., buvo Luman Walter, gydytojas ir mistikas, tolimas žmonos Emma Hale giminaitis. Manoma, kad jis Europoje buvo studijavęs mesmerizmą, o jis vadintas "aiškiaregiu". Be to, vokiečių pamaldieji, praeitame šimtmetyje emigravę į Pensilvaniją (ir kuriems vadovavo Johannes Kelpius), buvo giliai paveikti rozenkreicerių ir kabalistų misticizmo per Jakobą Boehme. Ten 1720 m nuvyko ir Johanas Konradas Beissel'is, vėliau įkūręs Ephrata komuną, pasižymėjusią gnostinio pobūdžio idėjomis.

Buvo iškelta pirmųjų mormonų magiško pasaulio matymo (Weltanschauung) idėja. Magija tai "panaudojimas priemonių, ... laikomų turinčiomis antgamtišką galią priverčiančią antgamtišką būtybę pasiekti ar sutrukdyti konkrečiam įvykiui", valdyti gamtos galias ritualais, daiktais, ar žodžiais. Magija pasireiškia daugybe formų. Viduramžių Europoje ji 15-17 a. pasipildė kabalistinėmis, hermetinėmis ir alcheminėmis idėjomis. Ji, palaikoma elito, pradėjo skirtis nuo "liaudiškos" magijos, kuri, vienok, tebegyvavo.

19 a. pradžioje pasipylė daugybė brolijų, naudojusių krikščionišką žodyną, tačiau nesuderinamų su ortodoksine krikščionybe. Hermetiškoji tradicija leido derinti praktinį gamtos pažinimą su dvasiniu pasaulio vaizdiniu su protingų būtybių hierarchija, imti žinias iš visų įmanomų šaltinių. Tai atspindi rozenkreicerių manifestai, tai palaikoma Roberto Fludd'o darbuose ir masonų ezoteriniuose aspektuose.

Iliuminatų ordino įkūrėjas

Adamas Vesgauptas (Johann Adam Weishaupt, 1748-1830) – vokiečių filosofas, Ingolštadto un-to kanoninės teisės profesorius (nuo 1772 ), slapto Illuminati ordino įkūrėjas (1776 m. gegužės 1 d. Bavarijoje). Buvo aršus I. Kanto filosofijos priešininkas (mat iliuminatai taan tikra prasme buvo „švietėjai“, o Kanto filosofija ne vsai derėjo su Švietimo idėjomis). Buvo žydų kilmės, tačiaum. anksti mirus tėvui buvo užaugintas jėzuitų ir studijų metais atsivertė į protestantizmą.Be teisės dar studijavo klasikinę religiją ir teologiją, o taip pat Eleusino ir mitraizmo misterijas, nagrinėjo pitagoriečių mokymą.

1774 m. buvo įšventintas į masonus, tačiau pamatė, kad masonai nesupranta okultinės savo apeigų prasmės. Tad nusprendė kurti savo draugiją, kuri pradžioje pasivadino „Perfectibilistų ordinu“. Pirmajame susirinkime dalyvavo tik 5 nariai (bet netrukus per kelis metus sparčiai išsiplėtė ir į aplinkines šalis). Visi Illuminati nariai privalėjo pasikeiti vardus į antikinius – pats Vesgauptas pasivadino Spartaku. Analogiškai į antikinius pavadinimus buvo pakeisti ir visi geografiniai pavadinimai bei mėnesiai. Tikruoju ordino tikslu buvo sukurti šnipų ir kontr-šnipų tinklą.
1777 m. Vesgauptas buvo įšventintas į „Gerojo ketinimo Teodoro“ ložę. Katalikų dvasininkų spaudimu 1784 m. „Iliuminatų“ ordinas buvo uždraustas (po Habsburbų perversmo bandymo), o kitais metais Vesgauptas buvo priverstas palikti universiteto katedrą ir išsikelti, galiausiai apsistodamas Gote, kur globėju tapo hercogas Ernstas II. Čia jis propagavo savo idėjas ir parašė kelias knygas skirtas Iliuminatų temai.

Tikrieji iliumnatų tikslai lieka neaiškūs. Dėl Vesgaupto antiklerikalinių ir antirojalistinių pažiūrų, kai kurie juos laiko proto-komunistais, kiti anarchistais ar katarų, tamplierių, asasinų pasekėjais, o ir satanistais. Dar vieną smūgį iliumnatai patyrė 1784 m., kai žaibas nutrenkė jojantį Lancą, kurio krepšiuose rado dokumentus, aprašančius iliumnatų planus dominuoti pasaulyje. Juose paminėtos ir kelios iliumnatų pavardės, tarp jų Cvago ir Vesgaupto. Cvagas buvo suimtas, o Vesgaupto veikla po 1790-ųjų ginčytina. Vieni spėja, kad jis persikėlė į Ameriką ir prisiėmė Dž. Vašingtono vaidmenį, kiti – kad mirė užmirštas 1830-ais.
1789 m. Prancūzijos revoliucija plačiai priskiriama iliuminatų manipuliacijoms. Tikra jų rolė neaiški, tačiau neabejotinai kai kurie, kaip Mirabo, buvo aktyviais iliumnatų nariais.

Adamas Vesgauptas paminėtas U. Eco „Pragos kapinėse“.

¹⁾ Robertas Fludas (Robert Fludd ir Robertus de Fluctibus, 1574-1637) – anglų gydytojas, filosofas mistikas, muzikologas, Paracelso pasekėjas. Taip pat žinomas kaip astrologas, matematikas, kosmologas ir rozenkreicerių šalininkas. Išgarsėjo savo okultinės filosofijos kompiliacijomis. Kartais pasirašinėjo Rudolf Otreb ir Joachim Frizius. Kaip ir pitagoriečiai, tikėjo, kad skaičiai suteikia raktą į slaptas paslaptis. Beje, panašių minčių turėjo I. Niutonas, dėmesį sutelkęs į Saliamono šventyklos išmatavimus. Pasiūlė kelis amžinojo variklio modelius.
Plačiau žr. >>>>>

²⁾ Viljamas MakLydas Muras (William James Bury Macleod Moore, 1810-1890) – airių kilmės pulkininkas, 1852 m. paskirtas tarnauti Kanadoje. Jau 17 m. amžiaus pastebimi jo ryšiai su masonais. Prieš išvykstant į Kanadą jis Maltoje jau buvo pasiekęs Trečiąjį laipsnį. Kanadoje jis tęsė masoniškąją veiklą. 1875 m. jis įsteigė Rozenkreicerių draugijos Kanados koledžą. Jo 1860-90 m. rodo jį gerai susipažinus su tamplierių istorija, apeigomis, doktrina. Kanados tamplerizmo ištakos siekia 1782 m., tačiau jų ložės neklestėjo iki 1855 m., V. Muras Kingstone įsteigė Hugh de Payens konklavą, kuri 1868 m. buvo pervardinta į Didžiąją Kanados prioriją, o 1884 m. tapo Savarankiška Didžiąja Kanados priorija, Tamplierių riteriais...

³⁾ Kvadratinė šventykla - anot legendos, Abraimas pastatė Kvadratinę šventyklą panašią į sunaikintą Tvano; jos planas buvo iš Dangaus nuleistas Adomui jam to meldžiant.

⁴⁾ Karlas Kizeveteris (Karl Kiesewetter, 1854-1895) – vokiečių okultistas, teosofas, parašęs ezoterinių veikalų (tam naudojo lotynizuotą Carolus Kiesewetterus vardą). Jis išnagrinėjo daug šaltinių ir jo darbai suteikė nemažai medžiagos vėlesniajai parapsichologijai. Taipogi jis eksperimentavo su alchemija, natūraliais narkotikais ir „raganų tepalu“, sukeliančiu skridimo vizijas. Mirė nusinuodijęs drignėmis. Jo knygos: „Faustas istorijoje ir tradicijoje“ (1893), „Mesmerizmo priešistorė“ (1891), „Džonas Di ir angelas iš vakarų lango“ (1893), „Okultiniai mokslai: kultūrinė ezoterizmo istorija“ (1894) ir kt.