Išėję iš ten, priėjome vietovę, kuri vadinosi Milestre... ir kur, kaip kalbėta, dažnai būdavęs tas, kuris vadinamas Kalnų Seniu... Virš aukščiausių apsupusių slėnį kalnų jis liepė pastatyti storą ir aukštą sieną, nusitęsusią XXX mylių, o į vidų galėjai patekti pro dvejas slaptas, iškirstas kalne, duris.
(Odorico da Pordenone. De rebus incognitis, Impressus Esauri, 1313, c.21, p.15)

... Atsisėdome, jis pasidomėjo, kaip man sekasi su magijos istorija. Žinojo ir tai. Užvedžiau kalbą apie tuščiavidurę žemę ir Zebotendorfą, kurį minėjo Belbas. Jis nusijuokė.
- O taip, bepročių jums netrūksta! Apie tą tuščiavidurės žemės istoriją nieko negirdėjau. Na, o fon Zebotendorfas buvo keistas tipas... Sugebėjo įteigti Himleriui ir kompanijai mintis, pražūtingas vokiečių tautai. Rytietiškas fantazijas. Tas žmogus šalinosi žydų, garbino arabus ir turkus. Ar žinote, kad ant Himlerio rašomojo stalo, be „Mein Kampf“, visada gulėjo ir Koranas? Jaunystėje Zebotendorfas susidėjo nė nežinau kuria iš slaptųjų turkų sektų ir pradėjo studijuoti islamiškąjį pažinimą. Tardamas „Fuhrer“, jis galvojo apie Kalnų Senį. Kai visi kartu jie įkūrė SS, galvojo apie organizaciją, panašią į asasinų...

... Šiaip ar taip, Salonas man papasakojo pakankamai, kad mano vaizduotėje sukeltų didžiausią audrą. Apie Kalnų Senį ir asasinus juk buvau girdėjęs: minėjau juos savo darbe, nes tamplieriai buvo kaltinami ryšiais ir su jais. Kaip galėjome juos užmiršti? ...

- ... Tai Diotevelis, nuolat mąstantis apie Kabalą, sugebėjo mus įtikinti. Jis mąstė apie Kabalą, o mes į Planą įtraukėme žydus. Jei jis būtų domėjęsis kinų kultūra, ar būtume į Planą įtraukę kinus?
- Galbūt taip.
- Galbūt ne. Tačiau neverta pyktis; ir kiti mus viliojo į šią klaidą. Ją darė visi, pradedant Postelu^*). Jie buvo įsitikinę, kad, praėjus 200 m. po įvykių Provene^***), šeštoji grupė bus jeruzaliečiai. Tai netiesa.
- Bet atleiskit, Kazaubonai, juk tai mes pataisėme Ardenčio interpretaciją ir tarėme, kad susitikimas ant akmens turi įvykti ne Stounhendže, bet ant Omaro mečetės akmenų.

- Ir taip sakydami klydome. Yra ir kitų akmenų. Mums reikėjo galvoti apie tokią vietą, kuri stovi ant akmens, kalno, ant uolos, skardžio, gūbrio... Šeštoji grupė laukia Alamuto tvirtovėje.

Šie tekstai skirti nepaprastiems mirtingiesiems... Gnostinė apercepcija - tai kelias išrinktiesiems... nes kaip skelbia Šv. Raštas, nemėtykite savo perlų kiaulėms.
(Kamal Jumblatt^**), interviu „Le Jour", 1967 03 31)

Arcana publicata vilescunt: et gratiam prophanata amittunt. Ergo: ne margaritas obijce porcis, seu asino substerne rosas.
(Johann Valentin Andreae, Die Chymische Hochzeit des Christanian Rosencreutz, Strassburg, Zetzner, 1616, 1 p.)
Viešos paslaptys tampa bevertės: ir dėkingumą piktieji siunčia. Taigi: kiaulėms nemesk perlų, o asilui neklok rožių. (lot.)
[ Skaitykite Rozenkreiceriai ir alchemija ]

Taip, Alamutas galų gale pasidavė mongolų spaudimui. Bet izmailitų sekta išliko visuose rytuose: vieni susiliejo su nešiitiniu sufizmu, kiti pagimdė siaubingą druzų sektą, o treti išliko tarp khoja indų - Aga Chano pasekėjų - netoli nuo Agartos.

Valdant fatimidų dinastijai hermetinė senovės egiptiečių išmintis per Heliopolio akademiją vėl atgimė Kaire, kur įkurti Mokslų Namai. Mokslų Namai! Kas gi įkvėpė Bekoną sukurti Saliamono Namus, tapusius Menų ir amatų muziejaus modeliu?

Kalnų Senis ir asasinai

Skaitykite apie asasinus ir tamplierius

Šis straipsnelis puikiai pademonstruoja paplitusį klaidingą supratimą apie Kalnų Senio asasinus. Nors, nepaisant gausių ir dažnai akivaizdžių klaidų, jį įdomu paskaityti. Tačiau (prieš ar po to) būtina perskaityti papildomus komentarus.

Papildomas 'Hašišo mito' paneigimas

Baimės ratas. Užnuodyti hašišu

1087 m. Šiaurės Persijoje ėmė garsėti Hasanas ibn Sabachas (buvęs kandidatu į Kairo Mokslų namų narius), turėjęs didelę įtaką turkų sultonui, kurio klajokliai užgrobė Iraką, Persiją ir Siriją. Dėl intrigų Hasanas turėjo palikti rūmus ir išvykti į tremtį. Ši nemalonė ir tapo Hasano kelio į didybę pradžia.

Laivas, kuriuo keliavo Hasanas, pateko į didelę audrą, ėmė skęsti. Vilčių išsigelbėti buvo vis mažiau, bet įvyko stebuklas: vis Hasanas kreipėsi į Alachą, audra nurimo. Toks sutapimas pakerėjo su Hasanu plaukusius žmones, ir jie tapo pirmaisiais naujojo mokytojo bendražygiais.

Išsilaipinę krante jie ėmė verbuoti naujus žmones. Keliaujant Šiaurės Persija Hasanui pavyko palenkti į savo pusę daugybę žmonių, kuriuos jis apginklavo ne vien žodžiais, bet ir kalavijais.

Greitai subūręs ištikimą ir kovingą armiją netikėtai užgrobė Alamuto (Erelio lizdo) tvirtovę, tokią, regis, neįveikiamą kalnų pilį ant uolos viršūnės Irako pasienyje. Tą pilį Hasanas pavadino Turtų namais. Po tų įvykių gretimos šalys pirmąkart išgirdo apie Kalnų Senį. Taip Hasaną ėmė vadinti bendražygiai.

Hasanas sukūrė septynis religinius laipsnius ir asasinų kodeksą. Pats sektos pavadinimas kilo iš arabiško žodžio „hašišiyyvūn“, kuris reiškia „hašišo vartotojai“. Hasanas sukūrė psichologinio žmogaus paveikimo teoriją: reikia išaiškinti žmogaus charakterį, įgyti kandidato į asasinus pasitikėjimą pataikaujant jo aistroms, sukelti abejones Korano tiesoms, vėliau išgauti visiško paklusnumo priesaką. Dar jam reikia išlaikyti egzaminą iš išklausyto teorijos kurso, ir tik tuomet kelias į sektą atviras.

hasano pasekėjai sudarė dvi grupes: pasiaukojančių (fedafių) ir ieškotojų. Pirmieji buvo pagrindiniai užsakytų žmogžudysčių vykdytojai. Jie nevengdavo pavojų ir nesvarstydami aukojosi Kalnų Seniui. Kai auka jau būdavo žinoma, fedafis, apsirengęs baltais rūbais su raudona juosta (spalvos reiškė nekaltybę ir kraują), vykdavo atlikti užduoties. Kartais tai trukdavo savaites ar mėnesius. Fedafių sulaikyti negalėjo jokia jėga - užduotis visada būdavo įvykdoma.

Tai ne išsigalvojimas. Kaip pavyzdį galima pateikti puikiai asasinų surežisuotą ir įvykdytą galingo Europos feodalo Konrado Monferatskio nužudymą. Šis feodalas ilgą laiką užėmė svarbią vietą Bizantijos imperatoriaus rūmuose, vėliau gerai pasitarnavo per Kryžiaus žygio karą su sultonu Salach`ad Dinu dėl Tyro miesto, o 1190 m. tapo Jeruzalės karalystės valdovu. Galima tik spėlioti, kuo feodalas užsitraukė Kalnų Seniuo nemalonę, bet 1192 m. balandžio 28 d. jį nužudė du asasinai.

Kad galėtų prieiti prie karaliaus, jiedu pasikrikštijo ir kantriai laukė patogios progos. Kartą religinių apeigų metu jie netikėtai užpuolė Konradą ir dūrė durklu. Vienas užpuolikų buvo nukautas vietoje, o kitam pavyko pasislėpti. Sužinojęs, kad iš šventyklos išnešė dar gyvą Konradą, antrasis asasinas prasiskverbė į karališkuosius miegamuosius ir ten užbaigė pradėtą darbą. Po to pats pasidavė apsaugai ir greitai mirė kankinių kameroje, neištaręs nė žodžio. Pikti liežuviai tvirtino, kad prie Konrado nužudymo prisidėjęs anglų karalius Ričardas Liūtaširdis, pavydėjęs Jeruzalės karaliui šlovės ir todėl pasamdęs žudikus....

Kokiais metodais Kalnų Senis pasiekdavo tokio besąlygiško atsidavimo? Atsakymas slypi sektos pavadinime. Vienoje iš Persijos provincijų apsuptas kalnų glūdi garsus Mulebos slėnis, į kurį pašaliniams patekti praktiškai neįmanoma.

Ten ir buvo įsikūręs Kalnų Senis. Slėnyje žydėjo puikūs sodai, o paviljonuose gyveno kerinčio grožio moterys. Išrinktą pavojingai užduočiai atlikti žmogų Kalnų Senis priversdavo prisirūkyti hašišo, o po to nugabendavo į slėnį, kuriame šis tarsi rojuje mėgaudavosi gražuolių meile, prabanga bei puikiu maistu. Nelaimingasis tikėdavo pakliuvęs į rojų, ir tai jam kiekvieną dieną buvo įrodinėjama. Po kelių dienų vėl duodavo hašišo ir sugrąžindavo į realų pasaulį. Malonumų soduose pabuvojusio jaunuolio Kalnų Senis klausdavo: „Kur tu buvai prapuolęs tas dienas, drąsusis mano broli?“. Jaunuolis atsakydavo: „Aš buvau rojuje jūsų valia“. Ir visiems papasakodavo nepaprastus savo nuotykius, sukeldamas kitų pavydą bei susižavėjimą. Ir tada Senis pasakydavo: „Pranašas pasakė, kad kiekvienas, kuris gina savo kunigaikštį, pakliūna į rojų. Jei vykdysi mano įsakymus, tavęs laukia amžinas gėris“.

Kai Kalnų Seniui būdavo reikalingas atsidavęs žmogžudys, pasirinkdavo žmogų, buvusį malonumų soduose. Jis įvykdydavo užduotį, tikėdamasis pažadėto rojaus gyvenimo, dabar jau amžino. Ir tai vyko prieš 800 metų!

Grįžkime prie paties Hasano ibn Sabacho. Jis organizuodavo tiksliai siplanuotas žmogžudystes, norėdamas sukelti baimę karūnuotoms asmenybėms bei užtikrinti absoliučią slaptą valdžią musulmoniškame pasaulyje bei sektoje. Vienas iš stambių arabų feodalų, nusprendęs sunaikinti asasinus, po kelių dienų prie savo lovos rado durklą ir raštelį: „Tai, kas padėta prie tavo galvos, gali atsidurti tavo širdyje“.

Kalnų Senis, nepaisydamas savo garbingo amžiaus, troško vis daugiau kraujo. Jis pats nužudė abu savo sūnus, antrąjį už tai, kad šis vartojo alkoholinius gėrimus. Savo ilgą gyvenimo kelią Hasanas ibn Sabachas baigė būdamas 91 metų, išlikęs blaivaus proto ir aiškios mąstysenos.

Mirus sektos įkūrėjui, sekta neiširo, net sustiprino savo galybę. Gyvuoja legenda, kad kartą turkų sultonas atsiuntė pasiuntinį su įsakymu, kad asasinai jam paklustų. Naujas Kalnų Senis pasiuntinio akyse ėsakė dviem fedafiams šokti žemyn nuo pilies bokšto, ir jie nedelsdami tai padarė. Po to naujasis sektos vadovas kreipėsi į turką: „70 tūkst. tokių pasekėjų paklūsta man. Tai mano atsakymas jūsų valdovui“.

Sekta aktyviai dalyvavo politiniame Europos gyvenime. Konradas Monferatskis buvo tik pirmoji žmogžudžių iš Rytų auka. Nuolatinėje baimėje gyveno ir Prancūzijos karalius Pilypas Augustas. Vokietijos imperatorius Frydrichas II (garsiojo Frydricho Barbarosos giminaitis) buvo Romos popiežiaus atskirtas nuo bažnyčios, nes pasamdė asasinus, kad nužudytų Bavarijos hercogą. O pats Frydrichas kaltino Austrijos ekshercogą, norėjusį jį nužudyti pasitelkus tos pačios sektos agentus. 1158 m. Frydricho Barbarosos valdose buvo sugautas arabas, bandęs nudurti imperatorių.

Tarp Europos valstybių vadovų augo tarpusavio nepasitikėjimas, o dėl to vis labiau klestėjo asasinų valdžia.

12 a. pradžioje Alamuto pilyje prasidėjo kova dėl naujo Kalnų Senio vietos: asasinai pjovė, nuodijo ir smaugė vienas kitą. Net tėvai vengė savo vaikų. Kitų tautų kantrybė pasiekė kulminaciją. 1256 m. mongolai su Chulagu-chanu priešakyje šturmu užėmė Alamuto tvirtovę. Taip baigėsi kraujo kelias asasinų tvirtovėje. Legenda byloja, kad kai kuriems sektantams pavyko pabėgti į Indiją. Jie įkūrė žmogžudžių - Juodosios Kali dievaitės tarnų - kastą. Ši kasta iš tiesų gyvavo ir buvo žinoma smaugikų (tchagi) pavadinimu.

Asasinai vėl buvo prisiminti, kai vykdė bausmę tamplierių ordino magistrui Žakui de Molė. Įdomu tai, kad ordinas buvo įkurtas XII a. pradžioje Jeruzalės karalystėje. Palyginti su tamplieriais asasinai buvo tiesiog neturtingi giminaičiai. Tamplierių riteriai diktavo sąlygas monarchams ir valdė pusę Europos. Turtas ir išpuikimas juos pražudė. Prancūzų karalius Pilypas Gražusis nusprendė turtą užgrobti. Deja, 1310 m. ordino magistras, pritariant Romos popiežiui Klemensui V, buvo sudegintas Paryžiuje. Degdamas lauže jis prakeikė ir išpranašavo karaliui bei popiežiui mirtį dar tais pačiais metais.

Pranašystė išsipildė. Istorikai mano, kad tai tamplierių draugų - asasinų darbas.

Mūsų laikais tiesioginiai Kalnų Senio ainiai - "Nazairi izmaili" - musulmonų sekta izmailitai, kuri gal net neprisimena baisiųjų savo protėvių. Šiai taikiai organizacijai vadovauja Karimas Aga Chanas IV, įgijęs išsilavinimą viename Anglijos universitete.

Bet ir Hasanas ibn Sabachas pradėjo nuo pamokslų bei stebuklų.

Parengė L. Šomka            

Kairo „Mokslų namai“

Kaire izmailitų įkurti Išminties namai („Mokslų namai“), turėję 7-is iniciacijų lygius, kurių aukščiausias buvo „Dai al-doat“ (pamokslininkų pamokslininkas).

9-ame amžiuje persas Abdula priėmė gnostiškąjį aeonų (sefirų), t.y. dieviškumo emanacijų, mokymą, kurį pritaikė Pranašo doktrinai, Išmaelį laikydamas jo „Kelio” pradininku, ir vieną jo palikuonių kaip 7-ą imamą. Jis įkūrė dai (mokyklą), o jo mokymą pratęsė sūnus ir anūkas. Mokykla apsistojo Kaire ir vadinosi „Dar al-hikmak“ (Žinių palapinė), joje susirinkimai vyko dukart per savaitę, o dalyviai ateidavo apsirengę baltai.
Atitinkamai 7-iems (ar 9-iems) lygiams, turėta septyneriopa titulų sistema: Šeichas (didysis magistras); Dai el-Keber (pavaduotojas), Dai (mokytojas), Refik (narys), Fedavie (dalyvis), Lassik (pretedentas), Muemini (tikintysis).
Įšventinamasis buvo mokomas, kad buvo 7-i šventieji imamai, Dievas siuntė 7-is Įstatymų davėjus, o per laikotarpį tarp jų pasirodymų buvo po 7 padėjėjus, kurių kiekvienas turėjo po 12-a apaštalų.

Atrodo, kad 1150-ais Egipto sultonas pripažino jų lygius, kai žydų išminčiui Maimonidui buvo įvestas atskiras titulas paminint, kad „išsilavinę karalystės žmonės skirstomi į 7 lygius, kiekvienas atitinkamoje vietoje pagal artumą sostui“. Džonas Mandevilis iš Sent-Albanso, kuris tarnavo sultonui apie 1320-uosius ir, atrodo, buvo beveik atverstas į islamą, sako, kad jie neigė Jėzaus nukryžiavimą jį sukeičiant su Judu.

Fatimidų 7-asis kalifas ir imamas Hakim-bi-emir-Allah (pramintas „išprotėjusiu kalifu“; 985-1021) lygių kiekį padidino iki 9-ių ir 1004 m. pastatė pastatą, gausiai aprūpintą matematiniais instrumentais, tapusį Fatimidų valstybės universitetu. Kalifas al-Hakimas buvo didelis mokslo globėjas ir norinčius čia studijuoti aprūpindavo reikiamomis priemonėmis: popieriumi, plunksnomis, rašalu... Apmokami mokytojai dėstė astronomiją, mediciną, geometriją, teologiją, gramatiką ir kitus dalykus. Biblioteka buvo tokia gausi (sakoma, kad joje buvo 100 tūkst. tomų), kad kai kas ją vadino „pasaulio stebuklu“. Ji buvo vieša. Laikantis islamiškosios mokslo tradicijos, knygos buvo įvairiomis temomis. Ji sėkmingai varžėsi su Bagdado ir Konstantinopolio bibliotekomis.

Al-Hakimo prioritetu buvo izmailitų ir Fatimidų mokymas, tad jis savo rūmuose įvedė susirinkimus (madžali), kurių metu išrinktieji (vėliau tapę druzų lyderiais) buvo mokomi ezoterinių dalykų.
Tačiau Al-Hakimas sistemingai stengėsi sugriauti krikščionių bažnyčias ir vienuolynus, o taip pat žydų sinagogas, tame tarpe nuo jo nukentėjo ir Jeruzalės Šventykla. Ne musulmonai buvo verčiami nešioti specialius drabužius. Tai jo valdymą darė nestabiliu. Nenuostabu, kad jis mirė paslaptingomis aplinkybėmis, išvykęs į kalvas prie Kairo – jos neišaiškintos iki šiol.

Fatimidų dinastija nebuvo ilgalaikė ir apie 1094 m. Kaire kilo chaosas. Dar iki tol, 1068 m. biblioteka buvo apiplėšta. Amžininkai pasakoja, kaip sunitų barzdaskučių ir tarnai naudojo knygų viršelius sandalams. Knygos buvo deginamas, o iš jų pelenų susidarė kalvos Ibyaro provincijoje, dabar vadinamos „Knygų kalvomis“. Daug knygų buvo sumesta į upę ar kitaip sunaikintos. 1123 m. vizirius Afdhal‘as sugriovė pastatą, tačiau susirinkimai tęsėsi renkantis kitur.
Fatimidų dinastija dar kartą paskutinį atodūsį išleido 1171 m., kai valdžią gavo Salah al-Din ibn Ayyub (arba Saladinas, kaip vadinamas dabar). Tačiau nesuspindėjo nei Kairas, nei „Mokslų namai“...

Odorikas - misionierius į Kiniją

Odorikas iš Pordenonės (Odorico Mattiussi , apie 1286-1331) arba Odorikas Friulietis – vėlyvųjų Viduramžių italų pranciškonų vienuolis ir misionierius, aplankęs Indiją, Sumatrą, Kiniją. 1775 m. beatifikuotas.

Gimė išeivių iš Bohemijos šeimoje Villanovos kaimelyje (dabar Pordenonės dalis) Italijos Friulo regione. Pradžioje priklausė pranciškonų vienuolynui Udine. Kai pasklido žinios apie Jono iš Monte Korvino sėkmę Kinijoje, Odoriką, kartu su kitais klierikais, išsiuntė į Pekiną, kad jam padėtų. Ši jo kelionė truko maždaug 1316 - 1330 m. Savo veikale jis nuodugniai aprašo savo kelionę per Veneciją, Konstantinopolį, Trapezuntą, Erzrumą, Tebrizą, Jazdą ir Ormuzą (Persijos įlankoje). Laivu pasiekė Bombėjaus apylinkes (Thana). Čia iškasė musulmonų valdytojo nužudytų vienuolių kaulus ir juos toliau gabenosi kaip relikvijas. Malabaro pakrante pasiekė Ceiloną ir aplankė apaštalo Tomo koplyčią Mailapure (netoli Madraso).

Tada per salų (įskaitant Sumatrą) grandinę bei Vietnamą pasiekė Taivanio įlanką. Siamyne įsteigė du pranciškonų vienuolynus, kur palaidojo iš Indijos atsivežtus kankinių palaikus. Tada patraukė į šiaurę, į Pekiną, kad susitiktų su misionieriumi Jonu. Pekine išbuvo 3 m. (1324-27), o tada sausuma (matyt per Mongoliją [presbiterio Jono žemę], Persiją [pastebimi jo pėdsakai Millestorte, kadaise pagarsėjusios kaip asasinų kraštas]) grįžo į tėvynę, apsistodamas Padujoje, kur 1330 m. gegužę vienuoliui Viljamui iš Solagna padiktavo savo kelionių istoriją. Norėjo vykti pas popiežių į Avinjoną, tačiau Pizoje susirgo karštlige ir, pasiekęs Udiną, mirė. 1881 m. Pordenonėje jam pastatytas puikus memorialas.

Jo kelionės aprašyme gausu kinų gyvenimo detalių, pvz, apie moterų kojų bintavimą, žuvų gaudymą su kormoranais ir paprotį auginti ilgus nagus. Tikri faktai painiojami su išmanytais, ypač aprašant Indonezijos salas.

Nacistų okultizmo tėvas

Rudolfas Zebotendorfas (Rudolf Freiherr von Sebottendorff, tikr. vardas Adam Alfred Rudolf Glauer , 1875-1945) – vienas vokiečių okultistų, „Tule“ organizacijos, iš kurios kilo daug nacionalsocialistų partijos narių, įkūrėjas. Priklausė masonams, praktikavo sufijų meditacijas, tikėjo astrologija,  numerologija ir alchemija.

Gimė mašinisto šeimoje iš Drezdeno. 1900 m. dirbo techniku Egipte, o vėliau apsistojo Turkijoje, kur dirbo inžinieriumi. Ėmė domėtis masonais bei teosofija, atrado numerologiją, kabalą bei sufizmą, atstovaujamą bektašių ordino, kurio nemažai narių buvo artimi Šabtajaus Zevi pasekėjams. Apie 1912 m. pajuto, kad pasiekė „raktą dvasiniam suvokimui“.

Po Pirmojo Balkanų karo, kurio metu kovėsi už turkus ir buvo sužeistas, 1913 m. grįžo į Vokietiją. 1916 m. įstojo į slaptą Vokiečių ordiną ir gavo Ordenmeister titulą. Miunchene 1918 m. rugpjūčio 17 d. įsteigė „Tule“ draugiją, kurios nariai netrukus įsteigė Vokiečių darbininkų partiją, kurios nariu 1919 m. tapo A. Hitleris. 1920 m. partija persivadino nacional-socialistine darbo partija.

Knygoje „Kas buvo iki Hitlerio“ (1933) Zebotendorfas. „Tule“ apibūdina kaip gyvuojančią pagal rozenkreicerių principus, siekiančią sukurti Algadomą – vidinę ordino šventyklą, „karalystę žemėje, visų vokiečių imperijos atgimimą“. Jo idėjas vėliau išvystė A. Rozenbergas.

Zebotendorfas paliko „Tulą“ ir vėl išvyko į Turkiją, kur paskelbė porą knygų, tarp jų pusiau autobiografinį romaną „Rozenkreicerio talismanas“.

1933 m. grįžo į Vokietiją, kur jo knyga „Kas buvo iki Hitlerio“ sukėlė A. Hitlerio nepasitenkinimą ir jos autorių suėmė, tačiau jis kažkaip sugebėjo pabėgti ir grįžo į Turkiją. 1942-45 m. Stambule dirbo vokiečių žvalgybai.

Manoma, kad nusižudė, nušokdamas į Bosforo sąsiaurį. Tačiau yra versija, kad savižudybę inscenizavo Turkijos žvalgyba, o jis pats išvyko į Egiptą.

Dar paskaitykite ir Nacistinės Šambalos paieškos

^*) Gijomas Postelas (Guillaume Postel, 1510-1581) – prancūzų filosofas mistikas, kabalistas, kalbininkas, astronomas, „eruditas-utopistas“ (anot U. Eko). Išgarsėjo kaip kabalistinių knygų vertėjas ir komentatorius, bei kaip universalios teokratinės koncepsijos kūrėjas. Jam priklauso Jokūbo evangelijos vertimas į lotynų kalbą bei vienas ankstyvųjų pasaulio žemėlapių, į kurį jis įtraukė ir žemiškąjį Rojų. Tačiau pagrindinis jo veikalas yra „Apie visuotinį sutarimą“ (De orbis terrae concordia, 1543), kur dėstoma pasaulinės monarchijos idėja. Tai pasiekiama įveikiant Babelio bokšto sukeltą susiskaldymą tarp tautų bei studijuojant bendrą prokalbę, kuria laikė senovės žydų, Adomo ir Ievos kalbą. O tokį vienijimą turėtų atlikti prancūzų monarchas – ką grindė lingvistika: gallus senovės hebrajų kalbą reiškia „įveikęs vandenis“, taigi, anot jo, galai ir yra tikrieji Nojaus palikuonys...

^**) Kamalis Džumblatas (Kamal Fouad Jumblatt, 1917-1977) – iškilus Libano politikas, Libano Progresyviosios socialistinės partijos įkūrėjas, filosofas, rašytojas ir poetas. Jo tėvas Validas Džumblatas (g. 1949 m.) buvo Libano druzų lyderis. Dukart buvo vidaus reikalų ministru ir legalizavo Libano komunistų bei Sirijos Socialinę nacionalistinę partijas. Nors buvo priėmęs krikščioniškąjį mokymą, vedė karus prieš krikščionis. Skaitė daug paskaitų, paskelbė apie 1200 vedamųjų laikraščiuose, išleido memuarus „Kalbu Libanui“. Buvo nužudytas; druzai, nedrįsdami pulti stipraus priešininko, keršydami netoli jo žūties esančiose gyvenvietėse surengė krikščionių skerdynes.

^***) Provenas (Provins) – miestas Prancūzijos centrinės dalies šiaurėje. Jame gerai išlikusi viduramžių architektūra - gynybinės sienos, Cezario bokštas, Šv. Kiriako bažnyčia (12 a., su 17 a. kupolu) - dėl to jis 2001 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Matyt U. Eko turi omenyje Judo Siriečio relikvijas, kurias į Proveną atgabeno Šampanės kunigaikštis Henris I (1127-1181), ir pastatęs bažnyčią, kad jije jos būtų išstatytos. Nors šios statyba, pradėta 12 a., dėl finansinių problemų Pilypo Gražiojo valdymo laikais niekada nebuvo baigta, jos tebesaugomos Šv. Kiriako bažnyčioje.