Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Asasinai. Vartiklis

Tamplieriai užmezgė ryšį su Kalnų Senio asasinais, jis kartais virsdavo konfliktu, bet dažniausia buvo paslaptinga sąjunga.

[Istorija] prasidėjo po Mahometo mirties, įvykus skilimui tarp tradicinio įstatymo sekėjų, sunitų ir Alijaus - Pranašo žento, Fatimos vyro - šalininkų, pastebėjusių, kad valdžia slysta jam iš rankų. Alijaus gerbėjai, susibūrę į ši`a, adeptų grupę, įkūrė eretiškąjį islamo sparną - šiitus. Slaptoji doktrina matanti reveliacijos tęstinumą ne tradiciniame Pranašo žodžių apmąstyme, o pačiame Imamo - Viešpaties, galvos, dieviškumo epifanijos, teofaniškos realybės, Pasaulio Karaliaus, asmenyje.

Kas gi nutiko su šiuo eretiškuoju islamizmo sparnu, pamažu prasiskverbusiu į visas ezoterines Viduržemio jūros doktrinas, nuo manichėjų iki gnostikų, nuo neoplatonikų iki Irano mistikų, į visus tuos apžavus, kurių vakarietišką vystymąsi stebėjome daugelį metų?

Šiizmas skyla į dvi šakas: vieną, vadinamą duodecimanų, laukiančią mirusio i ateisiančio Imamo, ir kitą, izmailitų, kuri išsivysto į Kairo fatimidų karalystę, o vėliau žavaus, mistiško ir žiauraus veikėjo Hasano Sabbah dėka įvairiais keliais įsitvirtina Persijoje kaip reformuotas izmailizmas.

Taigi Hasanas įkuria savo būstinę, savo nenugalimą sostą - Plėšrūno lizdą - į pietvakarius nuo Kaspijos jūros, Alamuto tvirtovėje (skaitykite, kaip jam tai pavyko).

Hasanas suburia apie save klapčiukus, fida``iyyun arba fedain, ištikimus jam iki pat mirties, kurių rankomis jis vykdydavo savo politines žmogžudystes, kurios buvo gihad hafi - šventojo slapto karo - įrankiai. Tie fedain, ar kaip jis juos bevadintų, vėliau liūdnai pagarsėjo kaip asasinai - dabar tai neatrodo gražus vardas, tačiau tuomet jiems jis atrodė puikus, lyg vienuolių karių, labai primenančių tamplierius, visada pasiruošusius numirti už tikėjimą, giminės simbolis. Dvasinė riterija.

Alamuto uola arba pilis: Akmuo. Pastatyta ant stataus kriaušio, 400 m. ilgio ir kartais vos kelių žingsnių, daugiausia - 30 - pločio. Keliaujantiems į Azerbaidžaną [Pastaba: į ten keliaujant randame ir Edeno sodą] iš tolo ji atrodė tarsi gamtos sukurta siena - balta dienos saulės spinduliuose, žydra purpuriniame saulėlydyje, blyški brėkštant ir srūvanti krauju per aušrą, kartais apsisiautusi debesimis ar svaidanti žaibus. Jos viršuje sunkiai galėjai įžvelgti miglotą keturkampių bokštelių kontūrą, iš apačios atrodantį lyg šimtus metrų į dangų smingančių uolos smailių seka, kurios, atrodė, krinta ant tavęs, o prieinamiausias šlaitas buvo nuolaidi žvyro nuošliauža, kurios dar ir šiandien neįveikia archeologai. Tais laikais į tvirtovę, matyt, galėjai patekti sraigtiniais uoloje iškaltais laiptais, lyg kas būtų nulupęs suakmenėjusį obuolį, o jiems ginti pakako vieno lankininko. Neįveikiama, svaiginamai kylanti į Anapus. Alamutas, asasinų tvirtovė. Patekti į ją galėjai tik raitas ant erelių.

Nizamas al-Mulkas (1018-1092) – persų mokslininkas, valstybės veikėjas (praktiškai 20 m. buvęs valdovu). Svarbiu jo palikimu buvo madrasų (nizamijų) steigimas seldžiukų imperijos miestuose. Parašė „Valdymo knygą“, politinį veikalą, kuriame panaudojo pavyzdžius iš istorijos. Atkakliai kovojo prieš persų izmailitus, kuriuose įžvelgė grėsmę seldžiukų valstybei. Dar 1080 m. įsakė suimti Hasaną al-Sabachą („Kalnų senį“), kuris išvengė arešto, o vėliau įsitvirtino Alamuto tvirtovėje. Vėliau jis pasiuntė asasiną, kuris ir nužudė al-Mulką.

Ten karaliavo Hasanas, o po jo kiti, garsėję Kalnų Senio vardu, o pirmasis buvo jo pragariškasis įpėdinis Sinanas.

Hasanas sukūrė savųjų ir savo priešininkų valdymo techniką. Priešams jis paskelbė, kad jei šie nevykdysią jo valios - būsią nužudyti. Nuo asasinų negalėjai pabėgti. Nizamu`l-Mulk'ą (1018-1092), pirmąjį sultono ministrą, tais laikais, kai kryžiaus žygiais vis dar buvo bandoma užkariauti Jeruzalę, nudūrė dervišu persirengęs samdytas žudikas, kai buvo nešamas pas moteris. Himso atabekas Senio žudikų nudurtas, kai iki dantų ginkluotos apsaugos apsuptyje leidosi iš savo pilies į penktadienines pamaldas.

Sinanas nutaria nužudyti krikščionį markizą Konradą iš Monferato. Išmoko du savo vyrus, kurie po ilgo pasiruošimo įsiterpia tarp kitatikių, mėgdžiodami jų papročius ir apeigas. Persirengę vienuoliais per Tyro vyskupo nieko nenutuokiančio markizo garbei surengtą puotą jie puola markizą ir sužeidžia jį. Vieną asasiną vietoje užmuša Konrado asmens sargybinis, kitas pasislepia bažnyčioje, palaukia, kol ten atnešamas sužeistasis, puola jį, pribaigia ir pats žūva laimingas.

Sunitų šakos arabų istoriografai, o vėliau ir krikščionių metraštininkai nuo Odoriko iš Pordenono iki Marko Polo, pasakoja, kad Senis atrado siaubingą būdą priversti savo riterius būti ištikimus iki mirties, padaryti juos nenugalimus žudymo mašinomis. Visai jaunučius, miegančius jis užnešdavo juos į uolos viršūnę, nualindavo malonumais: vynu, moterimis, gėlėmis, orgijomis, svaigindavo hašišu - iš to ir kilo sektos pavadinimas. O kai jie jau negalėjo gyventi be iškreiptų to menamo rjaus džiaugsmų, miegančius išnešdavo lauk ir liepdavo rinktis: eik ir žudyk, jei pavyks - tas rojus, kurį palieki, vėl bus tavo amžinai, jei nepavyks - grįši į kasdienę rutiną.

Ir jie, apsvaiginti narkotikų, jo valios vergai, aukodavosi tam, kad paaukotų kitus, žudikai, pasmerkti mirčiai, aukos, prakeiktos ieškoti aukų.

Kaip bijodavo pasakodami apie juos kryžeiviai tomis tamsiomis naktimis, kai dykumoje pūtė simunas! Kaip žavėjosi tamplieriai tais skaidraus kankinystės troškimo užvaldytais galvijais, skubėdami atsilyginti savo mokytojams per abipusį nuolaidų, sąmokslavimo, ginklų brolystės žaidimą, mainais tereikalaudami formalios duoklės, kai kovos lauke jie skerdė vieni kitus, o slapta glamonėjosi, šnibždėdami apie mistines vizijas, magiškas formules, alchemines subtilystes.

Iš asasinų tamplieriai perima savo okultines apeigas. Tik karaliaus Pilypo valdytojų ir inkvizitorių aklas kvailumas neleido šiems suprasti, kad spjūvis į kryžių, užpakalio pabučiavimas, juodas katinas ir Bafometo garbinimas tėra pakartojimas kitų apeigų, kurias atlikdavo tamplieriai, paveikti pirmosios Rytuose patirtos paslapties - hašišo.

Todėl buvo akivaizdu, kad Planas gimė, privalėjo gimti ten: iš Alamuto vyrų tamplieriai sužiniojo apie požemines sroves, su Alamuto vyrais jie susitiko Provene ir sukūrė slaptą intrigą su 36 nematomaisiais, dėl to Kristianas Rozenkreicas keliavo į Fezą ir kiitas Rytų šalis, todėl į Rytus žvalgėsi Postelis, todėl iš Rytų, iš Egipto - fatimidų izmailitų būstinės - Renesanso magai atsivežė dieviškąjį Plano eponimą - Hermį, Hermete-Teuth arba Toth, o pagal egiptietiškus simbolius jo apeigas sugalvojo intrigantas Kaliostras. O jėzuitai, visai ne tokie, kaip mums atrodė, bukagalviai, su geruoju tėvu Kircheriu priešakyje nedelsdami puolė prie hieroglifų, koptų ir kitų rytietiškų kalbų tik prisidengdami hebrajų kalba, tarsi atiduodami duoklę to laiko madai.

Asasinų karinę šiitų sektą 1090-ais (tik 5 m. prieš pirmąjį Kryžiaus žygį) įkūrė Hasan ibn al-Sabbah. Tai iš esmės buvo teroristinė organizacija, kurios tikslas buvo Šventojoje žemėje sunaikinti sunitų musulmonų (seldžiukų) valdžią naudojantis politinėmis žmogžudystėmis, kurias buvo stengiamasi atlikti viešai. Tas, iš esmės, žudikas su užduotimi buvo savižudis.

Asasinai buvo keiksnojami tiek kryžeivių, tiek Marko Polo, tiek Dantės pasakojimuose visus egiptietiškos izmailitų srovės narius išvadinant "žudikais", vartojančiais hašišą dėl Rojaus vizijų ir fanatizmo žudant kitatikius.

Toks požiūris į juos susiformavo dėl įnirtingų išpuolių tiek prieš turkus seldžiukus, tiek krikščionių karius. Tačiau Kalnų Senis jaunystėje buvo artimas Omarui Chajamui (? m.1123 m.) draugas ir tik vėliau jų keliai išsiskyrė. Omaras tapo matematiku, astronomu ir poetu, kurio nuostabūs rubajatai atspindi asasinų metafizikos gelmę, kuri mistiška ir neaiški tik esantiems "išorėje" nuo jų alegorijų ezoterinio suvokimo.

Iš tikro aukštesniųjų lygių asasinai mokėsi ir gyveno pagal Aleksandrijos ir neo-Egipto nuostatas, kurias IX a. išsakė jų pirmasis magistras Mahdi Abdullah. Ir kai pagaliau 1256-ais mongolai užėmė Alamuto tvirtovę, jie nerado nei karinių įtvirtinimų, nei politinių intrigų schemų. Įspūdinga pilis, gausi biblioteka, mokslinės laboratorijos ir observatorija buvo naudojami helenų mokslo ir filosofijos, Babilono, Egipto ir Persijos mokymų, islamo pranašų apreiškimų studijoms. Skirtingai nuo dogmų saistomų musulmonų, šie izmailitai pranašus priėmė kaip gyvosios tiesos šaltinį svarbesnį už rašytinį Koraną.

Kalnų Alamute buvo didžiųjų magistrų buveinė ir Sirijos mokymo tinklo centras, iš kurio buvo prižiūrima mokymo programa panaši į "laisvųjų mūrininkų". Tik perėję 9-ias pakopas mokiniai, kurių patikimumas ir pasišventimas nekėlė abejonių, buvo mokomi okultinių skaičių prasmių, apie iliuzinę pasaulio (apimančio ir dausas bei pragarą) prigimtį bei ezoterinės Korano ir kitų religinių bei filosofinių raštų sampratos.

Po mongolų užgrobimo ir Alamuto skerdynių keli likę gyvi sektos nariai pasklido Sirijoje ir kaip atsiskyrėliai tremtyje išsaugojo savo doktrinas. Žinomiausia bendruomene buvo ainsariai, išlaikė slaptus susirinkimus, ženklus, žodžius ir katekizmą.

Asasinų Rojaus vizija skyrėsi tiek nuo Biblijos Edeno, tiek nuo persų sodų, kurių gėlių kilimų, medžių ir lelijų apdainavimai išreiškė 7-ias rojaus pakopas. Skyrėsi ir nuo Talmudo Malonumų sodo, į kurį įžengė 4-i jaunuoliai: Ben Azai, kuris po jį žvalgėsi ir neteko regėjimo; Ben Zoma, kuris paniro ir neteko nuovokos, Ašeras, kuris sutriko ir pabėgo; Akiva, kuris įžengė taikiai ir taikia (bei su garbe) išėjo.

Tikėtina, kad šie sodai simbolizuoja suklestėjimą ar derlingumą (dvasinės tiesos). Tiesos yra tokios gilios, kad gali suklaidinti, pakenkti ar net ir nužudyti morališkai silpnus ar savanaudžius. Jos prieinamos tik disciplinuotiems ir besirūpinantiems žmonijos pažanga.

Neo-izmailitų (nizaritų) šaką įkūrė Fatimidų kalifas (imamas) al-Mustansir'as ir jo sūnus Nasiras, pabėgęs iš Kairo ir radęs paramą Persijos kalnuose. Nizaras buvo Persijos izmailitų vadovas, tačiau tikrąją galią turėjo Hassan ibn al-Saabah, 1090-aisiais su grupele bendraminčių užgrobęs Alamutą („erelio lizdo“) tvirtovę (į šiaurės vakarus nuo Quazwin).

Hasanas (m. 1124-ais) greičiausiai buvo persu iš Tus miesto, tvirtinęs, kad yra kilęs iš pietų Arabijos Himyarite karalių. Jis, būdamas jaunuoliu, al-Rayy mieste buvo supažindintas su Batinite sistema, o po 1,5 m. praleistų Egipte, grįžo į gimtąsias vietas kaip Fatimidų misionierius. Asasinai sukūrė agnosticizmo variantą, palaikiusį nuostatą netikėti niekuo ir neigti viską. Hasanui priskiriamas posakis: „Nėra nieko tikra, visa leistina“.

1092-ais fida`i atliktas seldžiukų vizirio Nizam al-Mulk'o (atseit, Hasano mokyklos laikų draugo, skaitykite to paneigimą) nužudymas buvo pirmuoju asasinų darbu (abejonės dėl to). Ir kai tais metais sunerimęs seldžiukų sultonas prie tvirtovės pasiuntė patyrusias pajėgas, jas naktį apsupo ir išžudė. Nesėkmę patyrė ir visi kiti kalifų bei sultonų bandymai.

11 a. paskutiniais metais asasinai tvirtai įsikūrė Sirijoje. Jiems į savo pusę pavyko patraukti seldžiukų Allepa princą Ridwan ibn-Tutush (m. 1113 m.). 1140-ais jie užgrobė Masyad tvirtovę bei kitas šiaurės Sirijos tvirtoves – al-Kahf, al-Qadmus, ir al-`Ullayqah. Net Shayzar (dabartinis Sayjur) Oronte buvo laikinai užimtas.

Jų vyriausias magistras Sirijoje buvo Rachid al-Din Sinan (m. 1192 m.), įsikūręs Masyad'e ir turėjęs pravardę 'shakkh al-jabal', t.y. 'Kalnų senis' (kaip tai išvertė kryžeiviai, tarp kurių jis sėjo baimę).

Po to, kai 1260-ais mongolai užėmė Masyad, mamaliukų sultonas Baybars galutinai sutriuškino Sirijos asasinus, kurie buvo išsklaidyti po Šiaurės Siriją, Persiją, Umaną, Zanzibarą ir Indiją, kur jų buvo apie 150 tūkst. ir kur jie vadinosi Thija ar Mowla.

Asasinų ištakas teigia turįs princas Aga Khan, Khodža bendruomenės Indijoje vadovas, kildinantis save iš kalifo Ali, per Alamuto didžiuosius magistrus, kurių ketvirtasis Hassan II Zakariasalam (Kalnų Senio, Hassan bin Satah vizirio Kiabuzirig umid anūko) laikomas tiesioginiu jo protėviu.