Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Įžengiant į miškus

5  Gebura

Alchemija

Pašalinės mintys




Papildomi puslapiai:


Trumpas įvadas į Kabalą


Išsigelbėjimas nuodėme

Mošė Maimonidas


Gematrijos menas


Sefer Yetzirah


Alchemikų filosofinis akmuo
Komentarai U.Eco knygai "Fuko švytuoklė"

Pastaba: Šie komentarai yra skirti U.Eco "Fuko švytuoklės" pradžiai.

panta rhei


Panta rhei - išvertus iš graikų kalbos būtų „Visa kinta“ arba „Visa juda“ (>>>>>).


Neapsakomas

En-Sof - trancendentinė (nesuvokiama) begalybė; dieviškoji Šviesa - Dievo įsikūnijimas (paraidžiui, „begalybė“ arba „nesuvokiamas“).
Tai Kabalos terminas. Apie 1500-1800-uosius Zoharas (svarbiausias Kabalos veikalas, mistinis-teosofinis Rašto aiškinimas) savo autoritetu varžėsi su Biblija ar Talmudu. Dievas, pagal Zoharą, yra En-Sof arba pirminė esencija, neturinti jokių atributų ir negali nei pažinti, nei būti pažinus. (skaitykite, kas Biblijoje yra jo Žodis).

Pastaba:
Ein Soph, pasak Blavatskajos, rytuose yra 'vehana' (transporto priemonė). Sakti, deivė, yra vehana, atitinkanti Ezekielio vežimą ar Nojaus arką.


Pasaulio tvėrimas

Pasaulis kuriamas trimis etapais:

pirmasis tzimtzum (susitraukimas arba suėjimas), kai Dievas, kaip Begalybė (En-Sof) įeina (susivynioja) į save, kad sukurtų erdvės tvėrimui, - tai šviesos spindulys iš Begalybės į naujai pasirinktą vietą (tarsi baliono išpūtimas);

toliau shevirat ha-kelim (indų sudaužymas), kai dieviškoji šviesa uždaroma baigtiniuose "induose", kurių dauguma dūžta nuo įtempimo, - indų dužimo katastrofos (gal tai ir yra didysis fizikų Bum? Skaitykite apie jų panašumus).

ir pagaliau tiqqun ("atstatymas"), kai dieviškasis pasaulis yra atstatomas, dieviškosiso kibirštys sugrįšta į savo ištakas ir atstatoma pirmykštė harmonija. Šis etapas mūsų laukia ateityje.

Pats šio pasaulio sutvėrimas praėjo dešimt pakopų (hebraiškai esher sephirot - dešimt Sefirų), pradedant Keter (Karūna), - En-Sof projekcija į pasaulį, per Khokhmah (Protą) - Tėvą ir Binah (Išmintį) - Motiną. Toliau seka septynios pasaulio tvėrimo dienos (šešios aktyvios):

  1. Khesed ("gerumas") arba Gedulah ("didingumas");
  2. Din ("įstatymas") arba Gevurah ("galia") arba Pakhad ("baimė");
  3. Tiferet ("grožis") arba Rokhmim ("gailestis");
  4. Netzakh ("pergalė" arba "ištvermė");
  5. Hod ("šlovė" arba "didybė");
  6. Yesod ("pagrindas") arba Tzaddik ("teisingumas");
ir viena pasyvi - Malkhut ("karalystė") arba Knesset Yisroel ("Izraelio bendruomenė") arba Shekhinah (Dievo meteriškoji esmė). U.Eco knygos "Fuko švytuoklės" skyriai pavadinti šių Sefirų vardais. Ten ir "Gyvybės medžio" piešinys.

Žydų Dievas nebuvo Žmogus. Štai "Išėjimo knygoje", kai jis iš liepsnojančio krūmo jis liepia Mozei vesti Izraelio tautą (taip pat galite paskaityti apie žydų Dievo vardus):

Kai ateisiu pas Izraelio vaikus ir kalbėsiu, kad jų tėvų Dievas pasiuntė mane pas juos; ir kai jie paklaus: 'Koks jojo vardas?', ką man jiems pasakyti?
Ir Viešpats tarė Mozei: 'AŠEI TAS, KURS ESMI' ir kalbėjo: Tai tujei turi sakyti Izraelio vaikams, AŠEI ESMI, kurs siuntė mane.

'Ašei tas, kurs esmi' tai "Ehyeh-Ašer-Ehyeh" vertimas. Žodis "Ehyeh" kildinamas iš žydų kalbos žodžio "hayah", reiškiančio "gyvybė, būtis". Iš šios šaknies kilo ir žodis (ar vardas) YHWH - keturios niekada žydų neištariamo Dievo vardo raidės. Ir kai pats Dievas save pavadina "Ehyeh-Ašer-Ehyeh", tai reikia suprasti, kad jis yra BŪTIS, absoliuti nekintama (trancendentinė) būtis, Pirmoji Priežastis bei Pirminis Egzistencijos pagrindas - t.y. En-Sof.

Ta pačia gaida, kaip parašė vienuolis iš Kartaginos: "visi kiti kūriniai (būtis) ... lyginant su ta gryna ir tobula Substancija neprilygsta net šešeliui", rabinas Schneur Zalman mokė:

Tai, kad atrodo, tarsi visi kūriniai egzistuoja ir veikia savo valia, todėl, kad mes negalime nei suvokti, nei savo fizine akimi išvysti, Dievo Galios, kuri yra sutvertame pasaulyje... Iš tikro, neegzistuoja nieko anapus Dievo."

Jam antrino žydų mistikai:

Visoje visatoje nėra nieko, išskyrus Dievą, kurs visą pasaulį užpildo savo didybe. Tad žmogus turi mąstuti save kaip absoliutų nieką, nes jis vien tik siela viduje, kuri yra dieviškosios substancijos dalelytė.

Tačiau jei visa, kas egzistuoja, Pagrindas ir Priežastis yra Energija (Nepersonalizuotas Dievas), galima manyti, kad visa kilo būtent iš jos. Kaip šviesa kyla iš ugnies, taip regimas pasaulis kilo iš Dievo.

Palestinos vyriausiasis rabinas Abraham Isaac Kook (1865-1935) rašė:

Formos, kurias įgauna realybė, yra mums, turintiems ribotą suvokimo galimybę, brangios ir šventos. Tačiau bet kada, priartėjus prie apšvietimo, neturime nusigręžti nuo perspektyvos, kad šviesos srautai iš nesuvokiamo link suvokiamo, kylantys ir En-Sof šviesos.

Jeigu peršoksime į Indiją, ten irgi surasime panašių idėjų. Juk nepersonalizuotas induizmo dievas Brahmanas, o Krišna "galėjo patekti visur vienu metu".

Brahmanas tai trancendentali visur esanti būtis, turinti sąmonę ir mylinti, absoliuti gyvos būtybės dalelytė, grynoji dvasia. Tai išreiškia sanskrito žodis Saccidananda (egzistencija, egzistencijos Sąmonė, egzistencijos Meilė ar tiesiog Būtis-Sąmonė-Palaima). Tai trikaya, Brahmano trejybė, vėliau perėjusi į induizmo personalizuotą Brahmos,  Višnu ir Šyvos trejybę. Krišna, Indra ir kiti dievai tėra Višnaus apsireiškimo formos.

Pati trejybė tiesiogiai išreikšta sanskrito žodžiais: Mahas, Radžas, and Tamas (Būtis, Tapsmas ir Kaita). Pirmasis trikaya kūnas vien trancendentalus, kaip Visata prieš pat didįjį fizikų Bum.

Antrasis trikaya kūnas yra švytėjimas, Dharmakaya, įsikūnijimas, kuris pasaulylyje vadinamas Prana, Gyvybės Jėga, Kosmoso Šviesa, Super-Sąmone, Visuotine Sąmone, Buda ar Kristumi, Žodžiu, Logos ir t.t.

Trečiasis trikaya kūnas yra Brahmano pasirodymas kaip Visata, Dieviškasis Žaidimas, Didžioji Mandala, cikliškas savaiminio Kosmoso Šokio judesys. Tačiau būdamas trejopas, Brahmanas išlieka nepakitęs, begalines laike ir formų švairove, - Brahmanas yra Saccidananda.

Brihadaranjana Upanišadoje rasite:

Tasai [nematomas Brahmanas] yra pilnas, šis [matomas Brahmanas] yra pilnas. Šis pilnas [matomas Brahmanas] kyla iš to pilno [nematomo Brahmano]. Užpildžius šio pilno [matomo Brahmano] pilnumą tas [nematomas Brahmanas] išlieka pilnas. Om [yra] eteris, [jis yra] Brahmanas. ... Šitas [Om] yra Veda [pažinimas], tai ką žino Brahmanas. Tam, kurs žino per jį, visa tai pažinu.


O mes tarsi žuvis jūroje; ir begalinis amžinos šviesos okeanas supa ir persmelkia mus. Ir tėra tik miražas, kad suvokiame savo egzistenciją.


Trumpa Kabalos istorija

Žydų misticizmas (skaitykite: Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis) savo pradžią ima iš 1 a. Merkaba apeigų. Pasninku, malda ir giesmėmis mistikai iškviesdavo reginius tokius, kaip "Dievo vežimas" [Ez 1]. Rašytine forma ji pasirodo su "Sefer Yetsirah" (Sutvėrimo knyga), o žodinė tradicija siekia Abraomo ar net ir ankstesnius laikus. "Sefer Yetsirah" perteikia pagrindinę kabalos struktūrą, pasaulio sukūrimą apibūdinančią 32 slaptaisiais keliais: 10 sefirų (skaičių, emanacijų arba sferų, vienaskaita – sefirų) bei 22 hebrajų kalbos raidėmis. Jos autoriumi laikomas rabinui Akiba, nukankintam romėnų, tačiau tiksli parašymo data nežinoma (3-10 a.).

Vokiečių kabala arba ankstyvasis hasidizmas atsirado Italijoje 917 m. kaip Aaron ben Samuel mokymas. Jis pabrėžė magišką žodžių galią ir išvystė gematriją (raidžių skaitinę reikšmę), notarikon (pirmųjų ir paskutinių žodžio raidžių reikšmė) bei temurah (raidžių permutacija arba perstata).

Dominuojanti kabalos forma, dar vadinama klasikine kabala, atsirado 13 a. Prancūzijos Provanse, tačiau suklestėjo Ispanijoje. Ji įtraukė tiek gnosticizmo, tiek neoplatonizmo idėjas ir daugiau dėmesio sutelkė dieviškojo ir materialiojo pasaulių tvėrimui, o ne ekstazei. Svarbiausias to laikmečio veikalas yra "Zoharas" (Sefer ha-Zohar, Pašvaistės knyga, parašyta apie 1280-1286 m.). Ją parašė Mošė de Leonas (1250-1305), tačiau ji priskiriama 2 a. rabinui Simeonui bar Johajui. Ji aiškina apie sąveikas 10 sefirų, emanuojančių iš begalinės esybės (en sof), per kurią sutvertas ir palaikomas pasaulis. "Bahir" (Apšvietimo knyga) yra trečiasis svarbus kabalistinis kūrinys, parašytas Prancūzijoje maždaug 11 a.

Žydų išvarymas iš Ispanijos 1492 m. padėjo kabalai paplisti Europoje. Naujas didesnis jos išvystymas susijęs su Isaac Luria Ashkenazi (1534-1572). Pagal jį, en sof iš pradžių susitraukia (tsimtsum), kad padarytų vietos pasauliui, tačiau kartu ir blogiui (qelippot, pažodžiui "kriauklelėms"), kuriame, po dieviškųjų indų sudužimo, įkalinamos dieviškosios šviesos kibirkštys. Pasaulio ištaisymas (tiqqun) ir dieviškumo atstatymas yra visaapimantis žmonijos tikslas. Žmogiškųjų būtybių tremtis simboliškai perteikiama Izraelio tautos tremtimi ir tiqqun gretinamas su siekiu "surinkti, kas išsklaidyta", kurį vainikuoja Mesijaus laukimas (skaitykite Tremtis kaip mistinis langas į laisvę).

Tas poslinkis į mesianistines nuotaikas paskatino hasidų judėjimą, kuriame svarbiausias vaidmuo teko Israel ben Eleazar (1698-1760), žinomas Baal Shem Tov (Šventojo vardo mokytojas) vardu.

Vakarų ar krikščioniškoji kabala subrendo Vokietijoje Lurijos kabalos įtakoje. Ją praturtino krikščioniškosios teologijos ir alchemijos idėjos. Ją perteikė Agrippa von Nettensheim (1486- 1535) savojoje "De Occulta Philosophia Libri Tres" (1531).

19-20 a. kabalos vystymas susijęs su Eliphas Levi, &nsbp;Papus (1865-1916) ir "Aukso vilnos" ordino narių, ypač Aleister Crowley ir Dion Fortune (1890-1946), veikla. Įjungta daug sąsajų tarp kabalos ir kitų filosofinių, mitologinių ir religinių sistemų – svarbiausi sąryšiai su astrologija ir Taro.

Gyvybės medis

Svarbiausia kabalos diagrama yra Otz Chiim, Gyvybės medis, sudarytas iš 22 "takų", jungiančių 10 sefirų. Jis simbolizuoja dieviškumo nusileidimą į materialųjį pasaulį ir būdus, kaip galima pasiekti susilietimą su dieviškumu. "Sutverdamas šį žemesnįjį pasaulį, aukštesnysis nieko nepraranda. Tai galioja kiekvienai sefirai: jei viena apšviečiama, kita nė trupučio nepraranda savo ryškumo" [Zohar]. Galima įsivaizduoti, tarsi absoliuti dieviškoji šviesa būtų prizmės išskaidoma įvairiapusiame sutvertame pasaulyje.

Kiekviena sefira perteikia dualizmą tarp neigiamų ir teigiamų aspektų – neigiami atsiranda sąryšyje su ankstesniąja sefira ir teigiami sąryšyje su vėlesniąja.

Be dešimties sefirų, Gyvybės medyje vaizduojama dar viena, tamsi ir neįvardinta, "sefira", Daath, kuri neturi savo numerio ir dedama Bedugnėje (tarp Binah-Chokmak bei Geburah- Chesed jungčių arba plokštumų) ir nėra tiesiogiai jungiama su sefiromis. Daath yra pažinimas ir subalansuotos galios vieta.

Kabalistai sefiras nagrinėja veikiant keturiuose lygiuose (arba pasauliuose):
Atziluth – archetipinis pasaulis (emanacijų arba dieviškasis);
Briah – Kuriamasis pasaulis (Sostų pasaulis);
Yetsirah – Formuojantysis pasaulis;
Assiah – Išreikštasis pasaulis.

Šie pasauliai išdėstyti pagal tiesinę hierarchiją ir kiekvienas jų turi savo Medį, kurio Malkuth virsta kito pasaulio Kether, o jo Kether yra aukštesniojo pasaulio Malkuth. Alternatyvus požiūris yra šiuos pasaulius įžvelgti viename medyje. Atzilutas išreiškiamas Kether sefira, Briah – Chokmah ir Binah, Yetsirah – šešiomis sefironis nuo Chesed iki Yesod, o Assiah – Malkuth. Abi šie požiūriai yra teisingi ir naudojami atsižvelgiant į kontekstą.

Tas keturgubas kiekvienos sefiros pobūdis leidžia daryti sąsajas su elementais (ugnimi, oru, vandeniu ir žeme), Tetragramatono raidėmis (Dievo vardo raidės: Yod, He, Vau ir He), Jungo funkcijomis ir Taro Mažąja Arkana (ši labai svarbi Vakarų kabaloje, kiekviena iš keturių Taro spalvų turi po 10 sunumeruotų kortų, o Aukštesnioji Arkana sudaryta iš 22 kortų).

Toliau kiekvienai sefirai yra priskirtas Dievo vardas (Atziluto pasaulyje), archangelas (Briah), Angelų namas (Yetsirah) ir Čakra (Assiah).
Nr. Sefira Dievo vardas Archangelas Angelų namas Čakra, planeta
1 Kether Eheieh ("Aš esu") Metatronas Chioth ha Qodesh Rashith ha-Gilgalim, Pirmoji priežastis
2 Chokmah Yah ("Viešpats") Ratzielis Auphanium Mazloth, Zodiakas
3 Binah Yhvh Elohim ("Viešpats Dievas") Tzaphkielis Aralim Shabbathai, Saturnas
4 Chesed El ("Dievas") Tzadkielis Chasmalim Tzedek, Jupiteris
5 Geburah Elohim Gibor ("Visagalis") Khamaelis Seraphim Madim, Marsas
6 Tifereth Yhvh Eloah ve- Daath ("Pažinimo Viešpats Dievas") Michaelis Malakim Shemesh, Saulė
7 Netsach Yhvh Tzabaoth ("Buveinių Viešpats") Aurielis Elohim Nogah, Venera
8 Hod Elohim Tzabaoth ("Buveinių Viešpats") Rafaelis Beni Elohim Kokab, Merkurijus
9 Yesod Shaddai El Chai ("Visagalis Gyvasis Dievas") Gabrielis Ashim Levanah, Mėnulis
10 Malkuth Adonai ha-Arrtz ("Žemės Viešpats") Sandafonas Kerubim Cholam, Yesodoth, Elementai

Uždangos

Mistinių mokymų problema yra ta, kad jie bando išreikšti tai, kad yra už racionalaus [įprasto] mąstymo. Kabaloje tai ypač išryškėja kalbant apie aukštesniąsias sefiras ir kas randasi už (arba aukščiau) Gyvybės medžio, kurio apraiška perteikiama per sefiras keturiuose pasauliuose. O už Atziluth'o Kether "kabinamos" trys Negatyvios egzistencijos Uždangos: en (Tuštuma), en sof (Beribė Tuštuma) ir en sof or (Beribė šviesa) [kartais numeruojamos atitinkamai 0, 00 ir 000]. Pats Atziluth ir net Briah iš tiesų yra anapus žmogaus suvokimo, o jų "struktūra" nuspėjama tik per žemesniųjų pasaulių sefiras.

Jau patys apibūdinimai "uždanga" ir "negatyvi egzistencija" nurodo, kad tai nesuvokiama žmogaus protui. Jos perteikia nepasireiškiančius sefirų aspektus, kurie laikomi kaip priklausomi nuo Kether (ar net pačios Kether aspektai) į būtį patenkantys per en sof or koncentraciją, - tai perteikiama aforizmu: "Kether yra Neišreikštojo Malkuth". Ir Kether esant "Pirmąja priežastimi" kaip pirmajam suvokiamam apsireiškimo taškui, jos priežastis yra nepažini žmogaus minčiai ir perteikiama per Uždangas. Tačiau Uždangų pavadinimai kruopščiai parinkti, kad kuo labiau atitiktų tai, ką jie įvardija. Tarkim, teiginys, kad Kether pasireiškia per en sof or koncentraciją savaime yra beprasmis, bet gali perteikti bent tos paslapties atspindį.

Pirmoji sefira, Kether, yra nesukurtoji ir apimanti neveiksni esybė perteikianti Sutvėrimą. Jos imanentiškumas patiriama per nuolat nykstančias sefiros likučių formas. Jos trancendentiškumas randamas trijose Uždangose, kurios labiau priimtinos kaip glūdinčios už esybės nei atskirtos nuo jos. Tad tas pats apibūdinimas dažnai taikomas tiek vientisai Esybei, tiek Uždangoms – "Paslėptojo paslėpimas".

Žodis "AIN" (en) sudarytas iš trijų raidžių ir atitinka pirmąją uždangą pirmoms trims sefiroms, o antra (ain sof) ir trečia (ain sof aur), atitinkamai, pirmosioms 6 ir 9 sefiroms. Skaičius 9 laikomas išbaigimo skaičiumi, po kurio skaičių seka gali tik grįžti į pradžią, bet jau naujame lygmenyje. Tai puikiai perkeikia arabiška skaičių užrašymo notacija, kurioje dešimties skaitmuo 0 perteikia negatyviąją egzistenciją (ne-Būtį), iš kurios kyla naujas 1. Todėl Beribė šviesa telkiasi sefiroje Kether, kurios numeris 1, Kether, kuris gali būti laikomas skaičiumi 10, uždengtosios sefiros Malkuth.

"Kether randasi Malkuth'oje ir Malkuth randasi Kether'oje":

Beribė viską apimanti tuštuma,
Kurioje viskas yra šviesa:
Be pradžios, be pabaigos -
Besiveržianti link
Atspindėtos vienybės,
Kuri yra savimi.

Vienas seniausių judaizmo simbolių yra sentynšakė žvakidė, vadinama menora, kurios formą Mozei perdavė Dievas [Iš 25:31-37]. Ji turi ezoterinį ryšį su Otz Chiim, Gyvybės medžiu. Reikalavimas ją pagaminti iš vientiso gryno aukso gabalo perteikia sutvėrimo tyrumą ir vientisumą – kaip ir Gyvybės medis kyla iš ir išreiškia en sof or.