[ Komentarai Umberto Eco Fuko švytuoklei   ;   šio skirsnio trumpesnė ištrauka yra ir puslapyje apie alchemiją ]

Tikrai nežinome, ar antrosios sekos Brolių išmintis prilygo tai, kurią turėjo pirmosios sekos Broliai^*), ar jiems buvo atskleistos visos paslaptys.
(„Fama Fraternitatis“ iš „Allgemeine und general Reformation“, Cassel, Wessel, 1614)

- Manau, kad slaptoji manifestų prasmė buvo kuo aiškiausia net ir okultinių mokslų tyrinėtojui, - griežtai tariau Belbui ir Diotaleviui.
- Dabar viskas aišku, - tarė Diotalevis. – Mes užsispyrę manome, kad Planas įstrigo tarp vokiečių ir paulikionų, o jis sustojo 1584 m., tarp Anglijos ir Prancūzijos.
- Bet kodėl? – paklausė Belbas. – Ar yra kokia svarbi priežastis, dėl kurios 1584-ais anglai negalėjo susitikti su prancūzais? Juk anglai žinojo, kur yra Slėptuvė; dar daugiau – jie vieninteliai tai žinojo.

Jis troško tiesos. Ir įjungė Abulafiją. Iš pradžių paprašė susieti tik du duomenis. O rezultatas buvo:

- Kaip tai interpretuoti? – paklausė Belbas. Mini turi susitikti su Peliuku Mikiu, bet suklysta, paskirdama pasimatymą rugsėjo 31-ą, ir Mikis...
- Sustokit! – sušukau. – Mini galėjo suklysti tik paskirdama pasimatymą 1582 m. spalio penktąją!
- Kodėl gi?
- Grigaliaus kalendorius! Juk tai akivaizdu. 1582 m. įsigali Grigaliaus kalendorius, pataisantis Julijaus kalendorių, kuriame pusiausvyrai atstatyti išbraukiama dešimt spalio mėnesio dienų, nuo 5 iki 14!
- Bet pasimatymas Prancūzijoje paskirtas 1584 m., Švento Jono naktį, birželio 23-iąją, - tarė Belbas.

- Tikrai. Bet, jei neklystu, reforma ne visur įsigalėjo vienu metu, - išsitraukiau iš stalčiaus amžinąjį kalendorių. – Štai reforma paskelbta 1582 m. ir išbraukiamos dienos nuo spalio 5 iki 14, tačiau tai galioja tik popiežiui. Prancūzija priima reformą 1583 m., išbraukdama gruodžio dienas nuo 10 iki 19. Vokietijoje įvyksta schizma, - ir katalikiškieji rajonai, tokie kaip Bohemija, priima reformą 1584 m., tuo tarpu protestantiškieji rajonai tai padaro 1775 m.: suprantate, beveik po 200 m. Jau nekalbant apie Bulgariją – ir tai reiktų įsidėmėti – kuri priima reformą tik 1917-ais. Pažvelkime į Angliją. Ji prie Grigaliaus kalendoriaus pereina 1752-ais! Aišku, iš paniekos popiežiui taip pat ir anglikonai spiriasi 200 metų! Dabar suprantate, kas atsitiko. Prancūzija 10 dienų išbraukia dar 83-ųjų pabaigoje, - ir 1584 m. birželį visi prie to jau pripratę. Tačiau kai Prancūzijoje yra 1583 m. birželio 23-ioji, Anglijoje dar tik birželio 13-oji. Ir galite įsivaizduoti, ar anglui, o dar tamplieriui, o ypač anuomet, kai žinios sklisdavo labai lėtai, būtų visa tai rūpėję. Jie dar ir šiandien važinėja kairiąja puse ir visiškai ignoruoja dešimtainę matų sistemą...
Taigi anglai pasirodo Slėptuvėje jų birželio 23 d. Tuo tarpu prancūzams jau yra liepos 3-ioji. Tikiuosi, suprantate, kad tai negalėjo būti pasimatymas su gėlėmis ir dūdų orkestrais, o tiesiog susitikimas vogčiomis sutartoje vietoje sutartu laiku. Prancūzai atvyksta ten birželio 23-iąją, laukia dieną, dvi, tris, savaitę, o po to pasitraukia kaip tik liepos 2-osios vakare. Anglai, atvykę liepos 3-iąją, nieko neberanda. Gal ir jie laukia 8 d., bet taip nieko ir nesulaukia. Taip pasimetė du didieji magistrai.

- Nuostabu, - tarė Belbas. – Kaip tik taip viskas ir vyko. Tačiau kodėl sujuda Vokietijos, o ne Anglijos rozenkreiceriai?

Paprašiau dar vienos dienos, pasirausiau savo kartotekoje ir grįžau į leidyklą be galo išdidus. Radau pėdsaką, labai neryškų, bet juk taip dirba Semas Speidas¹⁾. Jo ereliškam žvilgsniui nėra nieko nereikšmingo. Apie 1584-us Džonas Di, magas ir kabalos tyrinėtojas, Anglijos karalienės astrologas, įpareigojamas išstudijuoti Julijaus kalendoriaus reformą! Anglai su portugalais susitiko 1464-ais. Po tų metų britų salas, atrodo, ėmė krėsti kabalistinė karštligė. Dirbama prie jau turimų žinių ir ruošiamasi kitam susitikimui. Džonas Di yra šio magiškojo ir hermetiškojo atgimimo vadas. [ ... ]

Kalendoriai

19 a. anglas V. Boulzas²⁾ 1828 m. tvirtino, Aveberio (Avebury) akmenų ratai – 360 d. kalendorius, o kitos 5 d. pridėtos vėliau. Anot jo tai kalendorius ir šventykla galų dievui Teutatui.

Senuosiuose Indijos raštuose metai turėjo 360 d. Matematikos ir astronomijos veikale „Aryabhatiya“ rašoma: „Metus sudaro 12 mėn. Mėnesį sudaro 30 d. Dieną sudaro 60 nadžių. Nadį sudaro 60 vinadikų“.
Taip pat skaitykite Indų kalendorius

Babilono metai turėjo 12 mėn. po 30 d. Babilono Zodiakas buvo padalytas į 36 dekadas – kelias, kurį Saulė nejudančių žvaigždžių atžvilgiu nukeliauja per 10 d. Kresijas³⁾ rašė, kad Babilono sienų perimetras buvo 360 furlongų (1 furlongas = 1/8 mylios = 201 m.) – “tiek, kiek metuose dienų”.

Eberso papiruse rašoma, kad Egipto metai iš pradžių turėjo 12 mėn. po 30 d. 1866 m. Nilo deltos Tanyje rasta lentelė, pagal kurią 9-ais Ptolomėjaus valdymo metais (maždaug 237 m. pr.m.e.) Kanopuso miesto (Nilo deltoje) žyniai paskelbė, kad „reikia suderinti kalendorių su šių dienų pasaulio sąranga“. Buvo įsakyta kas ketvirti metai pridėti po vieną dieną.
Papildomai skaitykite Kalendorius senovės Egipte

Senovės romėnai irgi turėjo 360 d. metus. Plutarchas, aprašydamas Numos⁴⁾ gyvenimą, mini, kad Romulo laikais metus sudarė 12 mėn. po 30 d.

Majų metai, tunai, turėjo 360 d.; 5 d. buvo pridėtos vėliau; papildoma diena buvo pridedama kas 4 m. Pagal majus, sinodinio Mėnulio periodo trukmė 29,5209 d. J. de Cosa⁵⁾ teigė, kad „kitas dienas jie apskaičiuodavo atskirai ir vadindavo niekieno dienomis, kai žmonės nieko neveikdavo“. Taip pat skaitykite Majų kalendoriai...

Inkų metai buvo dalijami į 12 kviljų (quilla) po 30 d. 5 d. buvo pridedamos metų gale, o papildoma - kas 4 m. Buvo laikoma, kad papildomos dienos nelaimingos arba lemiančios.

Senovės kinų kalendorius turėjo 12 mėn. po 30 d. Prie metų jie pridėdavo 5 1/4 d., o apskritimą dalindavo į 365,25 laipsnius. Tai taikė ir geometrijai.

Grigaliaus kalendorius

Pretekstu Julijaus kalendoriaus reformai buvo nuolatinis pavasario lygiadienio pasislinkimas ir pilnačių neatitikimas astronominiams duomenims, o pagal tai buvo nustatoma Velykų diena. Nuo 325 d. pavasario lygiadienis iš kovo 21 d. pasislinko į kovo 11 d. Kalendoriaus reformą jau bandė daryti popiežiai Paulius III ir Pijus IV, tačiau jiems ji nepavyko. Popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu reformą atliko matematikas K. Klavijus ir astronomas A. Lilijus. Jų rezultatai užfiksuoti 1582 m. vasario 24 d. popiežiaus bulėje, kuri pažymėta „Inter gravissimas“ (Tarp svarbiausiųjų). Grigaliaus kalendorių iškart pripažino Romos katalikų bažnyčios pasaulis, tačiau Rytų ortodoksų bažnyčios ir tebevykstantis Reformacijos judėjimas dar ilgai laikėsi senojo Julijaus kalendoriaus. Įvairiose šalyse Grigaliaus kalendorius priimtas skirtingu laiku, pvz., Rusijoje tik 1918 m., o Lietuvoje – 1915 m. gegužės 25 d.

Grigaliaus kalendoriaus pagrindas yra Žemės sukimasis aplink Saulę. Vidutinė metų trukmė yra 365,2425 paros. Kalendorius turi 97 keliamuosius metus per 400 m. Skirtumas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorių padidėja 3 dienomis kas 400 m.

Grigaliaus kalendoriuje įvesti šie pakeitimai:

1. paslinktas per 10 d. ištaisant susikaupusius neatitikimus;
2. įvesta nauja keliamųjų metų taisyklė: metai keliamieji, a) jei metų skaičius kartotinis 400; b) metai kartotiniai 4 ir nekartotiniai 100;
3. modifikuota krikščioniškų Velykų paskaičiavimo taisyklė.

Džonas Di: matematikas ir magas

Džonas Di (John Dee, 1527 – 1608) – britų matematikas, gamtininkas, astronomas, alchemikas ir astrologas iš Velso. Ypač išpopuliarėjo už Enocho (angeliškos) magijos ir kalbos kūrimą kartu su mediumais. Pavardė kilusi iš valų du - „juodas“. Astronominius stebėjimus pradėjo 1546 m. kartu su astrologinėmis prognozėmis. Vėliau, nepatenkintas mokslo padėtimi Anglijoje, keliavo po Europą, 1550 m. atvyko į Paryžių, kur skaitė paskaitas apie Euklido „Elementus“, kur parodė esąs puikiu lektoriumi. Į Angliją grįžo 1552-ais, kur susipažino su Dž. Kardano, su kuriuo užsiėmė „amžinojo variklio“ ieškojimais, o taip pat brangakmenio, atseit, turinčio stebuklingų savybių, tyrinėjimu. 1555 m. buvo suimtas „už skaičiavimus“ – tais laikais užsiėmimai matematika buvo suprantama vos ne kaip burtininkavimas. Tikriausiai buvo kalbama apie horoskopų sudarymą, tame tarpe ir princesei Elžbietai. Nuo 1556 m. ėmėsi sudarinėti asmeninę biblioteką, tapusią didžiausią Anglijoje. 1558 m. karaliene tapo Elžbieta, o Di buvo paskirtas jos astrologu ir patarėju mokslo klausimais. 1564 m. išleido kabalai ir geometrinei magijai skirtą „Monas hieroglyphica“. 1582 m. susipažino su mediumu E. Keli, su kuriuo rengė aiškiaregystės seansus ir „kalbėjosi su angelais“. 1583 m. modifikavo Juliano kalendorių ir jį išsiuntė į žemyną. 1585 m. lankėsi Krokuvoje, kur hermetinės magijos principus aiškino Lenkijos karaliui. 1589 m. grįžo į Angliją ir bandė rasti kokias nors pareigas. Mirė skurde.

Paaiškinimai:

^*) Tai apie rozenkreicerius: pirmoji seka - portugalai; antroji seka - anglai; trečioji seka – prancūzai (vokiečiai buvo ketvirtoji seka)

¹⁾ Semas Speidas (Sam Spade) – D. Hameto romano „Maltos sakalas“ (ir kelių kitų noir žanro kūrinių) veikėjas, detektyvas. Jis pasirodo daugelyje ekranizacijų (pirmoji 1931 m., o ypač nusisekusi 1941 m. vaidinant Ch. Bogartui).

²⁾ Viljamas Boulzas (William Lisle Bowles, 1762-1850) – anglų dvasininkas, poetas, kritikas. Nuo 1804 m. gyveno Solsberyje. 1789 m. paskelbė gerai įvertintų „14 sonetų“. Tuo tarpu ilgesnės poemos nebuvo labai geros, kurių plačiausia buvo „Atradimo dvasia“ (1804), negailestingai išjuokta lordo Bairono. Taip pat parašė kritikos ir prozos kūrinių.

³⁾ Kresijas - 5 a. pr.m.e. istorikas ir Persijos karalių gydytojas, kilęs iš Knido. Jį į nelaisvę paėmė Artakserksas II mūšyje prie Kunaksa. Parašė asirų ir persų istoriją, kurios fragmentus išsaugojo Photius. Sako, kad jis atrado visus jo laikmečio stebuklus ir pirmasis papasakojo apie nepaprastą gyvūną vienaragį: sutinkamą Azijoje, baltą, į arklį panašų asilą su ruda (raudona) galva, mėlynomis akimis ir ilgu ragu. Atseit, sutrintas jo ragas yra priešnuodis nuodams ir pašalina raumėnų mėšlungius. Nors sklido gandai, kad Kresijas buvo girtuoklis ir užkietėjęs melagis, legenda apie vienaragį išliko.

⁴⁾ Numa Pompilius (753–673 m. pr.m.e.) – legendinis antrasis Romos karalius (715–673) po Romulo. Jis gyveno labai asketiškai, jo namuose nebuvo jokios prabangos. Laikoma, kad jis paskelbė kalendoriaus reformą, kuri suderino saulės ir mėnulio kalendorius, ir žynių, vadintų pontifikais, konstituciją. Plutarchas rašė, kad „Numa uždraudė romėnams vaizduoti dievus tiek žmogaus, tiek gyvūno pavidalo“.

⁵⁾ Chuanas de la Kosa (Juan de la Cosa, apie 1450-1510) - ispanų kartografas, keliautojas, konkistadoras. Sudarė pirmąjį žemėlapį, į kurį buvo įtrauktos ir Naujojo Pasaulio teritorijos. Plaukiojo nuo ankstyvo amžiaus. 1492 m. dalyvavo pirmojoje Kolumbo ekspedicijoje į Ameriką kaip laivo „Santa Marija“ šeimininkas. Kaip kartografas dalyvavo ir antrojoje bei trečiojoje Kolumbo kelionėje. Vėliau dalyvavo ir kitose ekspedicijose į Ameriką. Iš kelių jo žemėlapių išliko tik 1500-ųjų Mappa mundi.