[<<<<ankstesnis fragmentas: 34 a]

Iš Brazilijos grįžau nebežinodamas, kas esąs. Artėjau prie trisdešimties. Mano tėvas tokių metų jau buvo tėvas, žinojo, kas yra ir kur gyvena.

Tuomet, kai mano tėvynėje vyko svarbūs dalykai, aš buvau per daug toli ir gyvenau pilnoje netikėtumų aplinkoje, kurią ir Italijos įvykiai pasiekdavo apsisiautę legendos skraiste. Prieš paliekant šį pusrutulį, kai savo viešnagės pabaigoje mėgavausi skrydžiu virš Amazonės miškų, man į rankas pakliuvo vietos dienraštis, patekęs į lėktuvą Fortalecoje. Pirmajame puslapyje puikavosi nuotrauka žmogaus, kurį atpažinau, nes daugelį metų matydavau jį gurkšnojant baltą vyną Pilado bare. Parašas po nuotrauka sakė: "O homem que matou Moro".

Aišku, sugrįžęs sužinojau, kad Moro nužudė ne jis. Turėdamas rankoje užtaisytą pistoletą jis pirmiausia būtų šovęs sau į ausį, kad patikrintų, ar šis veikia. Jis tik buvo ten tuo metu, kai policija įsiveržė į butą, kuriame kažkas paslėpė po lova tris pistoletus ir du paketus sprogmenų. Jis tik gulėjo lovoje, apstulbęs, nes tai buvo vienintelis baldas tame vieno kambario bute, kurį 68-ųjų metų veteranai nuomavo kūniškiesiems poreikiams patenkinti. Jei ne Inti Illimani plakatas – galėjai jį palaikyti tiesiog viengungio butu. Vienas iš nuomininkų buvo susijęs su ginkluota grupuote, o kiti nė neįtarė, kad moka už jo slėptuvę. Sėdo visi, metams.

Mano supratimas apie Italiją buvo be galo menkas. Palikau ją ties didelių pasikeitimų slenksčiu, beveik jausdamasis kaltas, kad bėgu išmušus sąskaitų suvedimo valandai. Išvažiavau, galėdamas atpažinti žmogaus ideologiją iš jo balso, sakinių, kanoniškų citatų sekos. Grįžau – ir jau nebeskyriau, kas yra kas. Vietoj kalbų apie revoliuciją girdėjau cituojant Geismų knygą, laikantys save kairiaisiais, minėdavo Nyčę ir Seliną, dešinieji laikraščiai liaupsino Trečiojo pasaulio revoliuciją.

Grįžau pas Piladą, bet pasijutau lyg svetimoje žemėje. Biliardas tebestovėjo, dailininkai buvo beveik tie patys, tačiau jaunimas rinkosi visai kitoks. Sužinojau, kad kai kurie iš senųjų lankytojų dabar įsteigė transcendentinės meditacijos mokyklas arba atidarė makrobiotinius restoranus. Paklausiau, ar kas nors jau įkūrė tenda de umbanda. Ne, gal pralenkiau laiką, buvau įgijęs dar nepublikuotų žinių.

Pataikaudamas senajam lankytojų branduoliui Piladas vis dar laikė senąjį fliperį, iš tų, kurie atrodė lyg Lichtenšteino kopijos ir kuriuos masiškai pirko antikvarai. Bet greta, apgulti jauniausiųjų lankytojų, rikiavosi kitokie automatai su švytinčiais ekranais, kuriuose sklandė pulkai automatinių paukščių. Išorinės erdvės kamikadzių, arba staiga iššokdavo varlė ir suburbuliuodavo kažką japoniškai. Pilado bare dabar blykčiojo piktos šviesos, o prieš Galaktikos ekraną gal stoviniavo ir Raudonųjų brigadų kurjeriai, verbuojantys naujus narius. Fliperiu jie tikrai nežaidė, nes negali to daryti su pistoletu už diržo.

Tai supratau, sekdamas Belbo žvilgsnį, sustojusį ties Lorenca Pelegrini. Apytikriai suvokiau tai, ką Belbas matė daug aiškiau ir ką radau viename iš jo failų, Lorenca ten nepaminėta, bet akivaizdu, kad kalba apie ją: Taip žaisdavo fliperiu tik ji viena.

Geismų knyga

Ankstesniame leidime buvo "Troškimų knyga". Neaišku, apie kokią knygą čia kalbama. Gal būt, tai vertėjo netikslumas. Pagal kitus šaltinius to sakinio vertimas gali būti Niekas nekalbėjo apie revoliuciją; nauja tema buvo pasąmonė"

Fliperis

Angl. "pinball" – šis žaidimas yra tarp standartinių "Windows" terpės žaidimų.

Vis moventi

Judesio jėga

Selinas (Louis-Ferdinand Celine, tikr. pavardė Destouches, 1894-1961)

"Šiame pasaulyje laiką praleidžiame žudydami arba garbindami, arba abiem būdais. 'Neapkenčiu! Dievinu!' Mes einame, pasikrauname vėl ir vėl, perleidžiame gyvenimą kito šimtmečio dvikojui; su įsiūčiu, bet kuria kaina, tarsi didžiausias malonumas būtų įamžinti save; tarsi, kai viskas išsakoma ir padaroma, tampame nemirtingi. Vienaip ar kitaip, bučinys yra tiek pat būtinas kaip draskymasis", Kelionė į nakties galą.

Selinas, prancūzų rašytojas ir gydytojas, nihilistas ir anti-semitas, buvo kontraversiška asmenybė, išgarsėjusi pirmuoju romanu "Kelionė į nakties galą" (Voyage au bout de la nuit, 1932). Pirmojo pas. karo metu buvo sunkiai sužeistas ir laikytas nacionaliniu didvyriu. Po Antrojo pas. karo buvo apkaltintas bendradarbiavimu su naciais ir tik literatūrinė šlovė išgelbėjo nuo kalėjimo. Daugumos jo knygų siužetai daugiau ar mažiau susiję su jo gyvenimo faktais.

Jis gimė 1894 m. gegužės 27 d. neturtingoje šeimoje Courbevoie miestelyje Seine departamente (dabar Hauts-de-Seine). Jis užaugo Paryžiuje, kur motina turėjo parduotuvę. Jo tėvai norėjo, kad jis taptų verslininku, ir išsiuntė į užsienį, kad išmoktų kalbų. Jis mokėsi Žemutinėje Saksonijoje Diepholz'o mokykloje ir darbavosi įvairiose komercinėse kompanijose.

1912 m., būdamas 18 m. amžiaus, jis užsirašė į kavaleriją. Prie Ypres buvo sunkiai sužeistas ir turėjo gyventi su sužalota ranka, zvimbimu galvoje ir nuolatiniais galvos skausmais. Vėliau autobiografiniame romane "Šiaurė" (1960) jis rašė apie garsus galvoje: "Aš klausausi jų kaip jie tampa trombonais, ištisais orkestrais…" Gavo medalį ir 75% nedarbingumo pensiją.

1915 m. vedė Suzanne Nebout, prancūzę bufetininkę Londone, tačiau Prancūzijos konsulatas vedybų neužregistravo. 1919 m. jis vedė Edith Follet, Medicinos mokyklos direktorę. Ši santuoka truko iki 1926 m. Selinas studijavo mediciną Rennes ir 1924 m. Paryžiuje gavo mokslinį laipsnį už disertaciją "F.I.Semmelweiss gyvenimas". Kitais metais jis įsidarbino Nacijų lygoje ir dirbo Šveicarijoje, Kamerūne, JAV, Kuboje ir Kanadoje.

1928 m. atidarė privačią kliniką, o 1931 m. pradėjo dirbti Paryžiaus Clichy municipalinėje klinikoje. Tuo metu pradėjo rašyti pirmuosius libretus baletui ir parašė pirmąjį romaną, už kurį gavo Renaudot premiją. Jis pasirinko Selino (Celine) slapyvardį, senelės iš motinos pusės krikščionišką vardą. "Kelionę į nakties galą" šlovino tiek dešiniosios pakraipos ekstremistas Leon Daudet, tiek Leonas Trockis. Jame, naudodamas slengą, aprašė savo gyvenimą nuo 1913 m., kiek pakeisdamas ir pertvarkydamas įvykius. Knygos veikėjas Bardamu save vadina anarchistu. Antrasis Selino romanas "Mirtis dėl kreditų" (1936) irgi susilaukė palankumo. Jis pratęsė Bardamu gyvenimą, persikeldamas į jo vaikystę su žiauriu tėvu.

1936 m. jis sutiko 23 m. amžiaus baleto šokėją Lucette Almanzor, tapusią jo trečiąja žmona. Su ja pavydus rašytojas išgyveno iki pat savo mirties. 2001 m. ji parašė memuarus.

Kelionė į Tarybų Sąjungą (1937 m.) leido jam sukurti pirmąjį pamfletą "Mea Culpa". Artinantis naujam karui, jis rašė pacifistinius, anti-semitinius pamfletus, kurių du pasmerkė teismas. "Nužudyme dėl niekų" (1937) jis žydus kaltina tarptautiniu sąmokslu siekiant sukelti karą. Tačiau būdamas panašių pažiūrų kaip naciai, jis tvirtino, kad Hitleris yra žydas. Jo rašiniai atspindėjo smulkaus buržua nuogąstavimus.

Karo metu dirbo Satroville municipalinėje klinikoje ir Bezons dispanseryje. Artėjant Prancūzijos išsilaisvinimui, jis, bijodamas pasmerkimo, su žmona pasitraukė į Berlyną. BBC jį paskelbė išdaviku. Vokietijoje, o vėliau Danijoje jis buvo suimamas. Paleistas buvo dėl silpnos sveikatos ir kelis metus praleido tremtyje Korsor'e (Baltijos jūroje). 1951 m. buvo išteisintas ir jam leista grįžti į Prancūziją. Gyvenimo pabaigą praleido Bellevue, Paryžiaus priemiestyje. "Gallimard" leidykla išleido jo "Nuo pilies link pilies" (D'un chateau l'autre, 1957). Vėlyvieji Selino kūriniai priimti nepalankiai. Netrukus po romano "Rigadonas" (išleistas 1969 m.) pabaigimo jis mirė (1961 m. liepos 1d.). Palaidotas mažose Bas Meudon kapinaitėse.

Šlovė atėjo vėliau per paskutinę trilogiją, aprašančią jo tremtį ("Nuo pilies link pilies", "Šiaurė" ir "Rigodonas"). Jo kūryba persmelkta pesimizmo, nerimo, nihilizmo ir pasyvumo.

Aldo Moro (1916-1978)

Dukart Italijos ministras-pirmininkas, krikščionių-demokratų partijos (Democrazia Cristiana) vadovas. Jis buvo pagrobtas ir nužudytas (kaip spėjama, Raudonųjų brigadų, Brigate Rosso). 7 dešimtm. italų komunistų derinama su krikščioniais-demokratais strategija buvo "lygiagrečioji konvergencija".

7 dešimtm. pabaigoje Italija išgyveno dramatiškus socialinius, ekonominius, politinius ir religinius įvykius. 1968 m. pabaigoje studentai, reikalaujantys mokymo reformų, buvo išvaikyti policijos, darbininkai rengė visuotinius streikus, siekdami pakeisti socialinio saugumo sistemą. Feminizmo protrūkiai, kai 1973 m. buvo priimtas skyrybų įstatymas, o 1778 m. legalizuotai abortai. Infliacijos, nedarbo ir valiutos nuvertėjimas išaugo dėl 1974 m. ekonominio nuosmukio. Valstybės deficitas augo sparčiai. Augo Enrico Berlinguer vadovaujamos Komunistų partijos patrauklumas. 1975 m. rinkimuose ji laimėjo jau 33% balsų, vėliau – dar daugiau. Vyriausybės nuolat keitėsi, per šalį nusirito žiaurumų bangos, daugėjo pagrobimų ir nužudymų.

Aldo Moro buvo pagrobtas 1978 m. kovo 16 d. Fani kelyje Romoje. 5 apsauginiai buvo nužudyti. Tądien jis turėjo stoti prieš parlamentą, kad trečią kartą gautų jo fiducia (aprobavimą). Pagrobėjai siūlė iškeisti jį mainiais į keletą įkalintų teroristų. Po 55 dienas trukusių nesėkmingų derybų, gegužės 9 d., jis buvo nužudytas; kūnas rastas automobilyje, stovėjusiame Caetani gatvėje tarp Komunistų partijos ir Krikščionių demokratų partijos būstinių – aiški nuorodą į siektą Compromesso storico (Istorinį kompromisą). A. Moro mirtis vis dar lieka neaiški. Kai kas laiko, kad ją parengė Italijos masonų ložė P2, o į Raudonąsias brigadas buvo infiltruoti CŽV agentai.

Inti Illimani

Grupės pavadinimas kilo iš Ayamara dialekto. Illimani yra kalnas Bolivijoje, prie La Paz, o "inti" reiškia Saulė. Tris dešimtmečius Inti Illimini jaudino auditoriją. Grupės šaknys Lotynų Amerikoje, buvo grojama per 30 skirtingų pučiamųjų, styginių ir mušamųjų instrumentų.

Muzikantai susitiko 7 dešimtm. Santjago Technikos universitete. Jie buvo įnikę į Čilės, Peru, Bolivijos, Ekvadoro, Argentinos indėniškųjų kultūrų tyrinėjimus. Varganiausiose, seniausiose ir kultūriškai gryniausiose jie atrado Andų muziką ir tam tikra prasme savo ištakas. Inti Illumani muzika tapo ryšiu su Lotynų Amerikos pueblo.

1973 m. grupei koncertuojant Europoje, buvo nuverstas Čilės prezidentas Salvadoras Allende. Jaunieji muzikantai liko be dokumentų ir negalėjo grįžti į tėvynę. 14-ai metų jų namais tapo Italija. 1988 m. jie buvo pakviesti grįžti ir visam laikui į namus grįžo 1990 m.

Inti Illimani muzika, įtakojama daugelio kultūrų, neabejotinai vystėsi sustiprinta poezija ir provokuojančiomis instrumentinėmis tekstūromis. 2000 m. pasirašė sutartį su "Warner Brothers", kuri išleido "Geriausius Inti Illumani kūrinius, 1973-1987", "Inti Illumani Antologia en vivo" (apimanti 33 m. trukusį kūrybos laikotarpį) ir kitus. "Geriausius Inti Illumani kūrinius" iš 1990-ųjų išleido ir "Xenophile Records". 2003 m. išleistas albumas "Lugares Comunes" (Bendra žemė) šlovina kasdienos džiaugsmus ir darbus, paprastų dalykų vertę. CD taip pat įrašytas Jeruzalėje nufilmuotas filmas "Sobre tu Playa" (Jūsų paplūdimyje).

Grupę sudaro: Jorge ir Marcelo Coulon, Danil Cantillana, Horacion Duran, Juan Flores, Manuel Merino, Christian Gonzalez, Efren Manuel Viera.

Umbanda

Tenda de Umbanda – Umbanda palapinė (maldos vieta).

Umbanda judėjimas kilo Brazilijos miestuose 19 a. pradžioje, kai dvasingi asmenys, Senųjų dvasių brolijos nariai (Entidades) pradėjo apsireikšti per mediumus atliekant apeigas, atliekamas afrikiečių ir indėnų, tačiau derinant su "baltųjų" įdiegtos katalikybės elementais. Umbandos prielaida - rasių įvairovė. Tai monoteistinė, sinkretinė religija. Jos pagrindas yra Angolos dvasių garbinimas. Pats pavadinimas "umbanda" kildinamas iš Angolos kalbos Kimbundu ir reiškia "išpažintojai".

Daugelis maldos vietų (vadinamų tenda [kiemas ar palapinė] arba terreiro) niekuo neišskiria iš aplinkinių. Jei susirinkimai vyksta gatvėje, miške ar paplūdimyje, tos vietos vadinamos obrigae?es. Terreiro vadovai vadinami "pai-de-santo" (šventasis tėvas) arba "mae-de-santo" (šventoji motina), o jų įšventinti kunigai – "filhos-de-santo" (šventieji vaikai). Apeigos apima aukas dievams (vištas, pigų vyną, sidrą, kukurūzus, cigaretes, farofa, cachaca ir pan.). Šv. tėvas ar motina dar gali atlikti būrimus iš "jogo de buzios" (smulkių jūros kriauklelių), patarti ir "karštai melstis" (rezas fortes) už tuos, kurie turi problemų su policija ar seksualiniu gyvenimu, kuriems trūksta pinigų ir t.t.

Umbanda tikėjimas labai išplitęs ir Brazilijoje yra per 300 tūkst. terreiro, dar 300 yra Urugvakuje ir 200 Argentinoje. 20 a. antroje pusėje visi afro-braziliškų pakraipų tikėjimai laikomi nusikalstamais ir periodiškai persekiojami. Tačiau jie mielai atspindimi literatūroje ir dainose. Jorge Amado rašė apie juos keliuose savo kūriniuose, temą naudojo poetas Vinicius de Moraes, kompozitoriai Tom Jobim, žinoma samba dainininkė Clara Nunes, Toquinho, Geraldo Vandre, Raul Seixas ir kt.

Kartais klaidingai vadinama makumba, kuri yra kita afro-braziliška religija susijusi su Juodąja magija. Umbanda siekia niekam nepakenkti.

Fortaleza

Fortaleza yra Brazilijos Ceara srities sostinė. Fortaleza yra apdainuota kaip "saulės blondinė" – jūra, paplūdimiai, įstaigos laisvalaikiui daro miestą populiariu kurortu. Fortaleza reiškia "tvirtovė", nes pirmasis statinys buvo Schoonenborch tvirtovė, olandų pastatyta 1649 m. Tuo metu jie užiminėjo miestus Brazilijos šiaurės rytuose. Išvijus olandus, miestas kelis kartus keitė pavadinimą, kol apsistojo ties Fortaleza. Pradžioje Ceara (pradžioje vadintos Siara) žemės buvo skirtos Ant?nio de Barros, kuris jas aplankęs nusprendė, kad neverta leisti pinigus jas tiriant. Iki 16 a. pabaigos čia tegyveno tik tupi ir tapuia gentys. 17 a. pradžioje į Brazilijos šiaurę ėmė veržtis prancūzai. Portugalijos karalius pavedė Pedro Coelho de Souza apgyvendinti rajoną, tačiau jam nepavyko sumušti prancūzų. Tačiau vienas Souza ekspedicijos narys pasiliko Ceara'je – Martin Soares Moreno, vedęs vietinę indėnę Iracema (vėliau įamžintą José de Alencar romane "Iracema"). Jam pavyko sumušti prancūzus, o vėliau ir olandus. 1649 m. olandai prie Mucuripe upės pastatė Schoonenborch tvirtovę, kurią 1654 perėmė portugalai.

Ceara yra sausoje zonoje tarp Atlanto ir Amazonės miškų, tad joje nerenkamas kaučiukas, neauginamos cukranendrės, nerasta aukso, deimantų ir kitų vertingų iškasenų. Čia buvo auginami galvijai ir vystytas odų verslas. Nenuostabu, kad tradicinė gyventojų apranga yra odinė (vietinių kaubojų arba vaqueiro apranga vadinama gibao).

Iškovojus nepriklausomybę, Fortaleza tapo svarbiu Brazilijos centru. Sparčiai augant kaučiuko rinkėjų poreikiui Amazonijoje, sritis buvo pagrindinė darbo jėgos tiekėja. Šiuo metu sritis yra pagrindiniu tekstilės centru. Taip pat gamtos sąlygos leido išsivystyti turizmui.