Kabalos istorija: Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Gebura: 41 Dion Fortune. Vartiklis

Šimonas bar Johajus (Simeon bar Yochai, sutrumpintai Rašbi) – 2 a. gyvenęs žydų įstatymų žinovas, tana (Mišros metu gyvenęs išminčius), teisuolis, laikomas kabalos pradininku (laikomas „Zoharo“ autoriumi). Jis buvo rabinas iš Palestinos, gyvenęs romėnų valdymo laikotarpiu po Antrosios Šventyklos sugriovimo. Buvo rabino Akivos mokiniu; daug kartų minimas Talmude. Pagal rabinišką tradiciją, jis buvo laikomas stebuklų darytoju.

Jis buvo iškiliausias rabino Akivos (imperatoriaus Adriano nuteisto mirčiai) mokinys. Anot legendos, jis kritikavo Romą, 161 m. pasmerktas Varna ir buvo priverstas kartu su sūnumi slapstytis urve daugelį metų. Pasakojama apie karobo medį ir stebuklingai urve atsiradusį šaltinį. Studijos urve leido jam įgauti talmid hakham, Toros žinovo statusą, suvokiant, kas yra hayyei olam, "amžinas gyvenimas", bei labai padidinti dvasinę jėgą.

„Geriau pačiam šokti į liepsnojančią krosnį nei viešai pažeminti draugą“

Dėl gresiančio mirties nuosprendžio, buvo priverstas su sūnumi slėptis ir 12 m. slapstėsi oloje Galilėjoje, netoli Pkiino kaimo. Iš jos išėjo, tik mirus imperatoriui A. Pijui (apie ką sužinojo, atseit, iš prieš olą pasirodžiusio pranašo Elijo). Pirmiausia jiedu pamatė laukuose dirbančius žydus. Kadangi laikė, kad svarbiausia žydo pareiga yra siekti išminties, baisiai supyko ir tarė: „Jie amžiną gyvenimą aukoja dėl laikino gyvenimo“. Nuo jų žvigsnių viskas aplink ėmė liepsnoti, bet tada iš dangaus pasigardo balsas: „Išėjote, kad griautumėte mano pasaulį? Marš atgal į olą!“. Jie grįžo ir olohje praleido dar 12 m.

Vėliau jie išėjo iš urvo ir gautą dvasinę galią naudojo sunaikinimui haolam hazeh , "šio [laikino] pasaulio", neskirdami gėrio ir blogio. Tad, pagal legendą, abu vėl grįžo į urvą, šįkart, kad apsvarstytų savo darbus. Rabinas Simeon, skirtingai nuo sūnaus, pagaliau suprato, kad Dievo Apvaizda, valdanti šį pasaulį, yra Dievo valia, o hayyei olam yra neatskiriamas nuo hayyei ša'ah, "laikino pasaulio". Taip įvyko rabino Simeon tikkun, "pataisymas" ir kartu tikkun olam, "pasaulio pataisymas".

Tada jie apsigyveno Tiberijuje ir kituose Galijos miestuose. Turėjo stebukladario reputaciją ir, anot legendos, buvo nuvežtas į Romą, kur iš imperatoriaus dukters išvarė demoną. Jis daug padarė aiškinant Įstatymą ir jam priskiriami pamokslai "Sifre" bei "Mekhilta". Taip pat Simeon bar Yohai priskiriamas "Zoharo" ("Penkiaknygės" komentarų ir pagrindinės žydų mistikų knygos) sukūrimas.

Pagal aprašymą „Zohare“, prieš mirtį jis surinko mokinius ir jiems perdavė Toros paslaptis, panašias į ugnį. Jo mirties dieną mokiniai matė jo namą visą dieną supančią ugnį, neleidžiančią prie jo prisiartinti. Per laidotuves neštuvus su jo kūnu lydėjo ugnies stulpas. Jis buvo palaidotas oloje prie Merono kaimo.

Jei svečiuose netyčia sudaužysite stiklinę ar taurę, gali išgirsti „mazal tov“ (laimei, dėl laimės). Lietuvis paprastai ištaria „šukės laimę neša“. Žydų (o ir kitose tautose) per vestuves yra paprotys jaunikiui sudaužyti taurę, o tada visi šaukia: „mazal tov!“

Tasai išsireiškimas kilęs iš Mišnos ivrito kalbos žodžio „mazzal“, reiškiančio „žvaigždynas“ arba „likimas“, o į Mišną jis pateko iš senovės hebrajų mazzaroth (Jobo kn., 38:32) - skaitykite plačiau >>>>>. Kaip atskiri žodžiai mazal (mazel) – „laimė, sėkmė“ ir tov - „gerai“ kilę iš ivrito, tačiau pats posakis „mazal tov“ pasirodė jidiš kalboje, ir tik vėliau perėjo į šiuolaikinį ivritą (tik „mazel“ jidiš kirčiuojamas pirmas skiemuo, o ivrite - antras). Vėliau „mazel“ šaknis įvairiomis formomis adaptuota daugelyje Europos kalbų (vokiečių, danų, lenkų,...). Žydų diasporoje „mazal tov“ įprastas posakis daugelio svarbių įvykių proga. Pačiame Izraelyje jis vartojamas daugelio džiugių nutikimų atvejais (per gimimo dieną, gavus vairavimo teises, baigus karinę tarnybą...)

Atrodo, kad tikrai laimei - ir paprotys atėjęs iš gilios senovės, kai dievams vaišės buvo pateikiamos gražiausiuose induose. O per vestuves daužiama taurė turi savo sakralinę prasmę. Tam, kad ją sudaužytum, pirma turi išgerti iki dugno – t.y. priimti visą skirtą šeimyninę laimę, o daužydami taurę, atsiribojate nuo visa to, kas bloga ir trukdo. O gali būti, kad dūžtančio stiklo garsas žmonėms primena gyvenimo trapumą, poreikį saugotis.

Kartą romėnai uždraudė žydams laikytis šabo, apipjaustymą ir šeimyninį tyrumą. Kai visi būdai buvo išnaudoti, žydai į Romą pasiuntė delegaciją tartis su romėnais: rabiną Šimon bar Yohai, nes darė stebuklus, ir rabiną Eliezer ben Rabbi Yose^*).
Porai keliaujant juos pasitiko demonas vardu Ben Temalionas ir pasisiūlė įsikurti princesės kūne ir jo nepalikti tol, kol rabinas Šimon bar Yohai nebus paprašytas ją išgydyti, nes ji savo beprotystėje šauksis jo. Kai rabinas Šimon bar Yočai sušnabždės į princesės ausį, Ben Temalionas ją paliks, o kaip jo pasišalinimo ženklas rūmuose suduš visi stiklai.
Taip ir buvo. Atvykus rabinui Šimonui, jis sušnabždėjo „Ben Temalioni, palik ją; Ben Temalioni, palik ją“ – ir tasai ją paliko, o visi stiklai rūmuose sudužo.
Dėkingas imperatorius jiems pasakė „Reikalaukite, ko norite“ ir leido jiems paimti bet kokius turtus, kokių jie nori. Jie surado ritinį su įsakymu, paėmė jį ir suplėšė.

Taigi, dūžtantys stiklai skelbia, kad viskas yra gerai – ir galima šaukti iš džiaugsmo...
Kai kažkas dūžta, tai ženklas, kad dievas pyksta. Pasakymas „mazal tov“ turi galią tą pyktį sušvelninti.

^*) Eliezer ben Yose - 2 a. žydų rabinas, Akivos mokinys. Nors užsiėmė tiek halacha, tiek agada, labiau pagarsėjo antrosios srityje. Jis suformulavo hermeneutines taisykles Raštų (Tanacho) aiškinimui (33-ių taisyklių Baraita), taikomas tiek halachai, tiek agadai.