Tamplierių ordino regula. Vartiklis: Umberto Eco

Pateikiamas originalios arba pradinės Tamplierių regulos vertimas remiantis 1886 m. Henri de Curzon¹⁾ „La Regle du Temple“. Trua^*) susirinkime 1128 m. Bernardas iš Klervo pristato tamplierių regulos gaires, nors tamplieriai jau egzistavo daugelį metų ir turėjo savas elgesio taisykles iki Hugo de Peinui atvykstant į Trua tarybą. Pradinė regulos versija lotynų kalba buvo parašyta padedant jaunam cistersų abatui Bernardui iš Klervo. Regula labai artima modifikuotai benediktinų regulai, kurią naudoja cistersų vienuoliai.

1. Pirmiausia kreipiamės tiems, kurie slapta niekina savo valią ir trokšta tyra širdimi tarnauti suverenui karaliui kaip riteris bei uoliai trokšta vilkėti ir vilkėti nuolat labai kilnius nuolankumo šarvus. Ir todėl įspėjame jus, iki šiol gyvenusius kaip pasauliečiai riteriai, kuriems Jėzus Kristus nebuvo tikslas ir kurie siekė tik pasaulietinės šlovės, nesekant tais, kuriuos Dievas pasirinko iš pražūties ir kuriems savo maloninga malone pavedė ginti Šventąją Bažnyčią, kad neskubėtumėte prisijungti prie jų amžiams.

2. Be to, kas galėtų būti Kristaus riteriu, pasirinkdamas tokias šventas pareigas, savo tikėjimu privalo suvienyti uolumą ir tvirtą atkaklumą, kas taip vertinga ir taip šventa, ir tiek kilnu, kad jei išlaikysite nesuterštas visą laiką, būsite verti būti kartu su kankiniais, atidavusias savo sielas už Jėzų Kristų. Šioje religinėje reguloje vyrauja ir yra atgaivinta riterystės tvarka. Ši riterystė niekina meilę teisingumui, besilaikiusio savo pareigų ir negynusio vargšų, našlių, našlaičių ir bažnyčių, o siekusio plėšti, grobti ir žudyti. Dievas veikia su mumis ir mūsų Jėzumi Kristumi; jis siunčia savo draugus iš šventojo Jeruzalės miesto traukti į Prancūziją ir Burgundiją, kurie dėl mūsų išgelbėjimo ir tikrojo tikėjimo skleidimo nesiliauja aukoti savo sielų Dievui.

3. Ir štai mes su visu džiaugsmu ir visa brolija, pakviesti magistro Hugo de Peino, kuris įkūrė minėtą riterystę Šventosios dvasios malone, susirinko Trua^*) iš tolimų provincijų anapus kalnų mano viešpaties šv. Hilarijaus šventei, 1128 metais po Jėzaus Kristaus gimimo, devintais metais po minėtos riterystės įkūrimo. Ir apie tvarką ir riterių ordino pradžią girdėjome iš minėto magistro, brolio Hugo de Peino lūpų, ir dėl mūsų supratimo ribotumo, kas mums atrodė gera ir naudinga, mes šlovinom, o kas atrodė klaidinga, mes vengėme.

4. Ir visa, kas kalbama susirinkime, negali būti pasakyta ar smulkiai išdėstyta, ir kad tai nebūtų mūsų priimama pernelyg lengvai, o su išmintingu apdairumu, mes paliekame tai atsakomybei mūsų gerbiamo tėvo Honorijaus²⁾ ir kilnaus Jeruzalės patriarcho Stefano, žinančių Rytų reikalus ir Kristaus Varginguosius riterius; bendrosios tarybos patarimu mes tai patvirtiname vienbalsiai. Nors daug religingų tėvų, susirinkusių šiame susirinkime, gyrė mūsų žodžių autoritetingumą, vis tik negalime nutylėti jų išsakytų teisingų patarimų ir sprendimų.

5. Tad Žanas Mišelis, kuriam buvo skirtas ir patikėtas tas dieviškasis dalykas, Dievo malone pasitarnavo kaip nuolankus šio dokumento surašytojas, susirinkimo pavedimu ir padedant gerbiamam tėvui Bernardui, Klervo abatui.

6. Pirmiausia buvo Albano vyskupas Matvėjus, dievo malone Romos Švenčiausios bažnyčios legatas; Reimso arkivyskupas R[enadas]; Senso archivyskupas H[enris] ir tada jų patikėtiniai: Suasono vyskupas G[ocelinas], Paryžiaus vyskupas, Trua vyskupas, Orleano vyskupas, Osero vyskupas, Mo vyskupas, Šalono vyskupas, Liono vyskupas, Bovė vyskupas, Vėzelay abatas, vėliau tapęs Liono arkivyskupu ir Romos Bažnyčios legatu, Sito abatas, Pontinjė abatas, Trua-Fonteno abatas, Reimso Sen Deni abatas, Sen-Eteno de Dižono abatas, Molesmė abatas, aukščiau minėtas Klervo abatas B[ernardas], kurio žodžius pagyrėme. Taip pat dalyvavo magistras Aubri de Reimso, magistras Fulšeris ir keletas kitų, kuriuos būtų nuobodu vardinti. ir kitų neišvardintų, kuriems, atrodo, naudinga pagerbti šiuo reikalu, nes jie yra tiesos mylėtojai: tai kunigaikštis Teobaldas, Nevero kunigaikštis, Andre de Baudemant. Jie dalyvavo susirinkime ir dirbo tiksliai ir kruopščiai atrinkdami, kas yra tinkama, ir atmesdami, kas neatrodė teisinga.

7. Ir taip pat dalyvavo Riterių magistras brolis Hugo de Peinas su keletu savo brolių, su kuriais kartu atvyko. Tai buvo brolis Rolandas, brolis Godefrua Bisoras, brolis Payen de Montdidier, brolis Aršambo de Saint-Amand. Pats magistras Hugas su pasekėjais perteikė aukščiau minėtiems tėvams savo kuklios pradžios papročius bei apeigas ir apie tą, kuris pasakė: Ego principium qui et loquor vobis, kas yra “Aš, jums kalbantis, esmi pradžia.

8. Visuotinį susirinkimą patenkino, kad pateikti samprotavimai ir Šventojo Rašto nuostatos, kurios buvo stropiai patikrintos mano viešpaties H[onorijaus], Romos Šventosios bažnyčios popiežiaus ir Jeruzalės patriarcho, ir pritariant susirinkimui, kartu su Jeruzalės Šventyklos Kristaus Vargingųjų riterių sutikimu, būtų surašyti ir neužmiršti, kad jų būtų tvirtai laikomasi, kad teisingu gyvenimu būtų ateita pas Sutvėrėją, kurio gailestis [yra saldesnis] nei medus lyginant su Dievo, kurio malonė primena patepimą ir leidžia ateiti pas jį norintiems jam tarnauti. Per infinita seculorum secula. Amen

9. Jūs, kurie atmetėte savus troškimus, ir visi, kurie nustatytam laikui tarnauja teisėtam karaliui su žirgu ir ginklu, kad išgelbėtų savo sielą, stenkitės tikru noru išklausyti maldas bei apeigas pagal kanonus ir Šv. Jeruzalės miesto dvasinių mokytojų tradicijas. Gerbiami broliai, Dievas yra su jumis, jei jūs pažadate niekinti apgaulingą pasaulį amžinos Dievo meilės vardan ir niekinti kūno pagundas: palaikomas Dievo maisto ir gėrimo, besilaikantis Viešpaties nurodymų, dėl dieviško sosto tikslų, nė vienas neturi bijoti stoti į kovą, jei nuo dabar nešioja tonzūrą.

10. Bet jei kuris iš brolių, pasiųstas sosto ir krikščionybės į Rytus – mes laikom, kad tai nutiks dažnai – ir negalės laiku išklausyti speigų, privalo vietoje to 13 kartų sukalbėti „Tėve mūsų“, 7-is kiekvienai valandai ir 9-is už mišparus.

11. Jei pasaulietinis riteris ar kitas kuris žmogus nori išvengti pražūties ir palikti pasaulietinį gyvenimą, atiduodami pirmenybę brolijai, nereikia nedelsiant sutikti ir jį priimti, nes mano viešpats Šv. Paulius sakė: Probate spiritus si Ex Deo sunt. Tai reiškia: „Išbandyk sielą, kad įsitikintum, kad ji nuo Dievo“. Jei broliai palankūs jam, tegu jam perskaito Regulą, ir jei jis sutinka tinkamai laikytis Regulos, ir jei Magistrui bei broliams jis tinka, tegu jis išreiškai savo norą prieš visų brolių susirinkimą, ir tegu tyra širdimi išsakyti savo norą.

12. Jei žinote, kur renkasi nuo Bažnyčios atskirti riteriai, eikite ten, ir jei kuris jų norės stoti į Ordiną, privalote ne vien žodžiais suteikti jam galimybę išgelbėti sielą. Jis gali būti priimtas tokiomis sąlygomis: tegu riteris atvyksta pas savo provincijos vyskupą ir jam papasakoja apie savo ketinimą. Kai vyskupas išklausys ir atleis riteriui, jis privalo jį nusiųsti pas Magistrą ir brolius tamplierius, ir jei gyvenimas sąžiningas ir vertas jų brolijos, tegu jis būna mielai priimtas. Jie jis vėliau mirs nuo išgyventų skausmų ir kančių, tegu jis būna pagerbtas kaip pridera brolijoje bet kuriam tamplierių vargšų brolių.

13. Niekaip tamplieriai negali būti kartu su akivaizdžiai nuo Bažnyčios atskirtu asmeniu, o taip pat imti jo daiktus. Tai mes griežtai draudžiame, nes taip pat baisu, kaip patiems būti atskirtu. Bet jei tokiam žmogui draudžiama tik dalyvauti maldoje, tada galima su juo bendrauti, o taip priimti jų daiktus kaip malonę – leidus vyresniajam.

14. Nors šventųjų tėvų nuostatos leidžia priimti vaikus į religinį gyvenimą, mes nepatariam tai daryti. Norintiems savo vaiką atiduoti į riterių ordiną, privalo jį auginti iki amžiaus, kai galės laisvai valdyti ginklą ir vaduoti žemę nuo Jėzaus Kristaus priešų. Tada tegu jo tėvas ir motina jį atveda į Namus ir praneša broliams savo prašymą. Ir bus gerokai geriau, jei jie neprisiekinės vaikystėje, o tai padarys suaugus, kad vėliau nesigailėtų. Ir vėliau jį išbandykite pagal Magistro ir brolių išmintį bei sulig prašančiojo gyvenimo dorą.

15. Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad netinkamai ir nesivaržydami klausotės pamaldų stovėdami. Mes ne pritariame tokiam elgesiui, o atvirkščiai – nepritariame.Tačiau mes nurodome , kad tiek stiprieji, tiek silpnieji, kad išvengtų sąmyšio, privalo giedoti Venite psalmę [95-ąją] pasilenkę, o himnus sėdėdami, bei melstis tyliai, ramiai ir negarsiai, kad netrukdytų kitų brolių maldoms.

16. Užbaigus psalmes, kai giedama Gloria patri, su pagarba Šventajai Trejybe, privalote atsistoti ir nusilenkti altoriui, o sergantieji ir silpnieji nulenkti galvą.Taip mes nurodome; ir kai skaitomi Evangelijų aiškinimai bei giedama Te deum laudamus bei visi pašlovinimai, kai apeigos baigėsi, turite stovėti. Taip mes nurodome jums stovėti per apeigas bei visomis Dievo Motinos valandomis.

17. Mes liepiame, kad brolių apdaras visada būtų vienodų spalvų, ir būtent - baltos ir juodos ar rudos. Ir mes visiems broliams leidžiame nešioti ir žiemą, ir vasarą, jei galima, baltus drabužius; ir nė vienam, kuris nepriklauso Kristaus riteriams, neleidžiama vilkėti baltus drabužius, tam, kad palikę tamsos gyvenimą galėtų atpažinti vienas kitą ir baltų drabužių, reiškiančių tyrumą ir skaistumą. Skaistumas – tai širdies įsitikinimas ir kūno sveikata. Tad jei kuris iš brolių neprisiekė skaistumu, sis negalės gauti amžinos ramybės ir išvysti Viešpatį kaip žadėjo apaštalas, sakęs: Pacem sectamini cum omnibus et casimoniam sine qua nemo Deum videbit, kas reiškia: „Stengis nešti taiką kiekvienam, saugok skaistybę, be kurios niekas neišvys Viešpaties“.

18. Tačiau tie drabužiai neturi būti su papuošimais ir be jokių išpuikimo požymių. Taip pat mes skatiname, kad niekas iš brolių ant drabužio neturėtų jokio gabalėlio kailio, ar ko nors kūno pamaloninimui, net antklodės, jei ji pagaminta iš avies ar avinėlių vilnos. Mes įsakom visiems turėti vienodus drabužius, kad kiekvienas galėtų lengvai apsivilkti ir nusivilkti, apsiauti ir nusiauti. Ir prižiūrintis aprangą ar kuriam pavesta ta pareiga turi tinkamai reaguoti į visa tai, kad užsitarnautų Viešpaties malonę, kad pavydūs ir piktažodžiautojai negalėtų nužiūrėti, kad drabužiai per ilgi ar trumpi, o išduoti drabužius taip, kad ji tiktų kiekvienam ir būtų jo dydžio.

19. Ir jei kas iš brolių iš išpuikimo ar arogancijos nori geresnių ir naujesnių apdarų, tegul jiems duodami prasčiausi. Gavęs naujus apdarus privalo iškart atiduoti senus, kurie bus atiduoti kariams ir ginklanešiams, o neretai ir vargšams, kaip palaikys geriausia padalinio vadovas.

20. Tarp kitų, mes maloniai nurodome, kadangi Rytuose labai karšta, nuo Visų šventųjų dienos iki Velykų, iš gailesčio, tačiau ne kaip taisyklė, kiekvienam panorėjusiam broliui turi būti išduoti lininiai marškiniai.

21. Bendru sutarimu mes paliepiame, kad kiekvienas asmuo privalo turėti drabužius ir lininę paklodę sulig Magistro nuožiūra. Mes norime, kad be čiužinio kiekvienam būtų išduodama viena pagalvė ir antklodė, ir laikome, kad to pakanka kiekvienam. Tam, kuriam tų daiktų neužteko, gali paimti užklotą, ir bet kuriuo metu pasinaudoti linine antklode su paklotu. Visi privalo miegoti apsirengę marškiniais, kelnėmis, apavu ir diržu. Miegojimo vietoje iki ryto turi degti šviesa. Atsakingas už aprangą privalo įsitikinti, kad visų brolių gerai išskusta tonzūra, kad ją būtų galima patikrinti ir iš priekio, ir iš užnugario. Mes griežtai ir įdėmiai liepiame sekti šia taisykle ir dėl ūsų bei barzdų, kad jokių trūkumų nebūtų pastebima ant brolių kūnų.

22. Mes draudžiame broliams nešioti smailius batus ir batų raištelius; šis draudimas galioja ir tiems, kurie Šventyklai tarnauja terminuotą laiką. Jokiomis aplinkybėmis jie jų negali turėti. Gerai žinoma, šie bjaurūs daiktai priklauso pagonims. Taip pat broliai neprivalo gana ilgai nešioti jų [pagonių] galvų apdangalus ir drabužius. Tarnaujantys sutvėrėjui privalo, esant būtinybei, kentėti nepriteklių paties Viešpaties pažadu: „Estote mundi quia egom mundus sum“, kas reiškia: „Kentėkite kaip aš kenčiu“.

23. Rūmuose, o geriau vadinti tvirtovėje, jie privalo valgyti drauge. Jei kažko norite ant stalo ir nežinote priimtų ženklų, ramiai ir tyliai turite paprašyti ko jums reikia, kuo kukliau ir nuolankiau. Juk apaštalas pasakė: „Manduca panem tuum cum silentio“, kas reiškia „Aš prilaikau savo liežuvį“ ir kas suprantama kaip „Maniau, kad liežuvis mane išduos“, t.y. „Aš prilaikiau savo liežuvį, kad nepasakyčiau ko netinkama“. Apie Rašto skaitymą

24. Tegu visada per bendrus pietus ir vakarienę būna skaitomas Šventas raštas, jei tai įmanoma. Jei mylim Dievą ir jo Šventus žodžius bei priesakus, privalom įdėmiai klausyti; skaitantysis lieps jums išlaikyti tylą, kol bus skaitoma.

25. Dėl indų trūkumo, broliai privalo valgyti poromis, ad kiekvienas kuo artimiau galėtų susipažinti su kitu, ir kad nei griežtumas, nei slaptas sulaikymas nepasireikštų bendrai valgant. Ir mums atrodo teisinga, kad visi taurėse turėtų po lygiai vyno.

26. Jums turi pakakti valgyti mėsą triskart per savaitę, išskyrus Kalėdas, Visų šventųjų dieną, Krikštą ir 12 apaštalų pasninką, kadangi suprantama, kad mėsos valgymo įprotis gadina kūną. Bet jei pasninkas, kai reikia susilaikyti nuo mėsos, tenka antradieniui, tegu pakankamai jos duodama kitą dieną. Sekmadienį visiems Šventyklos broliams, visiems kapelionams ir klierikams, mėsa turi būti duodama dukart stebuklingo Jėzaus Kristaus prisikėlimo atminčiai. O likę namų gyventojai, t.y. kariai ir ginklanešiai, turi pasitenkinti viena mėsos porcija ir dėkoti Dievui už ją.

27. Kitomis savaitės dienomis, pirmadieniais, trečiadieniais ir netgi šeštadieniais broliai privalo dukart ar net triskart gauti daržovių ar kito maisto, valgomo su duona; mes laikom, kad to pakanka ir liepiame to laikytis. Tasai, kuris nevalgo vieno maisto, privalo suvalgyti kitą.

28. Penktadieniais tegul visiems susirinkusiems būna duodamas pasninko maistas primenant Jėzaus Kristaus pagundas. Ir jūs pasninkausite nuo Visų šventųjų dienos iki Velykų, išskyrus Kalėdas, Krikštą ir 12 apaštalų pasninką. Tačiau ligotiems ir silpniems broliams negalima leisti pasninkauti. Nuo Velykų iki Visų šventųjų dienos jie gali valgyti dukart, kol neateis didysis pasninkas.

29. Kaskart po pietų ir vakarienės visi broliai privalo tylėdami padėkoti Viešpačiui, bažnyčioje, jei ji yra šalia, arba toje pat vietoje. Nuolankia širdimi jie privalo pašlovinti Jėzų Kristų, Išgelbėtoją. Tegu sulaužyti duonos likučiai būna atiduoti vargšams, o neliesti kepalai saugomi. Nors dovana vargšams, kuriems skirta Dangaus karalystė, privalo būti atiduota be abejonių, o krikščionių tikėjimas būtinai atpažins jus tarp jų, mes patariam, kad duonos dešimtinė būtų atiduota Bažnyčiai. Apie lengvą užkandį

30. Kai ateina sutemos ir naktis, klausykite varpo skambesio arba tikinčiųjų kvietimo, pagal šalies papročius, ir eikite ten. Tačiau pirma rekomenduojame lengvai užkąsti, nors lengvą užkandį paliekame Magistro nuožiūrai. Jei jis nori vandens, ir, jei jis įsako, atskiesto vyno, tegu tai būna duodama saikingai. Iš tikro, jis turi būti vartojamas saikingai. Taip Saliamonas pasakė: „Quia vinum facit apostatare sapientes“, kas reiškia: „Vynas gadina išmintingus“.

31. Kai broliai grįžta iš vakarinių pamaldų, jiems neleidžiama garsiai kalbėtis, nebent tik gręsiant pavojui. Tegu kiekvienas eina į savo lovą ramiai ir tyliai. Jai jam reikia kreiptis į savo ginklanešį, jis privalo kalbėti švelniai ir ramiai. Tačiau jei nutinka taip, kad einant iš vakarinių pamaldų, ordinui ar Namuose kilus didelė problema, kurią reikia išspręsti iki ryto, mes leidžiam Magistrui ir vyresniųjų brolių tarybai, valdančiai ordiną po Magistro, kalbėti nevaržomai. Šiuo atveju tegu jie veikia taip:

32. Kadangi parašyta: „In multioquio non effugies peccatum“, kas reiškia, kad daug kalbėti nėra nenuodėminga. Ir kitoje vietoje: „Mors et vita in manibus lingue“, kas reiškia: „Gyvenimas ir mirtis yra kalbos valdžioje“ Pokalbio metu mes draudžiame tuščius žodžius ir piktus juoko šuorus. Ir jei pokalbio metu buvo pasakyta kažkas, kad neturėtų būti pasakoma, mes įsakome, kad prie gulant būtų sukalbama „Tėve mūsų“ nuolankumu ir atsidavimu.

33. Broliams, sergantiems darbo Namuose metu, gali būti leidžiama atsikelti maldos metu su Magistro arba atsakingo už tai leidimu. Tačiau jie privalo vietoj priklausančių maldų sukalbėti 13-a “Tėve mūsų“, kaip sakyta anksčiau, taip, kad žodžiai atspindėtų širdį. Kaip pasakė Dovydas: „Psallite sapienter“, kas reiškia: „Dainuokite suprasdami“. O kitoje vietoje Dovydas sakė: „In sonspectu Angelorum psallam tibi“, kas reiškia: „Giedosiu jums iki angelų“. Ir tegu tai lieka visiems laikams Magistro ar atsakingų už tai nuožiūrai.

34. Kiekvienas perskaitys Šventajame Rašte: „Divedebatur signulis prout cuique erat“, kas reiškia: „Kiekvienam duota pagal poreikį“. Todėl sakome, kad nė vienas jūsų neturi savęs išaukštinti, ir visi privalo rūpintis sergančiais; ir mažiau ligotas turi dėkoti Dievui ir nekelti rūpesčio. Tegu tie, kuriems blogiau, tegu susitaiko su savo silpnumu ir susilaikyti nuo gailesčio. Tokiu būdu visi nariai gyventų ramybėje. Ir mes draudžiame bet kuriam pernelyg susilaikyti, o tvirtai saugoti bendrą gyvenimą.

35. Magistras gali duoti turinčiam palankumą žirgą, ginklą, ir kad brolis, kuriam priklausė dovana, neturi irzti ar pykti, kad supykęs nepasisakytų prieš Dievą.

36. Tegu tik tie broliai, apie kuriuos Magistras žino, kad jie duos išmintingų ir svarbių patarimų, būna kviečiami į susirinkimą. Tad mes įsakom, ir be jokios abejonės kiekvienas gali būti pakviestas. Jei atsitinka taip, kad jie nori išspręsti rimtą klausimą: bendros žemės perdavimą, išorinių Namų santykių aptarimą, brolio priėmimą, tada, jei to nori Magistras, tinka sušaukti visą susirinkimą, kad išgirstų visos brolijos patarimą. Ir tegu magistras padaro taip, kaip laiko geriausia ir tinkamiausia.

37. Į įvairias šalis siųsti broliai privalo stengtis laikytis Regulos, pagal galimybes gyventi nepriekaištingai, kas dėl mėsos, vyno ir pan., kad galėtų iš šalies gauti gerus atsiliepimus ir nei žodžiu, nei darbais nesuterštų Ordino vardo. Jie privalo būti gerų darbų ir išminties pavyzdžiu, ir be to, kad tie, su kuriais jei asocijuojami ir tie, kurių tavernose jie apsistoja, sulauktų garbės. Namuose, kuriuose jie apsistojo ir gavo pastogę, pagal galimybes, naktį turi degti šviesa, kad tamsios jėgos negalėtų užtiktų jų silpnų, ką Viešpats jiems draudžia.

38. Kiekvienas brolis privalo būti tikras, kad neskatina kito brolio pavydui ar pykčiui, Viešpaties malonės dėka Viešpats ir stiprų, ir silpną daro lygiais.

39. Kad vykdytų savo šventas pareigas ir pasiektų šlovę Viešpaties džiaugsmui ir išvengtų pragaro ugnies baimės, visi priimti broliai turi nuolankiai paklusti Magistrui, kadangi nėra nieko brangiau Jėzui Kristui nei paklusnumas. Ir jei Magistras ar kas jo įpareigotas ką nors įsako, tai privalo būti nedelsiant atlikta, tarsi pats Kristus būtų paliepęs. Nes Jėzus Kristus sakė Dovydo lūpomis, ir tai tiesa: „Ob auditu auris obedivit mihi“, kas reiškia: „Jis pakluso man, kai tik mane išgirdo“.

40. Todėl kalbame maldą ir griežtai įsakome broliams-riteriams, palikusiems savą valią, bei visiems kitiems, tarnaujantiems nustatytą laiką, neiti į miestą be Magistro arba tvarkančio jo vardu leidimo, išskyrus ėjimą prie Viešpaties kapo ir maldos vietų , esančių viduje Jeruzalės sienų.

41. Į ten broliai privalo eiti poromis; ir kitaip neišeiti nei dieną, nei naktį. Jei jie apsistoja tavernoje, tai nei bartas, nei kareivis, nei ginklanešys negali be Magistro leidimo eiti į kitą nakvynės vietą pokalbiui su kitais broliais, kaip buvo sakyta anksčiau. Mes liepiame bendru leidimu, kad šiame Ordine, kuriam vadovauja Viešpats, nė vienas brolis nesikautų ir nesiilsėtų pagal savo norus, o tik pagal Magistro įsakymą, kuriam privalo visi paklusti, kad galėtų laikytis Jėzaus Kristaus žodžio, kuris pasakė: „Non veni facere voluntatem meam, sed ejus que misit me, patris“, kas reiškia „Aš atėjau, kad vykdyčiau ne savo, o mane siuntusio mano Tėvo valią“.

42. Tegu nė vienas brolis nekeičia vieno daikto į kitą ir to neprašo be Magistro ar tvarkančio Jo vardu leidimo, jei tai ne smulkmena arba mažmožis.

43. Nė vienas brolių, išskyrus valdančius Namus ar provincijas, ir Magistrus, neturi, be Magistro ar tvarkančio leidimo, turėti užrakinamos piniginės ar krepšio. Tegu nė vienas brolių negauna, be Magistro ar tvarkančio leidimo, laiškų iš savo pažįstamų ar kitų žmonių, tačiau jei toks leidimas yra, ir tai tinka Magistrui ar vadui, laiškai perskaitomi jiems.

44. Jei kuriam nors broliui kaip dovana atnešama tai, kas negali būti išsaugota, kaip, pavyzdžiui, mėsa, jis privalo tą dovaną perduoti Magistrui arba atsakingam už tiekimą. Tačiau jei nutiks taip, kad jo draugai ar giminaičiai turi kažką, ką jie nori atiduoti tik jam asmeniškai, tegu jis to neima be Magistro ar tvarkančio leidimo. Dar daugiau, jei broliui ką nors atsiunčia giminaičiai, tegu jsi to neima be Magistro ar tvarkančio leidimo. Išimtis sudaro vadai ir balji [provincijos valdytojai], atsakantys už turtą.

45. Jei kas iš brolių – pokalbyje, tarnyboje ar kitaip – lengvai nusidėjo, jis pats apie tai privalo pranešti Magistrui, kad tyra širdimi išpirktų nuodėme. Ir jei tai nenutinka nuolat, tegu jam bus skiriama lengva atgaila, tačiau jei poelgis labai rimtas, tegu jis būna atskirtas nuo kitų brolių, kad nevalgytų ir negertų prie vieno stalo su jais, o darytų tai vienas; ir jis turi atsiduoti Magistro ir brolių teismui bei malonei, kad būtų išgelbėtas Paskutinio teismo dieną.

46. Be to, mes turime užtikrinti, kad nė vienas brolis, turintis valdžią arba ne, stiprus ar silpnas, kuris panorės iškilti, pasididžiuoti ir slėps savo nusikaltimą, neliks nenubaustas. Ir jei dievobaiminga taryba už jį melsis Dievui, o jis nepanorės išpirkti kaltės, tačiau norės girtis vis labiau, tebūna išvytas iš padorių bandos pagal apaštalą, pasakiusį: „Auferte malum ex vobis“, kas reiškia „Patraukite piktuosius nuo mūsų“. Tad mums būtina pašalinti sugedusias avis iš padorių brolių draugijos.

47. Be to, Magistras privalo rankose laikyti skeptrą ir lazdą – skeptrą, kad patikrintų kitų silpnas ir stiprias puses, o lazdą, kad muštų nusidėjusius. Jis tuo rūpinasi iš meilės teisingumui ir su patriarcho patarimu. Bet kaip mano globėjas Šv. Maksimas pasakė: „Tegu nebus didesnio nuopuolio nei nuodėmė, nei nuobauda per didelė, kad nusidėjėlis negrįžtų prie blogio“.

48. Mes šventu nurodymu liepiam vengti maro: pavydo, gandų, piktumo, šmeižto. Tad kiekvienas privalo laikytis apaštalo žodžių: „Ne sis criminator et susorro in populo“, kas reiškia „Nekaltink ir neapkalbėk žmogaus“. Tačiau jei brolis tikrai žino, kad kitas brolis nusidėjo, ramiai ir su brolišku palankumu tegu jį pasmerkia vienumoje, tačiau jei tas nenori klausyti, tegul būna nurodytas dar vienas brolis, o jei ir tada jis niekinamai juos atmes, jis privalo atvirai atsižadėti [kaltinimo] prieš visą susirinkimą. Nepaisantys kitų kenčia nuo didelio aklumo ir daugelis labai gailisi, kad neatsilaikė nuo pavydo, per kurį bus įtraukti į velnio tamsą.

49. Nors žinoma, kad visi tušti žodžiai nuodėmingi, juos tars tie, kurie didžiuosis savo nuodėmėmis prieš griežtą teisėją Jėzų Kristų, kas perteikta Dovydo žodžiais: „Obmutui et siluia bonis“, kas reiškia „Kiekvienas turi susilaikyti, net sakydami gerus dalykus, ir išlaikyti tylą“. Taip pat kiekvienas privalo susilaikyti nuo piktų žodžių, kad išvengtų nuodėmės. Griežtai draudžiame broliams vardinti kito brolio ar bet ko kito drąsius darbus, padarytus pasaulietiniame gyvenime, kurie turi būti pavadinti kaip visiškomis beprasmybėmis kaip riterių pareigų demonstracija, ir kūno malonumus, kuriuos tasai turėjo su amoralia moterimi. Jei jis tokius dalykus išgirsta iš kito brolio lūpų, privalo nedelsiant priversti jį užsičiaupti, o jei negali to padaryti, iškart palikti tą vietą, neleidžiant savo širdies ausies teršti purvo nešiotojui.

50. Mes liepiame griežtai ir tvirtai susilaikyti nuo šio įpročio: tegu nė vienas brolis neprašo pas kitą žirgo ar ginklo. Tai gali būti padaryta tik taip: jei brolio negalia ar jo žirgo liguistumas ar ginklo netvirtumas tokie, kad negali iš Namų išvykti be pavojaus, ir tai yra žinoma, tegu eina pas Magistrą ar kas jo vietoje, ir sąžiningai ir su tikru broliškumu praneša apie situaciją. Nuo tada jis lieka Magistro ar valdančiojo nuožiūroje.

51. Kiekvienas brolis-riteris gali turėti tris žirgus ir ne daugiau be Magistro leidimo, dėl didelio dabartinio skurdo Viešpaties namuose ir Saliamono šventykloje. Kiekvienam broliui-riteriui mes dovanojame tris žirgus ir priskiriam vieną ginklanešį, ir jei tasai ginklanešys mielaširdingai tarnauja savo noru, brolis neturėjo jo mušti už to nuodėmes.

52. Mes visiškai draudžiame visiems broliams ant kamanų turėti auksą ar sidabrą, nei balnakilpėse, nei ant pentinų. Tai, jei jis perka juos. Tačiau jei kažkas kamanas dovanoja ir jos tokie seni, kad auksas ir sidabras nublanko ir jų blizgesio kiti nemato ir nekelia pasipūtimo, tada jis gali juos turėti. Tačiau jei jam dovanojama nauja įranga, tegu naudojimą sprendžia Magistras.

53. Tegu n4 vienas brolis neturi užtiesalo ant skydo ar ieties, nes tai ne pranašumas, o priešingai, mes suprantam, kad tai gali labai pakenkti.

54. Šį nurodymą privalu vykdyti visiems ir dėl to mes rekomenduojame jo laikytis dabar ir ateityje. Nė vienas brolis negali gamintis krepšio maistui iš lininio ar vilnonio audinio ar kitokio, išskyrus profinel.

55. Mes draudžiame visiems broliams medžioti paukščius kitų paukščių pagalba. Religingam žmogui nedera atsiduoti malonumams vietoje pasirengimo klausyti Dievo priesakų, dažno pamaldų lankymo ir kasdieninės išpažinties Viešpačiui apie nuodėmes. Nė vienas iš brolių neprivalo leisti būti su žmogumi, kuris medžioja su paukščiais. Religingam žmogui dera vaikščioti paprastai ir kukliai nesijuokiant ir neplepant, o protingai ir nekeliant balso, todėl liepiame broliams neiti į mišką medžioti su dideliu lanku ar arbaletu ar lydėti tokius, nebent kad apsisaugotumėm nuo netikinčiųjų pagonių. Tai pat nereikia eiti paskui šunis, šūkauti ir plepėti, nelėkti raginant žirgą, kad pagautum laukinį žvėrį.

56. Mes pašaukti, kad atiduotume sielas už mūsų brolius, kaip tai padarė Jėzus Kristus, bei apginti žemė nuo pagonių, esančių Mergelės Marijos priešais. Aukščiau minėti draudimai medžioklei jokiais būdais nereiškia liūto panaudojimą, nes jis vaikšto aplink ir žiūri, ką galima suėsti, jo letenos nukreiptos prieš kiekvieną žmogų, o žmogaus rankos prieš jį.

57. Šią naujojo ordino rūšį laikome kilusią iš Šventų raštų ir dieviško praregėjimo Šventojoje Pasninko žemėje. Tai reiškia, kad ši ginkluota riterių kompanija gali žudyti kryžiaus priešus be nuodėmės. Todėl nusprendėme, kad teisėtai galite vadintis Šventyklos riteriais, su dvigubais nuopelnais ir doros grožiu, ir kad galite turėti žemės ir žmonių, kaimų ir juos valdyti sąžiningai, ir jiems pareikšti savo teises, kaip paprastai tai daroma.

58. Jumis, kurie paliko malonius pasaulio turtus, tikime, kad jūs savanoriškai pasišventėte neturtui, todėl nusprendėme, kad galite imti dešimtinę. Jei vyskupas, kuriam pagal teisę dešimtinė turi būti atiduodama, panors jums atiduoti iš malonės, jis gali atiduoti tas dešimtines, kurias tvarko bažnyčia. Be to, jei koks pasaulietis užlaikė savo dešimtinę iš savo tėvonijos, savo kaltei ir prieš Bažnyčią, ir nori ją atiduoti jums, jis gali tai padaryti su prelato ir jo vadovo leidimu.

59. Mes žinom, nes tai matėm, kad nėra galo persekiotojams ir mėgstantiems pykimąsi bei piktavališkai bandantiems kankinti Šventosios Bažnyčios tikinčiuosius ir jų draugus. Mūsų susirinkimo aiškiu sprendimu liepiame, kad jei kas Rytų šalyse ar kur kitur kažko prašys jūsų, garbingam žmogui ir iš meilės tiesai privalote tai nuspręsti, jei kiti būryje tai leidžia. Šio nurodymo reikia laikytis visada, jei iš jūsų ką nors pavogė.

60. Mes suvažiavime liepiame, kad seni ir silpni broliai butų gerbiami jų ligotumo atžvilgiu ir Taisyklių pagrindu būtų gerai prižiūrimi tais dalykais, kurie būtini jų fizinei būklei, ir dėl nieko nejaustų trūkumo.

61. Tegu ligoniai būna gerbiami ir jais rūpinamasi pagal evangelisto ir Jėzaus Kristaus žodžius: „Infirmus fui et visitastis me“, kas reiškia „Sirgau ir mane aplankėte“ – ir tegu to neužmiršta. Negaluojančiais broliais reikia rūpintis ir ta nedvejojamai atliekama tarnyba užsitarnausite dangaus karalystę.
Tad mes liepiame Atsakingam už silpnus tinkamai ir rūpestingai aprūpinti dalykais, būtinais įvairiai ligotiems broliams, tokiais kaip: mėsa, žuvis, paukštiena ir visas kitas maistas, suteikiantis gerą sveikatą, priklausomai nuo Namų lėšų ir galimybių.

62. Kai brolis išeina iš gyvenimo, nuo ko neatleistas nė vienas, mes liepiam tyra širdimi melstis už jo sielą, ir teisėtam karaliui tarnaujantys šventikai privalo laikyti mišias, ir tie, kurie tarnauja nustatytą laiką, ir broliai ten, kur guli kūnas, per 7 dienas privalo sukalbėti šimtą „Tėve mūsų“. O visi tų Namų, iš kurių išėjo brolis, broliai turi sukalbėti šimtą „Tėve mūsų“, kaip sakyta prieš tai, po to, kai Dievo malone buvo sužinota apie brolio mirtį. Taip pat meldžiamės ir liepiame ganytojiška valdžia, kad 40 dienų būtų su mėsa ir vynu maitinamas vienas vargšas mirusiojo atminimui, kad tasai tarsi būtų gyvas. Mes ypač draudžiame visus kitus aukojimus, daromus savo noru ir be Vargšų Šventyklos riterių leidimo už brolio mirtį per Velykų ir kitus pasninkus.

63. Be to, savo likimą sutikite tyra širdimi dieną ir naktį, kad tame jus galima būtų palyginti su išmintingiausiu iš pranašų, kuris pasakė: „Calicem salutaris accipiam“, kas yra „Priėmiau išsigelbėjimo taurę“, kas reiškia „Savo mirtimi atkeršysiu už Jėzaus Kristaus. Kaip Jėzus Kristus savo kūną atidavė už mane, tokiu pat būdu ruošiuos atiduoti savo sielą už savo brolius“. Tai tinkama auka: gyvoji auka, kuri labai maloni Viešpačiui.

64. Mūsų suvažiavimas liepia mus aukoti ir skirti labdarą bet kokia forma kapelionams, dvasininkams ir kitiems, atsidavusiems labdarai nustatytą laiką. Pagal Viešpaties valią, tarnaujantys Bažnyčiai gali gauti tik maistą ir drabužius ir jie negali leisti sau nieko daugiau, nebent Magistras savo malone panorėtų jiems tai duoti.

65. Tarnaujantys iš gailesčio ir liekantys su mumis nustatytam laikui Viešpaties namo ir Saliamono šventyklos riteriai; tad iš gailesčio mes meldžiamės ir liepiame , kad jei tarnybos laikotarpiu Viešpaties valia kas nors bus paimtas iš mūsų, iš meilės Viešpačiui ir broliško širdingumo, dėl jo sielos išgelbėjimo, vienas vargšas bus pamaitintas 7 dienas, o kiekvienas tų Namų brolis sukalba 30 „Tėve mūsų“.

66. Mes liepiam visiems pasaulietiniams riteriams, kurie trokšta tarnauti Jėzui Kristui ir Saliamono šventyklos nustatytą laiką, nupirkti tinkamą žirgą ir ginkluotę bei visa, kas būtina tokiai veiklai. Be to, mes liepiam abiem pusėms nustatyti žirgo kainą ir ją užfiksuoti popieriuje, kad nebūtų užmiršta. Tegu visa, ko reikia riteriui, jo ginklanešys ir žirgas, net pasagos, būna duota jam iš broliškos malonės pagal Namų lėšas. Jei nustatyto laiko metu nutinka, kad žirgas kris tarnaujant Namams ir jei Namai galės užtikrinti tai, tai Magistras privalėtų duoti žirgo pakeitimą. Jei pasibaigus laikotarpiui riteris panors grįžti į savo šalį, jis privalo atiduoti Namams, iš malonės, pusę žirgo kainos, o antrą pusę jis gali, jei nori, gauti kaip Namų malonę.

67. Kadangi yra kariai ir ginklanešiai, kurie nori tarnauti Šventyklos namams dėl savo sielų išgelbėjimo ir nustatytam laikotarpiui, atvykę iš įvairių vietų, laikome svarbiu, kad iš kiekvieno būtų gautas pažadas, kad pavydūs neįdės į jų širdis atgailos arba atsisakymų nuo jų gerų ketinimų.

68. Bendru tarybos sutarimu mes draudžiame ir už bendrą nusidėjimą įsakome išvaryti kiekvieną, kuris be leidimo buvo Šventyklos riterių ir Dievo name; taip pat kad kariai ir ginklanešiai nenešiotų baltų drabužių, nes tuo daroma didelė žalą Šventyklai. Kadangi nuošaliuose rajonuose yra netikrų brolių, vedę vyrai ir kiti, sakantys, kad buvo Šventyklos broliais ir prisiekia tuo, aki tuo tarpu jie buvo pasauliečiai. Jie man daro tokią gėdą ir žalą Riterių ordinui, kad net jų ginklanešiai tuo giriasi. Dėl to kyla daug skandalų. Tad tegu jiems būna duoti juodi drabužiai, o jei tokių nebus rasta, tegul jiems būna tai, kas yra toje provincijoje, arba tai, kas ne taip brangu, taigi drapanas.

69. Jei vedusieji prašosi į Šventyklos broliją, beneficiją ir prisirišimą, leidžiame juos priimti tokiomis sąlygomis: po mirties jie dalį turto ir visa, kas vėliau įgyta, paliks Šventyklai. Tuo pačiu jie turi gyventi skaistų gyvenimą ir stengtis gerai bendrauti su broliais. Tačiau jie neprivalo nešioti batų drabužių ar apsiaustų, be to, jei riteris mirs anksčiau už sutuoktinę, broliai privalo paimti dalį turto, o likusioji dalis tegu lieka našlei, kad padėtų išgyventi likusį laiką, nes atrodo esą neteisinga, kad tokios našlės gyventų name su broliais, Dievui prisiekusiais skaistybę.

70. Moterų draugija – pavojingas dalykas, nes per ją senasis velnias daugelį nuvedė nuo kelio į Rojų. Nuo šiol tegul nebūna moterys priimamos į Šventyklos namus; štai kodėl ilgiau negalime laikytis šio papročio, kad doros gėlė visad būtų su mumis.

71. Mes laikom, kad visiems religingiems yra pavojinga žvelgti į moters veidą. Todėl nė vienas jūsų neturi leisti sau bučiuoti moterį, ar ji bebūtų našle, maža mergaite, seserimi, motina, teta ar dar kuo nors. Nuo šiol Jėzaus Kristaus riteriai privalo visomis jėgomis vengti moters glamonių, dėl kurių vyrai žuvo daugybę kartų, kad nuolat prieš Dievą būtų tyra širdimi ir teisingu gyvenimu.

72. Mes visiems broliams draudžiame nuo šiol leisti sau iškelti kūdikį virš krikšto vonelės ir nė vienas neturi gėdytis atsisakydamas būti krikšto tėvu ar motina: ši gėda atneš daugiau šlovės nei nuodėmės.

73. Visi šioje Reguloje paminėti ir užrašyti įstatai [pateikiami] Magistro peržiūrėjimui ir sprendimui.

74. Tebūnie žinoma visiems dabartiniams ir būsimiems Šventyklos broliams, kad jie privalo pasninkauti dvylikos apaštalų vigilijomis. O būtent: Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Andriaus, Šv. Jokūno, Šv. Pilypo, Šv. Tomo, Šv. Bartolomėjo, Šv. Simono ir Šv. Judo, Šv. Mato. Pasnininkauti apaštalą Šv. Joną, Šeštines ir dvi dienas po jų, pamaldų dienomis, Sekmines, Pasninkų dienomis, Šv. Lauros, Dievo motinos rugpjūčio viduryje, Visų Šventųjų, Krikšto dienomis. Ir jie privalo pasninkauti visomis nurodytomis dienomis pagal popiežiaus Inocento nurodymus Pizos susirinkime. Ir jei kuri tų pasninko dienų sutampa su pirmadieniu, jie privalo pasninkauti ankstesnį šeštadienį. Jei mūsų Viešpaties gimimas yra penktadienį, broliai gali valgyti mėsą dėl šventės pagerbimo. Tačiau jie privalo pasninkauti Šv. Marko dienomis dėl Litanijos, nes tai paskelbė Roma mirtingajam žmogui. Tačiau jei ji yra per Velykas, jei neprivalo pasninkauti.

75. Viešpaties gimimas, Šv. Stepono šventė, Šv. Jono Evangelisto, Šventųjų nužudytųjų kūdikių, Aštuntąją dieną po Kalėdų, kuri yra Naujųjų metų diena, Epifanijos (Dievo apsireiškimo), Grabnyčias, Šv. Mato apaštalo, Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Velykas ir tris dienas po jų, Šv. Jurgio, apaštalų Šv. Pilypo ir Šv. Jokūbo, Švč. Viešpaties kryžiaus išaukštinimo, Sekmines ir dvi sekančias dienas, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Šv. Pauliaus, Šv. Marijos Magdelietės, Šv. Jokūbo Apaštalo, Šv. Lauros, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimas į dangų [Žolinės], Švč. Mergelės gimimas, Šv,. Kryžiaus, Šv. Mato apaštalo, Šv. Mykolo, Šv. Simonos ir Judo, Visų šventųjų šventė, Šv. Martyno žiemą, Šv. Katarinos žiemą, Šv. Andriaus, Šv. Nikolo, Šv. Tomo apaštalo.

76. Šventykloje nešvenčiama nė viena mažesnioji šventė. Ir mes norim, kad būtų griežtai laikomasi: visi Šventyklos broliai turi pasninkauti nuo sekmadienio prieš Šv. Martyną iki Viešpaties gimimo, kam gali sutrukdyti tik liga. Ir jei atsitinka taip, kad Šv. Martyno diena yra sekmadienį, broliai privalo apsieiti be mėsos [jau] šeštadienį.

^*) Trua (Troyes) - miestas šiaurės Prancūzijoje prie Senos upės, Obo departamento centras; istorinė Šampanės sostinė. Per 60 tūkst. gyv. Miesto istorija prasidėjo nuo keltų genties trikasų genties gyvenvietės ir Romos imperijos laikais vadintas Augustobona Tricassium; greta vyko mūšiai su gunais. 4 a. miestas tapo vyskupystės centru; čia vyko visuotiniai katalikų bažnyčios susirinkimai. Viduramžiais čia įvyko Anglijos karaliaus Henriko V vedybos, didžiausios to meto Šampanės mugės (nuo jų kilusi Trua uncija). Dabar mieste išvystyta avalynės pramonė, o tekstilės pramonė jame vystėsi nuo pat 12 a.; yra „Michelin“ padangų gamykla. Jame yra Šv. Petro ir Povilo katedra (nuo 1549 m.), išlikusi rotušė, Aleksandro aikštė ir daug kitų architektūros paminklų.

¹⁾ Anri de Kiurzonas (Henri de Curzon, 1861-1942) – prancūzų muzikologas, istorikas ir visuomenės aktyvistas; pirmasis Šuberto biografas Prancūzijoje.

²⁾ Horonijus II (Lamberto Scannabecchi, 1060-1130) – Romos popiežius (nuo 1124 m.). Buvo pirmuoju popiežiumi, patvirtinusiu Romos imperatoriaus išrinkimą. Nepasitikėdamas benediktinais, rėmė naujus ordinus, pvz., augustinų ir cistersų. Patvirtino premonstratų (norbertinų) ordino ir tamplierių ordino statutus.