Tamplieriai. Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Vartiklis

... diplominiam darbui pasirinkau tamplierių proceso temą. Piktinausi istorija proceso, kurio sprendimu tamplieriai buvo sudeginti ant laužo. Tamplieriai buvo vienuolių riterių ordinas, veikęs tol, kol jį pripažino Bažnyčia. Bažnyčia sunaikino šį ordiną, o tai ji padarė prieš 7 amžius. Tamplieriai nebegalėjo ilgiau egzistuoti, o jei egzistavo - nebegalėjo vadintis tamplieriais.

8	Atėjęs iš šviesos ir dievų, štai stoviu tremtyje, atskirtas nuo jų. (Turfano²⁾ M7 fragmentas)

Vienintelis jį pykdęs dalykas buvo pasipūtimas. [Belbas] pusbalsiu ištardavo: „Ma gavta la nata“ - išsitrauk kamštį. Taip sakoma pasipūtėliams. Manoma, kad tokia nenatūrali jų kūno būsena yra dėl kamščio užpakalyje. Jį išsitraukę - pšššš... - vėl grįžtų į žmogišką būseną.

10	*Ir pagaliau, kabalistiškai iš vintum* neseka nieko kito, kaip tik Visnu Merorum, o nuo skaičių toji Magija ir priklauso.** (Cezare della Riviera. Magiškasis herojų pasaulis, Mantoca, Osanna, 1603)

- Besidomintis tamplieriais beveik visada yra beprotis.
Tamplierius joja mūšin

- Bet ne visi bepročiai domisi tamplieriais. Kaip atpažinti kitus?...
- Pasaulyje yra tik kretinai, kvėšos, kvailiai ir bepročiai. Geri įsižiūrėjus, kiekvienas priklauso kuriai nors iš šių kategorijų. Normalus yra tas, kuriam protingai atseikėta visų šių komponentų.

Kretinas nekalba, jis tik seiliojasi ir yra bejėgis. Stokodamas koordinacijos, užsiteškia sau ant kaktos ledus. Įeina pro sukamąsias duris iš priešingos pusės.
Kvėša - sudėtingesnis padaras. Tai visuomeninis elgesys. Jis visada kalba nepataikydamas į taurę. Jis nori kalbėti apie tai, kas yra taurėje, bet kažkodėl kalba apie tas, kas greta jos. Tai tas, kuris amžinai apsižioplina, klausdamas "kaip gyvena jūsų gražioji ponia?" tą, kurį ką tik paliko žmona. Kvėša laukiamas visur, ypač kompanijose. Per jį visi patenka į keblią padėtį, bet užtat turi progų kalboms. Savo teigiamoje versijoje jis tampa diplomatu.
Kvailys elgiasi teisingai. Klaidingai mąsto. Jis tvirtina, kad visi šunys yra naminiai gyvuliai ir visi šunys loja, bet katės taip pat naminiai gyvuliai, taigi jos loja. Kvailį sunku atskirti. Kvailys gali gauti ir Nobelio premiją.
Beprotis, tai kvailys nemokantis gudrauti. Bepročiui logika nerūpi, jis veikia trumpais sujungimais. Jis turi idėją ir viskas turi ją patvirtinti. Anksčiau ar vėliau beprotis prabyla apie tamplierius.

11	Jo sterilumas buvo begalinis. Kupinas ekstazės. (E.M. Cioran. Le mauvais demiurge, Paris, Gallimard, 1969, Pensees etranglees)

Užtvindyti pasaulį vaikais, nešiojančiais kitų vardus, kad niekas nežinotų, jog jie tavo.

Sub umbra alarum tuarum, Jehova
(„Fama Fraternitatis“ in Allgemeine und general Reformation,
Cassel, Wessel, 1614, pabaiga)

Tavųjų sparnų šešėlyje, Jehova (lot.)

Apie tamplierių suėmimą. 1307 m. Pilypas Gražusis nusprendžia suimti visus Prancūzijos tamplierius. Legenda pasakoja, kad, likus dviems dienoms iki Pilypo įsakymo juos suimti, iš Paryžiaus Šventyklos išvažiavo jaučiais pakinkytas šieno vežimas ir pasuko nežinoma kryptimi.Sakoma, kad jame buvo grupė riterių, vadovaujama Omonto. Jie pabėgo į Škotiją ir prisijungė prie Kilvilingo masonų ložės. Ordino riteriai susiliejo su masonų draugijomis, kurios perėmė Saliamono Šentyklos paslaptis.

Li frere, li mestre du Temple
Qu'esoient rempli et ample
D'or et d'argent et de richesse
Et qui menoient tel noblesse,
Ou sont il? Que sont devenu?

(Cronique a la suite du roman de Favel)

Šventyklos broliai ir kariai,
Nesuskaičiuokamais turtais galingi
Ir kupini kilnumo,
Kur jie dabar? Kuo tapo?
(pranc.)

Kaip jau sakiau, jų istoriją žino visi. Taigi, pirmasis kryžiaus žygis. Gotfrydas dievina didįjį kapą ir sulaužo įžadus, Baldvinas tampa pirmuoju Jeruzalės karaliumi. Krikščioniškoji karalystė Šventojoje žemėje. Bet viena - valdyti Jeruzalę, visai kas kita - visą Palestiną: saracėnai sumušti, bet neišvaryti. Tuose kraštuose gyvenimas nelengvas nei naujakuriams, nei piligrimams. Ir štai 1118 metais, valdant Boldovinui II, ten, vedami tokio Hugo de Peno, atkeliauja devyniese ir įkuria pirmąją Vargingųjų Kristaus riterių ordino grupę - vienuolių ordiną, bet šarvuotą ir ginkluotą (skaitykite tamplierių istoriją). Trys klasikiniai priesakai - neturtas, skaistybė, paklusnumas (žr. >>>>>), o prie jų dar - piligrimų apsauga. Karalius, vyskupas - visi Jeruzalėje noriai remia pinigais ir pastoge, įkurdina juos senojoje Saliamono Šventykloje. Taip jie tampa Šventyklos riteriais. ...

Hugas ir pirmieji aštuoni greičiausiai buvo idealistai, pakerėti kryžiaus žygio mistikos. Bet paskui juos seka nuotykių ištroškę jaunikliai. Naujoji Jeruzalės Karalystė - tarsi to meto Kalifornija, taigi galimybė pralobti. Namuose jie nedaug tegali tikėtis, o gal tarp jų yra ir koks nusikaltėlis. ... Ką veiktum įsipainiojęs į nemalonią istoriją? Taptum tamplieriumi: galima pasižvalgyti po pasaulį, pasilinksminti, tave vedžioja, maitina, rengia, o pagaliau išganai ir savąją sielą. Aišku, turi būti beviltiškoje būklėje, nes tenka vykti į dykumą, miegoti palapinėje, ištisomis dienomis nesutikti nė gyvos dvasios, išskyrus kitus tamplierius ar kokį tamsiaveidį, raitam joti po deginančia saule, kęsti troškulį ir skersti kitus, panašius į save, vargšus. ...

Yra ir trečiasis etapas: ordinas tampa galingas, į jį stoja net ir turintys padėtį tėvynėje. Tačiau tuomet būti tamplieriumi nebereiškia dirbti Šventojoje Žemėje - tamplieriumi gali būti ir namuose...

Kartais jie atrodo žiaurūs kareivos. Kartais - jautrūs. Jų negalėtum vadinti rasistais, nors kovėsi su musulmonais (tam jie ten ir vyko), bet jų kova buvo riteriška ir jie vieni kitais žavėjosi. Damasko pasiuntiniui lankantis Jeruzalėje, tamplieriai paskiria jam mažą mečetę, jau pertvarkytą į krikščionišką bažnyčią, kad šis galėtų melstis. Kartą ten įeina prancūzas ir, pamatęs musulmoną šventoje vietoje, blogai su juo pasielgia. Tačiau tamplieriai išvaro nepakantųjį lauk ir atsiprašo musulmono. Ši ginklo draugystė su priešais vėliau atves juos į pražūtį, nes proceso metu bus apkaltinti ir ryšiais su ezoterinėmis musulmonų sektomis...

Bernardas iškart pajuto, kad verta paremti tuos devynis avantiūristus: pakrikštija juos Kristaus Kariais. ... 1128 metais jis sušaukia Truajė pasitarimą, o po to keletą metų rašo liaupses apie šiuos Kristaus Karius ir paruošia 72 straipsnių regulą, kurią smagu skaityti, nes ten gali rasti visokių dalykų. Pamaldos kasdien, negalima susitikinėti su išmestais riteriais ... Jų apsiaustai balti, paprasti, nepapuošti kailiais, draudžiama avėti madingus lenktus minkštus batus, miegoti privalu su marškiniais ir kelnaitėmis (žr. >>>>>), priklauso vienas čiužinys, viena paklodė, viena antklodė ... viena lėkštė dviems, valgyti tylomis, mėsa tris kartus per savaitę, atgaila penktadieniais, keltis auštant, po sunkaus darbo leidžiama pamiegoti valandą ilgiau, užtat privalu lovoje sukalbėti trylika "Tėve mūsų". Vienas viršininkas, daug žemesniųjų laipsnių: viršilos, ginklanešiai, šeimynykščiai ir tarnai (žr. apie tamplierių laipsnius >>>>>). Kiekvienas riteris turi tris arklius ir ginklanešį, jokių papuošalų ant apynasrių, balnų ir pentinų, paprasti, bet geri ginklai, medžioklė uždrausta, išskyrus liūtų, žodžiu, gyvenimas kupinas atgailos ir kovų. O dar skaistybės įžadai, kurie minimi ypač primygtinai, nes tie žmonės gyveno ne vienuolyne, o kariavo, gyveno kartu su pasauliečiais, jei pasauliu vadinsi tą kirmėlyną, koks tais laikais buvo Šventoji Žemė. Žodžiu, reguloje parašyta, kad moters draugija gali būti mirtinai pavojinga ir bučiuoti tegalima motiną, seserį ar tetą... (žr. >>>>>)

Bernardo citata: "Jie vengė aktorių, palūkininkų ir lošėjų, nepadorių dainų ir kalbų bei bodėjosi tuo, trumpai kirpdavo plaukus, iš apaštalo išmokę, kad žmogui gėda rūpintis savo šukuosena. Niekas nematė jų šukuojantis, jie retai prausėsi, buvo apžėlę pasišiaušusiomis barzdomis, dulkėti, purvini nuo šarvų ir karščio, dvokiantys".

- Atsiskyrėliui visada būdinga puoselėti sveiką nešvarą, idant paniekintų savo kūną. Ar tik ne šventasis Makaras [ar Simonas] gyveno stulpo viršūnėje ir, kai jam nuo nugaros krisdavo kirminai, rinko juos ir vėl dėjo ant kūno, kad ir jie, Viešpaties kūriniai, galėtų pasidžiaugti.

- Simonas ... ten užsikorė, kad galėtų spjaudyti ant galvų einantiems pro šalį. ...

- Bandau paaiškinti tamplierių vidinius prieštaravimus. Jie privalo būti mistiški, asketiški, nevalgyti, negerti, nesidulkinti, eiti per dykumą kapodami Kristaus priešų galvas, ir kuo daugiau jų nukapoja, tuo arčiau rojus. Jie dvokia, kiekvieną dieną vis labiau šiaušiasi, o po viso to Bernardas nori, kad užėmę miestą jie nepultų ant pirmos pasitaikiusios mergaitės ar senės, o tamsiomis naktimis, kai dykumoje pučia Simunas, neprašyto mieliausio širdžiai bendražygio kokios mažytės paslaugėlės. Kaip gali būti kartu vienuolis ir karys, skersti ir kalbėti "Ave, Marija", nė nežvilgtelėti į savo pusseserę, o paskui, po ilgų apgulties dienų, įžengti į miestą, žiūrėti, kaip kiti žygio dalyviai tavo akyse tvarko kalifo žmonas, nuostabios sulamitės atsisega liemenėles ir sako: "Imk mane, tik palik gyvybę..." O tamplierius - ne, jis turi būti tvirtas, smirdintis, pasišiaušęs, kaip to nori šventasis Bernardas, ir kalbėti maldas...

"Retraits", ordino nuostatai, gana vėlyvos redakcijos, ordinui jau pasenus. Nėra nieko blogiau už po karo nuobodžiaujančią kariuomenę. Ateina toks laikas, kai uždraudžiami ginčai ir keršto kovos su krikščionimis, ryšiai su moterimis, brolių šmeižimas. Negaliam prarasti vergo, supykus tarti: "Išeinu pas saracėnus!", per aplaidumą netekti žirgo, dovanoti gyvulius, išskyrus šunis ir kates, išvykti be leidimo, sudaužyti viršininko antspaudą, naktį palikti stovyklą, be leidimo imti pinigus iš ordino kasos, įpykus mesti žemėn abitą.

- Štai tamplierius, suirzęs dėl to, ką tą vakarą jam pasakė ar padarė broliai, išjoja naktį iš stovyklos kartu su savo tarnu saracėnu, trimis prie balno pakabintais kaplūnais ir patraukia pas lengvo elgesio merginą, o pamaloninęs ją tais kaplūnais turi progą neteisėtam ryšiui... Orgijos metu tarnas pabėga kartu su žirgu, o mūsų tamplierius, purvinesnis, labiau prakaituotas ir pasišiaušęs nei paprastai, grįžta namo paspaudęs uodegą ir slapda duoda pinigus (aišku Šventyklos) žydui palūkininkui, kuris laukia lyg pakelės plėšikas...

Tamplierius bando atgauti jei ne maurą, tai bent jau žirgą. Tačiau vienas iš brolių sužino apie tas jo bėdas ir vakare, kai įprastinius troškimus papildo ir kūniškasis, ima daryti nedoras užuominas. Kapitonas pradeda kažką įtarti, įtariamasis sutrinka, išrausta, išsitraukia durklą ir puola savo brolį...

Jis puola vargšelį ir suraižo jam veidą. Šis išsitraukia kalaviją, jie negražiai apsistumdo, kapitonas bando juos nuraminti, mušdamas kalavijo plokštuma, broliai šaiposi (gerdami ir keikdamiesi kaip tamplieriai), mūsiškis, be abejo įsiunta taip... Ką daro tamplierius, kai įsiunta? Parausta kaip bijūnas, nusivelka abitą ir meta į žemėn... Šekit tą savo šūdo tuniką, jūs ir jūsų prakeikta šventykla - kerta kalaviju per antspaudą, jį sudaužo ir pasako išeinąs pas saracėnus.

- Ar įsivaizduojate juos, šaukiančius "Išeinu pas saracėnus!" - tą dieną, kai karaliaus vietininkas juos suima ir parodo įkaitintą geležį? "Kalbėk, kiaule, pasakyk, kad kišote jį vienas kitam į užpakalį!" "Mes? MAn jūsų įnagiai kelia juoką, jūs dar nežinote, ką gali tamplierius, sukišiu tai jums į užpakalį, popiežiui, o jei pasitaikys po ranka - ir pačiam karaliui Pilypui".

Tamplierių ordinas įkurtas 1118 m. devynių prancūzų riterių, vadovaujamų Hugo de Pajeno, pradėjo rūpintis piligrimų, keliaujančių į Šventąją žemę, saugumu. Tai jie sukūrė vekselį keliauninkams, dabartinį kredito kortelės atitikmenį. Remiamas dvasinių ir pasaulietinių autoritetų, ordinas lobsta ir pasibaigus Kryžiaus žygiams užsiima žemėvalda ir bankininkyste. Ordino turtais susigundęs Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis po įvairių intrigų 1134 m. kovo 11 d. (autoriaus klaida: turi būti 1314.03.18, skaitykite tamplierių istoriją) ordino magistrą ir dar 37 bendražygius sudegino ant laužo. Prieš mirtį ordino magistras J. de Mole pakviečia karalių ir popiežių į Dievo teismą ir prakeikia jų palikuonis iki 7 kartos. Dar tais pačiais metais miršta popiežius Klemensas V ir karalius Pilypas IV Gražusis. Paskutinis kapetingas, Prancūzijos karalius Liudvikas XVI, įkalintas Paryžiaus Tamplyje sulaukia mirties. Tačiau tamplierių lobis taip niekuomet ir nepateko į Prancūzijos iždą, kaip neišnyko ir tamplierių ordinas. Šio ordino satelitai rozenkreiceriai, masonai, iliuminatai, remdamiesi tamplierių pinigais sunaikino prancūzų karalių ir bandė įgyvendinti Karolio Didžiojo svajonę suvienyti Europą vadovaudamiesi šūkiu "tikslas pateisina priemones".

Neturtas ir broliavimasis

Remiantis cistersų regula, „pirmiausia – trys pagrindiniai vienuolių priesakai: skaistumas, neturtas ir paklusnumas. Skaistumas – abiem lytims. Joks tamplierius negali pabučiuoti ar paliesti moterį, net motiną ar seserį. Net pokalbiai su bet kuria moterimi nepritariami ir netgi draudžiami. Tamplieriai dėvi avies odos apatines kelnes, kurių niekad nenusimauna (Regula nurodo, kad tamplieriai niekad nesimaudytų, tad draudimas nusimauti apatines kelnes gali būti laikomas lytinių santykių draudimu). Joks tamplierius negalėjo leisti kitam, ypač kitam tamplieriui, pamatyti jo nuogą kūną. Jų miegamuosiuose visą naktį degė lempos, ka nebūtų tamsos, leidžiančios ar skatinančios homoseksualius santykius, buvusius nuolatiniu rūpesčiu visose vyriškose bendruomenėse, įskaitant vienuolynus“.
J.J. Robinson. Gimę kraujyje

„Dėmesys tylai, netgi iki ženklų naudojimo valgykloje, atėjo iš to paties šaltinio; ir cistersų altoriaus papuošimų paprastumas sugretinamas su ginklų ir žirgo ekipuotės paprastumu, be aukso ar sidabro naudojimo... Religinės apeigos kaitaliotos su karinėmis treniruotėmis. Buvo du pagrindiniai valgiai, valgomi tylomis su šventais skaitymis iš Biblijos prancūziško vertimo, ypač dėmesį skiriant Jošua ir Makabėjų knygoms. Visus įkvėpdavo žiaurūs Judo , jo brolių ir jų karinių būrių išnaudojimai, - kad būtų atkovota Šventoji žemė iš žiaulių netikratikių. Broliai valgė poromis, kad matytų, ar kitas nenusilpo pasninkaudamas. Vyno buvo duodama kiekvienam valgymui; ir mėsa buvo duodama tris kartus per savaitę; apribojimų priežastis buvo nelengvos karo sąlygos. ... Jis privalėjo kirptis plaukus ir auginti barzdą... Jo vyresnysis nebuvo tiesiog karo vadas, o buvo abatu. Pirmąkart krikščionių istorijoje kariai gyveno kaip vienuoliai.“
D. Seward. Karo vienuoliai Tamplieriai: mūšis dėl Jeruzalės

Tamplierių skydas visai kaip sero Galachado³⁾ – raudonas kryžius baltame fone.

„Tamplierių emblema buvo du riteriai ant vieno žirgo – neturto ir broliavimosi simbolis. Bernardas aiškiai matė, kad šie netašytų karių būrys labiau priiminas nei turtingi pasaulietiški riteriai; tamplieriai buvo ‚retai nusiprausę, susivėlusiomis, smirdinčiomis ir dulkėtomis barzdomis, susipurvinę nuo pakinktų ir karščio‘. Tamplieriai vilkėjo baltomis mantijomis su raudonu kryžiumi ir jojo į mūšį sekdami baltai juodą vėliavą, vadinamą Beauseant [sen. pranc. ‚Šlovė tau!”‘, nešamą keršo žingo, pamėgto ordino įkūrėjų. Tas pats žodis tapo ir jų mūšio šūksniu.“
Senovės išmintis ir slaptosios sektos, 1989

„Nuolatinis paklusnumas vyresniesiems buvo privalomas kiekvienam tamplieriui, o kadangi ordinas buvo atsakingas tik pačiam popiežiui, jis susikūrė savą bausmių sistemą, iki pat mirties bausmės už nepaklusnumą... Tamplieriams nebuvo leista turėti nuosavybės, ir jei tamplierius gaudavo laišką, jis turėjo jį perskaityti garsiai vado ar kapeliono akivaizdoje“.
„Mūšio metu tamplieriams nebuvo leista trauktis, jei tik priešų nebuvo trys prieš vieną; bet netir tada jie neturėjo teisės trauktis be įsakymo... asmuo, įstojęs į tamplierių ordiną, buvo visiškai pasirengęs mirti mūšyje – ir daugeliui tai nutiko“
J.J. Robinson. Gimę kraujyje

„Cistersai priėmė medžio nukirtimą kaip maldą esant tinkamoms sąlygoms; ir tamplieriai turėjo panašų požiūrį į musulmonus. Šv. Bernardo žodžiuose ‚žudyti dėl Kristaus‘ buvo ‚blogio naikinimas nėra žudymas‘ [Šv. Bernardas parašė traktatą, įrodinėjantį, kad blogio naikinimas nėra nuodėmė], tai labiau neteisybės pašalinimas nei neteisybė, - ir todėl pageidaujamas; netgi ‚nužudyti pagonį yra šlovinga, nes tai suteikia šlovę Kristui‘... Mirtis mūšyje reiškia tapimą kankiniu, keliu, kuriuo nuėjo 20 tūkst. tamplierių, riterių ir seržantų per du šimtus karo metų“.
„Bernardo genijus germanų karių kultą transformavo į religinį pašaukimą taip, kaip pagonių dievai buvo pakeisti šventaisiais, o vaisingumo apeigos į krikščioniškas šventes. Kristus išstūmė Odiną.“
D. Seward. Karo vienuoliai

Paaiškinimai:

¹⁾ Stanislovas Lecas (Stanisław Jerzy Lec, 1909-1966) – žydų kilmės lenkų poetas (lyrika ankstyvuoju laikotarpiu), satyrikas, aforizmų ir epigramų kūrėjas, pasižymėjęs skeptiško pobūdžio filosofiniais aforizmais. Buvo antikomunistinių pažiūrų, tad po karo Lenkijos valdžia jam uždraudė publikuotis. Jo garsūs eilėraščių rinkiniai „Lauko sąlygų užrašai“ (1946), „Jeruzalės rankraštis“ (1950–1952), „Kainui ir Abeliui“ (1961) persunkti ironijos, melancholijos ir nostalgijos.

²⁾ Turfanas - didžiausia oazė (70 tūkst. km²) šiauriniame Šilko kelyje, Kinijos Turkestano Sindziango provincijoje. Oazė giliai įdubus (154 m. žemiau jūros lygio). 803 m. iš tibetiečių Turfaną atėmė uigurai, kurie ten įkūrė karalystę, gyvavusią iki 1389 m., kai į rajoną įsiveržė mongolai. Uigurai buvo manichėjai, vėliau atsivertę į budizmą. 20 a. pradžioje apie 900 krikščioniškų 9-12 a. rankraščių buvo rasta vienuolyno vietoje.

³⁾Seras Galachadas (kartais, Galatas) – karaliaus Artūro Apvaliojo stalo riteris, vienas iš trijų Šv. Gralio savininkų, nesantuokinis sero Lanceloto sūnus.Jis pasakojimuose apie Artūro dvarą pasirodo gana vėlai. Garsėjo savo galantiškumu ir skaistumu. Tapo vieninteliu, ištraukusiu Artūro kalaviją iš uolos ir galinčiu paimti Gralio taurę į rankas – o tada dingsta ir paimamas į dangų kaip šventasis. Tai kažkaip pranašiška, nes jo vardu pavadintas krateris Saturno palydove Mimase (1982).
Spėjama, kad jo įvaizdžio susidarymui pasitarnavo celibatiškas cistersų-bernardinų ordinų pobūdis – charakteringa, kad jo skydas buvo raudonas kryžius baltame fone, t.y. visai kaip tamplierių riterių.