Algirdas Kugevičius
Iš ciklo "Nostalgiškos rudens godos"

 * * *

Ne tu jau ateini
į mano liūdną tylą,
lietaus nuplautą, vėjo aptaršytą, -
prisiminimai vasaros,
virš žemės pakylėtos,
dar sklando tarsi lapai,
pakąsti šalnos.

Žaizdota eglė stovi
prie kelio susigūžus -
žaibai aplaužė jos žalias šakas.
Benamis šuo, sušlapęs
ir sušalęs, glaudžias
prie jos liemens -
pilkėjantis ruduo.

Pilkumą pasirinkusi
diena jau merkias,
užmiršusi akimirkas
laimingo ryto.
Nedrįsus peršokt
aptvaro niekingo,
už grotų pasiliko
laisvūnė stirna.

Atsižadėjus vasaros
ir palaimingos pievos,
ji slepia liūdesio pilnas akis.
Graudu...

Ne tu
jau ateini
į mano liūdną tylą, -
nuskaidrina ją vėjas ir lietus,
ir kelias, ir dangus žvaigždėtas,
graudžios akys,
už aptvaro baugaus
dar švytinčios viltim...

---

Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
> Via est vita; Užmaršties upė
Visa tiesa apie Duras
Skaitiniai, poezija
Vartiklis