Algirdas Kugevičius
Iš ciklo "Nostalgiškos rudens godos"* * * Ne tu jau ateini į mano liūdną tylą, lietaus nuplautą, vėjo aptaršytą, - prisiminimai vasaros, virš žemės pakylėtos, dar sklando tarsi lapai, pakąsti šalnos. Žaizdota eglė stovi prie kelio susigūžus - žaibai aplaužė jos žalias šakas. Benamis šuo, sušlapęs ir sušalęs, glaudžias prie jos liemens - pilkėjantis ruduo. Pilkumą pasirinkusi diena jau merkias, užmiršusi akimirkas laimingo ryto. Nedrįsus peršokt aptvaro niekingo, už grotų pasiliko laisvūnė stirna. Atsižadėjus vasaros ir palaimingos pievos, ji slepia liūdesio pilnas akis. Graudu... Ne tu jau ateini į mano liūdną tylą, - nuskaidrina ją vėjas ir lietus, ir kelias, ir dangus žvaigždėtas, graudžios akys, už aptvaro baugaus dar švytinčios viltim...
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Algis Markevičius. Eilėraščiai
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
> Via est vita; Užmaršties upė
Visa tiesa apie Duras
Skaitiniai, poezija
Vartiklis