Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas. Vartiklis

William Blake (1757-1827) – romantizmo anglų poetas, dailininkas, mistikas ir vizionierius. Gyvas nesulaukęs pripažinimo ir netgi laikytas bepročiu, „atrastas“ prerafaelitų, o Jo daina „Jeruzalė“ laikoma neoficialiu Didžiosios Britanijos himnu. Dabar ypatingai vertinamas. Gerbęs Bibliją, tačiau buvęs priešiškas anglikonų bažnyčiai, buvo veikiamas Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų idealų. P. Maršalas^*) jį priskyrė prie šiuolaikinio anarchizmo pradininkų (kartu su jo amžininku Viljamu Godvinu^**)). Didelė jo įtaka 6 dešimtm. „bytnikams“ ir 7 dešimtm. JAV kontrkultūrai (Bobas Dylanas, Džimis Morisonas ir kt.)

V. Bleikas gimė 1757 m. lapkričio 28 d. Londone 7-ių vaikų audinių krautuvininko šeimoje. Nelankė mokyklos; jį namuose mokė motina. Tėvai buvo labai religingi ir, kaip manoma, priklausė Moravijos broliams. Dar vaikystėje įsitraukė į Senovės graikų siužetų iš paveikslėlių, kuriuos jam nupirkdavo tėvas, kopijavimą. Tėvai leido jį į piešimo pamokas. Tuo metu jis susižavėjo ir poezija. 1772 m. jis buvo atiduotas pameistriu graviruotojui J. Basire. Po 7 m., sulaukęs 21 m. amžiaus, tapo profesionaliu graviruotoju.

1779 m. įstojo į Karališkąją menų akademiją. Čia jis sukilo prieš tai, ką laikė neišbaigtu madingų dailininkų, tokių kaip Rubensas, stilių, kurį rėmė akademijos prezidentas Ješua Reynolds^***). V. Bleikas buvo Atgimimo epochos klasikinio stiliaus (Mikelandželo, Rafaelio) šalininkas (prieš J. Reynolds sukilo ir kita dailininkų grupė, pasivadinusi Prerafaelitais).

1782 m. V. Bleikas vedė Catherine Boucher, su kuria pragyveno iki gyvenimo pabaigos, tačiau nesusilaukė vaikų.

1783 m. pasirodė pirmas V. Bleiko eilėraščių rinkinys „Poetiniai eskizai“. Vėliau poetas sukuria keletą „iliustruotų rankraščių“, pats graviruodamas savo eilėraščius ir piešinius vario plokštelėse. Po tėvo mirties, 1784 m. kartu su broliu atidaro savo tipografiją ir ima dirbti su radikaliomis pažiūromis garsėjančiu leidėju Dž. Džonsonu. 1789 m., prasidedant Prancūzijos revoliucijai, išleidžia eilėraščių rinkinį „Nekaltybės dainos“, o 1784 m. rinkinį „Patyrimo dainos“.

1800-04 m. praleido Felphame, o grįžęs į Londoną ėmėsi kurti ir iliustruoti „Jeruzalę“ (1804-20), savo labiausiai ambicingą projektą. Sumanęs pavaizduoti Dž. Čoserio „Kenterberio pasakojimų“ veikėjus, buvo apgautas, tačiau surengia savo parodą, kurioje pateikia ir savo graviūrą : „Kenterberio piligrimai“. Taip pat parašo „Aprašomąjį katalogą“, kuris laikomas puikia D. Čoserio kūrybos analize. Tačiau paroda buvo mažai lankoma ir didelio dėmesio nesusilaukė.

Jokūbo kopėčios

65 m. amžiaus ėmėsi iliustruoti Biblijos „Jobo knygą“ – tais darbais vėliau žavėjosi Raskinas, lyginęs V. Bleiką su Rembrantu, bei V. Viljamsas, savo balete „Jobas: Kaukė šokiui“ panaudojęs tų iliustracijų rinkinį.

Viljamas Bleikas mirė 1827 m. rugpjūčio 12 d., per patį Dantės „Dieviškosios komedijos“ iliustravimo įkarštį. Palaidotas Bunhill'o laukuose. Nuo 1965 m. jo tiksli kapo vieta pamiršta, o paminklas perkeltas į kitą vietą. Šiuo metu paskelbtas Katalikiškosios gnostikų bažnyčios šventuoju.

Vėlesniuose darbuose V. Bleikas ėmė naudoti sudėtingą simbolizmą, tad jo kūriniai spausdinti mažesniais tiražais. Ankstyvieji darbai, alsuojantys maišto dvasia, buvo tarsi protestas prieš dogmatiškąją religiją. Tai ypač pastebima „Dangaus ir pragaro vedybose“, kuriame šėtonas grumiasi su apsišaukėliu autoritariniu dievu. V. Bleikas bjaurėjosi vergija ir tikėjo lyčių bei rasių lygybe.

Tačiau pirmiausia V. Bleiką laiko 19 a. išsiliejusios „laisvosios meilės“ šaukliu. Vedybos – tai vergija, tad reikia naikinti visus valstybės draudimus, liečiančius seksualinio aktyvumą (homoseksualumą, prostituciją ir netgi paleistuvavimą). Ir vis tik pernelyg drąsu kalbėti apie V. Bleiko ryšį su „laisvąja meile“ vien dėl to, kad jis tapo 7-ojo dešimtm. JAV kontrkultūros svarbia dalimi (ypač dėl A. Ginsbergo ir A. Huxley įtakos). Taip, V. Bleikui nepatiko santuokos įstatymai ir krikščioniška nuostata, kad susilaikymas yra dorybė. Kilus nesklandumams šeimoje ir dėl Katerinos nevaisingumo, jis buvo pareiškęs, kad į namus atsives antrąją žmoną. Jo eilėse skamba motyvas, kad ištikimybės reikalavimai meilę paverčia prievole.

V. Bleikas sukūrė savąją mitologiją, sudarančią pagrindą jo pranašiškoms knygoms. Joje veikia daugybė naujų veikėjų. Jis nepriėmė ir sielos ir kūno atskyrimo idėjos ir kūną laikė tarsi sielos, kylančios iš sugebėjimo atpažinti jausmus, tęsiniu.

V. Bleikas nuo vaikystės tvirtino, kad mato regėjimus. Pirmąkart tai nutiko esant 4-ių, kai jis „matė Dievą“, kuris įkišo galvą pro langą ir sukėlė siaubą. 8-10-ies matė „angelais aplipusį medį“, o vėliau, stebėdamas šienpjovius, matė tarp jų vaikštinėjančias angelų figūras.

Visą gyvenimą jį lydėjo vizijos, kurios dažnai siejosi su religiniais siužetais ir įkvėpdavo jį tolimesnei kūrybai. Netekęs brolio, toliau palaikė su juo ryšį. Beje, ir jo žmona Katerina po Bleiko mirties sakęsi palaikiusi ryšį su juo.

^*) Piteris Maršalas (Peter Hugh Marshall, g. 1946 m.) - anglų filosofas, istorikas, biografas, kelionių apybraižininkas ir poetas. Parašė ir dalinai nufilmavo 6 dalių HTV serialą „Kelionė po Afriką“ (1994), o taip pat 2 dalių „Keltų auksas: kelionė po Airiją“ (1995, BBC Radio Wales). 1980 m. persikėlė į Snowdonia nacionalinį parką ir ten pragyveno 21 m. – pradžioje nuošalioje trobelėje kalnuose, o vėliau prie jūros. Ten parašė pirmąją knygą. Jo indėlis svarus labai skirtingose srityse: anarchizmas, ekologija, alchemija, archeologija...

^**) Viljamas Godvinas (William Godwin, 1756-1836) – anglų žurnalistas, rašytojas, filosofas; vienas iš liberalios politinės filosofijos ir anarchizmo pradininkų. Garsiausias dviem per vienerius metus išleistomis knygomis: „Politinio teisingumo tyrinėjimai“ (1793), kurioje užsipuolamos politinės institucijos, ir „Daiktai, kokie yra: Kalebo Voljamso nuotykiai“ (1794), misteriškas romanas nukreiptas prieš aristokratų privilegijas. 1797 m. vedė žinomą feministę M. Wollstonecraft.
Jo pagrindinė idėja: visuomenė skirstoma į turčius ir vargšus, kurie sudaro 98% ir sukuria viską, tačiau nieko patys negauna. Beveik visas jų sukurtas produktas atitenka visuomenės mažumai. Socialinės nelygybės priežastis – privati nuosavybė, kurią ir reikia panaikinti.

^***) Jošua Reinoldsas (Joshua Reynolds, 1723-1792) – anglų dailininkas, daugiausia tapęs portretus, bei meno teoretikas. Įsteigė ir vadovavo Karališkajai meno akademijai. Buvo „Diletantų draugijos“, nagrinėjusios antikinį meną, nariu. Buvo anglų paradinio portreto (Grand statuary manner) pradininku. Jo iniciatyva Londone pradėtos rengti viešos parodos. 1789 m. apako kaire akimi ir liovėsi tapęs.

Tigras

Tigre, kurs liepsna ryškia 
Tamsiame švieti miške! 
Koks piešėjas nemarus 
Tau išmargino gaurus? 

Kur – aukštybėj ar bedugnėj – 
Įžiebė akių tau ugnį? 
Kokios dumplės pūtė žaizdrą? 
Kas išdrįso liest tą gaisrą? 

Kas per meistras tvirtarankis 
Tau širdies skilvius išlenkęs? 
Kokios buvo mintys baisios 
To, kas ją tavy įtaisęs? 

Kiek piktos turėjo valios 
Kalvis, smegenis tau kalęs? 
Kur jo priekalas? Grandinės? 
Kūjis? Žnyplės geležinės? 

Kai iš siaubo verkė žvaigždės – 
Ar jis džiaugės darbą baigęs? 
Ar ta pat jėga sutvėrė 
Avinėlį – ir šį žvėrį? 

Tigre, tigre, kurs miške 
Ugnimi švieti ryškia! 
Koks kūrėjas nemarus 
Davė tau šituos nasrus?

Vertė Andrius Krivas