Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
2003

Garsiojoje „Tigro“ kavinėje, Buenos-Aires Palermo priemiestyje, kur kasdien rinkosi įvairios garsenybės, 1921 m. balandį įvyko muštynės. Nieko ypatinga ar keista šioms vietoms. Laikraščiuose paskelbta policijos suvestinė apie praktiškai niekam nežinomo aktoriaus nužudymą. Tarytum trys prisigėrę klientai užpuolė nelaimėlį ir subadė jį peiliais. Vargšelis ten ir nusibaigė – kraujo klane. Apie šį nusikaltimą kalbėjo, tačiau taip skirtingai, su tokiomis vaizdingomis detalėmis, kurios lenkė bet kokias fantazijas. Įvykio liudininkų buvo, tačiau jie slėpėsi nuo visuomenės. Tačiau tai, ką nutylėjo policijos suvestinė, iškildavo atseit dalyvavusių asmenų pasakojimuose: žudikai buvo garsūs žmonės. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties jų vardai ir nepasirodė viešumoje. Kavinės savininkas, sprendžiant iš vienų šaltinių, po trijų dešimtmečių tapo karštu Perono3) šalininku, o iš kitų – jo režimo priešininku; jis pareiškė, kad nepažįsta nė vieno incidento dalyvio, ir aplamai juos matė pirmąkart gyvenime. Niekas taip ir nesugebėjo pasakyti, pagavo žudikus, teisė juos ar nusikaltimas taip ir liko neatskleistas, kaip dažnai nutinka dideliuose miestuose. Tam, kad žmonės pamirštų tą žmogžudystę ir įstaigos reputacija būtų atstatyta, prireikė laiko. Tada jau niekas neprisiminė apie tą žmogžudystę ir niekas nežinojo, kuo vardu buvo auka ir kur ją palaidojo. Tik ant sienos, virš vieno iš staliukų, liko kaboti velionio lazdelė. Tačiau kas prisiminė – tas prisiminė.

Jorge Luis Borges Kažkur 1923 m. rudenį vienas žinomas Argentinos leidėjas išleido jauno autoriaus Chorchė Luiso Borcheso1) „Buenos-Aires įkarštį“. Kritikai skambiai sveikino ją ir vienbalsiai nutarė, kad tau naujas ir šviežias balsas Lotynų Amerikos literatūroje. Kitos autoriaus knygos irgi susilaukė sėkmės, ir netrukus aplink jas susidarė ištisos Europos ir Amerikos jaunųjų rašytojų mokyklos ir srovės. Ypač gyrė paskutinį Borcheso apsakymų rinkinį „Visuotinė negarbės istorija“, šviesą išvydusį 1935 m. Su Borcheso vardu dažniausiai siejo šiuos žodžius: „Babilono biblioteka“, „Alefas“, „Tigras“, „Labirintas“, „Veidrodis“, „Antrininkas“. Jie tapo universalia simbolika pasaulinei literatūrai, o pats rašytojas paslaptingiausiu reiškiniu literatūroje, kažkuo panašiu į Minotaurą, mitinį požemio šeimininką. Netrukus rašytojas įsidarbino mažoje bibliotekoje, kur išdirbo visus 9 m., ir, nors jis vėliau apibūdino šį laiką kaip “devynis labai nelaimingus metus”, vis tik, tą biblioteką pavadino „rojaus erdve“. Ten jis parašė savo pagrindinius tekstus ir apsakymus. Daugybė kritikų ir geriausi literatūros mokslo specialistai jau regėjo jame būsimą Nobelio premijos laureatą. Šio rašytojo kūrinius priskyrė šiuolaikinio meno aukštumoms, o literatūrą ėmė skirstyti „iki“ ir „po“ Borcheso.

1982 m. Nobelio premiją gavęs Markesas2), kurį laikė Borcheso antipodu, oficialioje kalboje pagyrė savo varžovo kūrybą. O neoficialiai, per Švedijos karaliaus laureato garbei surengtą vakarienę Markesas pasakė, kad Borchesas, be abejo, vertas aukščiausio pripažinimo literatūroje, tik labai sunku nuspręsti, kuriam iš Borchesų reiktų jį įteikti. Kai kas palaikė, kad tai tik šmaikštus didžiojo rašytojo pasisakymas, o kai kas jo žodžius palaikė kaip ekspromtą amžina „rašytojo ir jo antrininko“ tema. Vienas jaunas italas, rašytojas ir literatūros dėstytojas, laikraštyje perskaitęs tą pranešimą, jame išgirdo kai ką daugiau. Šis jaunasis stipendijininkas, kurio vardas mūsų istorijoje neturi jokio vaidmens, rašė disertaciją apie Borcheso prozą ir visiškai atsitiktinai atsidūrė toje pačioje kavinėje, kur buvo nužudytas niekam nežinomas aktorius. Jis ten buvo vienas ir netyčia tapo garsiai vykstančio pokalbio prie gretimo staliuko liudininku. Jis išklausinėjo padavėją ir pasirodė, kad tai žinomi rašytojai Leopoldo Marečalis11), Muchika Lainesas9) ir Bjujojas Kasaresas10); Kasareso knygą „Pokalbiai su Borchesu“ jaunasis italas buvo ką tik perskaitęs. Jie apie Borcheso kūrinius ginčijosi tai rimtai, tai juokais. Lainesas pasakė, kad jis, kaip pagrindinis veikėjas, turi rimtų pretenzijų Marečalio, o ypač Kasareso darbui. Kauštelėjęs Maračelis pareiškė, kad jis puikiai žino, kur kieno darbas, ir nėra ko čia to aptarinėti. Jis, juokdamasis, pareiškė jiems, kad kiekvienas autorius – diktatorius, ir jis niekam neleis veržtis į svetimą teritoriją, kažkuris jų pasiūlė pasikeisti vaidmenimis kitoje knygoje ir atstatyti teisingumą, jei jis buvo pažeistas. Kasaresas, kuris garsėjo kaip didis detektyvinės prozos meistras, juokėsi iki ašarų, įspėdamas Maračelį, karštą Perono3) gerbėją, avangardistą, kuris žavėjosi mistika, kad tasai vis tik neužmirštų apie rašytoją.

Jaunasis dėstytojas labai susidomėjęs ir įdėmiai sekė susikirtimą, tikėdamasis sužinoti ir rašytojo vardą. Tačiau linksmi lankytojai netrukus paliko kavinę. Jaunuolis taip susijaudino nuo išgirstų kalbų, kad nusprendė, kad aptiko pėdsaką, vedantį prie didelio atradimo. Ir kartu jį apėmė abejonės. O jei visa tai viso labo pokštas, draugužių pasilinksminimas. Tačiau jį skatino ir ramybės nedavė Markeso2) žodžiai; juose jam vaidenosi paslaptis.

Būtent tomis dienomis jaunasis dėstytojas kažkuriame žurnale perskaitė kažkokio žurnalisto interviu su Borchesu. Rašytojas sakė: „Daugelis mano herojų – mano nedraugai, jie taip ir suka, kaip man pakišti kiaulę ir visai su manimi nesiskaito. Mano kaip rašytojo vaidmuo visai nepavydėtinas. Leiskite, papasakosiu jums vieną anekdotą, jei tik anekdotams neturite alergijos. Vienas aktorius gastroliavo po miestus ir miestelius, pasakodamas istorijas apir drąsų gaučo, kurį persekioja policija. Ir štai kažkuriame miestelyje netoli Buenos- aires jo paprašė pagrindinio veikėjo vardą pakeisti į vietos įžymybės vardą, tarkim, vietinio Bilio Kido, kad vietos publikai suteiktų malonumo. Tačiau 2-3 dienos iki pasirodymo pas jį apsilankė seniokas. Aktorius iškart pajuto, kad šiam žmogui ne kartą teko žudyti. Jis buvo uždaras, sunkiai rinko žodžius. Jis net gerai negalėjo paaiškinti, ko jis nori, nes visą gyvenimą vien tik žudė ir slėpėsi nuo policijos. Senis pasakė aktoriui: 'Girdėjau, kai kas pasirodys scenoje ir paskels, kad jis – tai aš. Noriu tave perspėti, kad tau nepavyks nieko apgauti, nes šiame mieste mane pažįsta kiekvienas'. Aktorius bandė jam kažką aiškinti apie dramaturgijos meną, tačiau nelaimingasis gaučo niekaip negalėjo jo suprasti. Galiausiai jis pareiškė: 'Na, gal tu ir teisus. Tu mokytas žmogus, aš nemokytas. Visą gyvenimą slėpiausi nuo policijos ir kovojau su ja. Tačiau noriu tave perspėti, kad nors aš ir senas, vis tik galiu už save pakovoti. Jei kas išeis į sceną ir pasakys, kad jis – tai aš, man užteks jėgų užlipti į sceną, ir kai kas dėl to pasigailės!' Ir vaidinimą atšaukė“. Interviu pabaigoje Borchesas pridūrė: „Dažnai klausiu savęs, ar mano kūriniuose yra bent viena originali eilutė? Galbūt tai, ką vadiname išmone, viso labo tėra mūsų prisiminimų nuotrupos?“

Jaunuolį tai nustebino, nes panašią istoriją apie gaučą jis išvakarėse girdėjo kavinėje. Ją pasakojo Kasaresas10), o Marečalis11) ir Lainesas9) jį įkalbinėjo, kad tasai išgelbėtų savo herojų, kurį persekioja policija, ir jį apgintų. Tai dar labiau sužadino jaunuolio smalsumą. Jis Buenos-Aires praleido kelis mėnesius, knisdamasis po Bocheso tekstus bei tekstus apie Borchesą ir rengdamas disertaciją, o tada, su pažįstamų pagalba, sugebėjo prieiti ir prie paties rašytojo. Jis gavo galimybę asmeniškai pakalbėti su Borchesu ir jam užduoti nelengvus klausimus; ir netgi reikalauti atsakymų į juos. Tas susitikimas jaunuoliui buvo tarsi stebuklingas sapnas – ir aklas rašytojas, ir mistinė jo namo aplinka, ir jo ištarti žodžiai. Labiausiai jį domino rašytojo dvynio tema, kuri taip dažnai pasirodo Borcheso pasakojimuose. Pats Borchesas apie save sakė, kad jis pats kaip rašytojas – tai daugybė žmonių, tad nuolat polemizuoja su antru, trečiu, ketvirtu Borchesu. Jaunojo dėstytojo išgirsti atsakymai buvo paslaptingi ir daugiareikšmiai. Iš rašytojo jis grįžo su dar didesne dilemų ir klausimų kupra.

Jaunasis doktorantas lankė literatūrinius vakarus, dalyvavo diskusijose, bendravo su daugeliu rašytojų, kritikų ir profesorių. Vienoje paskaitų, Borcheso skaitytoje studentams, rašytojas kalbėjo apie savo herojus kaip asmenis, kurie su juo daro ką tik užsinori, ir visur lydi jį. Vienas jo apibūdintų herojų atidžiam klausytojui pasirodė panašus į Bjujoją Kasaresą10). Negi ir tai viso labo tik išsigalvojimas? Borchesas citavo įvairius autorius, perpasakojo savo knygų fragmentus, prisiminė užrašus, apmatus, pastabas. Kalbėdamas apie savo dvynį, jis tarp kitko paminėjo, kad Demokritas pats sau išsiplėšė akis. jaunasis dėstytojas tame įžvelgė kažką panašaus į Borcheso likimą. O paminėjęs Mikelandželą, garsusis lektorius papasakojo įdomią istoriją.

Moses. Michelangelo Kai Atgimimo genijus užbaigė pagarsėjusią Mozės skulptūrą, jam pasirodė, kad jo kūrinys atrodo kažkokiu niūriu, netgi pyktelėjusiu. Savas tvarinys taip jį išgąsdino, kad skulptorius nusprendė, kad Mozė gali užsipulti savo kūrėją ir net jį nužudyti. Skulptorius paprašė draugo, kad tasai į dirbtuves atvestų dainininkus ir muzikantus. Ir kai jie atėjo, Mikelandželo uždainavo pirmas, likusieji prie jo prisijungė. Jis norėjo pralinksminti, prablaškyti savo kūrinį. Jie dainavo ir grojo iki vėlyvos nakties. Tačiau Mozė liko liūdnas ir piktokas. Kai svečiai išėjo, skulptorius liko vienas su savo kūriniu. Jis bandė apsiraminti, tačiau užėjo depresija. O tada jis baisiai įpyko. Kokią teisę tvarinys turi taip tyčiotis iš savo sukūrėjo ir keršyti jam? Jis ėmė rėkti ant jo, karščiuodamasis vis labiau ir labiau, ir reikalavo, kad tasai jam atsakytų. „Parlare, Mos?, parlare, Mos?! Kalbėk, Moze, kalbėk!” – šaukė jis. Tačiau liūdna grimasa nepaliko Mozės veido. Tada meistras garsiai šūktelėjęs užpuolė šventąjį ir ilgai jį daužė plaktuku per koją, kol pagaliau suprato, kad daužo jau savo paties kūną. Ir šiandien – už atitvėrimo – Šv. Petro bažnyčioje galima įžiūrėti randą: neužgijusią žaizdą ant Mozės kelio. Pasakojama, kad kai genijus apsiramino, jo kūrinys atsistojo ir nuėjo. Menininkas sušuko: „Kur tu, Moze?“ Jam pavyko sugražinti Mozę, ir tas įgavo ankstesnę povyzą, tačiau nuo tada Mikelandželo kentė baisiausius kelio skausmus.

O dar Borchesas pasakojo kaip rašytojo gyvenimas priklauso nuo jo herojų. Ir jaunasis dėstytojas prisimindavo linksmą pasiplepėjimą kavinėje ir gretino to pokalbio fragmentus.

Aplink Borchesą virė aistros ne juokais. Vieni gyrė jį ir kėlė į aukštybes, kiti, daugiausia demokratai ir kairieji, smerkė už baisaus režimo palaikymą ir net kaltino simpatijomis fašizmui. Jo kuklumas, apie kurį dažnai kalbėjo pats rašytojas, daugelio nuomone tebuvo kauke, duodančia galimybę pateisinti savo vis tik gana keistus požiūrius. Tekstuose rašytojas dažnai pats sau prieštaravo. Garbintojai noriai jam tai atleisdavo, kiti gi smerkė jį ir netgi niekino. Jaunasis Sicilijoje gimęs dėstytojas kapstėsi archyvuose, nagrinėjo medžiagą. Jis jau puikiai įsivaizdavo būsimą darbą apie Borchesą ir jo kūrybą. Perskaitinėdamas Kasareso10) knygą „Pokalbiai su Borchesu“, jis negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kokie artimi abiejų rašytojų požiūriai. Tarsi tasai, kuris uždavinėjo klausimus, pats ir atsakinėjo į juos. Italas negalėjo nepastebėti, kad, kai kalba pasisukdavo apie Lainesą9) ir Marečalį11), vienas jų visada aršiai nekentė Hitlerio, o antras buvo Pinočeto gerbėju. Borchesas tuo tarpu gynėsi nuo užsipuolimų – sakė, kad būdamas aklas, negali skaityti laikraščių ir todėl neturi reikiamos informacijos.

O jaunasis dėstytojas tuo tarpu jau iššifravo Bustoso Domeko4) ir B. Suareso Linčo pseudonimus, kurie stovėjo greta Borcheso pavardės daugelio knygų viršeliuose. Už jų slėpėsi ne kas kitas, o Bjujojas Kasaresas10). Iš vienos moters, dirbusios virėja dėstytojų valgykloje, jis išgirdo visiškai neįtikėtiną istoriją. Jos sūnus, dėstęs literatūrą Šiaurės Amerikoje, kaip paslaptį jai pranešė, kad Borchesas – tai viso labo aktorius, kuris pats nieko nerašo. Borchesas – tai apibendrintas vardas, metafora, sugalvota rašytojų grupės, leidžiančios knygas svetimu vardu. O scenoje Borchesą vaidina italų aktorius Akvilesas Skatamači, anksčiau gana gerai žinotas siauruose rateliuose. Moteris pasakė ir trijų rašytojų pavardes, kurie kartu kuria ir eiles, ir prozą, ir esė. Būtent juos mūsų jaunasis dėstytojas kadaise sutiko kavinėje „Tigras“. Moteris papasakojo apie tai greičiau kaip pokštą, neskirdama tam didelės reikšmės. Jai tiesiog norėjosi išblaškyti užsienietį ir parodyti, kiek daug žino jos išsimokslinęs sūnus.

Po pokalbio su virėja jaunasis doktorantas iš Romos parašė laišką vienam savo draugų su prašymu ką nors iššniukštinėti apie Skatamači šeimą bei - ar nepersikraustė kas nors iš jų į Argentiną praeito amžiaus pabaigoje ar šio pradžioje. Netrukus jis gavo teigiamą atsakymą. Kažkoks Sandro Skatamači, jūrininkas, 1893 m. išvyko į Buenos-Aires, kur jam gimė duktė Nora ir sūnus Akvilesas. Šis tarytum be didelio pasisekimo vaidino scenoje ir buvo užmuštas per muštynes vienoje iš kavinių; tuo metu jsi jau buvo visai apakęs dėl patirtos akies traumos. Ir tarytum kažkur buvo paskelbti aktoriaus žodžiai, kad pradžioje jis liovėsi skyręs baltą ir raudoną spalvas, o vėliau ir kitas. Kiti tvirtino, kad jis visai nebuvo aklas, tačiau jo giminėje apako tėvas, senelė ir senelis. Aktoriaus senelė iš tėvo pusės buvo anglė, ir daugelis jo šeimos narių nukentėjo Perono3) diktatūros laikais. Jaunajam mokslininkui ir rašytojui jau dėliojosi nuostabi mozaika, kurioje dar trūko kai kurių detalių. Ar tikrai kavinėje buvo įvykdyta žmogžudystė ir ten buvo tas žmogus Akvilesas Skatamači?

Ir štai mūsų mokslininkas vyksta į kavinę „Tigras“, kur jį jau gerai pažinojo, ir prašo susitikimo su šeimininku. Jis nori jį išklausinėti apie senai įvykusią kažkokio aktoriaus nužudymą ir jo žudikų vardus. Kavinės šeimininkas, jau solidaus amžiaus žmogus, perdavęs įstaigą savo sūnui, pasakė, kad nieko neprisimena, o gal jis tiesiog nenorėjo prisiminti. Tada italas nuėjo į policiją, rado buvusį teisėją, susirado kapines, kuriose galėjo būti palaidota auka. Tačiau jokių kapo ar antkapio pėdsakų aptikti nepavyko. Tarsi visa ta istorija būtų buvusi kruopščiai apgalvota iki smulkiausių detalių. Ir tada jam nušvito: aktoriaus nenužudė kavinėje, tiesiog jam davė kitą vaidmenį, o gal, kartu, ir naują veidą. Simboliai visada ką nors slepia. Jis įsidrąsino, sėdo prie stalo ir parašė straipsnį, drąsiai išklodamas paslaptingus Markeso2) žodžius į platų lauką. Tekstą išspausdino vieno universiteto studentų laikraštyje. Dešinės pakraipos Argentinos žurnalas „Kabilo“ momentaliai perspausdino jo nepaprastą tyrimą, tada straipsnį perspausdino daugelis Europos ir Amerikos laikraščių. Žinia apie tai pasiekė ir Nobelio komiteto pasostę; ir bomba sprogo. Nepaisant savo reakcinio požiūrio, Borchesas vis tik privalėjo gauti aukštą apdovanojimą. Tačiau dabar paaiškėjo, kad Borchesas visai nejuokavo.

Danilo Kišas5) romane „Sandėlys“ atgamina žinias, pateiktas minėtame žurnale. Kalba, kad Švedijos karalius, kai jam perskaitė ar perpasakojo tą straipsnį, karčiai atsiduso: „Kokia bjauri apgaulė!“ Vieną žinomiausių prozininkų Leonardo Šašą6) kai kurie laikraščiai tiesiogiai sieja su tragiško prancūzų rašytojo Ažaro mirtimi. Šaša tvirtino, kad Romenas Garis7) savo giminaičiui Poliui Pavlovičiui sugalvojo Elilio Ažaro pseudonimą, o tada tuo vardu išleido keturias gana nusisekusias knygas. Kai apgaulė paaiškėjo, spaudoje tą poelgį vadino bjauriu ir amoraliu. Nelaimingas rašytojas nepakėlė patyčių ir nusižudė. Iki Borcheso pasirodymo pseudonimai buvo viena svarbiausių diskusijų apie garbę ir moralę temų. Tačiau Bjujojus Kasaresas10) išsprendė šią dilemą knygoje „Pavyzdinė žmogžudystė“, parengtoje kartu su Borchesu ir pasirašytą B. Suares Linčo pseudonimu. Jis pateikė išgalvotus faktus tarsi tikrus įvykius. Skaitytojams teliko tik spėlioti, ar tikrai Borcheso persikėlimas iš Argentinos į Šveicariją buvo savižudybės vengimas. Tuo sunku patikėti. Kai kurie kritikai laikė, kad pagrindinė to poelgio priežastis – buvusios rašytojo Marijo Kodamo8) sekretorės, vėliau tapusios jo žmona, noras. Tiesa, Šaša viskuo kaltina patį Borchesą, kuris atseit niekino save patį kaip rašytoją ir dažnokai aplink savo knygas surengdavo įvairias mistifikacijas. Pats Borchesas rašė, kad visos pasaulio knygos kilę iš vienos ir susilieja į vieną. Ir todėl neturi jokios reikšmės, kas yra vienos ar kitos knygos autoriumi. Jei prie to prijungsime jo paties tvirtinimą apie tai, kad rašytojas kaip toksai aplamai neegzistuoja, tai štai jums ir parengtas galvosūkis – tiek jaunam italų dėstytojui, tiek visam mūsų amžiui.

O norint dar labiau viską supainioti, reikia pasakyti, kad kavinės, kuri visai neatsitiktinai vadinasi „Tigras“, kur atseit įvyko toji žmogžudystė, savininkas neseniai iki mirties perskaitė jaunojo italo straipsnį ir tarytum pasakė: „Taip! Šie vaikinai suvaidino Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vaidmenį. O Skatamači-Borchesas tik ištarė: amen!“

Galbūt Borcheso siela, kaip laiko Indijoje, persikėlė į kitos gyvos būtybės kūną. Ir visai nesvarbu, ar buvo jis aklas kaip Homeras, ar puikiai matė, o jaunas italų dėstytojas – tiesiog dar vienas rašytojo antrininkas. Kas iš jų buvo antrininku, o kas – tikrasis, kas su kuo žaidė ir kas su kuo linksminosi, atrodo, niekas nežino, taip pat ir pats rašytojas. Kiekviename naujame veidrodyje atsispindėjo vis kitas jo veidas. Nesvarbu, kokiuose tarpusavio santykiuose buvo tie veidai. Galbūt ginčas tarp veidrodžių ir tapo priežastimi to, kad Borchesas nesukūrė nė vieno romano. Tačiau romanus rašė jo antrininkai. O su kuriuo konkrečiai iš Borcheso antrininkų tai nutiko – gal svarbu, o gal ir ne. Kaip ir dėl to, kas dabar vaikšto su lazdele, nukabinta nuo „Tigro“ kavinės sienos Buenos-Aires Palermo priemiestyje.

Pastabos ir komentarai

1) Chorchė Luisas Borchesas (Jorge Luis Borges, 1899-1986) – Argentinos rašytojas, fantastinių novelių, esė, poetas, literatūros kritikas, publicistas ir vertėjas.

Berniukas su batu Jo kūrybai įtaką darė Dantės, M. Servanteso, F. Kafkos,  H.G. Velso,  A. Šopenhauerio kūriniai. Borchesas laikomas vienu iškiliausių 20 a. rašytojų ir yra apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. 1970 m. buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai. Jis geriausiai žinomas dėl savo lakoniškų fantazijų, dažnai maskuojančių samprotavimus apie esmines filosofines problemas arba įgaunančias nuotykių žanro formą. 3-me dešimt. Tapo vienu avangardizmo pradininkų Lotynų Amerikoje.

1914 m. su šeima išvyko atostogauti į Europą, tačiau kilęs karas sutrukdė grįžimą. Jie apsistojo Ženevoje, kur Chorchė pradėjo rašyti eiles prancūzų kalba. 1918 m. jis persikėlė į Ispaniją, kur prisijungė prie ultraistų – poetų-avangardistų grupės. 1919 m. žurnalas „Graikija“ išspausdino pirmąjš Borcheso eilėraštį.

1921 m. grįžęs į Argentiną į čia atnešė ir ultraizmą savo nerimuotais eilėraščiais. Jau ankstyvuosiuose kūriniuose blizgėjo erudicija, kalbų ir filosofijos žiniomis, puikiai valdė žodį. Įkuria žurnalus „Prizmė“ bei „Proa“. Ir 1923 m. išleidžia pirmą 33 eilėraščių rinktinę „Buenos-Aires karštis“.

Vėliau nutolo nuo poezijos ir ėmė kurti „sufantazuotą“ prozą, įėjusią į rinkinius „Išmislai“ (1944), „Raizgai“ (Labyrinths, 1960), „“Brodie pranešimas“ (1971). Apsakyme „Mirtis ir busolė“ žmogaus kova su chaosu pateikta kaip kriminalinis tyrimas; „Funesas, atminties stebuklas“ vaizduojamas žmogus tiesiog užpiltas prisiminimais, „virš-atmintis“ priešpastatoma loginiam mąstymui kaip apibendrinimo mechanizmui.

Pavargęs nuo ultraizmo, bando sukurti naują žanrą, jungiantį metafiziką ir tikrovę. Tačiau netrukus ntolo ir nuo to, ėmęs kurti fantastikos ir magiškus kūrinius. 1930 susipažino su 17-mečiu A. Kasaresu10), tapusio bendraautoriumi (pasirinkę Bustos Domeko4) ir Suares Linčo pseudonimus).

4-me dešimt. Parašo daug esė apie Argentinos literatūrą, meną, istoriją, kiną, o taip pat rašo recenzijas užsienio autorių kūriniams. Ima versti. Painioje išmislą su realybe, pvz., rašo recenzijas neegzistuojančioms knygoms...

Susidūręs su finansiniais sunkumais, įsidarbina sargu Almagro rajono bibliotekoje, kur saito ir rašo knygas. Tuos 1937-46 m. rašytojas vėliau pavadins „devyniais labai nelaimingais metais“, nors būtent tada sukūrė pirmuosius savo šedevrus. Į valdžią atėjus Peronui3), buvo atleistas, tačiau 1955 m., po karinio perversmo, tampa Nacionalinės bibliotekos direktoriumi (iki 1973-ųjų).

1944 m. rugpjūtį susipažino su Estela Kanto, kurią įsimylėjo. Tai įkvėpė parašyti apsakymą „Alef“, laikomą vienu geriausių jo kūrinių. Vesti jos nepavyko ir 1952 m. santykiai nutrūko.

6-o dešimtm. Pradžioje grįžta prie poezijos – daugiausia elegijų pobūdžio – klasikinio stiliaus, rimuotų. Vyrauja labirinto, veidrodžio ir pasaulio, kaip nesibaigiančios knygos, temos. Ir 6-me dešimtm. prasideda platus Borcheso pripažinimas. Jis aktyviai rašo ir dėsto Buenos-Aires un-to vokiečių katedroje.

1975 m. miršta jo 99 m. amžiaus motina - ir nuo tada kelionėse jį ima lydėti Marija Kodama8), 1986 m. balandį tampanti jo žmona. 1979 m. gauna prestižinę ispanokalbėse šalyse Servanteso premiją. Jo paskutine publikacija buvo knyga „Atlasas“ (1985) - eilėraščių, fantazijų ir kelionių užrašų rinkinys. 1986 m. persikelia į Ženevą, kur ir miršta birželio 14 d. nuo kepenų vėžio. 2009 m. siūlyta jo palaikus perlaidoti Buenos-Aires, tačiau dėl griežto našlės atsisakymo tai neįvyko.

2) Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel José de la Concordia Garcia Marquez, g. 1927 m.) - Kolumbijos rašytojas prozaikas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1982). Išgarsėjęs jo kūrinys - „Šimtas metų vienatvės“.

3) Chuanas Domingas Peronas (Juan Domingo Perón, 1895-1974) – Argentinos prezidentas (1946–1955 m. ir 1973–1974 m.).

Gimė Buenos Airių priemiestyje Lobose, ūkininko šeimoje. 16 metų įstojo į karinę mokyklą. Vėliau persikėlė į Italiją ir tarnavo fašistinėje kariuomenėje. 1943 m. gegužę, būdamas pulkininku, dalyvavo kariniame perversme prieš Argentinos prezidentą R. Castillo. Po jo tapo socialinės apsaugos ir darbo ministru ir taikė dideles nuolaidas profesinėms sąjungoms, todėl netrukus tapo populiarus tarp darbininkų.

1946 m. laimėjo prezidento rinkimus. Jo politikos dalimi buvo svarbių pramonės šakų nacionalizavimas ir importo pakeitimas vietiniais gaminiais. Jis laviravo tarp komunizmo ir kapitalizmo, tad Perono politika dažnai vadinta „trečiąja pozicija“. Asmenybės kultas ir nacionalistinė propaganda buvo pagrindiniai ramsčiai. Argentinos ekonomika suklestėjo ir buvo pasiektas gerovės lygis, kurio niekada vėliau pasiekti nepavyko. Iš to laikotarpio kilęs Perono posakis, kad iš to, ką viena argentiniečių šeima išmeta į šiukšlyną, galėtų pragyventi penkios europiečių šeimos.

Konservatoriai antrosios jo kadencijos metu nusprendė surengti perversmą. Jie rėmėsi senąja dvarininkų oligarchija, bet buvo palaikomi ir dalies profsąjungų ir net katalikų bažnyčios. Po 1955 m. perversmo prezidentas pasitraukė į Paragvajų, vėliau į Panamą. Tuo tarpu Argentinoje įsivyravo nestabilumo laikotarpis... Ir 1973 m. prezidento rinkimus laimėjęs peronistas H. Campora pasisiūlė savo vietą užleisti Chuanui Peronui. Sugrįžęs jis laikėsi tvirto dešiniojo kurso, persekiojo opoziciją. Įkūrė Alianza Anticomunista Argentina, kuri vykdė sistemingą terorą prieš oponentus. 1974 m. liepos 1 d. Peronas mirė. 1987 m. jo kapas buvo išniekintas nežinomų vandalų.

4) Onorio Bustos Domekas (Honorio Bustos Domecq) - Ch. Borcheso ir A. Kasareso10) bendras pseudonimas (kitas jų pseudonimas Benito Suarez Lynch - irgi sudarytas iš jų protėvių vardų) apsakymui „Rožinio kampo vyras“ (1933), o taip pat detektyvinių apsakymų rinkiniui „Šešios užduotys donui Isidro Parodi“ (1942) ir kt.. Pseudonimui panaudotos abiejų rašytojų prosenelių vardai. O Lynčo pseudonimu jie paskelbė detektyvą-parodiją „Mirties modelis“ (1946).

5) Danilo Kišas ( Danilo Kiš, 1935-1989) – jugoslavų poetas, prozininkas, dramaturgas ir vertėjas.

Gimė vengrų žydo ir serbės iš Juodkalnijos šeimoje, o pakrikštytas pagal stačiatikių apeigas – visa tai nulėmė internacionalinį jo kūrybos pobūdį. Tėvas suimtas 1944 m. ir žuvo Osvencime. 1947 m. su motina repatrijuoti į Juodkalniją. 1960 m. Belgrado un-te apgynė diplominį darbą.

1962 m. išleido pirmąją knygą „Palėpė“ ir per dešimtį metų tapo pastebimu jugoslavų rašytoju. 1973 m. išvyko į Prancūziją dėstyti serbų ir kroatų kalbų. 1976 m. išgarsėjo romanu „Boriso Davidovičiaus kapas“, smerkiančiu totalitarizmą. Jis aštriai pasisakė ir prieš nacionalizmą (kalba „Anatomijos pamokoje“). Užsiėmė ir vertimais. Save laikė Borcheso ir B. Šulco pasekėju. Jo kūrybą maitino žydų, serbų, vengrų tradicijos. Jo šlovė augo ir 1989 m. buvo pasiūlytas kandidatu Nobelio premijai, kurią gauti sutrukdė jo mirtis nuo plaučių vėžio. Jis nebuvo labai produktyvus rašytojas, o dalis jo kūrinių paskelbta tik po jo mirties.

6) Leonardo Šaša (Leonardo Sciascia, 1921-1989) - italų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir politikas, išgarsėjęs aštraus siužeto romanais apie Sicilijos mafiją.

Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Diktatoriaus pasakos“ (1950) – satyra prieš fašizmą. 1961 m. išleido misteriją „Pelėdos diena“. Prie misterijų grįžo su „Iššūkiu“ (1971) .

1975 m. su Komunistų partijos priedanga išrinktas į Palermo miesto tarybą. Su KP ryšius nutraukė 1977 m. 1979-83 buvo Italijos parlamento nariu nuo Radikaliosios partijos. Aktyviai bendradarbiavo su kino režisieriais ir jo daugelis kūrinių buvo ekranizuoti („Kiekvienam savo“, „Bet kuria kaina“, „Atviros durys“ ir kt.).

7) Berniukas su batu Romenas Garis (Romain Gary, tikr. Roman Kacew, 1914—1980) – žydų kilmės Vilniuje gimęs prancūzų rašytojas, mistifikatorius, kino režisierius, kariškis, diplomatas. Hondūrų premijos laureatas (1956 ir 1975 m. - antrąkart Emilio Ažaro vardu).

1928 m. motina su sūnumi persikėlė į Nicą (Prancūzija). Karo metu pasitraukia į Angliją, stoja į de Golo renkamą prancūzų armiją karo pilotu. Po karo įsitraukia į diplomatinę tarnybą. 1945 m. išleistas pirmas jo romanas „Europos mokymas“, - ir netrukus jis tampa vienu populiariausių ir produktyviausių Prancūzijos rašytojų. Buvo aukštuomenės pažiba ir dendis. Dukart gauna Hondūrų premiją (1956 už „Dangaus šaknys“, 1975 m. už „Gyvenimas dar prieš akis“ - šįkart jau Emilio Ažaro vardu, dėl ko ir laikomas mistifikatoriumi – jį Garis pristatė kaip motinos jaunesniojo brolio anūką).

1980 m. gruodžio 2 d. nusišovė palikęs laiškelį: „Viską galima paaiškinti depresija. Tačiau tada ji tęsiasi nuo tada, kai tapau suaugusiu žmogumi, ir būtent ji man padėjo dorai užsiimti literatūros amatu“.


Sostinės J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje, kur ant šaligatvio dar ne taip seniai stovėjo didelis akmeninis rutulys, savotiškas šios vietos reprezentantas, birželį išdygo naujas meninis akcentas – mažo berniuko su dideliu batu rankose skulptūra. Gaila, nebeliko didžiulio akmeninio bumbulo, tikro senosios akmenskaldystės šedevro. Sako, į bumbulą pataikė sunkvežimis, vairuojamas neatsargaus vairuotojo. Iš ilgų dešimtmečių snaudulio išjudintas bumbulas staiga pajuto savyje glūdinčią jėgą, su grėsmingu bildesiu ir keldamas didžiulį pavojų ėmė riedėti žemyn J. Basanavičiaus gatve, kadaise vadinama Didžiąja Pohulianka: išlaisvinta potencinė energija virto kinetine. Gaila bumbulo, kurį gal ir nespėjusį pridaryti nepataisomos žalos kažin koks naujasis lietuvis įkalino savajame sode. Kas žino, kiek čia teisybės, bet žmonės kalba.

8) Marija Kodama (Maria Kodama, g. 1937 arba 1945) - Chorchė Borcheso našlė, tvarkanti jo literatūrinį palikimą ir vadovaujanti Tarptautiniam Borcheso fondui.

Gimusi Buenos-Aires japono ir vokietės šeimoje. Universitete klausė Borcheso paskaitų, tapo jo sekretore, padėdavo aklam rašytojui versti senovės skandinavų literatūrą, sudomino jį japonų kultūra. 1986 m. tapo jo žmona, santuoka apiformindami Paragvajuje, nors nė vienas joje nedalyvavau, kas kelia klausimų dėl jos teisėtumo.

9) Manuelis Muchika Lainesas (Manuel Mujica Lainez, 1910-1984) – Argentinos rašytojas, žurnalistas ir vertėjas.

Priklausė garsiai aristokratų šeimai. 3-me dešimtm. studijavo Paryžiuje. Tuo metu prancūzų kalba suūrė ir pirmą savo istorinį romaną „Liudvikas XVII“. 1936 m. debiutavo esė rinkiniu „Kastilijos balsai“ - jų centrinė tema yra Don Kichotas. Buvo nenuilstamu 19 a. Argentinos politikų ir rašytojų biografu, Buenos-Aures dainiumi (eilės „Giesmė Buenos-Aires”, 1943; esė „Buenos-Aires estampai“, 1946; apsakymai „Paslaptingasis Buenos Aires“, 1950; istorinis romanas „Didysis teatras“, 1980). Taip pat rašė istorinius romanus apie Viduramžius ir Renesansą Europoje, senovės Egiptą, kurių žinomesni „Vienaragis“ (1965), „Labirintas“ (1974), „Skarabėjus“ (1982)... Taip pat vertė Šekspyro sonetus, Rasinio, Moljero pjeses ir kt.

10) Adolfo Bojojas Kasaresas (Adolfo Bioy Casares, 1914-1999) – argentiniečių rašytojas.

Gimė turingoje aristokratų šeimoje. Pirmą apsakymą parašė būdamas 11 m. savo pusseserei, kurią buvo įsimylėjęs. 1932 m. susitiko su Ch. Borchesu (vėliau bendrais pseudonimais išleido kelis kūrinius) – ir po 2 m. metė mokslus ir pasišventė literatūriniai veiklai. 1940 m. pasirodė žinomiausias ir visuotinai pripažintas jo kūrinys – „Morelio išradimas“. 1954 m. išleidžia romaną „Herojų sapnas“, o 1969 m. garsusis „Karo su kiaulėmis dienoraštis“, o 1973 m. romanas „Užsnūdęs saulėje“. Savo kūryboje harmoniškai derino fantastiką su tikrove.

11) Leopoldo Marečalis (Leopoldo Marechal, ) - Argentinos poetas ir prozininkas.

Debiutavo 1922 m. avangardistinių eilėraščių rinkiniu „Ereliukai“, tačiau kitos dvi rinktinės („Odės vyrui ir moteriai“, 1929; „Kentauras“, 1940) žymėjo grįžimą prie labiau klasikinio stiliaus. 1948 m. išleido garsiausią romaną „Adomas iš Buenos-Aires“, su mįslėmis ir kupiną simbolinių ir kultūrinių simbolių, parašytą remiantis „Odisėju“ (o 7-oji romano knyga yra Dantės „Dieviškosios komedijos“ parodija). Kiti du jo romanai („Severo Arkangelo puota“, „Megafonas arba Karas“) nebuvo iškeisti jam esant gyvam. Pripažinimas atėjo po mirties ir jo kūryba imta laikyti alternatyva kosmopolitiniai Borcheso kūrybai.

Dendis ir dendizmas
Borchesas ir matematika
Visa tiesa apie Duras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Maksimalistinis vertėjo manifestas
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Italo Calvino. Katinų markizė
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai