Įvairiapusis Edgaras Po  

Taip pat skaitykite: Edgaras Poe, arba grožio kūrimas pasitelkus ritmą

E. Po (1809-1849) laikytinas detektyvų literatūros pradininku; o dar buvo aštrus kritikas, fantastinių kūrinių autorius, šiek tiek fizikas ir matematikas, - jau neskaitant poeto-simbolisto. Dar žinoma, kad aiškiausios, liūdnai spalvingos ir įtikinamos eilutės gimdavo jam tik užgėrus. Jis buvo alkoholikas, o jo simbolizmas – haliucinacijų pasekmė. Ir būtent šituo simbolizmu žavėjosi prancūzų poetas Š. Bodleras: „Jis mėgsta savo figūras žalsvame arba melsvame fone fosforizuojančių dūlančių medžiagų šviesoje, orgijų ir audrų šėlsmo triukšme...“ Pats E. Po savęs simbolistu nelaikė – jis nusigerdavo iki velniukų pasirodymo ir nieko nešlovinamas kūrė. Ir jo kūryba yra tikrai nuostabi!

Niujorko „Sun*) “ 1844 m. išspausdino E. Po žinutę apie į Virdžiniją iš Europos atskridusį dirižablį. Mažai kas atkreipė dėmesį į datą – balandžio 1-oji. Grupės smalsuolių atkakliai šukavo nurodytą vietovę ieškodami dirižablio. Greitai supratę esantys apgauti, pasipiktinę skaitytojai pažadėjo „išsiaiškinti“ su rašytoju. O dirižablis iš Europos tikrai atskrido (R-34), bet ... tik po 80 m.
E. Poe ir griaučiai
E. Po savo tualete buvo pastatęs griaučius

Š. Bodleras (kaip ir T. Gotjė) buvo prancūzų simbolizmo vienu pradininkų ir, neslėpdamas, o atvirkščiai, pabrėždamas, savo homoseksualumą ir girtavimą, sėmėsi įkvėpimo iš opiumo ir vyno derinio. O dorai prisiliuobęs, šlovino erotinių iškrypimų kultą ir nesveikų jausmų estetizaciją („Les fleurs du Mal“ – „Blogio gėlės“; 1857). Nevaržoma fantazija buvo išreiškiama užuominomis, neišsakymais, įprastinių jausmų neigimu. Kartu jis savo simbolizmo paaiškinimui sukūrė savitą teoriją-religiją, apimančią spalvos, kvapo ir garso giminingumą („Correspondencies“ – „Atitikimai“) – subjektyvaus prado ir iracionalumo išraišką („žodžio alchemija“, „fin-de-siecle“).

M. Gorkis, daug per savo gyvenimą regėjęs žmonių su ligota vaizduote, simbolistus, šiuos moralės revoliucionierius (Gotjė,  Bodlerą,  Verleną) apibūdino: „... tie, kuriuos vadina dekadentais, išklibintais, puolusiais, ir kurie maloniai prisiima tuos epitetus ir net išdidžia bravūra puikuojasi savo ligotomis keistybėmis, juos darančius, įprastiniu požiūriu, juokingais žmonėmis su didelėmis pretenzijomis, yra, psichiatro požiūriu – psichiškai sergantys, sociologo požiūriu – anarchistai ne tik meno, bet ir moralės srityje; visais trimis požiūriais dekadentai ir dekadentizmas – žalingas, antivisuomeninis reiškinys“, su kuriuo reikia kovoti“.

Iškreipto Bodlero,  Varleno, Rembo romantizmo gerbėjo niekad netrūko. Daugelis apsvaigusių poetų rašė „sustabdydami akimirką“ – daugelyje jų eilių išreikštas akimirkos išgyvenimas. Ir jas perskaitęs kai kas nevalingai tampa seniai dingusių išgyvenimų dalyviu, o kai kas ... išrašo diagnozę [žr. Išsilaisvinę poetai]

Tarsi apimtas persekiojimo manijos, E. Po niekur nesijautė ramus ir dažnai keitė gyvenamąją vietą (reporterių nusivylimui): iš Baltimorės kėlėsi į Filadelfiją ir Ričmondą, iš Niujorko į Bostoną.. Tačiau alkoholizmas – liga ir „užgėręs“ Po vėl imdavo rašyti savo savitus kūrinius. Š. Bodleras laikė, kad jų „keistybės“ ir kliedesiai ir yra grožio apraiškos: „Jų tema jis visad imdavo išskirtinius žmogaus gyvenimo atvejus, pvz., haliucinacijas, pradžioje neaiškias, miglotas, tačiau pamažu įgaunančias neabejotinų faktų pobūdį: netikę sąvokos, apėmusios protą ir mąstymui pranešusios savo laukinę logiką; isterijos priepuoliai, visiškai paralyžiuojantys valią, prieštaravimai tarp nuotaikos ir sveiko proto, pasiekiantys tai, kad kančia išreiškiama juoku“.

1839 m. „mūza“ ir redaktoriai nusisuko nuo E. Po, tie metai jam buvo kūrybiškai nesėkmingi. O rašytoją „prikėlė“ posūkis į mokslą. Kad jis išsivaduotų iš depresijos, vienas draugų patarė jam perdirbti prof. T. Vajatos (Thomas Wyatt) knygą „Konchiologijos vadovas“. Konchiologija – tai mokslas apie kriaukles ir jų gyventojus, „minkštakūnius“. Knyga buvo parašyta sunkiu, sausu ir pernelyg mokslišku stiliumi, o jos sistematizacija reikalavo pagerinimo. Kiek padelsęs su pasiūlymu, Po vis tik ėmėsi knygos, stengdamasis išdėstyti medžiagą įdomiai. „Talento nepragersi“ – profesorius rezultatu buvo susižavėjęs. Iki 19 a. pabaigos „Pirmoji konchiologo knyga“ buvo išleista 4 kalbomis ir anglakalbėse bibliotekose buvo rekomenduojama mokiniams.


*) The Sun - Niujorko dienraštis, leistas 1833-1950 m. Laikytas rimtu leidiniu ir lyginant su kitais dviem pagrindiniais (The New York Times ir New York Herald Tribune), buvo politiškai konservatyviausias. Pradžioje ėjo kaip rytinis laikraštis, vėliau atsirado ir vakarinė jo versija, o nuo 1920 m. jau ėjo tik kaip vakarinis laikraštis. Ypač išgarsėjo 1835 m. dėl „didžiosios Mėnulio apgaulės” apie, atseit, civilizacijos Mėnulyje atradimą (žr. >>>>>). 1844 m. buvo paskelbta ir garsioji E. Po apgaulė apie skrydį dirižabliu per Atlantą. 2002-08 m. buvo atsinaujinęs pavadinimu The New York Sun.

Erlend Loe. Dopleris
Teofilis Gotjė. Hašišas
Edgaras Keretas. Venera
Christian Libens. Sekso poetika
Ženklo savarankiškumo doktrina
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
E. Po. Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Edgaras Poe: grožio kūrimas pasitelkus ritmą
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
M. Bulgakovas. Meistras ir Margarita
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Lietuvių literatūros tendencijos
A. Rimbaud. Pagedęs kraujas
Riiti Jokomicu: Musė
Skaitiniai
Vartiklis