21 a. pradžios japonių mažoji proza: trūkio literatūra. Vartiklis

Atminties ir jos priešybės, užmiršimo, tema gana neseniai dviem kūriniams atnešė Akutagavos premiją: Mieko Kavakami¹⁾ (2008) ir Kaori Fudzino²⁾ (2013). Rašytoja ir poetė Mieko Kavakami – kylanti japonų literatūros žvaigždė. Jos apsakymo „Apie ją ir jos atmintį“ veiksmas vyksta bevardžiame miestelyje glūdžiame užkampyje. Jo herojė turi du vardus, – ankstesnį ir dabartinį – tačiau skaitytojui jie nepranešami. Vrdą teturi vienas veikėjas, tačiau prisiminimus apie jš herojė visiškai ištrynė iš savo atminties.

Kaori Fudzino apsakyme „Ką užmiršta Sioko-san“ herojė kasryt užmiršta, kas jai vyko naktį. Dieną ją supa ne žnmonės, o beveidės funkcijos: vyresnioji dukra, anūkė, medicinos seselės, fizioterapeutas. Ji ligota, kenčia nuo nesupratimo, pavargo nuo gyvenimo ir ligoninės. Tačiau ji, atrodo, turi vardą. O gal ir ne?! Paprasti dalykai apsakyme atrodo baugūs ir gąsdinantys. Keitos Dzino³⁾, prozininkės ir psichiatrės iš šiaurės Saporo, „Išgaravimas“ taip pat turi antiutopijos elementų: veikėjų anonimiškumas, belaikė jų būtis, fizinė izoliacija. Kol kas ji neišleido savo knygos, tačiau verčiama į anglų kalbą. Ji rašo tik mažąją prozą, o jos fantazijos kuriami pasauliai balansuoja ties parodijos riba.

¹⁾ Mieko Kavakami (g. 1976 m.) – japonų rašytoja, išgarsėjusi novele „Papai ir kiaušiai“ (2008). Kaip poetė debiutavo 2006 m., pirmą romaną „Mano ego, dantys ir pasaulis“ išleido 2007 m. Jos kūryba pasižymi poetinėmis savybėmis, moters kūno supratimu ir įžvalgomis į šiuolaikinės visuomenės dilemas. Ji dažnai panaudoja Osaka-beno dialektą.
Skaitykite jos apsakymą Apie ją ir jos atmintį

²⁾ Kaori Fudzino (g. 1980 m.) – japonų rašytoja iš Kioto. Literatūrinis debiutas įvyko 2006 m. (apsakymas „Iyashii tori“). Išleido rinkinius „Fainaru Gāru“ („Paskutinė mergina“, 2014 ) ir „Doresu“ („Suknelė“, 2017). Paskutinę knyga – „Pomirtinio gyvenimo prisiminimai“ (2020).

³⁾ Keita Dzin (Keita Jin, g. 1981 m.) – Sapore (Hokaido saloje) gyvenanti japonų psichiatrė ir rašytoja. Publikuojasi nuo 2010 m.: naujosios japonų prozos almanache „Monkės biznis“, žurnaluose „Vaseda Bungaku“, „Sintio“ ir kt.

Keita Dzin. Išgaravimas

Didesniąją dienos dalį leidau garo pavidalu. Tai leido man sumažinti spaudimą juosmeniui, kurio skausmai mane dažnai vargino. Tačiau pagrindine priežastimi buvo tai, kad garo būsenoje mano siela pasiekdavo man įprastomis sąlygomis nepasiekiamo nusiraminimo. Garo pavidalu aš išsilaisvindavau nuo neramaus jausmo, susijusio s u vyksmu aplink, ir neskubėdamas bei niekuo nesirūpindamas plaukiojau iš kambario į kambarį. Toks buvo mano pojūtis. Aš išsilaisvindavau iš fizinių dėsnių prakeikimo, išleisdavau nevaržomam plaukiojimui savo molekules, visas iki vienos, „išskaidydavau“ savo kūną, leisdamas jam užpildyti buto erdvę. Daugiau nebuvo poreikio miegui naktį, kad nuimčiau fizinį ir dvasinį nuovargį. Buvojau nuolatinėje pusiau snaudulio ramybėje. Mane iliuzoriniame lopšyje sūpavo nežinoma jėga, tarsi būčiau kažkur aukštyn savo rankomis iškėlęs savo kūną ir, suteikęs jam postūmį, palikęs plaukioti ore.

Norint tapti garu būtina tam tikra sąmonės koncentracija. Visad pradedu tuo, kad atsigulu į lovą veidu aukštyn ir užsimerkiu. Po trumpo laiko nesuskaičiuojamos į dulkeles panašios dalelės, nuolat judančios mano galvoje, ima nusėsti į patį smegenų dugną. Tada aš pasirenku tinkamą akimirką, atpalaiduoju galūnes ir staigiu judesiu pasuku visą kūno virš juosmens dalį, tarsi išsisukdamas iš savęs pačio, nors tiksliai apibūdinti tą pojūtį man gana sunku. Vien to pasisukimo nepakanka; jį reikia derinti su vos pastebimu pasitempimu palei sukimosi ašį ir kartu su statmenu judesiu ratu. Kitaip nieko nebus. Tačiau jei viskas įvyksta sklandžiai, tai sekundės dalį jaučiu, kaip švelniai levituoju, o jau kitą akimirką visos mano kūną sudarančios molekulės lėtai pasklinda po kambarį, suteikdamos man neribotą judėjimo laisvę.

Kai sugrįžtu į savo kūno pradinę būseną, man vėl reikia nežymiai pasukti juosmenį, tik priešinga kryptimi. Tuo metu jausmas toks, tarsi šiek tiek lenkiuosi į priekį ir ruošiuosi pilnam panirimui. Nors, reikia pastebėti, garo pavidalu vinguriuojant po kambarius, gana sunku surasti, kur randasi tavo juosmuo juk erdvės atžvilgiu jis visur. Vis tik mano į molekules suskaidyti smegenys visada galėjo nustatyti mano juosmens padėtį tiek pat tiksliai kiek ir esant įprastoje būsenoje. Man tiesiog trūksta žodžių, kad tiksliai aprašyčiau visus tuos dalykus tam, kas neturi išgaravimo patirties. Išgaravęs žmogus

Tame dalyke buvo vienas labai svarbus momentas – prieš pereinant į garą turėjau įsitikinti, kad visi langai bute sandariai uždaryti. Esant ilgesniam viduje esančio oro kontaktui su iš išorės patenkančiu oru mano „kūnas“ galėjo pamažu ištekėti iš patalpos ir nuplaukti nežinoma kryptimi. Tokiu atveju mano laisvas plaukiojimas tapdavo lėtu, tačiau neišvengiamu judėjimu į neišvengiamą pabaigą, į neskubią mirtį nuo išsisklaidymo po beribes visatos erdves. Tiesą sakant, tai buvo vienintele nerimo priežastimi.

Panašiai turėjau pasirūpinti, kad mano mergina, patekdama į butą su atsarginiu raktu, vienu metu nelaikytų atidarytų įėjimo ir svetainės durų. Ji paprastai ateidavo kiekvienos savaitės pabaigoje, kad sutvarkytų butą ir paruoštų man, baisiam tinginiui, maisto (beje, garo pavidale man maisto nereikėjo). Šiaip jai, atrodo, nelabai patiko mano polinkis ilgai buvoti garo būsenoje. Ne tai, kad ji garsiai apie tai pasisakytų, tačiau savo elgesiu ir išvaizda leido suprasti, kaip ji tai priima. „O mūsų bute dujos“, - sakydavo ji juokaudama, tačiau aš jau žinojau, kad tas ypatingas tonas – tiesiog būdas parodyti man savo nepasitenkinimą tuo pačiu nekeliant dėl to triukšmo.

Ji nelabai mėgo šnekėtis su manimi, kai buvojau garo būsenoje. Mano balsas (tiksliau tai, kas pakeisdavo mano balsą) sklido ne iš fiksuoto taško, o tarsi iš visų kambario kampų, pasireikšdamas akimirksniniais merginą supančio oro slėgio pokyčiais. Kai ji ką nors atsakydavo man, mano klausos organai, išsklidę po kambarį, jos balso garsą suvokdavo iš visų galimų kampų ir jį perduodavo į mano smegenų garso centrą, kuris taipogi buvo pasklidęs ore. Mano mergina tokį bendravimo būdą laikė ne ypač maloniu. Ji sakė, kad jaučia diskomfortą. Ir negalima sakyti, kad jos nesuprasčiau.

Tačiau blogiausia, anot jos, buvo tai, kad kai mano garo būsenos esybė užpildydavo kambarį, jai iškart pasidarydavo šalta, o oras imdavo atrodyti kažkokiu lipniu Žmonėms su prasta kraujo apytaka, kaip, atrodo, teisingai samprotavo ji, ilgesnį laiką būti tokiame kambaryje yra sunku. Tačiau, bendrai imant, galima sakyti, kad mano mergina niekada nevertė mane nutraukti išgaravimo praktiką. Ir nors ji visaip išsakydavo savo nerimą tuo klausimu, galiausiai ji atleisdavo man už šią mano silpnybę.

Kai supratau, kad nepajėgiu grįžti iš garo būsenos į įprastą, aš nepajutau nieko panašaus į artėjančios katastrofos jausmą. Anksčiau, jei man iš pirmo karto nepavykdavo pereiti į kietą substanciją, darydavau kelis gilius įkvėpimus (tai sunku apibūdinti įprastais žodžiais) prieš kartojant juosmens pasukimą. Paprastai tai padėdavo ir mano kūnas įgaudavo pradinę formą. Tačiau tądien, nepaisant seniai išbandyto būdo, išskaidytas tebesklandžiau ore. Prieš kelias dienas kiek persišaldžiau ir man atėjo į galvą, kad mano nesėmė dėl to negalavimo. Tačiau ir kitą, ir dar kitą dieną aš taip ir nepajėgiau sustandėti. „Na ir gerai“, - pamaniau. Aplama buvau nusiteikęs optimistiškai, manydamas, kad kažkuriuo metu sugebėsiu vėl įgauti normalią formą. O jei ir ne, tai tame nemačiau didelės problemos. Kai aš, tarsi tarp kito, pranešiau savo merginai, kad man teks dar kurį laiką pabūti garo būsenoje, jos susirūpinusi išvaizda man suteikė trumpalaikį sadistinį pasitenkinimą.

Pirmos kelios buvimo nuolatinėje garo būsenose savaitės buvo išskirtinai malonios. Aš silpna srovele savo malonumui sruvenau po butą, kartais atlikdamas šaunius akrobatinius triukus: vijausi užuolaidų pakraščiu palei kiekvieną klostę arba įlysdavau į siaurus tamsius plyšius tarp sienos ir knygų lentynos. Prisižaidęs aš ploniausiu sluoksniu išsitiesdavau po visą butą ir mėgavausi ramybe. Atėjus vakarui kiekviena mano „kūno“ dalelė maloniai persisunkdavo vėsia tamsa. O kai per naktį sukaupta drėgmė švintant imdavo garuoti iš manęs – to pojūčio irgi negalima laikyti nemaloniu.

Mano mergina ėmė lankytis kas trečią dieną. „Man bus bloga, jei tau kas nutiks“, - sakė ji man, tačiau aš skubėjau ją užtikrinti, kad man nieko nenutiks ir kad šiuo metu didžiausias pavojus – tai lengvabūdiškas elgesys su išorinėmis durimis.

Be mano merginos, buvo dar vienas žmogus, netikėtai susirūpinęs mano likimu. Nežinau, iš kur ji apie tai sužinojo, tačiau, vienaip ar kitaip, mano tetulė, gyvenusi tame pat mieste ir keletą kartų iki tol pas mane buvusi, nusprendė mane aplankyti. Tuo metu aš negalėjau savarankiškai, nepasinaudodamas kitų pagalba, atrakinti spynos ir įsileisti svečius, tačiau tądien mano mergina lyg tyčia buvo pas mane ir atliko viską, kas būtina.

Tetulė, kuri savo prigimtimi buvo nervinga ir susirūpinusi, sužinojusi apie mano egzistavimą garo būsenoje, trunkančioje jau kelias savaites, vos nesusirgo iš liūdesio. Vos užėjusi į butą, ji imdavo mane šaukti vardu, tačiau dėl to, kad ji nežinojo, į kurią pusę žiūrėti, kreipėsi į mane visą laiką neramiai žvilgsniu bėgiodama po kambarį. Du ar tris kartus ji atverdavo burną, kad kažką pasakytų, ir kartu pakeldavo akis į lubas, bandydama ten užčiuopti bent kokią užuominą į mano vietą erdvėje.

„Ar galiu kuo padėti? – galiausiai liovusi ieškoti manęs žvilgsniu, ji tuo klausimu kreipėsi į lempą, kabančią pačiame lubų centre (pagal kažkokius nežinomus požymius tetulė nusprendė, kad randuos kažkur ten). – Nežinau, ar panorsi su manim kalbėtis, tačiau, jei turi kokių problemų, su malonumu tavęs išklausysiu. Pabandyk, papasakok, kas tave neramina?“

Po tų žodžių tetulė žvilgtelėjo į mano merginą ir priverstinai nusišypsojo. Toji atsakė jai abejinga šypsena. Įsivyravo tyla. Dvi moterys su sustingusiomis veiduose šypsenomis stovėjo ir žvelgė į lempą palubėje. Susidarė jausmas, kad jei joms neatsakysiu, jos taip ir stovės visą amžinybę. „Manęs niekas netrikdo, - pasakiau bejausmiu balsu. – Nereikia taip jaudintis“. Išgirdusi mano, neaišku iš kur sklindantį balsą, tetulė, iš vienos pusės, aprimo, gavusi mano patvirtinimą, kad randuosi bute, tačiau, iš kitos pusės, dar labiau sumišo. Ji atrodė pasimetusi.

„Praeitą savaitę žiūrėjau TV laidą, - ištarė po neilgos pauzės, vėl žvilgsniu apžvelgdama kambarį. – Galbūt, tau trūksta vitaminų ar amino rūgščių? Juk gyveni vienas, gal mažai daržovių valgai?“ „Nemanau, kad problema tame“, - atsakiau. „Tikrai?“ – tarstelėjo ji ir nutilo. Ji daugiau neturėjo ką man pasakyti ir tik kelis kartus pakartojo: „Tačiau vis tik... vis tik...“, tarsi bandydama sulaukti palaikymo iš mano merginos. Tačiau toji tik pora kartų neaiškiai linktelėjo vietoje atsakymo. Išleidusi savo nerimą, tetulė pradėjo ilgus aiškinimus dėl jos atneštų vaišių, kurio ypatinga vertė buvo ta, kad buvo nupirktos išgarsėjusioje jos rajone konditerinėje. Tetulė dėžutę su pyragaičiais padėjo ant stalo ir pasišalino. Žinoma, būdamas garo būvyje negalėjau valgyti pyragaičių ir šiaip ką nors panašaus, Tačiau, atrodo, į tą faktą tetulė dėmesio neatkreipė.

Kartą mano mergina tarp kitko pastebėjo, kad jai bloga, nes mes kartu niekur neiname. „Ar tau neatrodo, kad mums nors retkarčiais reiktų nueiti kartu į parduotuves, nusipirkti naujų drabužių, visokių smulkmenų namams, pavyzdžiui, dubenėlių sriubai ar kilimėlį voniai? – paklausė ji manęs. – Žinai, mes galėtume pajusti malonumą iš pačių paprasčiausių užsiėmimų“. Neturėjau priežasčių prieštaravimams. Todėl pasiūliau jai iš virtuvės atnešti termosą. Jei man pavyks jame susitalpinti kompaktiškai, tai ji pasikabins jį ant peties ir mes galėsim pasivaikščioti – prasiblaškyti šopingu, nueiti į kiną (beje, susimokėjus tik už vieną bilietą – ir kino teatre, ir visuomeniniame transporte). Nežinau, kiek jai tai patiko, tačiau nuo tada mes kartu išeidavome pasivaikščioti dar kelis kartus. Jei mums norėjosi ką nors aptarti, pasikalbėdavome specialaus kodo pagalba, kuriuo į kamštelį išstuksendavau atsakymus į jos klausimus.

Aišku, pasivaikščiojimų metu nemačiau nieko, kas vyksta išorėje. Vienintelis dalykas, kurį galėjau stebėti, buvo mane supanti tamsa. Tačiau gatvės garsai, pasiekiantys mano ausis, praeidami per termoso sieneles paslaptingai (galima sakyti kad net kilniai pakylėtai) tarnavo mano širdžiai nelauktu nusiraminimu. Nežymi drėgmė termoso viduje kaip niekaip geriau tiko tam, kad galėčiau atpalaiduoti savo „kūną“. Nuo prisilietimų prie vėsaus ir kieto metalinio paviršiaus mano siela nurimdavo. Niekad ir niekur nesijaučiau taip saugiai. Ėmiau leisti laiką termose net būdamas bute, į kurį įsigauti ir kurį palikti man padėjo mano mergina. Ji dažnai klausdavo manęs, ar patogu būti metaliniame cilindre? Ir aš visada atsakydavau neužtikrintai teigiamai: „Na, .. galima ir taip pasakyti“. Ji netęsė klausinėjimų apie tai, kas liudijo, kad ji, pastebėjusi mano ekscentrišką, iš pirmo žvilgsnio, elgesį, rimtai susirūpino dėl mano tolimesnio likimo. Mane erzino jos reakcija, tačiau tuo pat metu aš jaučiausi šiek tiek kaltu.

Tai nutiko vakare, lygiai po mėnesio nuo buvojimo garo būsenoje. Dar pirmoje dienos pusėje pajutau kažką panašaus į galvos svaigimą, tačiau bekreipiau dėmesio į tą nežymų negalavimą, kurio simptomai, vienok, artėjant vakarui stiprėjo, tapo juntami, o leidžiantis saulei mane apėmė mirtinas nuovargis. Jaučiausi kaip prastai išspausta, drėgna ir sunki kilpinio audinio antklodė po skalbimo, kuri, kapsanti sunkiais lašais, lėtai smunka kažkur žemyn. Nors mano garinis „kūnas“ niekur nesmuko, aiškiai jutau, kaip kiekvieną jo ląstelę veikia galinga statmena jėga.

Elgiausi ramiau nei įprastai – ir mano mergina sunerimo. Ji paklausėm ar man kas neskauda. „Supranti, šiuo atveju pati fizinio skausmo koncepcija ir jo lokalizacija...“- buvau bepradedąs iš dalies juokais, o iš dalies šaipydamasis iš jos nerimo, tačiau staiga susivokiau, kad tokioje dabartinėje moralinėje ir fizinėje būsenoje man, iš esmes, ne iki juokų. Aš nutilau taip ir nebaigęs savo minties. Vėliau jai prisipažinau, kad fiziškai baisiai pavargau.

Ji trumpam susimąstė, o tada paklausė: „Tavo kūne yra vandens, ar ne?“ „Na, žinoma“, - atsakiau. „Tada, manau, tai dėl oro, - ji pasakė netikėtai aiškiai ir užtikrintai. – Aš mačiau orų prognozę; šiandien ir rytoj žadėjo pirmą atšalimą“.

„Tai gal aš peršalau?“ – paklausiau savęs. Ne, mano „kūnas“ man sakė, kad reikalai ne peršalime – šiąnakt jis ruošėsi virsti kristalu. O kalbant paprasčiau, jei nieko nesiimčiau, paryčiais gulėčiau ant grindų sniego pavidalu. Aš nežinojau, kuo man tai pasibaigs. Ar tai reikš, kad aš mirsiu? Ar tiesiog laikinai užmigsiu? O gal visiškai nieko nepakeis, bent jau mano sąmonės požiūriu? Bet kuriuo atveju, man, tikriausiai, geriau būtų išvengti virsmo.

Mano mergina manė tą patį. „Aš tiksliai žinau, - pasakė ji, - buvai garu pernelyg ilgai. Tai blogai paveikė tavo medžiagų apykaitą, dabar tavyje viskas vyksta kitaip“. Ta jai nebūdinga maniera aiškiai ir tiksliai formuluoti mintis mane išmušdavo iš vėžių. Tuo momentu, kai pajutau silpnumą, jos požiūris pasikeitė, ji netikėtai paėmė vadovavimo vadžias į rankas ir dabar ji ves mane per gyvenimą.

Ji iš pradžių pasiūlė kuriam laikui persikraustyti pas ją. Jos namuose buvo šildytuvas su termostatu, kuriuo galima šildyti butą ir palaikyti jame pastovią temperatūrą. Ji sakė, kad pas ją būsiu saugus net pasilikdamas vienas garo pavidalu. „Ei, važiuojam greičiau!“, - liepė ji, o po kelių akimirkų jau buvo virtuvėje. Ten ji paėmė termosą ir atidariusi dangtelį, kurį laiką laikė rankoje. Kai tik su vargais sugebėjau sutalpinti jo viduje savo apsunkusį kūną, ji staigiai uždengė termosą. Mes leidomės į kelią, aš tabalavau jai ant kaklo. Artimiausioje stotyje sėdome į traukinį, važiuojantį į priemiestį, kur ji gyveno. Net šiltame vagone vėsus oras termose vertė drebėti visą mano „kūną“. Vidinis spaudimas buvo nepakeliamas. Dabar prie nuovargio prisidėjo galvos skausmas ir šleikštulys. Dar niekad man būnant termose nieko panašaus nejaučiau. Laikas nuo laiko mano mergina paglostydavo termosą ir sušnibždėdavo: „Nesijaudink, nesijaudink“. Aš pagalvojau, kad mano kūnui reikia patogesnės padėties ir pabandžiau ištiesti galūnes bei pasukti kaklą. Tą akimirką termosas, gulėjęs greta jos ant sėdynės, trekštelėjo. Beje, nuo traškesio jis kartais šiek tiek šokčiojo ore.

O tada nutik tai. Staiga pajutau, kad kažkieno ranka atsuka dangtelį. Tą pačią akimirką tvankus vagono oras įsiveržė termoso vidun. Mano „kūną“ vidinis slėgis išstūmė į vagono erdvę. Tuo metu, kai mano mergina pastebėjo, kas vyksta, momentas jau buvo praleistas. Mano „kūnas“ mėtėsi šen ir ten tarp vienodais tarpais kabančių žiedų rankoms ir bet kuriuo momentu galėjo pradėti sklaidytis po vagoną. Aš pamačiau mažą berniuką, pagal išvaizdą darželinuką, sėdėjusį greta mano merginos ir susižavėjusį skaitant reklaminius kabančius reklaminius skelbimus, lengvai siūbuojančius palubėje. Iš kitos pusės nuo berniuko sėdėjo kažkokia moteris, tikriausiai jo motina. Dabar ji pasisuko veidu į mano merginą ir, atrodo, atsiprašinėjo jos, tačiau ta į ją nekreipė jokio dėmesio.

Kitą akimirką mano mergina pašoko, plačiai išsižiojo ir su jėga susiurbė mano „kūną“ į save. Aš dar nespėjau nieko suvokti, kaip jau buvau nešamas su drėgno, šilto oro gūsiu kažkur žemyn siaurais vingiuotais jos kvėpavimo kanalais.

Dabar aš gyvenu savo mylimosios plaučiuose. Čia drėgna ir gleivėta. Sulig kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu viskas virpa: kai oras patenka į vidų ar išeina lauk. Bendrai imant, ši vieta ne pati maloniausia. Įsivaizduokite gamyklą, kur viskas dirba ir vibruoja. Kai ji čiaudi, aš kaskart dėl savo saugumo priverstas iš visų jėgų įsikabinti į jos gleivėtas slidžias alveoles. Be to, mano gyvenimą nuodija rūgštokas kraujo kvapas, kuris kas keturios savaitės menstruacijų metu pakyla iš apačios ir juo prisisunkia viskas aplink. Tačiau, bent jau, artimiausiu meti aš neketinu niekur iš čia išsikelti.

Kartais mano mergina, patrindama krūtinės ląstą iš abiejų pusių, tyliai kalbasi su manimi. „Tu geriau dar pabūk čia“, - sako ji. Atrodo, ji nė kiek neprieštarauja prie tokį gyvenimą su manimi, uždarytu jos plaučiuose. Ir net atvirkščiai, nuo to laiko, kai taip gyvename, ji, kaip bebūtų keista, yra geros nuotaikos.