Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis. Vartiklis

Japonija pamažu praranda tradicinės visuomenės bruožus – jokioje jos sferoje jau nėra visuotinai priimtų standartų, kuriuos pakeitė socialinių normų įvairovė. Tas pats pritaikoma ir jų šiuolaikinei literatūrai, naujo tūkststantmečio pradžioje išgyvenusiai tikrą bumą. 2-ojo dešimtmečio pradžioje žemės drebėjimas 2011-ųjų kovą sukėlė branduolinio reaktoriaus avariją, nuo kurios japonus sukrėtė šokas – gyvenimas įtrūko, ir literatūra tyrinėja nelauktai jai atsivėrusį pasaulį, bandant nuspėti jame tūnančius pavojus. Vis tik būties laikinumo tema japonams nėra nauja.

Kaip iliustraciją pristatome Keno Nišidzaki (g. 1955 m.) apsakymą, luriame veikėjai neturi vardų; jie pasmerkti amžinam judėjimui ir belaikiškumui. Autorius yra kompozitorius, tad ir jo apsakymas tarsi koks stilistinis etiudas, kuriame vystomos vienatvės, lygiagrečiųjų visatų, prisiminimų apie ateitį temos.

Miestas ir priemiestis

Apie autorių

Kenas Nišidzakis (g. 1955 m.) – japonų kompozitorius, rašytojas, poetas, vertėjas. Jis mėgsta amerikiečių fantastiką ir siaubo romanus, kuriuos verčia. 2002 m. jis laimėjo Japonijos Fantastikos premiją už rinkinį „Sodas per pasaulio pabaigą“. Yra muzikinės grupės „Kaba“ narys.

NAKTIS.
Autostrada.
Vyriškis važiuoja iš priemiesčio į miestą 108 km/val. greičiu.
Moteris važiuoja iš miesto į priemiestį 105 km/val. greičiu.

Toji naktis pasibaigs, praeis apie 3 m., ir jie susitiks, o vėliau susituoks. Tačiau dabar jie net neįtaria vienas apie kito buvimą. O dar po 11 m. jie išsiskirs. Tuo metu jie jau turės jų vaiką, mergaitę. Tačiau kol kas jie to dar nežino.

Iki miesto liko valanda su trupučiu. Miestas pasirodys dar negreit. Abiejose autostrados pusėse tęsiasi begaliniai apželdinti pylimai.

Iki priemiesčio dar važiuoti ir važiuoti. Moteris vyksta pas draugę. Į jos namus prie vaizdingo ežero. Tame name yra erdvi svetainė apstatyta muziejaus eksponatus primenančiais dizainerių suprojektuotais baldais. Mašina su moterimi lekia iš abiejų pusių aukštuminių pastatų suspausta autostrada, artėdama link išvažiavimo iš miesto.

Vyriškis – elektrotechnikos inžinierius. Kasdienės rutinos audeklas jam įrėmintas iš elektros ir metalo. Jis dideliais kiekiais sudarinėja elektrines grandines. Taipogi ir grandines brangiems mikrofonams – jis juos surinkinėja visiškoje vienatvėje, ypač atsargiai išaugindamas kiekvieno tokio elekroakustinio prietaiso viduje. Savo specialybę pasirinko tarsi atsitiktinai nors, kita vertus, tai buvo ne toks ir atsitiktinumas. Kodėl atsitiktinai? Vieną dieną prieš mokyklos baigimą miniatiūrinė mergina, su kuria jis tada susitikinėjo, pasakė, kad jai reika vazos, - ir jiedu nuvyko į stiklo dirbinių parduotuvę. O kaip tik tuo pačiu metu jo dėdė su žmona toje parduotuvėje pirko menzūrėles. Skaidrios medžiagos su trimate tinkline struktūra apsuptyje dėdė su giminaičiu kurį laiką pasikalbėjo; ir tasai pokalbis galiausiai paskatino giminaitį įsidarbinti į dabartinę vietą. Na o kodėl to negalima laikyti atsitiktinumu? Todėl, kad vienas viršininkų kompanijoje, kurioje jis dirba, - geras jo dėdės draugas. Čia jau sužaidė žmogiškojo veiksnio jėga.

Moteris rašo tekstus moterų žurnalams: nuo kavos apžvalgų iki knygų ir filmų recenzijų. Ką užsako, apie tą ir rašo. Mažoje leidykloje, kur ji pradžioje dirbo, jai neleido pasireikšti; ir ji, spjovusi į viską, išėjo į laisvus plotus. Nuo tada praėjo jau metai ir dabar ji galėtų užtikrintai pasakyti, kad pasielgė teisingai. Ji įgijo pastabios autorės ir draugiško žmogaus, su kuriuo malonu turėti reikalų, reputaciją. Ji tikisi kada nors išleisti savo tekstų knygą su savomis nuotraukomis. Prasilenkia

Palei autostradą vis dažniau pasitaiko medinių namukų.

Palei autostradą nusitęsia laukų plotai.

Automobilis su vyriškiu artėja prie miesto ir štai jau pravažiuoja pro universitetinį miestelį. Jis nesimokė šiame universitete, tačiau dabar vienoje iš čionykščių tyrimų laboratorijų dirba jo bendrakursis, kuris, nepaisant vėlyvaus laiko, greičiausiai tūkstantąjį kartą skaito Palaimintojo Augustino raštus, vėl iš naujo stebėdamasis laiko filosofines esmės gilumu. Jis visad manė, kad prielaida laiko klausimo tyrinėjimui pasitarnavo toks reiškinys kaip sinchroniškumas. Tačiau kabliukas tame, kiek iš tikro žmogaus protas pajėgus suvokti laiko sinchroniškumą. „Laikas – ar ne jis visų pirma susijęs su žmogaus sąmonės problema?“ – staiga tam laiko tyrinėtojui atėjo mintis. Ir čia jis nepastebėjo, kad ištarė tai garsiai. Tačiau kadangi be jo nieko laboratorijoje nebuvo, tai tasai klausimas ar greičiau kritinio protinio sužadinimo verbalinė apraiška taip ir nesulaukė atsakymo.

Vyriškis ir moteris važiavo greitumine autrostrada ir neįtarė apie vienas kito egzistavimą. Tačiau vis tik tarp jų buvo įmanoma surasti ryšį. Pavyzdžiui, prieš metus vieną dieną per vasaros vidurdienį užėjo į kavinę, kad pasiruožtų interviu vakare. Lieknutė, miniatiūrinė padavėja, teturėjusi tik didelias akis, atnešė jai gaivinančio gėrimo. Ant kaklo mergina nešiojosi grandinėlę, jos nusipirktą prieš 3 dienas juvelyrinėje parduotuvėje, esančioje viename iš stambaus verslo centro aukštų. Kai mergina, užmokėjusi už grandinėlę, gavo grąžą, mūsų vyriškis – būtent tuo metu – ėjo pro šią pardotuvę. Žinoma, niekas neturėjo jokių priežasčių įtarti apie tokius sąryšius.

Jei pasislinksime į priekį laiko ašimi, peršokę mūsų veikėjų susitikimą, pasirodys, kad ir po skyrybų ryšys po jų nenutrūks. Pavyzdžiui, skirdamiesi, jie po 10 m. vėl susitiks per dukters vestuves. Jis taip ir neves antrąkart. Ji ant kairės rankos nešios žiedą. Nepaisant į būdingą tokiems susitikams nejaukumą, viskas praeis visai draugiškai. Tačiau ir tuo sąryšių grandinėlė nesibaigė. Po 6 m. vyriškis pateks į avariją ir jį paguldys į ligoninę. Jo palatos langai bus į iškilmių salę; tą pačią, kur šventė jo dukters vestuves. Vyriškis į tai atkreips dėmesį tik paskutinę dieną, prieš išrašant. Ir truputį nusistebės tokiu sutapimu. Akimirkai jam pasivaidens, kad žmogus, kurio siluetas matosi lange priešais, yra jis pats.

Namas, į kurį vyko moteris, - tai ne tiesiog namas, o užmiesčio vila. Jos draugės tėvai, labai pasiturintys žmonės, tiesiog atidavė vilą dukters priežiūrai. Ir šiandien viloje įvyks vakarėlis, į kurią susirinks visa jų kompanija; joje gers iki pat paryčių. Šeimininkės kilnaširdingumas ir nuoširdumas pasklinda visai jos aplinkai ir ta prasme turėti turtingą draugę – malonus dalykas. Skirtingai nuo mažiau pasiturinčių draugių, jos geranoriškumas turi gana aiškias ribas, tačiau vis tik ji – viena tų draugių, kurių nesinori prarasti. Moteris kartais save pagaudavo, kad dėl draugystės naudos ji leidžia sau pagiriančias replikas. Ji suprato, kad draugei jos patinka.

Moteriai miestas jau buvo užnugaryje, vyriškiui - priekyje. Miestas spindėjo šviesomis po nakties dangumi. Iš tolo jis atrodė ne tai kaip milžiniška šventykla, kurios viduje dega dešimtys tūkstančių žvakių, ne tai kaip paslaptingai fosforizuojantis mišku. Ir nei moteris, nei vyriškis praktiškai nieko nežinojo apie tą naktinį miestą, nei apie jo sudėtines dalis, nei vidinius ryšius.

Jie žinojo, kiek moterų praleidžia šią naktį nemiegodamos. Nežinojo, kad viena jų, galiausiai užmetusi pastangas užmigti, pasiima knygą. Ir aišku, iš kur jie galėjo žinoti, kad toji knyga turi betarpišką ryšį su mergina, kuri dabar gydosi pajūrio sanatorijoje. Kiek raidžių yra toje knygoje, kiek pastraipų – viso to jie nežinojo. Ir jie taipogi nežinojo, kiek mieste po žeme gyvena pelių; ir jie nežinojo, kad pelė su perplėšta ausimi tiksliai šią akimirką, įveikusi, paeiliui, abu bėgius, kirto vieną iš metro linijų. Nežinojo jie ir to, kiek baltymų molekulių yra viename pelės ūse.

Tačiau net jei nesigilinsime į tokias smulkmenas, galima drąsiai pasakyti, kad nei vyriškis, nei moteris nieko nežinojo apie gyvenančius mieste. Jame gyveno įvairių amžių žmonės. Būdraujantys buvo susirūpinę – daugiau ar mažiau priklausomai nuo situacijos. Miegantys buvo sapnų valdžioje. Tarp nemiegančių buvo šunininkų, teisininkų, valkatų. Tarp miegančių - nusikaltėliai, filantropai, sportuojantys. O virš jų danguje švietė mėnulis ir kiek silpniau Paukščių takas.

Vyriškis artėjo prie japoniško sodo.
Moteris artėjo prie japoniško sodo.

Tiedu nežinojo, kad pralėkė vienas pro kitą skirtingomis skiriamosios juostos pusėmis apie 210 km/val. greičiu. Ir tą pat akimirką ėmė tolti vienas nuo kito tuo pačiu greičiu. Jų kitas susitikimas įvyks po 3 m., pas bendrą pažįstamą.

Dar truputis, ir kairėje pusėje turi pasirodyti ežeras. Autostrada ją aplenkia plačiu lanku. Ežeras, vietos peizažo grožio dėka, jau senai pateko ant atviručių. Moteris anksčiau yra mačiusi vieną tokią atvirutę. Seną akvirutę iš nuotraukos. Ežeras, užfiksuotas jos papieriniame paviršiuje, atrodė lyg dirbtinis vandens telkinys. Aptakios formos automobilis-kabrioletas priekiniame plane, kaip ir grupė vaikinų ir merginų šalia jo, atrodė svečiais iš ateities. Iš ateities, kuri taip ir neįvyko.

Tačiau to vakaro metu moteris, kuri lėkė mašina autostrada, neįstengė gerai įsižiūrėti už lango plytinčius tamsius ežero vandenis. Ji matė tik miglotą, plokščią paviršių ir vos pastebimą nežymų raibuliavimą prie kranto. Staiga ją apėmė keista, tolima tikrovei mintis. Buvo nesuprantama, ar egzistuoja ežeras, ar ji tik galvoja, kad jis egzistuoja, o iš tikro kažkur ten, už jos akiračio ribų, jis jau išdžiūvo, o atsitraukęs vanduo apnuogino vertikalų, tamsų lūžį, už kurio prasideda tuščia erdvė. Tačiau tereikėjo šiai minčiai kilti galvoje, kaip moteris čia pat nustūmė ją už sąmonės užtvarų.

Jau visai greitai už lango prasidės aukštuminiai miesto kvartalai. Niekas nelaukė vyriškio jo vieno kambario bute viename iš daugiaaukščių pačiame miesto centre. Nors išeinant jis, atrodo, užmiršo išjungti oro valymo sistemą, ir, gali būti, kad visą šį laiką aparatas sąžiningai filtravo buto orą, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios. Ir, galbūt, tarsi jis būtų protinga būtybė, valytojas, įžiebęs žalią lemputę, laukė, kol vyriškis pagaliau atvers įėjimo duris.

Tačiau kaip bebūtų, vyriškis ir moteris nieko vienas apie kitą nežinojo – kaip dešinė ranka nežino, ką daro kairė.