Christian Libens. Sekso poetika. Vartiklis

Nuostabi Žano-Klodo Bolonio¹⁾ „Gėdos istorija“ aiškiai parodė, kad gėda – santykinis ir kintantis dalykas, kaip ir gėrio bei grožio sąvokos ar erotiniai išgyvenimai. Kintamumas 5-ių paskutinių dešimtmečių laikotarpiu prilygsta 5 šimtmečiams...

Kas dėl erotinių išgyvenimų... „Auksiniais šešiasdešimtaisiais“ jie prasidėdavo, kai mokinys imdavo gilintis į istoriją: tiek pusiau pridengto, tiek ir atviro nuogumo …. Kretos Mino civilizacijos gražuolių nuogos krūtys... Pompėjos šaligatviuose iškilę statūs falai, rodantys kelią į atitinkamos paskirties užeigas... permatomos grakščių graikių tunikos... Viduramžių viešos pirtys... gilios tarsi tarpekliai markizių dekoltė, o po jų ir Revoliucijos epochos „mervejoz“... su laiku audinių ir draudimų lieka vis mažiau, kūnas vis drąsiau leidžiasi apžiūrimas; ir štai jau ne vien šmėkščiojo, o lenda į akis, visa – ištiestos rankos atstumu, visa pasiekiama ir „tau“. O visagalė dialektika!

Nors niekur neprapuolė ir Viktorijos epochai „Ievos kostiumo“ nepriimtinumas. Štai du pavyzdžiai.

Per visą savo gyvenimą tūlas prancūzas vardu Mišelis nė karto nematė savo žmonos Fransuazės nuogo kūno, kas, vienok, nesutrukdė jam palikti gausų būrį palikuonių (patikslinsim, kad tasai Mišelis pasaulyje labiau žinomas kaip Montenis ir kad kalbama apie 16 a.). Aišku, galima prikišti, kad „Esė“ autorius buvo kilmingas žmogus, ne iš paprastų žmonių tarpo...

Tada čia tebūnie kitas pavyzdys. 20 a. 8-me dešimtm. viena šveicarų bobutė pasididžiuodama sakė, kad per visą savo gyvenimą nė karto (nė karto) nebuvo visiškai nuogai išsirengusi prieš savo teisėtą vyrą. O empora! O mores!²⁾

Kas gi vyksta dabar, trečio tūkstantmečio pradžioje, epochoje, kurią laiko išlaisvinta? Kuo pasireiškia jos visa smelkianti papročių laisvė? Tame, kad galima žiūrėti, pora kartų spragtelėjus pele, erdvėje, kuri vadinama internetu, karštas scenas pagal kiekvieno skonį. Tuo pat metu (ir gali būti, toje pačioje vietoje) jauna moteris staigiu susigėdusiu judesiu pridengs plaukus, kad padoriai stotų prieš savo dievą ar savo mylimąjį (nors neretai tai daroma dėl religinės ar šeimos prievartos, tačiau tai kitas klausimas).

Taigi, iš vienos pusės- milžiniškos ir visiems prieinamos moters įsčios, kviečiančios fist- fucking ar gang-bang³⁾. Iš kitos pusės – vos parodyta ausytė. Du poliai ir – poliarinės emocijos. Beje, nuo pasaulio sutvėrimo laikų Erotas ir Tanatas susieti stipriausiais saitais; ir mes galime paskui Blezą Paskalį pakartoti: „Norintis panašėti į angelą, tampa žvėrimi“. [„Mintys“]

¹⁾ Žanas-Klodas Bolonis (g. 1956) – belgų poetas, prozininkas, žurnalistas ir dėstytojas, Belgijos prancūzų kalbos ir literatūros karališkosios akademijos narys.

Kodėl erotiniai Sapfo eilėraščiai jaudina labiau už pornografiją

Moteris ilsisi pievelėje tarp obelų. Ji mėgaujasi vėsaus sodo garsais ir kvapais ir apmąsto ją supančią idilišką „šventąją vietelę“, atsiduodama savo fantazijoms. Glosto švelnus vėjas, oras sklidinas „rožių muskuso“. Ji laukia mylimojo. Study in Orange by René Le Begue, 1904 „Ateik pas mane iš Kretos“, - kviečiamas nežinomas ir tolimas asmuo. Jos žodžiai įkrauti aistra. Vėsus vanduo čiurlena tarp „virpančių žolynų“, o žirgai (tradicinis vyriškumo simbolis) panirę iki kelių ganosi tarp gėlių. Kas sukėlė šį erotinį ilgesio išsiliejimą? Ar tai tik svajos karštą vasaros dieną? O gal asmuo kiek apsvaigęs, kaip galima spėti iš „nektaro“ pašlovinimo? O gal jinai, kaip kai kurie kritikai spėlioji, netgi masturbuojasi?!

Sapfo eilėraščiai šiandien jaudina taip pat kaip ir prieš 2000 m. Jos rafinuotas stilius, detalių išlaikymas ir malonumo užlaikymas kėlė žavėjimąsi tokioms garsioms asmenybėms kaip Č. Bodleras, A.Č. Suinbergas ar net O. Vaildas.

Sapfo santūrumas keistai džiugina šiandien, kai seksualumas yra taip intensyviai vizualus, pereinantis per pornografijos ir popkultūros sąjungą. Jos posmai, be abejonių, yra pornografiniai, tačiau neprilygsta muzikiniams klipams, gatvių reklamai ir internetiniams filmukams, kurie dominuoja dabar. Šiuolaikinė pornografija yra visaapimanti. Tai ką Sapfo kūryba turi to, ko neturi dabartinė pornografija?

Graikams Erotas buvo ne veiksmas, o dievas, pačios Afroditės sūnus. Jis buvo biseksualus, aiškiai nepaklusnus ir galintis visas būtybes užkrėsti iracionalia, maniakiška energija. Jo vaidmuo literatūroje buvo labai tikslus: realizuoti pothos (aistrą) į kharis (pasitenkinimą). Jo mėgiamos aplinkos buvo sodai, kurie buvo įsivaizduojami apgyvendinti nimfomis ir najadėmis. Jei Eroto pareiga buvo palengvinti seksualinius ryšius, tai jo dieviškoji prigimtis taip pat tarnavo apjungiant kūniškąsias patirtis su metafizika per dviprasmišką, kvazi-magišką bendravimą.

Poezijos uždavinys buvo paaiškinti šios džiuginančios ir pavojingos gyvybinės jėgos ribas. Visi pagrindiniai klasikiniai rašytojai – nuo Aeschilo ir Pindaro iki vėlyvųjų romėnų mėgdžiotojų, tokių kaip Ovidijus, šiam dievui skyrė savuosius apmąstymus. Sapfo matyt sėkmingiausiai perteikė jo prieštaringus bruožus. Pas ją Erotas nėra žvėris, kaip koks Panas ar satyrai. Jis yra “istorijų audėjas”, saldžialiežuvis ir gundytojas. Kartu jis būtybė, dualistinė ir prieštaringa jėga, anarchistiškai peržengiantis ribas tarp malonimo ir skausmo. Vienu žaismingiausiu Eroto apibūdinimų pas Sapfo yra „galūnių silpnintojas“. Kaip Platonas aprašo „Fedre“, nėra Eroto sferoje nėra atskyrimo tarp „formų“ ir „kūno“: jie sulieti dualistinės sekso – kaip veiksmo ir idėjos – ontologijos.

Sapfo eilėraščiai išsilaikė geriau nei Platono dėl to lengvumo su kuriuo poetas sujungia abstrakčią metafiziką su geriau atpažįstamomis tikrovės realijomis. Pvz., fragmentas 16 prasideda būriuojančia kavalerija ir pėstininkais, kas yra „žaviausias reginys Žemėje“...