Czeslaw Milosz. Ulro žemė. Vartiklis

Lyg plėšrūs žvėrys skausmai miškuos bastos.
Ulro sapnuos save baudžia už gerumą žmogišką.
William Blake

Kas buvau? Kas esu dabar, po tiek metų, čia, Lokio viršūnėje, savo kabinete, kybančiame virš Ramiojo vandenyno? Ilgai atidėliojau pasakojimą apie kai kuriuos savo dvasios nuotykius, tiktai prabėgom ir nenoriai apie juos užsimindamas. Kai pamačiau atslinkus tiek vieno gyvenimo, tiek visos mūsų sumažėjusios Žemės istorijos vakaro valandą. Reikia įveikti visąlaik mane lydėjusį nepasitikėjimą skaitytoju. Nepasitikėjimą, kuris susijęs su pirmaisiais mano literatūriniais bandymais tolimame 4-me dešimtmety. Jau tada, nujausdamas kurlink visa krypsta, būdamas „katastrofistas“ ir tuo pat metu geisdamas „tikėjimo ir jėgos“ amžiaus, taip tariau viename ankstyvųjų eilėraščių, neturėjau kam perteikti savo vilčių ir nuogandų. Beje, kai kurie lenkų inteligentijos, luomo, kuriam ir pats priklausiau, bruožai negalėjo manęs vidujai nestabdyti. Visur įsiremdavau į draudžiamas zonas. Antra vertus, „jaunojo avangardinio poeto“ etiketė taip pat didžia dalimi buvo nesusipratimas, nes avangardinėms grupėms mažai terūpėjo tai, kas (slapta) mane domino. Kadangi vis dėlto turėjau kažkam priklausyti, prisišliejau prie jų, dažnai pats save klastodamas. Tad iš čia ir gynybinė taktika, juo labiau kad jutau šventą pagarbą išmintiems kalnams, stūksantiems universitetuos bei spaudos lankuose, nė minutei nepajėgdamas atsikratyti įtarumo (galgi jie klydinėja patamsiuos?); o tai geriausias būdas pasikelti puikybėn ir niekinti. Beje, čia visai nesiruošiu kaltinti puikybės, nes jinai puikiai apsaugo.

Taigi toksai tonas bent iš dalies paaiškins mano nebylumo kompleksą: atveriu, rodos, burną, bet nė garso negaliu ištarti. Ir nesunku įsivaizduoti, kuo tokiam suvaržytam žmogui virto pačių blogiausių nuojautų išsipildymas, - karo metų Varšuva ir pokario pasaulio vaizdai, kai jau seniai pažįstamus slogučius teko patirti daug baisesniais pavidalais. Vienatvė ir akademinis darbas tuomet tapo tikra palaima. Rašymas kitataučiams buvo tiktai pragmatinis ir pedagoginis, nes netikiu, kad gali būti suprastas anapus savo kalbos ir istorinės tradicijos. Lenkiškai rašyti tekstai buvo skirti vietos ir laiko koordinačių sistemoje neegzistuojantiems skaitytojams, kitaip tariant, tai buvo rašymas sau ir Mūzoms.

Nesuprantu savo gyvenimo (kas supranta savąjį?). Nė savo knygų, ir neapsimesiu suprantąs. Tikriausiai jose pastebima stipri savikontrolė. Taip jau būna, - kam stinga, tas pasigenda jos, o kurs turi per daug, žino, kiek per ją praranda ir norėtų išsilaisvinti, atsiduoti polėkiui, laisvos rašančios rankos skrydžiui.

Tačiau išsilaisvinti – tai kalbėt su skaitytoju tikintis supratimo jo akyse, tikint, kad bendravimas yra tikras, kad mus jungia tas pats tikėjimas arba bent jau tas pats laukimas. Dabar darau prielaidą, kad yra toksai skaitytojas, kad spėjo kažkur išaugti nauja, nors ir negausi publika. Tarp skaitančiųjų knygas pakaktų vieno iš tūkstančio. Truputį jį idealizuodamas, stengiuosi atsikratyti savo ydų ir trūkumų.

Taip ir pradėsiu. 65-ais savo gyvenimo metais, praleidęs mėnesį Olandijoje ir Prancūzijoje, liepos vidury grįžau į Berklį ir užsiėmiau sodo darbais, t.y. apie 1800 metus parašytų veikalų skaitymu. Tai buvo Goethe‘s Wilhelmo Meisterio ir Pasirinktinės giminystės angliški vertimai bei vokiečių romantikų tomas, išleistas prancūzų „La Pleiade“ serijoje. Taip pat atsidaviau arba, tiksliau tariant, buvau atiduotas apmąstymams, kokiems visada nuteikia Paryžius, antrasis po Vilniaus mano nelaimingos jaunystės miestas. 30 m. po didžiojo karo praėjus, į lesmianišką¹⁾ klausimą: „Kaip nebūty sukurti ekonominę būtį?“ Paryžius atsakinėjo labai jau tiesmukai, per daug nesijaudindamas dėl to mažmožio, kad galbūt jis pats skendi nebūty. Na o aš, neturįs ką pasakyti nė vienam prancūzui? Tiktai kartą gimstame ir daugybę laiko prarandame kvailiodami ir beždžioniaudami, tik miglotai nutuokdami, ko tas laikas vertas iš tikrųjų, tačiau Literatu gatve Vilniuje

paėmus į rankas plunksną sunku nusileisti žemiau savo sąmonės lygio, nes bent čia noris išsaugoti savigarbą. Dar jaunystėje mane persmelkė įžvalga matmenų, kuriuose klostos mano šimtmečio įvykiai, prilygstą Antikos pasaulio baigčiai, o gal net ją pranokstą. Tarsi miglose, nė neužkliudydami praplaukė ginčai apie Skamandro²⁾ ar Avangardo poetiką, 4-ojo dešimtmečio pabaigos politinės komedijos, Irzykowskio³⁾ vadovaujami literatūriniai debatai. O vėliau, įsitikinęs, jog jau pradeda pildytis, negi galėjau rimtai daryti literatūrinę karjerą tarsi nieko nevyktų, nesvarbu kur – Lenkijos Liaudies Respublikoje ar emigracijoje, - ir į ką kreipdamasis, ką bylodamas? Po to šiaip taip išsivadavau iš meditacijų apie Istoriją, suteikdamas joms naują toną ir prasmę, daug mąsčiau apie kalbą, apie lenkų poeziją, apie atskirus poetus, ir man nė nesinorėjo smulkintis dėl amato detalių, nukrypstant nuo didžiosios temos. Tačiau priemonių tai temai nutverti stigo, ne ką geriau ir dabartės. Aštrūs prieškarinių mano eilių tonai dabar mane patį stebina; matyt, taip atsiskleidė trūkis tarp norimo perteikti turinio ir pasirenkamų vaizdų. „Pasišvęsti literatūrai“ pirmiausia būtų reiškę nuolaidas pernelyg dramatiškiems reikalavimams. Gali būti, kad visi mano darbai iki profesūros Berklyje tebuvo bėgimas nuo literatūros. Žinoma, rašydamas nutoldavau nuo pačių aukščiausių reikalavimų, kurių neišdaviau tik saujele eilėraščių, tačiau nutolti stengiausi kuo mažiau, o tai kartu su pasišlykštėjimu vadinamaisiais rinkos dėsniais mane apsaugojo nuo priverstinių pastangų įgyti garsą, tai yra pinigų. Ankstesnieji konfliktai buvo gana komplikuoti, o savęs pasmerkimas valdininko kančioms atrodydavo pati blogiausia išeitis. Konfliktas su Vakarų rinka buvo ryškus ir aštrus, manoji puikybė šaukės bausmės, tačiau aš, užkietėjęs, atsilaikiau ir buvau, matyt, pačios apvaizdos apdovanotas, nes darbas su jaunimu, skirtingai nuo švinkimo įstaigoje, gali būti pilnas prasmės ir abiem pusėms naudingas. Tapus slavų literatūrų profesoriumi nebereikėjo rūpintis savosios kūrybos sėkme; kitaip sakant, šįkart sėkmingai pavyko išvengti literato profesijos.

Apie 1800-uosius parašytų kūrinių tais 1975 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais man reikėjo ruošiantis rudens kursui apie Dostojevskį, bet ne tik tam. Jau pats pasirinkimas liudijo pamažu bręstant ketinimą pradėti šį pasakojimą, kuriame ne kartą bus grįžtama prie romantizmo epochos.

Paskui laisvą rašančios rankos skrydį... Ar įmanoma? Pirmiausia reikia užmiršti egzistuojant bet kokius kitus skaitytojus, išskyrus lenkus, ir rašyti tik lenkiškai, tiktai lenkų rašytojams. Bet štai viena pagrindinių, pačių sunkiausių problemų: atstumti vis atšliaužiančią mintį, - o kaip šis sakinys skambėtų angliškai? Ką suprastų kitakalbis skaitytojas? Nemėgstu rašyti kita kalba, nemoku. O kažkada svajojau apie tarptautinę reikšmę, pasaulinę šlovę, svajojau blyškiai, gėdydamasis, ir tos mano svajos neįgaudavo bent kiek ryškesnių kontūrų, tačiau tokių būta. Na ir teko, paragavau šiek tiek tos šlovės, turiu krūvelę iškarpų svetimomis kalbomis, nors, tiesą sakant, nieko daugiau nei succes d‘estime⁴⁾. Dažnai entuziastingi atsiliepimai, Vokietijoje mane lyginantys su Faulkneriu (?), arba, kaip Valstijose, pasirengę pripažinti mano įtaką jaunajai amerikiečių poezijai, tačiau retai tos recenzijos būna kiek įžvalgesnės, dar rečiau ką nors man suteikia, ir negaliu nelaikyti jų triukšmu, visuotiniu klegesiu, kuriame tirpsta balsai, vardai, pavardės, o iš ryto niekas nieko jau nebepamena. Ir džiaugiuosi šiandien atkakliai savo kalbos laikęsis (tiesiog todėl, kad buvau lenkų poetas ir nieku kitu negalėjau būti) ir nepasekęs tieku Prancūzijos ar Valstijų imigrantų, odą ir kalbą pakeitusių. Prisipažįstu, manoji kalba tarnavo mano didystei, tapdama siena tarp manęs ir į suvaikėjimą grimztančios civilizacijos, qui sombre dans l‘idiotie⁵⁾; lygiai kaip mano vakarietiškumas arba universalumas ištikimai tarnavo maištaujant prieš lenkiškumą tais laikotarpiais, kai tauta rašyta didžiąja raide ir kai po detronacijos ji vėl vainikuota pomirtinei Dmowskio⁶⁾ garbei. Te mano pavyzdys bus moralinė pamoka: koks pastovus įvaizdis tokio poeto, kuriam blogai ir ten, ir ten, „blogai visur ir visada“, o jis įsitaiso taip, kad išsaugotų distanciją tarp savęs ir aplinkos, nelyg šilkverpis ausdamas savo kitiems nesuprantamos kalbos kokoną. Sartre‘s kartą parašė Camus, kad jei nepatinkanti jokia politinė sistema, žinąs tiktai vieną tinkamą vietą – Galapagų salas. Dažnai prisimindavau šį pasakymą Kalifornijoje, kur man, lenkų poetui, buvo nei Galapagų salos, ir gėdydavaus savęs, apgailėdavau pralaimėjimą. Kol galų gale susitaikiau ir lioviausi gėdytis, nes kas čia gėdinga? Kad esu nulipdytas iš kitokio molio?

Kad ir kaip būtų, priklausau lenkų literatūros ūkiui, ir jokiam kitam. O kuris iš Amerikos rašančiųjų gali įsivaizduoti esąs amerikiečių literatūros ūkio dalis, jeigu dėl visai kitokių žodžio funkcijų šiose apylinkėse tokio ūkio egzistavimas ligi šiolei labai problematiškas? Maža to. Lenkų, rusų, čekų literatūrų ūkiai man yra apžvelgiami ir apčiuopiami, bet nesu visiškai tikras, ar prancūzų literatūros ūkis, nepaisant Akademijos, premijų ir kasmet naujai paskirstomų rangų (kaip tose Afrikos gentyse, kuriose karalius kasmet turi įrodyti savo pajėgumą aplenkdamas visus lenktynėse) neprarado pusiausvyros visuotiniame kliedėjime.

Norima nustebinti pasaulį arba jį gelbėti, tačiau pasaulio nei nustebinsi, nei išgelbėsi. Esame pašaukti darbams, svarbiems tik mūsų kaimelyje, mūsų Katalonijoje, mūsų Velse, mūsų Slovėnijoje, Ne todėl tai sakau, kad nepaklusniai kildamas prieš Nusmeginimo Mašiną mėginčiau išsaugoti tikėjimą slaviškąja idilija. Bet jei galiu tikėtis, kad manoji ranka laisva skries, kad rašymas džiaugsmas bus, o ne savęs prievartavimas, bent pora lenkų skaitytojų turiu mintyse regėti.

Nelengva suvokti, jog tai, kas mums akivaizdu, kitiems sunkiai suprantama. Daugely lygmenų ir visokiais pavidalais atrandame mums neprieinamų kitų protų konsistenciją ir suglumstame, nes jeigu už tų pačių pokalby nuskambėjusių frazių slypi visai kitoks žinojimas ir kitas supratimas, tai tie patys žodžiai mums reiškia viena, o mūsų pašnekovams – kita. Kam teko dirbti mokytoju ar dėstyti universitete, galėjo tuo įsitikinti, kai susigriebdavo tariąs mokiniams nežinomas pavardes, graikiškus ar lotyniškus žodžius, kurių prasmę reikėtų paaiškinti. Tačiau šie iš didesnės arba mažesnės knyginio išsilavinimo įtakos kylą nesusipratimai nėra patys svarbiausi. Esame pririšti prie savojo laiko, pirmiausia prie savo jaunystės, ir kai paaiškėja, kad kitų kartų žmonėms tas laikas toks tolimas ir egzotiškas nelyg Pilypo Gražiojo⁷⁾ epocha, tada prislegia mus nebylystė, - kaip, kokiais žodžiais perteikti tai, kas regėta, išjausta, kas mums stulbinamai konkretu?

Pagyvenęs ponas sėdasi ir ima pasakoti – o, kiek garsių žmonių pažinojęs, į kokius nuotykius buvo pakliuvęs, kokios didžios scenos jo akivaizdoje vykusios. Daug kas užsiima memuarų rašymu, ir kažkas graudu tame nesavanaudiškame poreiky perteikti viską „kaip iš tikrųjų buvo“. Tačiau ne kiekvienas gali rašyti atsiminimus, o aš tai jau tikrai ne. Todėl, kad skauda atmintį, kad visa ji sučaižyta, apdaužyta, mėlynėm nusėta, kad bijau praeities kaip kadaise bijojau puslapio gamtos istorijos vadovėlyje, kuriame pavaizduota priešakinėmis letenomis į kapą įsirėmusi hiena. Nes nepanašus aš į ramų, taikingą džentelmeną, kuris, sėdėdamas prie židinio, podagros kamuojamą koją ant stalelio arčiau ugnies stumteli ir leidžias filosofuoti! Nė nemanau kaltės, kad nesugyvenu su savimi ankstesniu, versti visokioms išorinėms sąlygoms, istoriniams siaubams ir pan. Tik mano prigimtis, mano charakteris kaltas, negalavimas, moralinėje teologijoje vadinamas „skrupulingąja sąžine“, taip pat polinkis į delectatio morosa⁸⁾, tai yra į niūrų susimąstymą virš savųjų nuodėmių gausos palinkus. Būta daug džiaugsmo ir nevilties, išminties ir beprotybės, gėrio ir blogio, pakaktų medžiagos pakenčiamai biografijai, jeigu kiekvienas adatos dūris nepavirstų peilio žaizda, ir dar tokia, kuri užsitraukti nenori. „Įsivaizduoju tave, - pasakė kartą Gombrowiczius⁹⁾, - tokį lietuvių bajorą, gyvenantį kažkur pelkėse, 20 mylių iki artimiausio miestelio, muši muses ir galvoji sau, kad prieš dvi dešimtis metų žmona tau vietoj slyvų pyrago padavė vyšnių pyragą, ir ką tai galėtų reikšti“. Tiksliai pataikė. Labai nesveika melancholiškam ir kartu choleriškam temperamentui pabūti tarp visokiausių istorinių baisenybių, nes po to skaudina ne tik asmeniniai paklydimai, bet ir kolektyvinė gėda slegia.

Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina - Mnemosyne mater musarum¹⁰⁾. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji – tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą išvyksta bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus. O ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės? Ir jei distancija yra grožio esmė, nes per atstumą tikrovė tampa grynesnė, apvalyta nuo valios gyventi, nuo mūsų plėšraus geismo valdyti ir turėti, kaip tartų Schopenhaueris, didysis meno kaip kontempliacijos teoretikas, - distancija pasiekiama būtent tada, kai pasaulis apsireiškia mūsų atminty. Taip, bet ir visiškai priešingai, nes akimirka, judesys ir vyksmas – tai ne tas pat, jie netgi priešiningi vienas kitam. Kiek išraiškos laimi vyrų ir moterų grupė Giorgione‘s¹¹⁾ paveiksle sustingdyta visiems laikams, tiek prarastų, jei toji akimirka sumirgėtų nei kino kadrai. Praeitis kaip judėjimas, vyksmas (nesvarbu, ar tai būtų šalies, žemyno, civilizacijos, ne betarpiškai, o iš antrinių liudijimų žinoma, ar paties vienatinio žmogaus praeitis) yra šalis, kurioje kadaise gyvenę žmonės juda nelyg šešėliai, ir didieji Asirijos ir Babilono šimtmečiai, su kuriais Hėgelis susidoroja viename puslapy, gali karikatūriškai iliustruoti, kas nutinka kiekvienai praeičiai. Kokia galia įstengtų sugrąžinti gyvybę šešėliams? Akimirkos vardan į kovą su vyksmu stoja vaizduotė, ir jei kas išties sutviska, tai akimirkos, galima sakyti, išplėštos iš vyksmo gerklės tam, kad būtų įrodyta, jog net trumpiausia akimirka nepranyksta be pėdsako, kad mus apgaudinėja visa į niekį verčianti atmintis. Turbūt kitokia, daug vaisingesnė ir su Vaizduote suaugusi atmintis yra Mūzų motina. Iš atminties semią medžiagą kūriniai laimi tapdami gyvųjų paveikslų kompozicijomis ir pralaimi bandydami „atkurti“ vyksmą, t.y. herojų jausmus, mintis ir vidines permainas, tapdami fikcija. Ir jei autorius iš anksto neapsisprendžia kursiąs pasaką, tai kūrinį persmelkia kažkokie alpėjimai, būdingi blyškiam šešėlių gyvavimui.

Pakaks apie tai. Juk mano atmintis, tokia ištikima ir gerbianti detalę, yra taip supjaustyta, jog, bijodama galinčio atsinaujinti skausmo, tuštuma paverčia ištisus metus ir periodus. Tad nė kalbos negali būti apie dienoraštį. Vaikštau su korsetu, viską sutramdęs, nepalikęs vietos jokiam „natūralumui“. Esu antifroidistas, niekada netįsojau ant psichoanalitiko kanapos, jam tikriausiai būčiau įdomus egzempliorius, tačiau tai turbūt labiau pakenktų nei padėtų.

¹⁾ Lesmianiškas klausimas - matyt turimas omenyje lenkų poetas ir rašytojas Boleslavas Lesmianas (Boleslaw Lesmian, 1877-1937), sukūręs daug rafinuotų neologizmų.

Gimė 1877 m. sausio 22 d. Varšuvoje sulenkėjusių žydų šeimoje. 1901 m. Kijevo St. Vladimiro universitete baigė teisės studijas. Daug keliavo po Europą. Vedė dailininkę Z. Chylinską. 1906-12 m. Varšuvoje bendravo su M.K. Čiurlioniu. Mirė 1937 m. lapkričio 5 d. Rašė jausmingus, erotinius eilėraščius, sakmes folkloro motyvais, esė, sukūrė filosofinės baladės žanrą. Ryški F. Nyčės, A. Bergsono, modernizmo įtaka. Kūryboje naudojo grotesko, humoro, fantastinius, mitinius elementus, vyravo metafizinė problematika.

²⁾ Skamandras (Skamander) – lenkų poetų eksperimentalistų grupė, įsikūrusi 1918 m. „Skamandro“ vardu pasivadino 1919 m. gruodžio mėn. Pradžioje buvo artima literatūros mėnraščiui „Pro Arte et Studio“ bei „Pod Picadorem“ kavinei Varšuvoje. 1920 m. įsteigė savo mėnraštį „Skamander“, nors grupės nariai bendradarbiavo ir su „Wiadomosci Literackie“ ir kt. leidiniais. Grupė aktyviai veikė iki 1926-29 m.

Jaunieji poetai buvo stiprioje L. Staff‘o ir kitų neoromantikų poetų įtakoje. Jų tikslas buvo sutraukyti ryšius tarp istorijos ir poezijos ir panaikinti lenkų poezijos nacionalistinę ir patriotinę funkciją. Kartu jie siekė priartinti poeziją prie paprastų žmonių, panaudojant šnekamąją kalbą, neologizmus ir vulgarizmus. Ir jie skelbė kasdienio gyvenimo grožį visose jo formose, tame tarpe ir biologinės.

Atsisakė pusiau mitinių herojų, juos pakeitę paprastais žmonėmis. Skirtingai nuo to paties meto Krokuvos Avangardo judėjimo, save laikė lenkų literatūrinės tradicijos (ypač neoromantizmo) tęsėjais.

³⁾ Karolis Irzykowskis (Karol Irzykowski, 1873-1944) – lenkų rašytojas ir kritikas, filmų teoretikas ir šachmatininkas.

Gimė 1873 m. sausio 23 d. Blaszkowe, aristokratų žemvaldžių šeimoje, patekusioje į sunkią padėtį. 1889- 93 m. Lvove studijavo germanistiką, tada mokytojavo, o nuo 1895 m. buvo Lvovo parlamento scenografu. 1903 m. išleido originaliausią to meto romaną „Paluba“, jame panaudojęs daugelį eksperimentalistų inovacijų.

1908 m. persikėlė į Krokuvą, žaidė šachmatų turnyruose. Po Pirmojo pas. karo persikėlė į Varšuvą, kur vadovavo Seimo scenografijos skyriui. Buvo „Skamandro“²⁾ bendradarbiu, „Wiadomosci Literackie“ ir 1921-33 m. „Robotniko“. Radijuje ir „Rocznik Literacki“ turėjo teatro skiltį. Karo metu rašė romaną „Sala“ (tačiau beveik visas rankraštis pražuvo) ir dalyvavo pogrindžio kultūrinėje veikloje. Buvo sužeistas, ir mirė 1944 m. lapkričio 2 d.

⁶⁾

Romanas Dmowskis (Roman Dmowski, 1864-1939) – lenkų politikas, Nacionalinės demokratijos (Endecja) ideologas ir steigėjas, publicistas.

Gimė 1864 m. rugpjūčio 9 m. netoli Varšuvos. Jaunystėje dalyvavo pogrindinėje studentų organizacijoje „Zet“, organizavo gatvės eitynes 1891 m. gegužės 3 d., buvo suimtas ir pusmetį praleido Varšuvos Citadelėje, o vėliau ištremtas į Mitavą. 1893 m. įsteigė nelegalią „Liga Narodowa“, vėliau reorganizuotą į Nacional-demokratinę partiją. 1904 m. dalyvavo Paryžiuje Rusijos revoliucinių partijų konferencijoje. Stiprėjant lenkų revoliuciniam darbininkų judėjimui, ėmė vis ryžtingiau pasisakyti prieš proletariatą.

1905 m. persikėlė į Varšuvą, kvietė nuslopinti revoliuciją ir siūlė bendradarbiauti su carizmu. Buvo Valstybės Dūmos deputatu (1907-09). Pirmojo pas. karo metu buvo Antantės pusėje, vadovavo Lenkų nacionaliniam komitetui. 1919 m. buvo Lenkijos atstovu Paryžiaus konferencijoje, buvo politiiniu J. Pilsudskio priešininku, buvo už tautinę lenkų valstybę, žydų deportaciją ir prievartinį vokiečių bei ukrainiečių sulenkinimą. Įkūrė nacionalistinę grupuotę „Didžiosios Lenkijos stovykla“ (1926-33).

R. Dmowskis buvo kilęs iš neturtingo miesto sluoksnio ir nejautė simpatijų tradicinei socialinei struktūrai. Jis laikė, kad reikia liautis nostalgiškai žiūrėti į Lenkijos-Lietuvos sąjungos laikus. Jis buvo mokslininkas ir rėmėsi logika, o ne emocijomis ir jausmais. Kartą jis pasakė, kad muziką tėra „tiesiog triukšmas“. Jį labai veikė socialinės darvinistinės teorijos ir pasaulyje matė kovą tarp „stiprių“ nacijų, kurios dominuoja, ir „silpnų“, kurioms dominuoja. Jis visas tautines mažumas laikė silpninančiais veiksniais, kuriuos reikia pašalinti. Buvo aršus antisemitas.

⁷⁾ Pilypas IV Gražusis (1268–1314) – Prancūzijos karalius. Siekė bet kokia kaina sustiprinti Prancūzijos karalystę. Jis rėmėsi profesionalia legistų biurokratija. Jo valdymas žymi perėjimą nuo charizmatinės monarchijos prie modernesnės biurokratinės karalystės.
1307 m. spalio 13 d. jo įsakymu buvo suimti tamplieriai, apkaltinti erezija. Jie buvo tardomi, kankinami, priversti prisipažinti. 1312 m. Tamplierių ordinas buvo likviduotas.
Plačiau skaitykite >>>>>

⁸⁾ delectatio morosa (lot.) - nusidėjimo saldumas; teologijoje, malonumas, patiriamas Witold Gombrowicz

nuo nuodėmingos minties (pvz., žiūrint į erotinius piešinius). Jis skiriasi nuo tikrųjų seksualių santykių noro, nes nesiekia realizuoti savo minčių.

⁹⁾ Witoldas Gombrowiczius (1904-1969) – lenkų romanistas, eseistas ir dramaturgas. Dauguma jo kūrinių pasižymi gilia psichologine analize, yra sklidini grotesko ir išjuokia lenkų tradicinės istorinės-nacionalinės savimonės stereotipus.

Gimė 1904 m. rugpjūčio 4 d. Milošico kaime netoli Opatovo kilmingo žemvaldžio šeimoje. 1911-ais išvyko į Varšuvą, kur 1916-23 m. mokėsi Šv. S. Kostkos licėjuje, o tada iki 1926 m. studijavo teisę Varšuvos universitete, o tada metus ekonomiką ir filosofiją Paryžiuje. Aktyviai dalyvavo intelektualinėse bei kultūrinėse diskusijose.

1929 m. įsidarbina Varšuvos teisme sekretoriumi. Laisvu laiku pradeda rašyti ir, tėvo paremtas, 1933 m. išleidžia apsakymų rinkinį „Nebrandos metų prisiminimai“. Išgarsėja su drama „Ivona, Burgundijos princesė“ (1938) ir romanu „Ferdydurkė“ (1938).

1939 m. išplaukia į Argentiną ir, sužinojęs apie karą, pasilieka Buenos Airėse, kur dirba banko tarnautoju ir žurnalistu. Neretai gyveno skurde, ypač karo metais. 1953 m. ima rašyti trumpas esė lenkų kalba, kurias spausdina Paryžiaus „Kultura“ leidykloje, vėliau įėjusias į jo „Dienoraščius“.

1963 m. Fordo fondo ir Berlyno senato kvietimu atvyksta į Berlyną, kur po pasisakymo „Laisvosios Europos“ radijuje jam uždraudžiama grįžti į Lenkiją. Tad 1964 m. persikrausto į Vanso miestelį netoli Nicos (Prancūzija), kur vedė kanadietę Ritą Lambross, buvusia jo sekretore (daugiau apie ją >>>>).

Tarptautinė šlovė atėjo 7-me dešimtmetyje, kai jo kūriniai imti versti į kitas kalbas. 1967 m. paskiriama „Prix Internacional de Litterature“ premija už romanus „Ferdydurkė“, „Trans-Atlantika“ ir „Pornografija“.

Įsimintini jo žodžiai, užrašyti „Dienoraštyje“ 1958 m. A. Frondizio tapus Argentinos prezidentu:

Mane nepaliauja stebinęs rinkimų aktas. Toji diena, kai analfabeto balsas reiškia tiek pat, kiek profesoriaus, kvailio balsas – tiek pat, kiek išminčiaus, tarno – tiek pat, kiek didiko, galvažudžio – tiek pat, kiek doruolio, man yra labiausiai klaidinanti iš visų dienų.

¹¹⁾ Džordžonė (Giorgone, Giorgo Barbarelli da Castelfranco, 1476-1510) – italų dailininkas, Venecijos mokyklos atstovas, Atgimimo atstovas.

Gimė nedideliame miestelyje netoli Venecijos, kartais jo vardas rašytas kaip Zorzo. Buvo Dž. Belinio, pas kurį įsisavino šilto kolorito gelmę, mokiniu. Jo talentas buvo greitai pastebėtas – jau 1500 m. tapė įžymių žmonių portretus. Pirmasis italų dailėje religiniuose, mitologiniuose ir istoriniuose paveiksluose svarbią vietą ėmė skirti poetiškai sumanytam, gražiam peizažui. Daugiausia darbavosi Venecijoje, kur piešė užsakomuosius portretus, puošė dėžes, šventyklas ir namų fasadus bei rūmų vidų.

Tapyba aliejiniais dažais leido Džordžonei perteikti tolygius perėjimus tarp spalvų, prisotintas spalvines dėmes, tamsėjančius šešėlius ir minkštus daiktų kontūrus. Jo drobėse galima pajusti Leonardo da Vinčio, kuris buvo aplankęs Veneciją, kūrybos atgarsius. Išliko nedaug jo darbų. Vienas iš centrinių ir tipinių išlikusių darbų yra „Miegančioji Venera“, kuri dabar saugoma Dresdene. „Vėtra“ laikoma pirmu peizažu Vakarų tapyboje. Paveikslas vaizduoja kareivį ir krūtimi maitinančią motiną (skaitykite apie Cartas Romana) abiejose šaltinio pusėse miesto ir ateinančios audros fone. Daugybė panaudotų simbolių leidžia daugybę interpretacijų. Toks pat paslaptingas yra ir „Trijų filosofų“ paveikslas. Trys figūros stovi prie tamsios olos ertmės. Kartais aiškinama kaip perteikianti Platono olos ar Trijų magų simboliką.