Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Taigi apie eilėraščius.
Tai jau toks dalykas, kad jame įžvelgi patį autorių, apie ką tas berašytų. Būna perskaitai ir tampa skaudu, kad toks lėkštas žmogus, neturintis ką pasakyti, ėmėsi plunksnos. O būna perskaitai eilėraštį kilni ir aukšta mintis, bet, lyg autorius pats netiki, ką sakąs. Žodžiai dvelkia šalčiu, melu tada pikta.
Pasaulis toks, kad išliko painios amžinosios problemos, spręstos ir neišspręstos daugelio kartų. Bet kai pažiūros daugmaž vienodos kad tik nesuvienodėtumėm!? O juk laiko ieškojimams pakankamai tik norėk. Ir kai kurie ieško. Ir suranda, nors kai ką ir prarasdami vis tiek gražu.
Tai kartota šimtus kartų tik kaip atrasti save kaip žmogų? Pirmiausia suvok, kad gimei nuo savęs velniaižin kur nepabėgsi... Bet juk ne kiekvienas gali eiles kurti?! Ir ne vienas, jau pakrikštytas poetu, peržengęs jaunystės slenkstį, meta rašęs. Priežasčių daugybė. Pirma, žmogus griebia plunksną sujaudintas, apimtas įkvėpimo tai ir pirmoji meilė, ir pirmieji (skaudžiausi) nusivylimai O vėliau neretai žmogus užsidaro ketursienėje suaugusiųjų buityje mažiau visko patiria, mažiau stebi. O kartais metama pamačius, kad iki paskutinės akimirkos kartojai svetimus žodžius, mintis. Nudiegia širdį, kad nieko nauja nepasakei. O juk tikėjai galįs
Ko trūko? Gal vidinio akylumo? Akių, atsineštų gimstant, nepakanka. Kaip savo žvilgsnį ir klausą lavino L. Tolstojus! kasdien išeidavo į kiemą ir fiksuodavo rodos pačius menkiausius dalykus...
Daug ko reikia poetui. Jis turi būti klausimo meistras kad žmogus galėtų jam išsipasakoti nuo dūšios.
Reikia tikėti savo nuojauta ji neapgavo didžių poetų. Paimkim S. Neries**) Anksti rytą, A.
Puškino ar Horacijaus Paminklą... Bet graži drąsa kartais virsta įžūlumu. Dar
prireikia erudicijos, platesnio akiračio, tvirtų įsitikinimų. Ir reikia savimi tikėti nes jei poetas abejos savimi, tai juo nepatikės ir skaitytojas.
Tada belieka krauti sąsiuvinius į stalčių...
Dar reikia pažinti žmones ne vien todėl, kad kartu važiuojame autobusais, vaikštome gatvėmis, dirbame. Naivu tikėtis, kad viską, ką turi žmonija, surinksi į save tam neužtektų ir šimto gyvenimų. Bet turime atpažinti aplinkinius kiekvieną praeivį mokėti apibūdinti iš jo išvaizdos, eisenos, veido bruožų...
Taip, poetui daug ko reikia. Bet pirmiausia, pažinti save, ieškoti savęs. Ir dažniausiai nemažai paklaidžiojama, kol surandama. Bet tai tik į naudą. Gal pavyks pataikyti į kokį kelią ar šunkelį, kuriuo niekas nevaikščiojo. Sakysite, kur jau čia pataikysi?! O gal vis dėlto?!
Gyventi pilnavertiškai. Tai gerai, bet pavojinga ir sunku. Tikrai sunku. Tenka eiti pasmerktųjų pėdomis, kartais vienišųjų, užsidariusių kiti tada nusigręžia ar šaiposi. Vis tiek reikia eiti tiesiai ir drąsiai, sąžiningu keliu. Nekreipti dėmesio į sakančius, kad Maironis ar J. Marcinkevičius*) nieko verti, kad jie galį daugiau!.. Kam taip nusipiginti?!
Tik nuoširdumas ir vidinė eilėraščio šiluma (eilėse plakanti poeto širdis) gali iki ašarų sujaudinti skaitytoją. Ir gal tik taip galime eilėraščius suskirstyti į gerus ir prastus (niekam tikusius). Bet tam reikia, kad ir pačioje širdy tas jausmas būtų gilus. Tada kiekvienas eilėraštyje suras save, savo nuotaiką, tarp eilių atpažins savo išgyvenimus.
Ne vienas kelis kartus yra girdėjęs S. Nėries Grįšiu... Ir kaskart gali jis gali vėl sujaudinti tave. Arba nuskambanti Maironio Lietuva brangi.. melodija. Tai poeto, niekinančio J. Marcinkevičių, ir paklauskite Ar parašei bent vieną eilėraštį, kad žmonės verktų?
J. Vaičiūnaitė yra pasakiusi, kad poeto lemtis skaudi tuo, kad jis kiekviename savo pergyvenime visų pirma ieško to, ką galėtų panaudoti kūrybai. Ir tai ko gero didžiausia literatūros kūrėjo drama...
Poetė M. Cvetajeva, kalbėdama apie mėgiamiausius poetus,
prisiminė dvi mergaites, kurių (tik atsitiktinai) išliko po vieną eilėraštį. Viena, nuo gimimo niekada nevaikščiojusi, parašė tokias eiles tiksliau eilutę:
Kas aš stovėdama galėčiau melstis! Kita viską sudegino, ką buvo parašiusi; liko tik šios:
Mes gyvi tiktai vienu šioj žemėj Gerumu, dovanotu kitų Nesvarbu, ką likimas tau lemia Tuščią spindesį miesto naktų, Sodžiaus tylą švaistyki be baimės, Netausodamas sielos turtus. Neieškoki, nelauk jokio atpildo, Atsikirsk pašaipūnams piktiems. Mes turtingi tik vienu šioj žemėj - Gerumu, dovanotu kitiems.
Poetė klausia: Kokiomis priemonėmis padaryti šie aiškiai dideli darbai? Jokiomis. Nuoga siela... O gal tik tokios eilės ir yra eilės?
*) Justinas Marcinkevičius (1930-2011) poetas ir dramaturgas, vertėjas, visuomeninkas. Rašytojų sąjungos narys nuo 1955 m. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Pirmosiose knygose (Prašau žodžio, Daina prie laužo, Dvidešimtas pavasaris) Marcinkevičius rašė socialistinio realizmo normas atitinkančią poeziją. Jose džiaugiamasi naryste komunistų partijoje, giriama sovietinė valstybės santvarka ir pan. Tačiau dar sovietmečiu savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės
* * *
Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.
Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.
Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.
Salomėja Nėris. Anksti rytą: Eilėraščiai// Kaunas, 1927
|
**) Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945) - lietuvių poetė.
Tėvas, pasiturinti suvalkiečių ūkininkas, buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais,
simpatizavo socialistinėms idėjoms. 1919 m. ėmė mokytis į Vilkaviškio Žiburio gimnazijoje, kurioje veikė
moksleivių ateitininkų kuopa, - į ją įstojo ir S. Nėris. Jų laikraštėlyje Ateities žiedai 1921 m. pradėjo spausdinti eilėraščius;
1923 m. lapkričio mėn. išspausdintą eilėraštį Jūra banguoja, jūra beribė pirmą kartą
pasirašo Nėries slapyvardžiu. 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto (dabar VDU) Teologijos-filosofijos
fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją. Buvo įsimylėjusi
savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.
Bestudijuodama išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį Anksti rytą (1927); vėliau antrąjį - Pėdos smėly (1931) jau
mokytojaudama. Trečiuoju, mokytojaujant Panevėžyje, tapo Per lūžtantį ledą (1935). 1937 m., gyvendama Paryžiuje,
rašė poemą Eglė žalčių karalienė (išleista 1940 m.). Jos vyras B. Bučas nusipirko plotelį žemės Palemone, kur statė
namą, pasisodino didelį sodą - tad 1937 m. ji pradėjo mokytojauti Kaune, kur netrukus išleido ketvirtąjį savo eilėraščių
rinkinį Diemedžiu žydėsiu (1938). Okupavus Lietuvą, 1940 m. vyko į Maskvą, į TSRS AT; jai pavedė parašyti poemą
apie J. Staliną. Karo metais pabėga į Rusiją. Dėl šių dalykų, po Nepriklausomybės atgavimo, ji nuolat užsipuldinėjama. Į
Kauną grįžo 1944 m. jau sunkiai sirgdama; rengė naują poezijos leidinį, kurį leidėjai pervadino Lakštingala negali
nečiulbėti. Knyga jau buvo atnešta į ligoninę jai nepatiko nei pavadinimas, nei kai kurie pataisyti jos eilėraščiai. Mirė nuo kepenų vėžio.
S. Nėries eilėraščius galite paskaityti čia >>>
Emersonas. Poetas
Poezijos ir misticizmo ryšis
21 a. amerikiečių apsakymas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
E. Matuzevičius. Abejingumo neturėtų būti
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
M. Holidėjus. John Street, 108
S. Barančakas. Vertėjo manifestas
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Bergsoniška juoko teorija
Edgaras Keretas. Venera
Teofilis Gotjė. Hašišas
Odisėjas visapusiškas
Skaitiniai
Vartiklis