Volė Šojinka

Akinwande Oluwole "Wole" Soyinka (g. 1934 m.) – Nigerijos dramaturgas, rašytojas ir poetas. 1986 m. Nobelio premijos laureatas „už didelės kultūrinės perspektyvos ir poezijos teatro sukūrimą“. Eiles rašo gimtąja jorubų kalba, prozą – anglų kalba. Priklauso rašytojų kartai, į literatūrą atėjusių 7 dešimtm. pradžioje, Nigerijai atgavus nepriklausomybę.

Wole Soyinka Gimė 1934 m. liepos 13 d. Abeokutėje, Vakarų Nigerijoje (tuo metu buvusioje Britanijos kolonija) daugiavaikėje pradinės (anglų) mokyklos direktoriaus šeimoje. Tėvai buvo jorubai – genties, tradiciškai pasižyminčios ritualiniais šokiais ir teatralizuotais vaidinimais, nariais.

Jo vaikystė nebuvo sunki. Jorubų kultūra padarė didelę įtaką Šojinkai, tačiau dar vaikystėje jis susipažino ir su Vakarų (pirmiausia, anglų) kultūra ir krikščionybe. Jau vidurinėje mokykloje Šojinka gauna keletą apdovanojimų už rašinius. 1946 m. buvo priimtas į Vyriausybinį koledžą Ibadane, tuo metu elitinę Nigerijos mokyklą, kurioje nacionalizmo idėjos liejosi su britų kolonializmo įtakomis. Jį baigęs persikelia į Lagosą*), dirba valdininku, rašo pjeses radijui ir apsakymus, transliuojamus per Nigerijos radiją. 1952 m. įstoja į Ibadanės Universitetinį koledžą, kur studijuoja anglų literatūrą, istoriją, graikų kalbą, aktyviai dalyvauja judėjime už Nigerijos nepriklausomybę.

1954 m. persikelia į Angliją, studijuoja anglų literatūrą Lidso universitete ir susipažįsta su keliais jaunais gabiais anglų rašytojais. Studijuoja G. Naito dramos teoriją, jo vadovaujamas studijuoja Europos teatrą, bando susieti Europos ir Nigerijos teatrines kultūras. 1957 m. gavęs meno bakalauro laipsnį, rašo disertaciją, nagrinėja J. O‘Nilo kūrybą. Tuo metu jis parašo ir pirmąsias pjeses „Pelkių gyventojai“ ir „Liūtas ir perlas“, kurios skirtos senojo ir naujojo pradų kovą Afrikoje. 1958 m. meta mokslus ir persikelia į Londoną, kur įsidarbina pjesių skaitovu „Royal Court Theatre“, susipažįsta su šiuolaikinės anglų dramos srovėmis, toliau rašo.

1960 m. grįžta į Nigeriją, kur įsteigia mėgėjišką teatro grupę „Kaukės-1960”. Geriausios to laiko pjesės „Miško šokis“ premjera įvyko 1960 m. spalio 1 d., per Nigerijos nepriklausomybės dieną. Ji kartu su pjese „Brolio Jeronimo išbandymai“ išgarsino Šojinką. Jis tampa garsiausiu Nigerijos dramaturgu (1965 m. jo drama "Kelias" sėkmingai pristatoma Londono menų festivalyje). Nuo 1962 m. ima dėstyti anglų kalbą Ifos universitete. Tuo pat metu dalyvauja karštoje polemikoje su „negrofilais“, literatūriniu mistinio pobūdžio judėjimu, pasisakiusio už išimtines afrikietiškas tradicijas, prieš asimiliaciją su Europos kultūra. Šojinka laikė, kad negalima apdainuoti vien „juodąją“ praeitį ir atmesti civilizacijos pasiekimus: „Tigras nešaukia, kad jis tigras; jis veikia“.

Šojinka pasisakė ir prieš valstybės cenzūrą. 1963 m., protestuodamas prieš universiteto administraciją, meta darbą. Po 2 m., po rinkimų Vakarų Nigerijoje, kažkoks diktorius per radiją paskelbia, kad rinkimų rezultatai suklastoti. Paaiškėja, kad tas pranešėjas buvo Šojinka, jis suimamas ir įkalinamas. Po 2 mėn., spaudžiant didelei užsienio rašytojų grupei, paleidžiamas.

1965 m. tampa Lagoso universiteto dėstytoju. Tais pačiais metais pasirodo jo pirmasis romanas „Interpretatoriai“. Pagrindiniai romano herojai, penki jauni intelektualai, iš Europos ir JAV grįžę į Nigeriją, bando įsigilinti į vykstančius procesus.

1967 m. rugpjūtį, pilietinio karo išvakarėse, Šojinka slapta susitinka su Ibo genties vadu, kurį beviltiškai bando įkalbėti neišeiti iš Nigerijos sudėties. Po 11 d. jis suimamas prezidento įsakymu, apkaltinamas suokalbiu su sukilėliais ir įkalinamas 27-iem mėnesiams vienutėje, kurios dydis 4x8 pėdos. Netekęs galimybės bendrauti su žmonėmis, be medicininės pagalbos, knygų ir rašymo priemonių, Šojinka baiminasi dėl savo psichikos, kas, beje, netrukdė jam slapta rašyti eilių ir daryti romano ir pjesių apmatus.

Išleistas po visuotinės amnestijos 1969 m. spalį laimėjus valstybės kariuomenei prieš Biafros separatistus, Šojinka tampa Dramos mokyklos prie Ibadano universiteto direktoriumi, kurioje stato savo pjesę „Kongi derlius“ (1964), muzikinę komediją, išjuokiančią afrikietišką despotizmą, kurią vėliau perdaro į kino filmą, kuriame, beje, pats suvaidina pagrindinį vaidmenį. Vėl išvyksta į Europą, kur skaito paskaitas, stažuojasi Kembridže, Čerčilio koledže, ir čia parašo tris puikias pjeses: „Jeronimo metamorfozės“, „Bakhantės“ bei „Mirtis ir karaliaus raitelis“. 1975 m. sutinka užimti solidaus afrikietiško žurnalo “Nauji vėjai” redaktoriaus pareigas ir persikelia į Ganos sostinę Akrą.

Po valstybinio perversmo 1975 m. liepą grįžta į Nigeriją, vėl tampa Ifos universiteto anglų kalbos profesoriumi. Pastato savo „Mirtį ir karaliaus raitelį“, o 1977 m. naują pjesę ‚Wonuosi opera“, kurioje išjuokia apgaulingą Nigerijos suklestėjimą, sukeltą naftos bumo. O pastatęs Dž. Bleiro ir N. Fentono pjesę „Teisiamasis Biko“, demaskuoja ne tik PAR rasizmą, bet ir neteisybę bei žiaurumus Nigerijoje.

Tuo pat metu aktyviai dalyvauja universiteto gyvenime, vyriausybės veikloje (susirūpinęs eismo saugumu), padeda formuotis nacionalinei partijai. Nors Šojinka save laikė socialistu, jis nepriklausė partijai ir nuolat ginčijosi su „kairiaisiais“ kritikais, kurie negalėjo jam atleisti už proeuropietiškus požiūrius. Kartu aštriai kritikuoja naują prezidentą M. Buchari, užgrobusį valdžią 1983 m. pabaigoje. 1984 m. Aukščiausias teismas uždraudė pjesės „Žmogus mirė“ pastatymą.

Nepaisant nesutarimų su vyriausybe, Šojinka ir toliau daug dirba teatro srityje. 1986 m. pirmasis iš Afrikos rašytojų gauna Nobelio premiją.

Šojinka išleido ir kelis poezijos rinkinius, kurių garsiausi „Laiškai iš kalėjimo“ (1969) ir jo išplėstas variantas „Rūsio vartai“ (1972). Eilėraščius Šojinka rašo jorubos genties kalba, kai prozos kūrinius rašė išimtinai anglų kalba, nes „anglų kalba sujungia jas [Nigerijos] kalbas“. Yra parašęs ir didelę poemą „Idanrė“.

*) Lagosas (Lagos) – didžiausias Nigerijos miestas prie Gvinėjos įlankos, buvusi sostinė; 13 mln. gyv. Išsidėstęs ant 4 didelių salų ir šalia esančios žemyninės dalies. Nuo 1962 m. Lagose veikia universitetas.
Įkurtas jorubių vadinosi Oko, vėliau Eko. Dabartinį pavadinimą miestui suteikė portugalai, čia pasirodę 15 a. pab. (Rui de Sequeira). 1704-1851 m. buvo prekybos vergais centru. Tada ją uždraudė Oba Akitoe. 1960-1991 m. buvo Nigerijos sostine (dabar Abudžas). Lagose sutelkta apie pusė visos Nigerijos pramonės.

Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Nobelio premijos laureatai
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Žanas Polis Sartras: Vieni du su milžine
Pirmasis Nobelio premijos laureatas: Siuli Priudomas
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Maksimalistinis vertėjo manifestas
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Robert Musil. Ar arklys moka juoktis?
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Antruoju „literatoriumi“ – istorikas!
Mūsų universalioji civilizacija
Tukaramas. Gimęs šudra
Tomas Manas. Prisiminimai
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Visa tiesa apie Duras
Žanas Polis Sartras
A. Kamiu ir jo filosofija
Vartiklio naujienos
Skaitiniai