V. Gėtė. Faustas
I dalis (ištrauka)
A. Churgino vertimasTaip pat: H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Naktis. Ankštas kambarys su aukštais gotiškais skliautais;
Faustas, apimtas nerimo, sėdi savo krėsle prie pultoFaustas Aš teisės mokslus nugalėjau, Prie filosofijos sėdėjau, Pasidariau aš teologas Ir dar medikas neblogas... Deja, nors knygų daug skaičiau, Kvailys jaučiuos, kaip ir anksčiau! Magistras, daktaras esu, Bet mano galvoje tamsu, Ir aš tik mulkinu jaunuosius, Jau metų dešimtį bemaž Visaip vedžioju juos už nosies. Ar šitaip dar ilgai kentėsiu aš? Žinau, kad sugebu sveikiau galvoti, Negu visi tie glušai sutanoti, Plunksnagraužiai, magistrai, daktarai; Nemėgstu aš verkšlenti ir dvejoti, - Nebaisūs man velniai ir pragarai, - O kas iš to? Be džiaugsmo, be paguodos Stumiu aš dienas, ir nėr vilties,man rodos, Kad savo užmoju kilniu Tarnaut galėčiau giminei žmonių. Nesusikroviau žemės turtų, Šlovės taip pat neįgijau, - Už šunį gyvenu blogiau! Ir štai dabar griebiuosi burtų... Gal man dvasia slaptais keliais Atspėti mįslę didžią leis, Kad, nevaidindamas išminčiaus, Mažiau dėl niekniekių graudinčiaus, Kurių neapimu protu, Kad perprasčiau visatos esmę, Jos sandaros galingą prasmę Ir bent nekvailinčiau kitų. Mėnuli mielas, neišnyk, Paguosk mane dar vienąsyk! Dažnai tavęs vėlai nakčia Pavargęs laukdavau aš čia, Ir tu liūdnai nuo aukštumos Švietei ant rankraščių krūvos! O, kad su tavo spinduliais Galėčiau kilt kalnų gūbriais, Plevent su dvasiom prie olų, Klajoti prieblandoj šilų, Ten mokslo tvaiką išblaškyt Ir tavo rasoje atgyt! Kam tūnau aš tame rūsy? Šlykšti landa tvanki, tamsi, Kur pro nuspalvintus stiklus Dangus atrodo toks blankus! Įknibęs knygų rietuvėn, Kur kinvarpos ir dulkės vien, Tarp tomų, popierių senų Čia aš be oro gyvenu; Aplinkui prietaisai keisti, Senolių mano palikti, Dėžučių butelių šimtai... Štai kur pasaulis tavo, štai! Neklausk, dėl ko gelmėj širdies Tokia gėla nepaprasta, Dėl ko ją slegia nevilties Ir aklo liūdesio našta? Atskirtas nuo gyvos gamtos, Kuriai mes esam sutverti, Pasirinkai tu griaučius tuos Ir vien trūnėsiais teminti... Bėk iš čionai, bėk drąsiai lauk! Slaptingas Nostrodamo žodis Tau kaip vadovas kelią rodys, Ir tu visur juo pasikliauk, Su tavimi gamta lyg šneka; Jos paklausyk ir aišku bus, Ką dvasios kalba tau, ką sako Žvaigždynų raštas įstabus. Įžvelgt negali sausas protas Į simbolių šventas gelmes. Todėl šaukiu dvasias sparnuotas... Kur jūs? Negirdite manęs? < ... > Dvasia Mane šaukei tu? Faustas (nusigręždamas) Kas per pabaisa!.. < ... > Dvasia Išgirst mane norėjai tu; meldei, Kad aš lėkte atlėkčiau iš anapus. Štai - atskubėjau, kaip geidei... Tad ko gi virpi tu kaip lapas? Kur siela tavo išdidi? Nejaugi tavo polėkiai aukšti Nuo vieno mano kvapo dingo vėjais? Ir tu dar Faustu vadinies? Tik ką nepaprastu galinčium dėjais, Tavoj krūtinėj buvo tiek ugnies, Jog po pasaulį mintimi blaškeis tu, Ir net su dvasiom lygintis drįsai... Nelaukiau, ne, kad šitaip pasikeistų, Kad slieku virstų milžinas toksai! Faustas Vis vien tavęs neišsigąsiu: Aš nebijau liepsningų dvasių, Aš Faustas, lygus su tavim! Dvasia Audringom vilnim Būties okeano Plaukau iš seno... Vienam sūkury Kapų tamsybė, Šviesa nemari, Mirtis ir gyvybė! Taip sukas viskas... Iš amžių gyvų Taip audžiu nesenstantį rūbą dievų. Faustas Visam pasauly tu skrajoji drąsiai: Aš tau jaučiuos toks artimas! Dvasia O, ne, Tu artimas esi tik savo dvasiai, Nepanašus nė kiek tu į mane! Išnyksta Faustas bejėgiškai krisdamas Nepanašus? Aš dievo atšvaitas tyriausias, Ir į tave nepanašus? Į ką gi?... Kažkas beldžiasi Tai mano parankinis jis, tikrai. Neduoda žmogui netgi pasvajoti! Nesuprantu, kokie aitvarai Nešioja šitą knibčių siauraprotį? Įeina Vagneris su chalatu ir naktine kepure; jo rankoje lempa. Faustas atsigręžia nepatenkintas Vagneris Atleiskite, jūs skaitėt monologą Iš graikiškos tragedijos? Puiku! Šio meno pasisemti bus man proga; Jis ypačiai naudingas šiuo laiku. Dabar net kunigai, jei neklystu, Išmoko deklamuoti iš artistų... Faustas Artistais tapę, mūsų kunigai, Be abejo, vaidina neblogai. Vagneris Mes vis prie knygų tupime; nebent Šventadienį jas padedam į šoną Ir matom žmones tartum pro žiūroną... Tad kaipgi mums jų širdis įgraudent? Faustas Kai žodžiai tarsi ledas ir iš sielos Neplaukia nesuvaldomu srautu, - Klausytojams pamokslas nebemielas, Ir darosi visiems nuo jo koktu. Mink savo molį, jei patinka! Rink nuograužas nuo lėkščių šeimininko, Ieškok kiek nori pelenuos Seniai užgesusios liepsnos! Vaikai, pamaivos, mulkiai, jus išgirdę, Galbūt iš džiaugsmo plot pradės, Bet jei nebus kalboj širdies, Vis tiek ji niekam neįsmigs į širdį. Vagneris Tačiau svarbu ir iškalba. Deja, Aš negalėčiau pasigirti ja. Faustas Bylot oracijas miglotas Balsu griausmingu nekuklu; Dori jausmai ir blaivas protas Trankių nemėgsta barškalų. Jei man ką aiškiai pasakyti knieti, Kam garsiai skeryčiot ir stripinėti? Nors jūsų žodis gan skambus Ir apdarais puošniais pasidabinęs, Tačiau jis nuobodus kaip vėjas rudeninis. Šiurenantis išdžiūvusius lapus. Vagneris Gyvenimas toks trumpas, dievaži, Bet ilgas kelias tikro pažinimo! Kaip jautis lieji prakaitą, pluši, O vis dėlto nenorom baimė ima, Šaltinių veltui ieškai tu, kremties, Rausaisi vėl... Visi vargai tau niekis! Ir vos ne vos pusiaukelę pasiekęs, Nepajėgi pabėgti nuo mirties. Faustas Ar galima bedvasį pergamentą Vadinti gėrio šaltiniu slaptu? Ne! Amžinos palaimos versmę šventą Tik savo sieloj rasi tu. Vagneris Bet malonu į praeities laikus Mintim nuklysti, dvasią jų suprasti, Pasižiūrėti, kaip išminčiai mąstė Ir kaip toli jau pažengė žmogus! Faustas Labai toli! Aukščiau net už mėnulį! Nė nebandykit, gerbiamas bičiuli, Nuplėšt septynis antspaudus, kuriais Užantspauduotos praeities gadynės. Ak, prirašyta tiek visokios makalynės, Kad, ją pamatęs, į šonus dairais Ir nori bėgti... tai, ką šitie ponai Nušiurusiuose savo darbuose Vadina "amžių tolimų dvasia", Yra tik jų dvasia, yra tik monai, Tik balaganas, pilnas įžūlių, Rėksmingai postringaujančių lėlių, Kurios niekus baisingus mala, Skaitydamos moralą po moralo. Vagneris O žmonės? Metas jau tą klausimą išspręst. Ir raidą jų minties žinoti aiškiai. Faustas Žinot, žinot! Bet ką tai reiškia? Kaip tikrą vardą kūdikiui surast? Tiktai nedaugelis gyvenimą pažino Ir savo amžių perprato giliai; Jie drąsiai tiesą skelbė kaip kvailiai, Ir už tatai juos degino, kankino... Na, paplepėjome, turėtų ir pakakt. Reik gulti, meldžiamasi; laikas bėga. ...
Vagneris išeina Faustas Keistuolis! Godžiai ieško lobio, knisas Tarp šlamšto sudūlėjusio krūvos, Iš kailio neriasi be paliovos Ir, radęs kirmėlę, nušvinta visas... Kaip gaila, kad nuo dvasių nemarių Atplėšė jis mane! Bet aš turiu Tam įkyriam, niekingam pašlemėkui Bent vieną kartą pasakyti dėkui: Jei ne jis, kraupiausiam kliedesy Paskendęs būčiau aš netrukus. Vaiduoklis buvo milžinas! Prieš jį Jaučiaus bejėgis, mažas it nykštukas. Padangių atsivėrusių gaisuos Jau švietė man dausų sapnai gražiausi, Aš jau iš žemės varganos veržiausi Prie švyturio neblėstančios tiesos. Kone lig dievo išdidžiai pakilęs Troškimais savo dyvinais, Aš pajutau, kaip verda versmės gilios, Kaip angelai mojuoja man sparnais... Ir štai nuo vieno žodžio viešpatingo Ūmai visa galybė mano dingo! Su tavimi net lygintis baugu. Tave iššaukt užteko man jėgų, O sulaikyt tave jėgų man stinga. Koksai regėjimas puikus! Koks menkas aš buvau ir koks galiūnas! Bet nutrenkei mane tu lyg perkūnas - Ir vėl aš vėtrų žaislas, vėl žmogus... O mūsų polėkiai ir išsvajoti žygiai? Ko jie verti? Kas atsakys į tai? Ir kančios, ir džiaugsmai, deja, mums kenkia lygiai, Mes kasame sau duobę neretai. Kasdieniai reikalai slopina laisvą mintį Ir nejučiom vergte pavergia mus; Pasaulio šio gėrybių apsvaiginti, Pamiršta žmonės aukštus siekimus Ir savo dvasios brangų lobį meta Į kunkuliuojantį gyvenimo verpetą. O jei kieno laki svaja Į amžinybės tolį nuplasnoja, Tuoj smulkūs rūpesčiai atgal patraukia ją Ir beregint prie žemės vėl priploja. Tuomet piktoji nerimo angis Į širdį veikai randa kelią Ir graužia ją, ir degina, ir gelia, Visokiais vyliais dumdama akis: Čia tau žmona, čia tau vaikai vaidenas, Čia kraujas, čia nuodai, čia gaisras, tvanas - Ir visur taip, kur tu tiktai žiūri, Grėsmingai šmėkščioja pavojai netikri. Matau aš, tarp dievų man ne vieta! Aš kirmėlė, kuri žeme ropoja Ir žūva po keleivio koja, Be gailesčio į dulkes įtrypta. Argi ne toks likimas man paskirtas? Šiame kalėjime tarp dulkių ir trandžių, Kur lig lubų prikrautos knygų stirtos, Senienom užsivertęs aš lindžiu! Dulkėtų tomų prikimštos lentynos, Ku galit jųs nustebint mane? Tuo, kad žmogus visais laikais kankinos? Kad laimė šiam pasauly tik viešnia? Ko tu, pageltus kaukole, šaipaisi, Ko rodai man dantis? Juk panašiai Ieškojai tu migloj tiesos kadaise Ir smegenis praskaidrint prašei. Žvelgiu su priekaištu į mašinas visokias, Į velenus, į svirtis, į sraigtus, O jie, man rodos, patyliukais juokias, Kad aš, toks nagingas ir mitrus, Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus... Ją tebegaubia slaptingumo skraistė, Ir ko ji tau nepanorės atskleisti, To nei grąžtu, nei dalba, nei raktu Per amžių amžius nepasieksi tu! Aplink vien griozdai, riogsantys nuobodžiai, Velionio tėvo palaikai menki, Vien parudavę rankraščiai ir suodžiai, Ir žiburio šviesa blanku. Kodėl neprašvilpei to šlamšto? Kam jis mėtos? Nejaugi tam jį iš tėvų gavai? Tau nepriklauso turtas paveldėtas, Jei nedrįsti naudotis juo laisvai. Gyvenk ir džiaukis tuo, ką mirksnis duoda; Negyvas lobis širdžiai ne paguoda. Bet kas gi ten per stebuklingas indas? Lyg koks magnetas akį traukia jis - Ir daros man šviesa nejučiomis, Tarytum girioj, pilnačiai suspindus! O, būk sveika, brangioji taure mano! Nukeldamas tave, lenkiuosi tau, Nes idealą išminties ir meno Tavy gyvai įkūnytą matau. Pilna tu gėrimo vylingo, Mirties nuodų, svaiginančiai saldžių, Kurie užmigdo žmogų nedalingą. Mane šiandieną užmigdyk, meldžiu! Regiu tave ir skausmas tuoj nurimsta, Imu tave ir džiaugsmas vėl atgimsta, Audra širdy nutyla kaip matai. Jau marių vėjas veidą man gaivina, Ir kviečia į beribį vandenyną Naujų dienų nematomi krantai. Dangaus vežimas lengvas ir liepsnotas Atskrieja į mane! Greičiau tenai, Į nepažįstamų pasaulių plotus, Kur aš laimingas būsiu amžinai. Nejaugi tai ne sapnas, ne apgaulė? Kaip sliekas tu vyniojaisi tik ką! Gana! Atgręžki nugarą į saulę, Žėruojančią žmonėms! Drąsia ranka Siaubinguosius vartus atidaryki Ir pasiryžk įrodyti bent sykį, Kad tu dievų galybės nebijai Ir niekuomet nebevergausi jai, Kad nebaisi tau pragaro bedugnė, Paklaikusios vaizduotės sukurta, Kad žengsi linksmas į kančias, į ugnį, O kai tava kelionė bus baigta, - Tu, išdidus, tiesus ir tvirtavalis, Nebūtyje ištirpsi kaip lašelis. Eik šen, senoji taure krištoline, Kuri užuomaršoj tiek metų išbuvai! Grožybę tavo nuostabią pažinę, Kadais tavim gėrėjosi tėvai. Iš rankų į rankas tu keliavai be galo, Švytruodama sietyno ugnimi, Ir linksminai rimtus svečius prie stalo, Kurie skambiom eilėm pagerbdavo bokalą, Tave smagiai lig dugno lenkdami, Tu priminei ne vieną jauną puotą, Kur tiek dailiausių tostų prigalvota; Bet pokylių triukšmingų tau gana! Nuodingo gėralo dabar tu sklidina: Jį atsidėjęs gaminau iš lėto, Kad į mane srovė jo įsilietų, - Ir su visa širdies liepsna Geriu jį garbei rytmečio saulėto! Kelia taurę prie lūpųPapildomi skaitiniai:
Sulpicia elegijos
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Aleksio Churgino eilės
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
H.Hesė. "Skundas" apie pasaulio nepastovumą
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Ž.P.Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Keistuolio fenomenas šiuolaikiniame mene
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Tukaramas. Gimęs šudra
R.W. Emersonas. Poetas
Odisėjas visapusiškas
Chaosmo estetika
Filosofijos puslapis