Vytautas Montvila: Vis tiek ateis pavasaris... Vartiklis

- rašė Vytautas Montvila (1902-1941) viename pirmųjų savo eilėraščių „Iš bakūžės“. Jame J. Janonio^*) intonacijos, o vėliau atsirado V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos ir kitų to meto simbolistų gaidos. Bet labai anksti jaunasis Montvila pajunta svetimumą jiems – jis neištenka neapibrėžtų jausmų ir troškimų plevenime, abstrakcijose: „žvaigždynų šalis“, „vaišinga puota“, „skausmo vilyčios“, „ilgesio žibintai“, „meilės giesmė“... Tai ne jo kelias, ne jo stichija – ir jis suka į konkretybę, kasdienį gyvenimą, socialinį foną. Atsiranda epinis pradas, siužeto užuomazgos, o kartu ir daugiau ekspresijos, laužyto ritmo, šnekamosios kalbos intonacijų, netgi tam tikro grubumo. Pradedamas jausti artumas V. Majakovskiui, pvz., „Bundanti laisvė“:

Pradedama socialinė kova – prieš išnaudojimą, už „sąžinės laisvę, už laisvę minties“. Jis tampa revoliuciniu poetu. Mat pats vaikystėje piemenavęs, vėliau bernavęs, sėdėjęs kalėjime – tikėjo „raudonąja žara“. O nauja juk atneša pavasaris – ir tai vienas dažniausių žodžių jo poezijoje („Nemuno potvynis“):

Atėjo 1940-ieji… poetas lieka ištikimas savo kūrybos principams, jis tampa produktyvesnis, nuotaika džiaugsmingesnė – pats poetas sake: „Per šiuos 9 mėnesius parašiau daugiau nekaip per vis savo gyvenimą”. Bet gal gaila, kad jis paliko ankstyvąjį stilių, kai jo eilėraščiai buvo labiau romantiniai?! Tai mūsų istorija – ir ją privalom prisiminti: tokią, kokia ji buvo...

Biografija

Vytautas Montvila (1902-1941) – Lietuvos poetas, vertėjas, revoliucionierius.

Gimė Čikagoje, 1906 m. šeima grįžo iš JAV ir apsigyveno Marijampolėje. Studijuodamas bandė telkti kairiuosius literatus, 1929 m. parengė almanachą „Raketa“. Už revoliucinę veiklą 1929-31 m. kalintas, 1935-36 m. gyveno tremtyje Marijampolėje. Vertėsi atsitiktiniais darbais, kartais gyveno be darbo ir pastogės. 1933 m. išleido eilėraščių rinkinius „Naktys be nakvynės“, kuriam būdinga kovinga lyrika, skelbianti socializmo idealus; „Į plačią žemę“ (1940 m.). Parašė groteskišką antiklerikalinę poemą „Viduramžių orkestrai katalikams valdant Lietuvą“ (1939). Vertė M. Gorkio „Motiną“, E, Zola, K. Hamsuno ir kt. kūrinius. 1940-41 m. palaikė tarybinę valdžią, atsidėjo literatūrai, skaitė eilėraščius mitinguose. Parašė apsakymų, romanų fragmentų. Prasidėjus karui nesislapstė, ir buvo įskųstas gestapui. Sušaudytas Kauno VII forte. Apie V. Montvilą sukurtas dokumentinis filmas (1972).

Susipažinimui su jo poezija pateikiame ištrauką iš poemos „Gimnazistė ir poetas“ (1928):

4 
Kaip veikia rudens vėjai 
įsimylėjusią gimnazistę.

Ruduo su vejais atlekia,
gelsvus lapus paberdamas... 
Kaip tu jautiesi, valkata, 
ten smuklėj alų gerdamas?
Ir aš jau vakar išlenkiau 
stiklelį vieną likerio, 
paskui draskiau istoriją 
bepročio senio Viperio.
Galvoje virė smegenys, — 
kažkur skridau fantazijoj... 
Nubodo man istorijos, 
įgriso man gimnazija!
Kartu su vėjais rudenio 
į tuščią širdį liejasi 
vulkanai skausmo juodojo... 
Esu viena alejose!
Einu į parką Vytauto, 
upe valtelėj plaukioju — 
visur tos akys juodosios, 
visur, visur aš laukiu jo!
O jis linksmai su Talija 
jausmus, kaip siūlus, painioja, 
ir ten, vėliau, prie Nemuno 
rožes nuo lūpų skainioja...

^*) Julius Janonis (1896-1917) - poetas, pasirašinėjęs slapyvardžiu Vaidilos Ainis, vertėjas, revoliucionierius, kilęs iš Biržų krašto. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su visa i Šiaulių berniukų gimnazija pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, nuo 1916 m. Petrapilyje, kur įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. Už politinę veiklą 1916 m. kalintas Petrapilio kalėjime, Vitebske. 1917 m. paleistas iš kalėjimo sirgdamas džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu.
1910-13 m. poezijai būdingi gamtos, vargo, socialinės neteisybės, svajonių ir realybės prieštaravimų motyvai; žymi Maironio įtaka. 1914-17 m. susiformavo kaip politinės poezijos kūrėjas, poetas agitatorius, teigiantis, kad esama santvarka neteisinga ir turi būti pakeista. Parašė ekspresyvių eilėraščių vaikams, vaizdelių, feljetonų, publicistikos.

Julius Janonis. Mes laisvę pasieksim per kovą...

Julius Janonis.
Ave, vita, moriturus te salutat!

Pamilau dangaus žydrumą,
Auksu spindinčią mėlynę,
Buinų vasaros žalumą,
It krikštolas skaidrią rasą.

Pamilau ir mergę jauną,
Da skaistesnę užu saulę,
Da lieknesnę už žolyną
Ir blaivesnę užu rasą.

Ir norėjau siekti laimės
Su visu plačiu pasauliu,
Kam nuo kojų pančiai krinta,
Kam dievų aušra sušvito.

Milžinų darbai vaidinos.
Aš tikėjaus juos atliksiąs,
Herkulės ir Prometėjaus
Tveriančius žygius nupinsiąs.

Bet it beržas žalialapis,
Sprogstant kirmėlės pagraužtas,    
Kad gyvam nesutrūnyti,
Pirma laiko jaunas žūstu.

Pirma laiko jaunas žūstu,
Nė jėgų neišmėginęs.
Ateities žygius nešuosi
Su savim į šaltą kapą.

Su savim nešuos ir meilę
Taip mergelės, taip pasaulio,
To plataus, dailaus pasaulio,
Ką it pumpuras da sprogsta.

Nesulaukiau jo pražystant,
Bet, širdyj užsiauginęs,
Žengdamas į šaltą kapą,
Sveikinu jį, greit bujosiant.

Ankstyviausias jo, kaip visuomenininko, etapas susijęs su tautosaka. Amžiaus pradžioje, stiprėjant lietuvių kultūriniam gyvenimui, didėjo ir susidomėjimas tautosaka. J. Janonis tautosaką rinko gimtosiose Biržų apylinkėse, Melaišių kaime (daug dainų ir pasakų mokėjo ir jo motina, ką Janonis rašė „Vaikų dienose“). Surinktąją tautosaka siuntė Lietuvių mokslo draugijai ir jaunimo žurnalui „Aušrinė“, raginusiam moksleivius rinkti tautosaką. Jis išspausdino ir pirmuosius Janonio tautosakos užrašymus. Yra išlikę 368 jo surinkti tautosakos tekstai.

Tuomet tapo ir slapto mokinių būrelio nariu, kuriame atsiskleidė jo organizatoriaus talentas. Jo suolo draugui S. Brašiškiui įstrigo jo aistringa kalba apie knygą apie Džordano Bruno: jis smerkė viduramžių inkviziciją, reakcingą dvasininkiją. Būrelyje susipažino su „Komunistų partijos manifestu“, pristatydavo perskaitytas marksistines knygas.

1914 m. per Šiaulius nusirita darbininkų streikų banga: streikuoja Nurokų, Choronžickio, Frenkelio odų fabriko darbininkai. Rygos „Vilties“ laikraštyje Janonis aprašė Kohano saldainių fabriko darbininkų streiką, kuriame ir pats aktyviai dalyvavo.

Prasidėjęs karas J. Janonį nubloškė į Voronežą, kur įsikūrusioje lietuvių gimnazijoje įkuria marksistinį būrelį, ragina moksleivius dalyvauti darbininkų revoliucinėje veikloje. Ir pats gilina savo žinias, nagrinėja K. Markso „Kapitalą“, konspektuoja G. Plechanovo filosofinius darbus ir t.t.

1916 m. sausio mėn. per žiemos atostogas nuvyksta į Petrogradą., kur buvo atsikėlę daug lietuvių darbininkų iš Rygos. Lapkričio 21 d. ten įvyksta pirmoji lietuvių socialdemokratų konferencija – J. Janonis išrenkamas į rajoninį komitetą.
Petrograde jis reiškiasi kaip publicistas – jo straipsnius daugiausia spausdina Amerikos lietuvių darbininkų laikraščiai „Kova", „Laisvė“, žurnalas „Naujoji gadynė“. 1917 m. Petrograde pradėjus leisti „Tiesą“, spausdinasi ir ten. Jos redakcijoje dirbdavo iki vėlyvos nakties. Kurį laiką gyveno su iš Sibiro tremties sugrįžusiu Z. Angariečiu. Dalyvavo Balandžio konferencijoje, kurioje Lenino tezių pagrindu priimti nutarimai dėl tolesnio revoliucijos vystymo. Kai kurias rezoliucijas jsi išverčia į lietuvių kalbą.